Ką turi mokėti 7 metų vaikas prieš pradėdamas mokyklą?
Pasiruošimas mokyklai yra svarbus etapas vaiko gyvenime, reikalaujantis ne tik akademinių žinių, bet ir tinkamų socialinių bei emocinių įgūdžių. Tėvams kyla daug klausimų, ar jų vaikas yra pakankamai brandus, ką jis turėtų mokėti ir kaip jam padėti sėkmingai žengti į pirmąją klasę.
Socialinė ir emocinė branda - svarbiausia
Nors tėvai dažnai galvoja, kad vaikas pasiruošęs mokyklai, jei moka skaityti ir pažįsta raides, psichologai pabrėžia, kad socialinė ir emocinė aplinka bei vaiko gebėjimas joje būti yra kur kas svarbesni. Pirmokui tenka nelengva užduotis visą dieną išbūti naujoje, struktūruotoje aplinkoje, kurioje galioja taisyklės ir tarpusavio susitarimai. Čia nebeužtenka vien noro ar gebėjimo atlikti užduotį - vaikams reikia mokėti reguliuoti savo emocijas.
„Reikia turėti omenyje, kad mokykloje vaikui reikės valdyti savo impulsus. Pavyzdžiui, jeigu jis nori žaisti, bet iki pertraukos reikia dar palaukti dvidešimt minučių, jis negalės atsistoti ir daryti to, ką nori. Reikės mokėti išlaukti“, - aiškina psichologė A. Jakonienė.
Klasėje, kurioje mokosi dvidešimt ar daugiau vaikų, svarbu mokėti laikytis taisyklių, išklausyti, palaukti savo eilės, sustoti, kai to prašo mokytojas. „Tai yra savikontrolė - labai svarbi vaiko brandos dalis. Vaikas turi gebėti visą dieną reguliuoti savo elgesį“, - sako psichologė.
Ne mažiau svarbus ir vaiko emocinis stabilumas. Mokykloje neišvengiamai pasitaikys klaidų, nepasisekimų, nusivylimų. Klausimas - kaip vaikas į tai reaguos. „Yra vaikų, kurie nemoka „pralaimėti“. Labai svarbu, ar jis moka pats nusiraminti, jeigu kažkas iš pirmo karto neišeina, kaip greitai geba atsistatyti po nusivylimo, ar sugeba socialiai priimtinu būdu išreikšti pyktį ar liūdesį“, - kalba pašnekovė.
Mokyklos baimė - dažnai ne apie pačią mokyklą
Dalis vaikų prieš pirmą klasę ima nerimauti arba net sako tėvams, kad bijo mokyklos. Tačiau, pasak psichologės, dažniausiai ši baimė kyla iš visai kitur. „Aš paklausčiau - ar jis tikrai mokyklos bijo? O gal baimės objektas yra kažkas kita? Gal tai atsiskyrimo nuo tėvų nerimas? Gal baimė, kad nepasiseks užduotėlės, ar kad nuvils kitus?“ - svarsto A. Jakonienė.
Anot jos, vaikų nerimas dažniausiai susijęs su santykiu su tėvais ar savęs vertinimu. Mokykla tampa vieta, kur šios baimės tiesiog labiau išryškėja. Todėl svarbiausia - kalbėtis su vaiku ir bandyti suprasti, kas iš tiesų jam kelia nerimą.
Pasak psichologės, prie vaiko savijautos ženkliai prisideda ir tėvų diegiamas požiūris. „Jeigu vaikas nuolat girdi: „Oi, tu pamatysi, kas tavęs laukia“ arba „tavo katino dienos baigsis“, jis pradeda galvoti, kad mokykla yra kažkas blogo, baisaus. Lygiai taip pat, jeigu tėvai sako: „Ai, ką ten ta mokykla, tie mokytojai tik nesąmones šneka“, vaikas perima ir šį požiūrį. Todėl reikėtų apgalvoti, ką šnekame“, - pastebi specialistė.
Brandą ugdo patirtis, o ne pamokslai
Jeigu tėvai mato, kad vaikas dar sunkiai valdo savo emocijas, nemoka išlaukti ar susitvarkyti su pralaimėjimu, pasak psichologės, svarbiausia - ne moralų skaitymas, o praktika. „Visos kompetencijos ugdosi tik darant. Ne pasakojant, kaip reikia nusiraminti, o leidžiant patirti emociją ir padedant ją išgyventi kartu. Jeigu mes per daug saugosime vaikus, neleisime patirti nusivylimo ar konflikto, jie neturės erdvės mokytis“, - aiškina ji.
Vaikai, pasak A. Jakonienės, visko mokosi stebėdami suaugusiuosius. „Kaip mes patys nusiraminame, kaip elgiamės su savo emocijomis namuose - taip pradeda elgtis ir vaikai“, - pabrėžia ji.
Ar priešmokyklinukams būtina mokėti skaityti?
Kalbant apie akademinius gebėjimus, egzistuoja konkretūs kompetencijų aprašai, kuriuose numatyta, kokius pažintinius gebėjimus turėtų turėti pirmokas. Vienas iš jų - gebėjimas perskaityti bent keletą žodžių. Tačiau psichologė pabrėžia, kad nėra griežto reikalavimo mokėti skaityti prieš ateinant į pirmą klasę.
Pasak jos, svarbu, kad vaikas turėtų išlavintą smulkiąją motoriką ir akies-rankos koordinaciją, gebėtų laikyti pieštuką ar teptuką, gerai suprastų kalbą, mokėtų išsakyti savo poreikius ir jausmus, turėtų pakankamą žodyną. „Labai svarbu, kad vaikas suprastų, ką suaugusieji jam sako, ir gebėtų pats aiškiai išreikšti savo mintis“, - sako ji.
Anot specialistės, pastaraisiais metais vaikų kalbiniai gebėjimai pastebimai silpnėja, prie darželių logopedų kabinetų driekiasi eilės. Būtent todėl kalbos ugdymui reikėtų skirti ypač daug dėmesio.
Vaiko raida pagal amžių: ką svarbu žinoti tėvams
Vaiko raida - tai procesas, kurį sudaro fizinis, psichologinis, emocinis ir socialinis vaiko vystymasis nuo gimimo iki brandos. Vaiko raidos procesas kiekvienam yra individualus ir priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant genetiką, aplinką, kurioje vaikas auga, socialinę padėtį, šeimos struktūrą ir tėvų vaiko priežiūros ypatumus.
Suprantama, kad vaikučio augimas kelia daug klausimų tėvams - ar mano vaiko raida yra normali? Ką turėtų mokėti vaikas tam tikro amžiaus tarpsnyje? Vaiko raida įprastai skirstoma į kelis etapus, pradedant nuo kūdikystės, tęsiant vaikystės ir vėliau paauglystės etapais. Kiekviename iš šių etapų vaikai įgauna skirtingus įgūdžius, kiekvieną sykį priskiriamus keturioms grupėms: kalbos ir komunikacijos įgūdžiams, fiziniams įgūdžiams, socialiniams ir emociniams įgūdžiams bei kognityvinei raidai.
Nuo 7 iki 12 metų vaikai pastebimai auga fizinėje, pažinimo, socialinėje ir emocinėje srityse. Fiziškai jie toliau auga ūgiu ir lavina motorinius įgūdžius, o kognityviniu požiūriu gerina savo problemų sprendimo ir kalbos įgūdžius. Užmezga sudėtingesnius santykius ir įgyja esminių socialinių įgūdžių bei geriau supranta savo jausmus.
Septintieji vaiko gyvenimo metai - tai reikšmingas etapas, žymintis perėjimą į brandesnę vaikystę ir artėjimą prie paauglystės. Šiuo metu vaikai patiria didelius fizinius, kognityvinius, socialinius ir emocinius pokyčius, kurie formuoja jų asmenybę ir tolesnį gyvenimą. Tėvams svarbu suprasti šiuos pokyčius, kad galėtų tinkamai palaikyti savo vaiką ir padėti jam sėkmingai augti.
Fizinė raida
Šio amžiaus vaikų stambioji motorika jau gana pažengusi. Jie gali bėgti į visas puses, šokti, voliotis, perkelti svorį nuo vienos kojos ant kitos, pasižymi neprasta koordinacija. Kiek sunkiau jiems sekasi mesti ir gaudyti, spirti ir pataikyti. Tačiau visi šie įgūdžiai greitai lavėja, jei lanko sporto būrelį, jei su jais nuolat užsiimama, jei dažnai žaidžia aktyvius žaidimus. Vaikams, kurie nelanko jokio sporto būrelio, nedūksta kieme, nevažinėja dviračiu, būdinga kur kas lėtesnė fizinė raida. Tad turime suprasti, kad vien rūpintis vaiku neužtenka - jis turi nuolat aktyviai judėti.
Emocinė raida
Šešiametukai mėgsta parodyti, ko išmoko ir ką atliko puikiai. Jie jau geba atpažinti vieną ar kitą emociją ją vos pajutę, o ne tada, kai praranda savitvardą. Šiame amžiaus tarpsnyje emocijų spektras išsiplečia nuo „linksmas“ ir „liūdnas“ iki „pavydus“, „sunerimęs“, „kantrus“, „išsigandęs“ ir pan. Apskritai šešiamečiai, šiek tiek padedant suaugusiesiems, jau gali įvardyti didžiąją dalį emocijų. Šio amžiaus vaikai vis geriau geba dalytis, tačiau vis dar neretai įsivelia į santykių dramas: „Tu man nebesi geriausia draugė, aš su tavimi išvis nebedraugausiu!“ Todėl šešiamečiams svarbu justi stabilumą ir rutiną namuose. Jie turi žinoti, kad nubudę rytą išsivalo dantis, apsirengia, papusryčiavę važiuoja į mokyklą, ten juos pasitinka mokytojas, kuriuo jie pasitiki, o vakare grįžta pas mylinčius tėvus. Ryšys su suaugusiaisiais šiame amžiaus tarpsnyje yra be galo svarbus. Šio amžiaus vaikai vieną dieną gali atrodyti labai savimi pasitikintys, o kitą - slėptis mamai ar tėčiui už nugaros. Eiti į svečius be tėvų jiems vis dar yra rimtas žingsnis paliekant komforto zoną. Tėvai gali tik paskatinti vaiką pasiūlydami jam pamėginti ir patikindami, kad juo visiškai pasitiki.
Socialinė raida
Vaikų gyvenime atsirandant vis daugiau emocinio stabilumo, jų draugystės tampa kiek kompleksiškesnės ir sudėtingesnės. Svarbu, kad jie turėtų galimybę draugauti su bendraamžiais, susitikti su jais, pasisvečiuoti ir taip mokytis, kad kiekvienoje šeimoje galioja kiek kitokios taisyklės, kad su aplinkiniais reikia elgtis pagarbiai, mandagiai, kad negalima skaudinti kitų. Šešiamečiams svarbu suprasti, kas yra teisinga, o kas - ne. Jie tiesiog pasiunta, jei kas nors nesilaiko taisyklių. Šiame amžiuje vaikai nori viską daryti tobulai ir piktinasi, kai nepavyksta. Atrodo, jiems egzistuoja tik balta ir juoda, tik teisinga arba neteisinga.
Kognityvinė raida
Šešiametukai pamažu mokosi dalyvauti struktūrizuotose veiklose. Jiems svarbios įvairios patirtys, jie mėgsta eiti į žygius, iš kaladėlių statyti namus, fantazuoti ant popieriaus lapo - taip - žaisdami - jie mokosi. Moksliniai tyrimai rodo, kad būtent toks ir turėtų būti ugdymo bei ugdymosi procesas priešmokyklinėje ir pirmoje klasėje - įtraukiant kuo daugiau žaidybinių elementų. Šio amžiaus vaikai be galo smalsūs, užduoda begalę klausimų, jiems viskas įdomu ir nuolat reikia suaugusiųjų pagalbos - ir ieškant atsakymų, ir paaiškinant žaidimo ar elgesio taisykles.
Šešiamečių kalba jau kur kas labiau pažengusi nei ikimokyklinukų, tačiau jiems dar ne visada pavyksta įvardyti juos užplūstančias stiprias emocijas. Kalba - visa ko pagrindas, todėl patarčiau nuolat stebėti ir taisyti jų kalbėseną, jei nėra taisyklinga. Jeigu matote, kad vaikas nuolat susiduria su sunkumais, nebijokite kreiptis į logopedą - dauguma bėdų įveikiamos su specialisto pagalba, ypač jei iššūkiai laiku pastebimi, įvardijami ir prasideda darbas.
Penkerių metų vaiko gyvenime atsiveria vadinamasis skaitymo langas, tad šešerių jis jau puikiai gali mokytis skaityti. Žinoma, nereikia perspausti, palengva įveskite vaiką į skaitymo pasaulį. Jei skaityti jis pradėjo dar penkerių, sulaukęs šešerių jau pamažu ims suprasti, ką perskaitė. Tačiau nenusiminkite, jei jūsų šešiametis dar išvis neskaito. Kiekvienas vaikas, kaip ir jo raida, be galo individualus. Tokio amžiaus vaikas bent jau turėtų žinoti, kad raštą galima perskaityti, atpažinti dažnai matomus užrašytus žodžius, mokėti užrašyti savo vardą. Pasistenkite, kad jo aplinkoje būtų kuo daugiau rašto, skaitykite vaikui eilėraščius, kartu vartykite komiksų knygeles, darykite viską, kad būsimasis pirmokas kuo labiau pamiltų raštą ir imtų juo mėgautis.
Septintųjų metų krizė ir pasiruošimas mokyklai
Septintųjų metų krizė skiriasi nuo trečiųjų metų krizės, nes vaikas nerodo priešiškumo, nesiožiuoja. Ji susijusi su mokykla, tad gali paliesti ir šešiamečius, jeigu jie anksčiau išleidžiami į mokslus. Šiuo metu labai stipriai pasikeičia vaiko aplinka, gyvenimo būdas, o visa tai ir paskatina krizę. Iš septynmečio tikimasi, kad bus savarankiškesnis nei iki šiol.
Pirmokas turi išmokti pripažinti ne tik tėvų, bet ir mokytojų autoritetą, turi išmokti bendradarbiauti ir lenktyniauti, konkuruoti. Septynerių metų vaikui labai svarbu būti įvertintam.
Svarbiausias septintųjų metų bruožas yra moralinių vertybių atsiradimas, mat daugiausia laiko vaikas praleidžia ne namie, o kolektyve, šias moralines vertybes formuoja pats. Šiuo metu itin svarbus tampa teisingumo jausmas. Tokio amžiaus vaikai atstumia tuos, kurie su jais nedraugauja, nėra geranoriški, nesidalija tuo, ką patys turi.
Iki šiol vaikui tėvai buvo tarsi šventi. O štai septintaisiais metais galvytėje pradeda kirbėti mintys, kad gal tėvai nelabai teisūs, gal ne viską žino, gal ne tokie visagaliai, kokiais juos laikė. Tai nereiškia, kad pradės mažiau gerbti ar mylėti tėvus. Anaiptol, tačiau išėjęs į mokyklą bendrauja su mokytojais, būrelių vadovais ir turi su kuo palyginti savo tėvus.
Nereikia skaudžiai reaguoti, tėvai vaikui išlieka mylimiausi žmonės pasaulyje, tačiau jis pats mokosi atskirti, atsirinkti, girdėti ir kitokią nuomonę. Tad lieka susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol vaikas mūsų žodžių nepriima kaip besąlygiškai teisingų. Su šio amžiaus vaiku jau galima pasikalbėti ir labai svarbu tai daryti, o jeigu kas nors nutiko, nereikia skubėti bausti, o paklausti, išklausyti, kodėl taip elgėsi.
Septintųjų metų krizės tėvai gali nepastebėti, nes ją savo viduje išgyvena pats vaikas. Jis turi susidoroti su gyvenimo pokyčiais, kai iš šiltų ir jaukių namų išeina į visuomenę, turi susiorientuoti mokykloje, susidėti daiktus. Jis didžiuojasi savo laisve ir nepriklausomybe, o jo savarankiškumas dar labiau išryškėja ir formuojasi.
Šiame amžiuje vaikas jau gali pradėti kontroliuoti tėvus, sakyti jiems pastabas, jeigu šie ką nors pažadėjo ir nesilaiko savo žodžio. Teisingumas turi vyrauti visose gyvenimo srityse, tad pirmokas, išgirdęs, kad tėtis nusikeikė, ramiai jam pasakys pastabą: „Mes gi susitarėme, tėveli, kad tu nesikeiksi.“
Nors vaikas jau moka valdyti savo emocijas geriau nei prieš kelerius metus, vis tiek gali būti piktas ir dirglus. Nereikėtų septynmečio bausti už tai, kad nesusivaldė ir supykęs nemandagiai elgėsi - jis dar tik mokosi savitvardos meno.
Vaikai, išėję į mokyklą, yra priversti būti savarankiški, jausti atsakomybę už savo elgesį, atliktus darbus, tad jiems prasideda nesaugus gyvenimo etapas. Todėl iš tėvų jiems reikia labai daug paramos, švelnumo ir šilumos.
Septynerių metų vaiką reikia mažiau globoti nei darželinuką. Sunku tėvams tai suprasti, ypač jeigu jis šeimos vienturtis, kuris vis dar atrodo toks trapus ir mažas. Per didelė globa pirmokėliui gali būti žalinga, ypač jeigu tėvai nuolatos kontroliuoja jį ir tikrina, ar į kuprinę kas vakarą susideda mokyklos reikmenis, paruošia drabužius, padeda apsirengti. To daryti tikrai nereikia, nes vaikas taip ir lieka žemesniame raidos etape. Nesavarankiškam pirmokui po truputį leiskite vis daugiau darbų nudirbti pačiam.
Nepamirškime, kad septynmečiai yra labai teisingi, jautrūs teisingumui, todėl jeigu išgirstate, kad jūsų vaikas netinkamai pasielgė, nebauskite iškart, nė nepasikalbėję, neišsiaiškinę elgesio priežasčių. Labai lengva įžeisti septynmetį, palaužti jo savigarbą, o neteisybės jausmą jis prisimins labai ilgai. Savigarbos jausmas ir orumas šiame amžiuje labai trapus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
