Jėzaus gimimas Betliejaus tvartelyje: Istorija ir Simbolika

Jėzaus Kristaus gimimas yra vienas iš kertinių įvykių krikščioniškajame pasaulyje, apipintas pranašystėmis ir gilia simbolika. Šis įvykis, įvykęs Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, mums atskleidžia Dievo nuolankumą ir begalinę meilę žmonijai. „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Kristus ir Viešpats.“

Istorinis kontekstas ir gimimas Betliejuje

Cezario Augusto surašymas ir kelionė

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Romos imperatorius Cezaris Augustas išleido potvarkį atlikti gyventojų surašymą. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Todėl Juozapas išsiruošia į savo gimtąjį miestą Betliejų, esantį kiek į pietus nuo Jeruzalės. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Užsirašyti į Betliejų suplūsta daugybė žmonių.

Gimimas tvartelyje ir pirmieji liudytojai

Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. Marija paguldė Jėzų į ėdžias, kur dedamas pašaras asilams ir kitiems gyvuliams. Juozapas ir Marija neranda kitos vietos apsistoti kaip tvartelyje, kur laikomi asilai ir kiti gyvuliai. Čia Jėzus ir gimsta. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.

Šventuosiuose raštuose buvo išpranašauta, kad pažadėtasis Valdovas gims Betliejuje (Michėjo 5:2). Cezaris Augustas potvarkį surašyti gyventojus išleido neatsitiktinai. Čia akivaizdi Dievo ranka. O tu, Efrata-Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius.

Piemenų apsilankymas ir džiaugsmas

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Šią ypatingą naktį piemenis, budinčius prie savo bandų, netikėtai apgaubia Jehovos šlovės šviesa. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“

Atskubėję į vietą jie randa viską taip, kaip angelas ir sakė, - naujagimis Jėzus suvystytas guli ėdžiose. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Piemenys papasakoja, kokią žinią iš angelo išgirdo. Jų pasakojimas visiems kelia nuostabą. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

Rytų išminčiai ir žvaigždė

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“ Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Ortodoksų tradicijoje prie šio pasakojimo pridedamos dar kelios detalės. Nors liaudyje juos vadina karaliais, Evangelija juos vadina išminčiais arba žyniais, graikiškai magoi (nuo šio žodžio - kilę „magas“, „magija“). Veikiau jie buvo ne karaliai, o tie pagonių dvasininkai, kurie turėjo galią skelbti karalių. Pasak tradicijos, šie magai buvo susiję su Babilonijos ir Persijos pagoniškomis kultūromis, kuriose itin svarbų vaidmenį užėmė astrologija. Ne veltui pas Kristų juos atvedė žvaigždė - jie, kaip sako šv. Grigalius Nazianzietis apie astrologus, buvo žvaigždžių vergai. Todėl troparas apgieda juos kaip žvaigdžių garbintojus, t.y. stabmeldžius, kuriuos paradoksaliai žvaigždė išmokė garbinti Teisumo Saulę, Tikrąjį, Gyvąjį Dievą.

Gimimo datos ir vietos interpretacijos

Kada gimė Jėzus?

Šiandien daugelis mano, kad Jėzus gimė gruodžio 25-ąją. Tačiau vietovėje, kur įsikūręs Betliejus, gruodis yra lietingas ir šaltas, kartais net pasninga. Vargu ar tokiu metų laiku piemenys su savo bandomis per naktį būtų likę laukuose. Be to, Romos imperatorius tikriausiai nebūtų reikalavęs, kad žmonės, kurie ir taip buvo linkę prieš jį sukilti, keliautų užsirašyti viduržiemį.

Kur tiksliai gimė Jėzus? Šiuolaikinės perspektyvos

Tradicinis (be papuošimų) vaizdas, kurį daugelis turime susidarę apie Jėzaus gimimą, yra toks: Marija su Juozapu per gyventojų surašymą ateina į Betliejų, kur Marijai dar pirmąją naktį staiga priartėja metas gimdyti. Mieste jie nesuranda ‘normalaus’ prieglobsčio, nesulaukia šeimininkų svetingumo ir „užeigoje”, todėl Jėzus priverstas gimti tvartelyje žeminančiomis sąlygomis. Tačiau teologas Kennethas Bailey’is, kuris 40 metų praleido arabų pasaulyje, gerai išmoko kalbą ir perprato Viduriniųjų Rytų kultūrą, šitokį Jėzaus gimimo istorijos pateikimą pavadino klaidingu.

Šiuolaikinės interpretacijos teigia, kad Jėzaus gimimo istoriją vertiname vien iš mūsų, vakarietiškos, kultūros perspektyvos. Mes nepaisome ir nesigiliname į Rytų Viduržemio regiono, taigi ir biblinių vietų, kultūrą bei tradicijas. Tekstai neduoda jokio pagrindo būtinai manyti, kad Jėzus gimė kaip tik pirmąją atvykimo naktį. Visai laisvai galėjo būti jau prabėgusios kelios dienos, savaitės ar net mėnesiai. Tuo metu, Juozapas, kuris kilęs iš karališkosios Dovydo giminės, atėjo į savo protėvių, savo šeimos miestą, „Dovydo miestą“. Kaip tokios garsios giminės palikuonis, jis svetingo priėmimo galėjo tikėtis bet kuriuose miestelio namuose. Duris užtrenkti gimdyti besirengiančiai moteriai prieš akis ir dar dėl ko? - dėl paprasčiausio vietos trūkumo, būtų buvusi neapsakoma gėda ne tik tiems namams, bet ir visam miesteliui.

„Užeiga“ ar „svečių kambarys“?

Lk 2, 7 sakoma, kad Juozapas ir Marija nerado vietos (gr. topos) patalpoje, vadinamoje kataluma. Kataluma turi kelias reikšmes: gali reikšti ir užeigą (svečių namus) arba tiesiog namus (namą). Lukas dar kartą vartoja žodį kataluma Paskutinės vakarienės aprašyme (Lk 22, 11-12), ir ten jis verčiamas „menė“ arba „svečių kambarys“. Kai kurie namai turėjo tokius kambarius, įrengtus arba už gyvenamosios dalies, arba antrame aukšte. Evangelistas tiesiog pateikia informaciją, kad tas svečių kambarys buvo pilnas, užimtas (tikriausiai surašymui gausiai susirinkusių žmonių). Tad jei darome prielaidą, kad Jėzus gimė šeimos būste, daug kas greitai paaiškėja: nereikia spėlioti apie vėlesnį šeimos persikėlimą, nes Matas papasakoja, kad išminčiai atėjo į namus (Mt 2, 11).

Be to, tvartai to meto Rytų kultūroje buvę ne tik nepanašūs į mūsų vaizduotės ar dabartinių prakartėlių, bet net nebuvę atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Mat dauguma žydų nebuvo tokie turtingi, kad turėtų atskirų pastatų savo ūkiui. Vidutinė Betliejaus žydų šeima, kaip ir kitos visame krašte, „gyveno nedideliame name, susidedančiame iš vienos, dažniausiai belangės patalpos“. Po šiuo stogu svetingai priglausti gimines ar draugus buvo savaime suprantama ir noriai vykdoma pareiga. Taigi ėdžios stovėjusios ne kur kitur, o tiesiog šeimos name. „Visas namas susideda iš vienos patalpos… Ta viena patalpa turėjo žemesniąją dalį gyvuliams ir kitą, įrengtą aukščiau, skirtą žmonėms; ties dalių perskyra palei laiptus dažniausiai buvę išrikiuotos akmeninės ėdžios…“ Gyvuliai ir žmonės po vienu stogu - įprastas dalykas to meto kultūroje.

Gimimo simbolika ir teologinė reikšmė

Kūdikėlis vystyklais ir ėdžiose

Jėzaus vaizdavimas kaip bejėgio Kūdikėlio vystykluose pabrėžia paradoksą, kuriuo paremtas kondakas - „dėl mūsų gimė Mažas Kūdikėlis, - Amžinas Dievas.“ Kaip Esatį Viršijantis, t.y. Dievo Sūnus, Tėvo valia ir Šventosios Dvasios veikimu prasidėjus Marijos įsčiose, kūrinija pasiekė savo viršūnę. Jis yra įsikūnijęs Dievas - Dievas, priėmęs žmogaus kūną, pats būdamas iš kitur. Jo gyvenimas yra aukščiausiasis ir švenčiausiasis įžengimas pro žemiausias duris.

Gyvulėliai tvartelyje: pranašystės ir prasmė

Deja, bet Evangelijų pasakojimai mums apie gyvuliukus nepasakoja, tad mes iš tiesų nežinome kiek ir kokių jų buvo tvartelyje. III-IV a. autoriai prisimindami pranašo Izaijo žodžius: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias“ (Iz 1,3) jau mini šiuos du gyvuliukus. Ką tai simbolizuoja?

Kol Adomas nebuvo nusidėjęs, visi gyvūnai jam pakluso, jį mylėjo, jo nebijojo. Po Adomo nuodėmės, gyvūnai tapo laukiniai. Gyvūnų ir žmogaus susitaikymą galime pamatyti tokių šventųjų, kaip šv. Serafimas Sarovietis, šv. Gerasimas Jordaniečio, šv. Siluano Atoniečio gyvenimuose. Bet tikrasis žmogaus ir Dievo, o tuo pačiu žmonijos ir gyvulių Sutaikytojas buvo Jėzus. Jėzaus gimimas yra visuotinis įvykis, susijęs su visais žmonėmis.

Juozapas, gundomas šėtono

Izaijo knygoje buvo išpranašauta: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Iz 7,14). Juozapui buvo labai sunku patikėti, kad mergelė gali pagimdyti sūnų. Tuo labiau, kad ta mergelė, kurią jis turi prižiūrėti, kurią jis pažinojo kaip mes pažįstame savo šeimos narius. Ikonoje prie jo pavaizduotas šėtonas, senis su kailiu, be aureolės, kuris bando Juozapui įpiršti abejones. Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį.

Jėzus kaip „Emanuelis“, „Teisumo Saulė“ ir „Aušra iš aukštybių“

Dievas nėra tolimas: jis artimas, jis yra „Emanuelis“, Dievas-su-mumis. Teisumo Saule Jėzus taip pat pavadinamas polemizuojant su gruodžio 25 dieną švęstu pagonišku festivaliu - Sol Invictus (Nenugalimosios saulės iškilmė). Jėzus yra tikroji pasaulį nušvietusi Saulė. Taip pat jis pavadinimas „Aušra iš aukštybių“ pgl. Lk 1,78.

Įsikūnijimas: Dievas tapo žmogumi

Dievas-su-mumis ir meilės slėpinys

„Skelbiu jums didį džiaugsmą… Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų. Tai visada nauja, visada nuostabą kelianti žinia, pranokstanti visas mūsų drąsiausias viltis. „Žodis tapo kūnu.“ Šio apreiškimo akivaizdoje mums dar kartą kyla klausimas: kaip tai įmanoma? Žodis ir kūnas yra dvi priešingos tikrovės: kaip amžinas, visagalis Žodis gali tapti trapiu ir mariu žmogumi? Atsakymas tik vienas: meilė. Dievas iš tikrųjų nesikeičia: jis ištikimas sau pačiam. Dievas nesikeičia, jis nuo amžių ir per amžius yra meilė. Jis, kaip toks, yra Bendrystė, Vienybė Trejybėje, o visi jo darbai ir žodžiai krypsta į bendrystę. Įsikūnijimas yra kūrinijos viršūnė. „Žodis tapo kūnu.“ Šios tiesos šviesa pasirodo tam, kuris ją priima tikėjimu, nes tai - meilės slėpinys. Tik kas atsiveria meilei, yra apglėbiamas Kalėdų šviesos. Taip buvo Betliejaus naktį, taip yra ir šiandien.

Dievo Sūnaus tapimas žmogumi yra įvykis, nutikęs istorijoje, tačiau ją sykiu peržengiantis. Pasaulio naktyje įžiebiama nauja šviesa, pasirodanti paprastoms tikėjimo akims, gerai ir nuolankiai, Išganytojo laukiančiai širdžiai. Jei tiesa tebūtų matematinė formulė, ji tam tikra prasme pirštųsi savaime. O ko iš tiesų ieško mūsų širdis, jei ne tiesos, kuri yra meilė? „Žodis tapo kūnu.“ Kalėdų žinia yra šviesa ir tautoms, bendram žmonijos keliui. „Emanuelis“, Dievas-su-mumis, atėjo kaip teisingumo ir taikos karalius. Jo karalystė - žinome - nėra iš šio pasaulio, bet svarbesnė už visas šio pasaulio karalystes.

Nuolankumo kelias pas Dievą

Popiežiaus Pranciškaus apmąstymai apie nuolankumą

Popiežius Pranciškus teigia: „Brangūs broliai ir seserys, tik nuolankumas yra kelias, vedantis mus pas Dievą, ir kartu, būtent todėl, kad veda mus pas Dievą, jis taip pat veda mus prie esminių gyvenimo dalykų, prie jo tikrosios prasmės, prie patikimiausios priežasties, dėl kurios verta gyventi.“ Tik nuolankumas atveria mus tiesos, tikro džiaugsmo, iš tiesų vertingo žinojimo patirčiai. Be nuolankumo esame tarsi atkirsti nuo Dievo ir savęs pačių supratimo. Turime būti nuolankūs, kad suprastume save ir juolab Dievą. Pagal pasaulio logiką išminčiai galėjo būti didžiūnai, bet jie pasidarė maži, nuolankūs, ir būtent todėl jiems pavyko rasti Jėzų ir jį atpažinti.

Išminčiai nuolankiai priima ieškojimo, keliavimo, prašymo poreikį, rizikos, klaidos galimybę... Kiekvienas žmogus savo širdies gilumoje yra pašauktas ieškoti Dievo. Visi mes jaučiame tam tikrą vidinį nerimą ir mūsų darbas yra jo neužgesinti, bet leisti augti Dievo ieškojimo nerimui. Ir su jo malone galime jį rasti. Angelas yra Dievo pasiuntinys. Žvaigždė mums primena, kad Dievas sukūrė šviesą ir kad tas Kūdikis bus „pasaulio šviesa" - „tikroji šviesa [...], kuri apšviečia kiekvieną žmogų“, kuri „spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“.

Kvietimas į Betliejaus grotą

„Brangūs broliai ir seserys, norėčiau pakviesti visus vyrus ir moteris į Betliejaus grotą pagarbinti žmogumi tapusį Dievo Sūnų. Kiekvienas teprisiartina prie prakartėlės, namuose ar bažnyčioje, ir pabando jį vidujai pagarbinti: „tikiu, kad esi Dievas, kad šis vaikelis yra Dievas. Prašau suteikti man nuolankumo malonę, kad tai suprasčiau“, - kalbėjo Pranciškus. - „Pirmoje eilėje norėčiau pastatyti vargšus, kuriuos, kaip ragino šventasis Paulius VI, „turime mylėti, nes, tam tikra prasme, jie yra Kristaus sakramentas; Su jais - alkanais, ištroškusiais, ištremtais, nuogais, sergančiais, įkalintais - jis panorėjo mistiškai susitapatinti.“ Anot Šventojo Tėvo, turime paprašyti nuolankumo kaip malonės: „Viešpatie, kad nebūčiau išpuikęs, pakankamas pats sau, nemanyčiau, jog esu visatos centras. Padaryk mane nuolankiu“. Be nuolankumo nerasime Dievo, tik save pačius. Nes žmogus be nuolankumo prieš save turi tik veidrodį, o ne horizontą. „Prašykime Viešpaties sudaužyti šį veidrodį ir leisti pažvelgti toliau, į horizontą, kur Jis yra“, - sakė popiežius Pranciškus.

Ši meilė turi vardą ir veidą: Jėzus yra vardas ir veidas tos meilės, kuri yra mūsų džiaugsmo pagrindas. Dievas visuomet ateina vargo ir kovos akimirką. Tada, kai to nebesitikime. Dievas dar nenusivylė žmogumi, jei Jis tampa žmogumi.

tags: #jezaus #gimimo #tvartelyje #vaizdelis

• vaikų avalynė namuose
• Patogumas ir stilius su lietuviška mada
• Informacija lankytojams ir tvarka
• Efektyvios idėjos vaiko atminties lavinimui
• Aktualijos ir problemos ikimokyklinio ugdymo programose