Juozas Aputis: novelės meistro gyvenimo kelionė ir kūrybinis palikimas
Juozas Aputis (1936-2010) - iškilus lietuvių prozininkas, vertėjas ir redaktorius, kurio kūryba paliko ryškų pėdsaką šalies literatūros istorijoje. Gimęs 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone, rašytojas per savo gyvenimą tapo svarbiu modernėjančios lietuvių prozos balsu. Nuo 1954 iki 1955 m. Aputis dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju, o 1960 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete.
Profesinis rašytojo kelias buvo glaudžiai susijęs su literatūriniais leidiniais: 1959-1969 m. jis dirbo „Literatūros ir meno“, 1969-1977 m. - „Girių“, 1980-1990 m. - „Pergalės“, o 1991-2001 m. - „Metų“ redakcijose. Savo talentą jis atsiskleidė ir kaip vyriausiasis redaktorius bei prozos skyriaus vedėjas. Nuo 1967 m. Juozas Aputis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Novelistikos atgimimas ir modernėjimas
Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas tarybiniais metais (7-8 deš.). Jo kūryboje ryškėjo moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta bei eseistinė stilistika. Anot literatūrologės J. Sprindytės: „Gyvai užgaunantis mintį ir širdį Aputis yra vienas savičiausių ir giliausių kaimiškosios gyvenimo sanklodos vaizduotojų”.
Jau ankstyvojoje kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos.
Pagrindiniai literatūriniai darbai ir apdovanojimai
Rašytojas išleido gausybę novelių, apysakų ir esė rinkinių, tarp kurių svarbiausi:
- „Žydi bičių duona“ (1963 m.)
- „Rugsėjo paukščiai“ (1967 m.)
- „Horizonte bėga šernai“ (1970 m.)
- „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977 m.)
- „Tiltas per Žalpę“ (1980 m.)
- „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986 m.)
- „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1971 m., išspausdinta 1989 m.)
- „Smėlynuose negalima sustoti“ (1996 m.)
| Apdovanojimas | Metai |
|---|---|
| Žemaitės premija | 1971 |
| LSSR valstybinė premija | 1987 |
| Gedimino ordino Karininko kryžius | 1996 |
| Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija | 1998 |
| Nacionalinė kultūros ir meno premija | 2005 |
Egzistencinė gelmė ir vertimoji veikla
J. Aputis ne tik kūrė originalią literatūrą, bet ir vertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, J. Trifonovo ir kitų žymių autorių kūrinius. Jo kūrybos principai, atsiradę novelistikos laikotarpiu, vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - apysakose ir romane „Smėlynuose sustoti negalima..“. Rašytojas nuosekliai ugdė egzistencinę savivoką, mokydamas mąstyti savo galva ir reflektuoti savo bei savo gentainių patirtį. Kaip pažymėjo Ramūnas Klimas, rašytojas „gerbia tą, kuris atsiverčia jo knygą“.
Nuo 1972 m. Juozas Aputis persikėlė į Zervynų etnografinį kaimą, kur praleido daug laiko dirbdamas ir reflektuodamas. Rašytojo asmenybė ir kūryba buvo pristatoma parodose, kurios suskirstytos į teminius blokus, tokius kaip „Gyvenimas - tai kelionė į namus“ ar „Autorius ieško išeities“. Šios parodos siekė sukurti autobiografinio pasakojimo iliuziją, iliustruotą rašytojo knygomis, rankraščiais, laiškais ir asmeniniais daiktais.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
