Justino Marcinkevičiaus kūryba: pagarba gimtajam žodžiui ir tautos dvasia
Justinas Marcinkevičius buvo ne tik vienas iš Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo iniciatorių, bet ir tikras lietuvių kalbos riteris. Pagarba gimtajam žodžiui šviečia tautos dainiaus dramose, poemose ir gausiuose eilėraščiuose. Lietuvių kalbai poetas yra paskyręs daugybę kūrinių, o pats kalbininkas Arnoldas Piročkinas pabrėžė, kad per atgautos nepriklausomybės dvidešimtmetį sužydėjo kalbai skirta poeto publicistika.
Visą gyvenimą J. Marcinkevičius jautė gilų ryšį su savo tauta ir kalba. Dar 1988 m. rugsėjo 16 d. laikraštyje „Atgimimas“ poetas rašė: „Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, - yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos ji nori gyventi“.
Gimtoji kalba ir tautos tapatybė
Lietuviškų žodžių gausa ir jų formų įvairovė leidžia kalbėti vaizdžiai ir aiškiai, taikliai ir tiksliai. Anot poeto, būtent gimtoji kalba atveria giliausius tautos praeities klodus ir byloja apie mus buvusius, dabar esančius bei būsiančius. Štai keletas svarbių minčių apie kalbos ir kultūros sąsajas, kurias poetas atskleidė savo kūryboje:
- Gimtoji kalba yra tarsi pasaulio medis, ošiantis mūsų atmintyje.
- Žodžio ten tėviškė, iš kurios semiamės stiprybės.
- Kalba budino ir laisvėn kvietė - tai mūsų tapatybės pagrindas.
Poetas niekada nesakė, kad mūsų kalba yra tiesiog „graži“ - jis jautė jos sakralumą, kaip ir pagarbą motinai. Jis kvietė rečiau kartoti banalias frazes ir rimčiau pamąstyti apie tai, kokią galybę melodingų, už širdies griebiančių dainų ir giesmių turime dėl savo protėvių kruopštaus darbo.
Poezija kaip gyvenimo atspindys
J. Marcinkevičius savo poeziją suprato kaip bandymą aprėpti neaprėpiamą. Jis yra sakęs: „Poezija - tai toks nedidelis šaukštelis, kuriuo mėginu išsemti jūrą savyje ir šalia savęs“. Gyvenimas susideda iš atradimų ir praradimų, o poezija tampa priemone sustabdyti nykimą, parodyti, kaip gražu ar gera yra tai, kas egzistuoja.
| Sąvoka | Poeto reikšmė |
|---|---|
| Poezija | Būdas sustabdyti nykimą ir įamžinti akimirkas. |
| Gimtoji kalba | Tautos praeities klodų atvėrėjas. |
| Gyvenimas | Atradimų ir praradimų visuma. |
Net norėdamas neatskirsi šio poeto nei nuo Tėvynės, nei nuo gimtojo žodžio. Jis mokėjo girdėti, kaip tėvas priemenėje daužo sniegą nuo klumpių ar kaip motina lupa bulves, o šie buitiniai vaizdai per poeziją virsdavo amžinais paveikslais. „Ir aš viską matau“, - rašė jis, palikdamas mums užduotį ne tik skaityti, bet ir jausti tą „žodį šimtąadį lietuvių“, kurį jis mums dovanojo.
tags: #j #marcinkeviciaus #eilerastis #jums #vaikuciai #dovanojam
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
