Buvimo ir Nebuvimo Apmąstymai: Ką Reiškia „Jeigu aš nebūčiau niekad gimęs“?
Žmogaus gyvenimo kelias dažnai veda per įvairius apmąstymus apie savo egzistenciją, pasirinkimus ir galimus alternatyvius scenarijus. Ką reiškia frazė „jeigu aš nebūčiau niekad gimęs“? Tai gilus filosofinis klausimas, kuris verčia permąstyti buvimo prasmę, tapatybę ir mūsų ryšius su pasauliu.
Egzistencinių Apmąstymų Ištakos: Kalba ir Supratimas
Mūsų supratimas apie save ir pasaulį prasideda nuo kalbos. Tačiau, kaip teigia kai kurie mąstytojai, ne viskas yra lengvai apibrėžiama ar suprantama.
Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite - nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku. Literatūra, filosofija ir kiti nuotykiai prasideda tada, kai šis tas neaišku. Kai iškart negali suprasti, kas ką nori pasakyti, kodėl tai sako - ir kuo mes nusikaltome, jei pasakotojas kėsinasi mus ištraukti iš palaimingos nežinios?
Laimei, kalba (vertėtų vartoti daugiskaitą - kalbos) klaidina, slepia, erzina, migdo, todėl kuo giliau į kalbas - tuo daugiau nesusipratimų. Nuo jų ir prasideda tai, ką galime pavadinti kultūra. Egzistenciniai klausimai, tokie kaip „kas aš esu“ ar „kodėl apskritai esu, o ne niekas“, dažnai lieka neatsakyti arba juos sunku suvokti dėl pačios kalbos ribotumo.
Poeto Kelias ir Gyvenimo Posūkiai
Žmogaus gyvenime pasirinkimai ir aplinkybės formuoja jo tapatybę. Šie posūkiai kartais paskatina pamąstyti apie alternatyvias realybes.
Žmogus, išgyvenęs ir matęs daugybę dalykų, vis dar aistringai stebi pasaulį aplink save. Gimė 1938 m. Belgrade, po karo šeima buvo priversta emigruoti į JAV. 1954 m. Simicių šeima atvyksta į Čikagą, „emigrantiškų likimų pilvą“, paskui persikelia į Niujorką, kuris poetą įkvėpė savo gatvėmis, energija ir džiazo klubais.
Kiekvienas asmeninis įvykis, kiekviena patirtis tampa neatsiejama tapatybės dalimi. Gyvenimas Prancūzijoje, pavyzdžiui, paliko gilų įspaudą, bet tai suprato gerokai vėliau. Tais laikais ten nesijautė gerai, buvo sunku, niekas kitas taip nemokėtų įteigti jausmo, kad esi kažkuo menkesnis, kad esi niekas… kaip prancūzai. Viskuo, ką tik pasakydavau ar padarydavau, tik dar labiau įtvirtindavau jų prietarus apie Balkanų žmones. Ak, buvo sunku, geriau pasvarsčius (šypsosi). Daug kartų esu pagalvojęs, jog jei tąsyk būčiau pasilikęs Prancūzijoje, veikiausiai nebūčiau užbaigęs mokyklos.
Šis apmąstymas apie tai, kas būtų, jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, yra esminis, nagrinėjant „jeigu aš nebūčiau niekad gimęs“ prasmę. Kiekviena patirtis, kiekvienas priimtas sprendimas formuoja tai, kuo esame šiandien, ir koks būtų buvęs mūsų nebuvimas.
Kalbos Ribos ir Egzistencijos Mįslės Poezijoje
Poezija, filosofija ir menas dažnai siekia išreikšti tai, kas neapčiuopiama, ir tai tampa ypač aktualu svarstant apie buvimo esmę.
Esė „Nuostabūs žodžiai, tyli tiesa“ („Wonderful Words, Silent Truth“) cituojamas Wittgensteinas, teigiantis, jog to, kas randa atspindį kalboje, ši neįstengia išreikšti. Ši idėja, žinoma, įdomi. Mes, poetai, nuolat išgyvename pojūčius, kuriuos sunku išreikšti, todėl visi lyrikai, tarkime, Sapfo, kalba apie tai, jog negali rasti tinkamų žodžių „pasakyti, kokia tu graži, kaip mane jaudini, ką aš jaučiu“.
Yra poetų, sakykime, Mallarmé ir Celanas, kurie jautėsi paralyžiuoti, susidūrę su viskuo, ko negeba išreikšti kalba. O dauguma poetų taria sau: ok, tai yra mums duotas galimybė, pabandykime pasinaudoti ja. Kalba yra ribota. Menininkas nuolat stengiasi nesikartoti. O tai sunku, jeigu esi parašęs tiek eilių, kiek jų parašei. Turime tik vieną gyvenimą ir gilios, svarbios patirtys nėra begalinės, todėl nepaliaujamai grįžtama prie kai kurių įkyrių minčių. Tų, kurių niekada negalėjai iki galo išrašyti.
Vidinis Pasaulis ir Savęs Suvokimas
Klausimas „kas aš esu“ neatsiejamas nuo „ar aš - žodžiai tarp žodžių, ar aš - tyla tyloje“. Daugelis žmonių, ir poetų, ir filosofų, pripažįsta, kad suprasti save, ypač per kalbos prizmę, yra sudėtinga. Suprantu tuos, kurie nesupranta poezijos. Aš irgi nesuprantu didesniosios dalies eilėraščių: kodėl apskritai yra jie, o ne niekas.
Bekontaktė bendrystė. Nenorima kultūriškai ir emociškai suartėti su visais, nes niekam to nereikia. Religijos svetimos tiek pat, kiek visos kitos muziejinės vertybės: klasika, tradicija. Zen moko išsiversti gyvenime be šventų raštų, be mokytojų, be Budos statulų. Be kalbų naštos ir be poetinių pareigų. Be savinimosi (autorystės), geismo, prisirišimo. Jei nori rašyti, turi išsilaužti skylę klasikų aptvertose tvorose.
Šis atsiribojimas nuo įprastų konstrukcijų leidžia gilintis į autentiškąjį „aš“. Esu visiškai kas kita, toks nebylus daiktas kietoje, tuščioje, uždaroje, sausoje, švarioje, juodoje vietoje, kur niekas nejuda, niekas nekalba, ir kad aš klausausi, ir kad aš girdžiu, ir kad aš ieškau, kaip gyvulys, gimęs narve iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių ir mirusių narve, gimusių ir mirusių narve, iš gyvulių, gimusių mirusiais narve, narve gimusių ir narve mirusių, gimusių ir mirusių narve, gimusių, paskui mirusių, gimusių ir paskui mirusių.
Atmintis, Patirtis ir Tūkstantosios Prasmės Dalelės
Asmeninės patirtys ir atmintis kuria mūsų unikalų buvimą, ir net paprasčiausi daiktai gali įgyti gilią prasmę.
Žmonės pamanė, kad poetą įkvėpė Van Gogho batai, be abejo, jis žino šį paveikslą. Bet iš tiesų pasakojo apie savo batų porą. Ir eilėraštis gimė iš vieną rytą patirto klaiko, kai nepajėgė atsikelti: atsisėdo ant lovos krašto ir įsispoksojo į savo išsiklaipiusius batus. Turėjo tik tą porą batų. Žiūrėjo apstulbęs, kokie jie prasti. Tie batai, kuriuos avėdamas tiek išvaikščiojo, tiek patyrė, kokie jie įdomūs, tiesą sakant.
Kūrybinis įkvėpimas ir tapatybė glaudžiai susiję su praeitimi ir artimaisiais. Močiutė Uršulė anūkų gyvenimuose yra kaip šventoji. Niekada nesutiko už ją geresnio, atlaidesnio, supratingesnio žmogaus. Ji formavo dvasinę pasaulėjaūtą, skatino šviestis ir kurti. Trisdešimt dvejus metus turėjo močiutę Uršulę - savo Angelą Sargą. Šios giminės istorijos ir įtaka kuria tvirtą pamatą asmenybės suvokimui.
Dvasinė ramybė teikiama gamtos, o saugumo jausmas - namų. Ir namuose būtinai turi būti katinas. Dvasinė disciplina yra dienos stuburas, ašis, aplink kurią išdėliojami visi kiti darbai ir įsipareigojimai. Štai esu aš, aš tai jaučiu, taip, prisipažįstu, pasiduodu, štai esu aš, taip reikia, taip geriau. Šis vidinis pripažinimas yra kelias į ramybę, susitaikant su buvimu.
Egzistencijos Iššūkiai ir Supratimo Procesas
Būties klausimai reikalauja nuolatinio ieškojimo ir susitaikymo su neaiškumu. Supratau, kad nesuprantu, kas yra poetiška anglų kalboje. Kodėl kai kurie banalūs (jei pažodžiui išsiversčiau į lietuvių kalbą) pranešimai yra pripažįstami kaip klasika, kaip poezijos meno viršūnė. Kad ir kiek naujų angliškų žodžių išmokčiau, man neperlipamas poezijos radimosi anglų kalboje barjeras. Simuliuojama, kad atpažįstama poezija. Man nuolat taip nutinka - tarsi pažįstu visus žodžius, bet nieko nematau už jų. Galiu guostis, kad simuliuojama ne aš vienas.
Iš esmės normaliam žmogui svetima kalba yra visa poezija ir šiuolaikinis menas. Svetima kalba yra visa filosofija. Svetima kalba yra visa tikrovė, dalykų pamatymas tokių, kokie jie yra iš tikrųjų. Tai liudija, kad gilieji egzistencijos aspektai dažnai pranoksta paprastą, tiesioginį suvokimą.
Pasinaudoti nauja siela, tankiu, kad pasinertum, vieninteliu įmanomu pasinėrimu, vidun. Galiausiai, trumpai tariant, priėmus šiuos sprendimus, ir dar kitus, tęsti viską ramiai, kaip ir anksčiau. O vis dėlto kažkas pasikeitė. Šis vidinis pasinėrimas ir ramybė, nepaisant nesibaigiančių klausimų, yra būdas priimti savo buvimą ir jo prasmę, net jei ji nėra visiškai apčiuopiama.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
