Julijaus Cezario mirtis: sąmokslas, įvykdymas ir pasekmės

Gajus Julijus Cezaris (100m. pr. Kr. - 44m. pr . Kr.) - vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių paveikslas ilgai neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus romėnų karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse. Gajus Julijus Cezaris buvo Romos valstybės veikėjas, siekęs politinėmis reformomis stiprinti centralizuotą valdžią, kurią pasiekė po ilgos politinės kovos ir pilietinio karo prieš savo varžovą Pompėjų. Tačiau, tapęs sąmokslo auka, savo ketinimų nespėjo įgyvendinti ligi galo.

Cezario kelias į vienvaldystę ir respublikos nuosmukis

Cezaris kilo iš senos patricijų Julijų giminės. Jis pats su romėnui būdingu pasididžiavimu savo giminę kildino iš pusiau legendinės Romos imperatorių ir netgi dievų giminės. Vaikinas gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą.

Julijus Cezaris turėjo puikius karinio stratego ir taktiko gebėjimus. Per galų karus užkariavęs Galiją Cezaris išplėtė Romos valstybės ribas iki šiaurės Atlanto pakrantės ir prie Romos prijungė visą dabartinės Prancūzijos teritoriją, taip pat buvo įsiveržęs į Britų salas. Galijos užkariavimas Cezarį padarė gal net pernelyg populiariu ir įtakingu didvyriu Romoje.

Pasibaigus jo karo žygiui, Romos senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo, kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros jo politiniai oponentai. 49 m. pr. m. e. su kariuomene peržengęs Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdomas sritis nuo Italijos), jis išžygiavo į Romą, pradėdamas paskutinį Romos respublikos pilietinį karą. Dėl šio neleistino poelgio tarp Cezario legionų ir senatui lojalių pajėgų prasidėjo 4 metus trukęs pilietinis karas, kuris baigėsi visiška Cezario pergale.

Cezaris buvo padaręs išvadą, jog nedideliu despotu, kurio reikėjo Romai gali tapti jis pats. 45m. pr. Kr. jis tapo diktatoriumi. 44 m. pr. m. e. pradžioje Cezaris, nugalėjęs paskutinius opozicijos atstovus, buvo paskirtas nuolatiniu diktatoriumi (lot. Dictator perpetuo). Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika ir Cezaris atsisakė Marko Antonijaus pasiūlymo karūnuotis, Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Italijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją.

Įspėjimai ir nuogąstavimai dėl karūnos

Pastaraisiais mėnesiais prieš mirtį, Cezaris demonstruodavo vis didesnę panieką respublikos institucijoms, o įvairūs incidentai kėlė nuogąstavimus dėl jo karališkųjų ambicijų.

• Senatorių nuvertinimas. Pirmasis incidentas įvyko 45 m. pr. m. e. gruodžio mėn. arba galbūt 44 m. pr. m. e. pradžioje. Pasak romėnų istoriko Diono Kasijaus, po to, kai senatas nubalsavo už tai, kad Cezariui būtų suteikta didelė dalis garbės apdovanojimų, senatoriai nusprendė oficialiai juos įteikti Cezariui. Taigi, senatorių delegacija išžygiavo į Veneros Gimdytojos šventyklą. Kai jie atvyko, pagal etiketą Cezaris turėjo atsistoti ir pasisveikinti su senatoriais, tačiau jis to nepadarė.
• Diadema ant statulos. Antrasis incidentas įvyko 44 m. pr. m. e. Vieną sausio dieną tribūnai Gajus Epidijus Marulas ir Liucijus Cezietis Flavas aptiko diademą ant Cezario statulos, stovėjusios ant rostro romėnų forume, galvos. Pasak Svetonijaus, tribūnai įsakė nuimti vainiką, nes jis buvo Jupiterio ir karališkosios šeimos simbolis. Niekas nežinojo, kas uždėjo diademą, bet Cezaris įtarė, kad tribūnai patys pasirūpino, jog ji atsirastų, ir jiems tektų garbė ją nuimti.
• Karaliaus titulas. Neilgai trukus, sausio 26 d., reikalai paaštrėjo, kai Cezaris žirgu jojo Apijaus keliu į Romą. Kažkas iš minios pasveikino jį kaip rex (liet. karalius), į ką Cezaris atsakė: „Aš esu ne karalius, o Cezaris“ (lot. Non sum Rex, sed Caesar). Minėtieji tribūnai Marulas ir Flavas nebuvo tuo sužavėti ir liepė suimti žmogų, kuris pirmasis sušuko „Rex“.
• Luperkalijos šventė. Trečiasis incidentas įvyko 44 m. pr. m. e. vasario 15 d. per Luperkalijų šventę. Markas Antonijus, kuris buvo paskirtas vienu iš Cezario konsulų, užlipo ant rostro ir uždėjo Cezariui ant galvos diademą, sakydamas: „Per mane tauta tau tai duoda.“ Nors keli susirinkusieji plojo, dauguma tylėjo. Daugybei žmonių pasirodė, kad šis poelgis buvo surežisuotas.

Pasak Svetonijaus, Cezario nužudymas galiausiai įvyko visų pirma dėl nuogąstavimų, jog jis norėjo karūnuotis Romos karaliumi. Be to, vos per kelis mėnesius Cezaris paniekino senatą, nušalino liaudies tribūnus ir ėmė žaisti su monarchija. Aukštas Cezario postas nenuramino jo oponentų.

Sąmokslo gimimas ir planavimas

Idėja nužudyti Julijų Cezarį pradėjo formuotis 44 m. pr. m. e. vasario 22 d. Tada jie pradėjo verbuoti kitus. Sąmokslininkai savo planą kūrė slapta, burdavosi nedidelėmis grupelėmis. Nors nužudyti buvo reikalingas tik vienas žmogus, Brutas manė, kad norint, jog Cezario nužudymas būtų laikomas teisėtu tirono pašalinimu, įvykdytu šalies labui, į jį turėjo įsitraukti daug svarbiausių Romos žmonių. Sąmoksle, kuriam vadovavo Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, dalyvavo mažiausiai 60 senatorių. Cezaris ruošėsi išvykti į trejus metus truksiančią kampaniją, todėl jie turėjo veikti skubiai.

Pagrindiniai sąmokslininkai ir jų motyvai

Sąmokslininkai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą: siekė surinkti pakankamai vyrų, kad galėtų apsupti Cezarį ir kovoti su jo šalininkais, bet ne tiek daug, kad rizikuotų būti aptikti. Pirmenybę teikė draugams, o ne pažįstamiems, ir nesamdė nei neatsargių jaunuolių, nei silpnų vyresniųjų. Galiausiai sąmokslininkai pasitelkė senatorius, kuriems buvo netoli keturiasdešimties metų, kaip ir jiems patiems. Žymūs sąmokslininkai buvo:

• Markas Junijus Brutas (85-42 m. pr. Kr.). Brutas buvo ilgametės Cezario meilužės Servilijos ir pirmojo jos vyro sūnus. Senate jis laikytas perspektyviu politiku, nors iki tol buvo pasiekęs mažai. Būdamas griežtos stoicizmo filosofijos pasekėjas, Brutas pasižymėjo net maniją primenančiu ryžtingumu. Pats Cezaris yra pastebėjęs: „Kad ir ko Brutas norėtų, jis to nori labai.“ Brutas prisijungė prie sąmokslininkų, nes nerimavo dėl diktatoriumi tapusio Cezario augančios valdžios. Jis reikalavo Cezario mirties ir naiviai tikėjosi, jog, atsikračius šio diktatoriaus, respublika sugrįš nepasikeitusi.
• Gajus Kasijus Longinas. Kasijus buvo vedęs Bruto seserį Tertiją, tačiau sklandė gandai, kad jo žmona buvo užmezgusi romaną su Cezariu. Kasijus šlovę pelnė išvedęs gyvus likusius Kraso armijos karius į Siriją po skaudaus pralaimėjimo Partijoje. Teigta, jog Kasijus pavydėjo prielankumo, kurį Cezaris rodė Brutui.
• Decimas Brutas (85-43 m. pr. Kr.). Tolimas Julijaus Cezario pusbrolis Brutas buvo generolas ir politikas, kuriam per kovo idų sąmokslą buvo patikėta užduotis palydėti Cezarį į senato pastatą ir neleisti susitikti su jo sąjungininku Marku Antonijumi.
• Gajus Trebonijus (92-43 m. pr. Kr.). Jis atskleidė, kad pats asmeniškai kreipėsi į Antonijų ir paprašė jo prisijungti prie anksčiau planuoto sąmokslo Cezario gyvybei nutraukti, bet Antonijus atsisakė. Gajus Trebonijus prie senato pastato užkalbino ir sulaikė Marką Antonijų, skubėjusį perspėti Cezarį apie sąmokslą.
• Servilijus Kaska (84-42 m. pr. Kr.). Kaska prie sąmokslininkų prisijungė kartu su savo broliu Gajumi, kuris buvo artimas Cezario draugas.
• Tilijus Cimbras (85-42 m. pr. Kr.). Jis kovo 2 d. teigiamai atsakė į Bruto klausimą, ar išmintinga žmogui rizikuoti, jei tai reiškia įveikti blogus ar kvailus žmones.

Pagrindinis žudikų tikslas buvo sutrukdyti Cezariui įtvirtinti absoliučiąją monarchiją. Jie siekė išsaugoti respublikos statusą. Brutas ir Kasijus manė, kad pats diktatoriaus egzistavimas reiškė, jog respublika funkcionuoti nebegali. Taip pat verta pastebėti, kad sėkmingo sąmokslo atveju jie galėjo tikėtis tapti atkurtos respublikos lyderiais.

Vietos pasirinkimas

Sąmokslininkai tikėjo, kad tai, kaip ir kur jie nužudys Cezarį, turės reikšmės. Sąmokslininkai sugalvojo daugybę vietų, kurias galėtų pasirinkti Cezario nužudymui. Jie svarstė galimybę užpulti Cezarį, kai jis eis Via Sacra, „Šventąja gatve“. Kitas variantas buvo palaukti, kol jis kirs tiltą per naujų konsulų rinkimus. Galiausiai kažkas iškėlė idėją nužudyti Cezarį viename iš senato posėdžių. Šiuo atveju tai nebūtų problema, nes Senato rūmuose galėjo lankytis tik senatoriai. Kai kurie taip pat teigė, jog tirono nužudymas Senato akivaizdoje būtų vertinamas ne kaip politinis sąmokslas, o kaip kilnus poelgis, atliktas savo šalies labui. Galiausiai sąmokslininkai pasirinko šį planą.

Mirtinosios Kovo idos

44 m. pr. m. e. kovo 15 d. Julijaus Cezario nužudymas - žmogžudystė, įvykusi Romoje, kai Pompėjaus teatro kurijoje grupė senatorių per senato posėdį nužudė Romos diktatorių Julijų Cezarį.

Pranašystės ir prasti ženklai

Likus kelioms dienoms iki kovo idų, Cezaris visiškai nenutuokė, kas buvo planuojama. Anot antikos istoriko Plutarcho, pranašas perspėjo Cezarį, kad jo gyvybei gresia pavojus ne vėliau kaip per kovo idas. Romėnų biografas Svetonijus šį aiškiaregį įvardija kaip haruspiką vardu Spurina. Lemtingai datai artėjant apie nelaimę bylojantys reiškiniai padažnėjo: kartu su savo svečiais valgydamas paskutinę vakarienę Cezaris kalbėjo apie tai, kaip geriausia būtų numirti ir pasirinko netikėtą mirtį.

Paskutinę naktį pats Cezaris sapnavo, kad skraido debesyse, spaudžia ranką Jupiteriui. Ryte pabudusi Cezario žmona Kalpurnija prabudo iš košmaro. Ji sapnavo, kad ant rankų laikė nužudytą Cezarį ir verkė. Kitose versijose minima, jog Kalpurnija susapnavo, kad sugriuvo jų namo frontonas ir kad Cezaris buvo užmuštas; dar kitose versijose minima, jog ji susapnavo Cezario kūną aptaškytą krauju. Kalpurnija neabejotinai girdėjo Spurinos perspėjimus apie didelį pavojų Cezario gyvybei, kas padėjo paaiškinti jos vizijas. Apie 5 valandą ryto Kalpurnija maldavo Cezarį tą dieną neiti į senato posėdį. Po tam tikrų dvejonių Cezaris sutiko. Nors nebuvo prietaringas, jis žinojo, kad Spurina ir Kalpurnija dalyvauja Romos politikoje, todėl nusprendė būti atsargus. Cezaris pasiuntė Marką Antonijų paleisti senato.

Paskutinės akimirkos

Kai sąmokslininkai išgirdo apie šį įsakymą, Decimas nuvyko į Cezario namus ir bandė jį įkalbėti atvykti į senato posėdį. „Ką manai, Cezari?“ - paklausė Decimas. Galiausiai, diktatorius nusprendė nekeisti savo planų. Cezaris jau ėjo į Senato rūmus, kai pastebėjo Spuriną. „Kovo idos atėjo!“ - žaismingai sušuko Cezaris. „Taip, idos atėjo, - tarė Spurina, - bet jos dar nepraėjo.“ Markas Antonijus su Cezariu pradėjo eiti į vidų, bet lauke jį sulaikė vienas iš sąmokslininkų (Trebonijus arba Decimas Brutas).

Senato salėje Cezaris ramiai atsisėdo į savo krėslą. Pasak Plutarcho, Cezariui atsisėdus į savo vietą, Lucijus Tilijus Cimbras įteikė jam prašymą sugrąžinti ištremtą brolį. Kiti sąmokslininkai susibūrė aplink ir pareiškė savo paramą. Tiek Plutarchas, tiek Svetonijus tvirtina, kad Cezaris jį numojo ranka, bet Cimbras, paėmęs Cezarį už pečių, nuplėšė jo togą. Tai buvo sutartinis ženklas. Cezaris sušuko Cimbrui: „Tai smurtas!“ (lot. Ista quidem vis est!).

Tuo pat metu Kaska išsitraukė durklą ir smogė diktatoriui į kaklą. Cezaris greitai apsisuko ir sugriebė Kaską už rankos. Pasak Plutarcho, jis lotyniškai paklausė: „Kaska, piktadary, ką tu darai?“ Išsigandęs Kaska sušuko: „Broli! Padėk man!“ Nors Cezariui pavyko nustumti Kaską, Gajus Servilijus Kaska smogė jam peiliu į šoną. Po kelių akimirkų Cezaris buvo apsuptas iš visų pusių: Kasijus dūrė Cezariui į veidą, Bucilijanas dūrė peiliu į nugarą, o Decimas - į šlaunį. Cezaris bandė pasipriešinti, bet suklupo ir nukrito. Vyrai ir toliau badė jį peiliu, kol jis gulėjo bejėgis ant apatinių portiko laiptų. Cezariui iš viso buvo smogta 23 kartus. Svetonijus pasakoja, kad Cezario skrodimą atlikęs gydytojas nustatė, jog tik viena žaizda (antroji į šonkaulius) buvo mirtina.

Paskutiniai žodžiai

Paskutiniai diktatoriaus žodžiai yra ginčytina tema tarp mokslininkų ir istorikų. Pats Svetonijus teigia, kad jis nieko nesakė, tačiau mini, jog kiti istorikai rašė, jog paskutiniai Cezario žodžiai buvo graikiška frazė „καὶ σύ, τέκνον“ (transliteruojama kaip „Kai su, teknon?“, liet. „Ir tu, mano vaike?“). Plutarchas taip pat rašo, kad Cezaris, pamatęs Brutą tarp sąmokslininkų, nieko nesakė ir užsidengė galvą toga. Pasak Plutarcho, po nužudymo Brutas žengė į priekį, tarsi norėdamas kažką pasakyti kolegoms senatoriams, nedalyvavusiems sąmoksle, tačiau šie pabėgo iš pastato. Supratęs, kad Brutas yra vienas iš užpuolikų, išdavystės persmelktas Cezaris užsidengė veidą savo toga.

Nužudymo vieta

Mokslininkai teigia radę vietą, kur buvo nudurtas Julijus Cezaris. Ispanijos nacionalinės tyrimų tarnybos mokslininkų komanda teigia aptikusi įrodymų, kurie, jų manymu, atskleidžia tikslią vietą, kur tai įvyko. Jie tvirtina atradę 3 metrų pločio ir 2 metrų aukščio betoninį statinį, kurį pastatė Julijaus Cezario įsūnis ir įpėdinis Augustas. Perėmęs valdžią, Augustas nurodė statinį suręsti tiksliai virš tos vietos, kur įvykdytas išpuolis, ir taip pasmerkti savo tėvo nužudymą, teigia mokslininkai. „Šie radiniai patvirtina, kad generolas nudurtas Pompėjos kurijoje, kai sėdėdamas kėdėje pirmininkavo senato posėdžiui“, - teigia Ispanijos tyrėjai. Pastato liekanos yra „Torre Argentina“ archeologinėje vietovėje pačiame Romos centre. Archeologinių liekanų ir senovinių tekstų palyginimai tyrėjams leido daryti tokią išvadą. „Mes tai žinome todėl, kad yra statinys, ženklinantis vietą, kur Cezaris turėjo sėdėti pirmininkaudamas senato posėdžiui ir kur jis buvo nudurtas. Šis statinys yra vėlesnio laikotarpio, jo įpėdinio Augusto laikų, pastatytas ten, kur jis sėdėjo. Štai kaip mes tą žinome“, - aiškino mokslininkų komandos narys Antonio Monterroso.

Po Cezario mirties: respublikos žlugimas ir naujos eros pradžia

Nepaisant Cezario mirties, sąmokslininkams nepavyko atkurti Romos respublikos institucijų. Brutas ir jo bendražygiai žygiavo per miestą ir skelbė: „Romos žmonės, mes vėl laisvi!“ Tačiau juos pasitiko tyla, nes Romos gyventojai užsidarė savo namuose, kai tik pasklido gandai apie tai, kas įvyko. Pasak Svetonijaus, po nužudymo visi sąmokslininkai pabėgo.

Po Cezario mirties forume buvo pastatyta vaškinė jo statula su 23 durtinėmis žaizdomis. Ten susirinkusi minia išreiškė pyktį žudikams sudegindama Senato rūmus. Praėjus dviem dienoms po nužudymo Markas Antonijus sušaukė senatą ir sugebėjo pasiekti kompromisą, pagal kurį žudikai nebuvo nubausti už savo veiksmus, tačiau visos Cezario reformos liko galioti. Žemesnieji romėnų sluoksniai, tarp kurių Cezaris buvo populiarus, supyko, kad nedidelė aristokratų grupė nužudė Cezarį.

Žudikai nenumatė, kad Cezario mirtis sukels Romos respublikos žlugimą. Cezaris savo sūnėną Gajų Oktavianą paskyrė vieninteliu paveldėtoju, palikdamas jam nepaprastai galingą Cezario vardą ir padarydamas jį vienu turtingiausių Respublikos piliečių. Sužinojęs apie įtėvio mirtį, Oktavianas metė studijas Apolonijoje ir išplaukė per Adrijos jūrą į Brindizį. Oktavianas tapo Gajumi Julijumi Cezariu Oktavianu, didžiojo Cezario sūnumi, ir tuo pačiu įgijo ir didžiosios Romos gyventojų dalies palankumą.

43 m. pr. m. e. lapkričio 27 d. priėmus Lex Titia, oficialiai buvo suformuotas Antrasis triumviratas, kurį sudarė Antonijus, Oktavianas ir Cezario žirgininkas Lepidas. 42 m. pr. m. e. jis oficialiai sudievino Cezarį kaip Divus Iulius, o Cezaris Oktavianas nuo šiol tapo Divi filius (liet. Dieviškojo sūnus). Antrasis triumviratas buvo nestabilus ir neatlaikė vidinio pavydo bei ambicijų. Tai galiausiai privedė prie naujų pilietinių karų ir Oktaviano tapimo pirmuoju Romos imperatoriumi, žinomu kaip Augustas.

Cezario palikimas

Nors jo svarbos Romos respublikos žlugime nereikėtų hiperbolizuoti, nes respublikinis Romos valdymas jau iro, Cezario mirtis tapo esminiu momentu. Nepaisant 44m. katastrofos, Cezaris yra nugalėtojas, nes vėlesniojo meto politika buvo plėtojama Cezario numatytomis kryptimis. Jis suvaidino svarbų vaidmenį Romos respublikos žlugime. Julijus Cezaris laikomas cezarizmo ikona. Jo vardas virto titulu: buvęs Romos imperatorių garbės vardu (pirmasis 44 pr. Kr. Cezariu pasivadino Augustas) nuo imperatoriaus Hadriano laikų (117-138) tapo sosto įpėdinių, o nuo 4 a. - Romos imperatorių titulu.

Svarbiausi įvykiai Julijaus Cezario gyvenime ir po jo mirties

tags: #julijaus #cezario #mirtis

• natūrali pagalba vaikams
• Skausmingos mėnesinės: ką daryti?
• Jono Junevičiaus biografija
• Nauda ir receptai nėštumo metu
• Ką daryti, pajutus širdies skausmą nėštumo metu