„Išgverusi gadynė!“ – Hamleto kova už pasaulio harmoniją ir asmenybės dilemos

Tarp literatūros ir psichologijos dalykų yra labai daug bendra - tiek vienas, tiek kitas dalykas savo objektu dažniausiai pasirenka žmogaus vidinį pasaulį. Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“, parašyta 1601 m., yra vienas ryškiausių to pavyzdžių, nagrinėjanti amžinas temas: kerštas, teisingumas, abejonės, gyvenimo prasmė, išdavystė ir meilė. Pagrindinis veikėjas Hamletas susiduria su neigiamomis pasaulio pusėmis, teigdamas, kad gyvenimas - tai „užžėlęs sodas, kur usnys vien ir piktžolės nuodingos laisvai keroja“.

Dramos „Hamletas“ pradžią visi puikiai žinome: Hamletas, jaunasis Danijos princas, po netikėtos tėvo mirties grįžta iš mokslų Vitenbergo universitete į savo šalį ir čia susiduria su itin nemalonia situacija - nepraėjus nė dviem mėnesiams po vyro mirties, karalienė, Hamleto motina, išteka už naujojo karaliaus - savo vyro brolio Klaudijaus, Hamleto dėdės.

Viena iš tokių situacijų, pateikiama ir „Hamlete“, - tai mirtis. Žmogaus, ypač šeimos nario, mirtis visada sukrečia, ankstesni tarpusavio ryšiai nutrūksta, kiekvienam šeimos nariui tenka juos kurti iš naujo, persiskirstyti socialinius ir psichologinius vaidmenis. Natūralu, kad mirusysis idealizuojamas - tad ir Hamletas apie tėvą (ne karalių!) kalba tik gražiausius dalykus, nors dvariškiai senąjį Hamletą charakterizuoja jau kitaip.

Hamleto psichologinis portretas ir vidiniai konfliktai

Siekiant suprasti asmenybę, reikia aptarti penkias pagrindines bruožų grupes: neurotiškumą, ekstravertiškumą, atvirumą, sutarimą su kitais ir sąmoningumą. Hamleto charakteris akivaizdžiai neurotinis: jis nerimastingas, t.y. nuolat įsitempęs, nervingas, nuogąstaujantis; priešiškas (jaučia pyktį); depresyvus (jaučia kaltę, liūdesį, beviltiškumo ir vienišumo jausmus); impulsyvus - negeba kontroliuoti veiksmų ir troškimų (Polonijaus nužudymas), pažeidžiamas.

Hamletas nėra eilinis Danijos karalystės gyventojas, jis - princas. Tai kartu ir privilegija, ir našta. Saistomas daugybės vaidmenų (princo, sūnaus, vyro), Hamletas ir labai norėdamas negali būti savimi, negali išgyventi to, ką natūraliai jaučia, viskas nustumiamą ir tarsi užrakinama pasąmonėje. Kaip matome, Hamletas tiesiog spraudžiamas į tam tikro stereotipo rėmus - jam nurodoma, kaip princas privalo gedėti, kaip jausti, kaip mąstyti, net kaip tikėti.

Hamletui tai nėra priimtina, į savo asmenybę jis dabar negali integruoti to, kas Jungo psichologijoje vadinama Kauke (Persona). Kaukė yra asmenybės dalis, aiškinanti prisitaikymą prie visuomenės. Tai dirbtinis, neidentiškas individualumui statusas, reglamentuojantis asmens vietą sociume. Kaukė palengvina visuomenės narių bendravimą, pašalina konfliktines situacijas, tačiau situacija tampa sudėtingesnė, kai individas atsisako jam netinkančios ar nepatinkančios Kaukės - tokiu atveju sociumas jam tampa priešiškas. Be abejo, tokia situacija, kai žmogus kitų priimamas tik kaip socialinis vaidmuo, kaip Kaukė, yra nepalanki stresui išgyventi.

Labai svarbus žmogaus psichikos elementas yra Šešėlis (Schatten) - tai kita, nepažintoji, nustumtoji mūsų asmenybės pusė, „tamsusis brolis“. Šešėliu ji vadinama todėl, kad glūdi individualioje pasąmonėje, yra neskaidri, neaiškių ribų ir formų. Hamleto susitikimą su tėvo Šmėkla taip pat galime vadinti susitikimu su savuoju Šešėliu.

Ryšys su motina yra prigimtinis. Akivaizdu, kad Hamletui, kaip dažnam skausmo dėl netekties apakintam jaunuoliui, tampa būtinybe nuoskaudą išlieti, o tam reikia preteksto. Šmėklos žodžiai šiuo atveju ir yra tas pretekstas keršyti, nors iš tikrųjų tai tik Hamleto neįsisąmonintas troškimas, vidinis balsas.

Kodėl Hamletas svyruoja?

Dvejonės sudaro visą Hamleto esmę. Jo nepatenkina iki galo neįsisąmoninti veiksmai. Antrojo veiksmo pradžioje Polonijaus rūpinimasis sūnumi Laertu ir dukra Ofelija kontrastuoja su Hamleto kančia. Per visą antrąjį veiksmą plėtojama Hamleto beprotybės tema. Dėdamasis pamišėliu, Hamletas ne tik nuslepia savo ketinimą atkeršyti, bet ir užsigarantuoja laisvę kandžiai kritikuoti visuomenę.

Trečiajame veiksme, Polonijaus surengtame Ofelijos ir Hamleto pasimatyme, pastarasis pradeda savo monologą garsiuoju „Būt ar nebūt?“. Būti, vadinasi, gyventi jaučiant atsakomybę, klausantis savo sąžinės balso, o tai žada vien kančias ir neviltį. Nebūti - reiškia išsivaduoti per mirtį arba sąmoningai nepaisyti savo sąžinės, t. y. gyventi prisitaikant, susitaikant su neteisybe ir smurtu.

Hamleto samprotavimai ir savistaba toliau plėtojami ketvirtojo veiksmo monologe, kuriame jis savąjį kerštą lygina su jaunojo Norvegijos princo Fortinbraso garbėtroškos paskatintu karo žygiu. Kodėl gi Hamletas anksčiau nevykdo savo ketinimo, juk įkalčių jam užtenka? Todėl, kad be dvejonių, be noro įsisąmoninti viską iki galo, nebūtų buvę Hamleto, žymiausio Shakespeare’o sukurto personažo.

Mirus tėvui, dvasine atrama Hamletui turėtų būti motina - artimiausias šeimos narys, tačiau ji išteka už naujojo karaliaus. Hamletas tai traktuoja kaip išdavystę. Šis įvykis, kartu su tėvo šmėklos reikalavimu keršyti, pastūmėja Hamletą į veiksmų, kurie griauna ir žudo, nejausdamas už tai jokios atsakomybės. Atsitiktinai nudūręs Polonijų jis paslepia jo kūną ir neatiduoda gedintiems artimiesiems, pasmerkia Rozenkrancą ir Gildensterną mirčiai, jo atstumta, išduota, netekusi visko, kas jai gyvenime brangiausia, žūsta Ofelija - ir čia tik „šalutinis“ Hamleto siautėjimo poveikis. Ar jis pataisė „išgverusią gadynę“? Ne!

Renesanso laikų pasaulėžiūra ir humanizmo krizė

Šekspyro drama „Hamletas“ parašyta 1601 m., kai tikėjimas renesanso epochos iškeltais idealais, ypač humanizmu, pamažu blėso. Tai matome ne tik iš Hamleto žlugusio tikėjimo žmogumi (Koksai nepaprastas kūrinys - žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda - koks įspūdingas ir nuostabus! Savo veiksmais - kaip panašus į angelą! Savo išmone - kaip panašus į dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba! O kas man jisai - toji dulkių kvintesencija?), bet ir paties herojaus savotiškos degradacijos - jo veiksmų rezultatai rodo, kad teoriniai humanizmo pagrindai, gauti Vitenbergo universitete, netapo gyvenimo norma, greičiau - tuščiu žodžių skambesiu, nepagrįsta teorija.

Viljamas Šekspyras savo kūrinyje atskleidė Renesanso epochos pabaigoje kilusią humanizmo krizę. Iš pradžių buvo keliamos amžinos vertybės - meilė, grožis, tobulybė, rūpestis, nuoširdumas, šiluma. Tačiau vėliau visa tai pavirto vien tik asmeninių poreikių tenkinimu, skirtumo tarp žmonių niūrioje visuomenėje augimu. Buvo paminta moralė ir jos normos, teisybė, dingo tarpusavio supratimas ir net mažiausios pastangos suprasti. Daugelis žmonių užsimiršo, pasinėrė į žemiškus malonumus.

Tačiau atsirado tokių, kurie išliko ištikimi humanizmo idėjoms, vertybėms. Jie kovojo su negandomis, sunkumais, nesėkmėmis ir nors dažnai pabaiga buvo tragiška ir skaudi, tačiau tai tik dar labiau skatino žmones kovoti už teisingumą, siekti tikslo. Literatūros kritikoje įprasta Hamletą įsivaizduoti kaip maištininką, pasipiktinusį pasaulio blogybėmis ir ketinantį tą pasaulį padaryti jei ne geresnį, tai bent jau teisingesnį.

Individo galia keisti pasaulį

„Būkite tokie, kokia, Jūsų nuomone, turi tapti visa visuomenė. Jūs tikite žodžio laisve? Tada kalbėkite laisvai. Jūs mėgstate tiesą? Tada sakykite tiesą. Jūs tikite atvira visuomene? Tada atsiverkite. Jūs tikite padoria ir humaniška visuomene? Tada elkitės padoriai ir humaniškai“, - taip kalbėjo istorikas, vienas iš demokratinio judėjimo Šaltojo karo metais Lenkijoje „Solidarumas“ įkūrėjų Adamas Michnikas. Dažnai girdime nuogąstavimų, kad vienas individas, viena maža tauta yra bejėgiai politinių Europos mechanizmų kontekste. Tačiau kas, jei ne atskiri individai, sudaro tautą? Kas, jei ne tautos, sudaro sąjungas, žemynus? Iš ko, jei ne iš jų, tuomet sukurtas pasaulis?

Literatūros kūrinių personažai, besiveržiantys pakeisti pasaulį, dažnai pasižymi vertingais būdo bruožais. Troškimas eliminuoti visuomenės ydas yra viena iš didžiausių vertybių, parodanti, kad asmenybė siekia pažinti ir tobulinti ne tik save, bet ir ją supantį pasaulį. Apie tai, kad kartais net į pralaimėjimą vedanti kova yra svarbi, rašė ir Viljamas Šekspyras tragedijoje „Hamletas“. Jos herojus, net ir žinodamas, kad žus, pasiryžęs atkeršyti už sąmokslą prieš jo tėvą. Hamletas mato, kad visuomenė yra amorali, pilna ydų, herojus nusivylęs žmogumi ir nori sugrąžinti pasaulio tvarką. Juk tam, kad klestėtų gėris, reikalinga tam tinkama dirva: „Išgverusi gadynė! Ir deja, / Aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją“.

Tad net ir Hamleto žūtis nėra laikoma jo pralaimėjimu - jis pasiekia pergalę, o blogis pralaimi. Herojus išjudina pasaulį. Taigi, ir kiekvienas individas, savo pastangomis kažką pakeisti, išjudina pasaulio tvarką, žengia dar vieną žingsnelį siekiamybės link - vadinasi, beprasmiškų kovų ir neišgirstų balsų nėra.

Vienu dažniausiai diskutuotinu klausimu tampa politiniai mechanizmai ir atskiro individo vaidmuo juose. Juk ne paslaptis, kad šiandien žmonių pilietiškumas ir pilietinis aktyvumas yra tam tikroje stagnacijoje ir netgi linkęs mažėti. Nenuostabu, tačiau net 78 proc. nebalsavusiųjų Lietuvoje ir 68 proc. Europoje teigė, kad šia teise jie nepasinaudojo manydami, kad jų balsas vis tiek nieko nepakeis. Tačiau vieno balso reikšmė kartais gali būti gana didelė.

Kuo individas sąmoningesnis, kuo labiau apsišvietęs, tuo mažiau vietos lieka blogiui, tamsai, populizmui ir tuštiems politikų pažadams, apgavystėms. Verta tikėti ir tuo, kad tokių individų žodžiai gali nukeliauti kur kas toliau. O nuo sąmoningo, išmintingo individo gyvenimo neatsiejamas ir dalyvavimas valstybės gyvenime ar domėjimasis politika.

Viljamo Šekspyro „Hamletas“ ir jo amžina aktualija

Medžiaga „Hamleto“ siužetui buvo paimta iš danų viduramžių metraštininko Sakso Gramatiko lotynų kalba parašytos kronikos „Danų žygiai“. Shakespeare’as turbūt buvo susipažinęs su šios istorijos prancūzišku atpasakojimu, parašytu novelės forma. „Hamletas“ yra vienintelė Shakespeare’o tragedija, kurioje nuo pat pradžios įvedama mirties tema.

Jau pirmajame veiksme Danijos princui Hamletui pasirodo jo tėvo šmėkla, kuri patvirtina Hamletui jau anksčiau kilusį įtarimą: nužudęs brolį Klaudijus vedė karalienę Gertrūdą (Hamleto motiną) ir taip, įvykdęs šlykštų nusikaltimą, atsidūrė soste. Tėvo šmėkla reikalauja, kad Hamletas atkeršytų, ir jis prisiekia atkeršysiąs. Toks nežemiškas personažas leido dramaturgui iš pat pradžių sukurti paslaptingumo ir įtampos aplinką. Veikėjas iš ano pasaulio, iš mirusiųjų karalystės, ima vadovauti žemės įvykių eigai. Pirmajame veiksme atsiskleidžia ir pagrindinio herojaus Hamleto įdomus prieštaringas charakteris: jis yra tikrasis sosto įpėdinis, kurio vietą užgrobė dėdė, tačiau, būdamas Vitenbergo universiteto studentas, jaunuolis labiau linkęs svarstyti, kaip dera dvasingai asmenybei, nei valdingai veikti, kaip darė jo tėvas - politikas ir karys.

Pagrindiniai veikėjai ir jų vaidmuo tragedijoje

• Hamletas: Danijos princas, pagrindinis tragedijos herojus. Jaunas, protingas, išsilavinęs (studijuoja Vitenbergo universitete), jautrus, linkęs į apmąstymus ir filosofavimą.
• Klaudijus: Danijos karalius, Hamleto dėdė, nužudęs savo brolį (Hamleto tėvą) ir vedęs jo našlę Gertrūdą. Pagrindinis antagonistas.
• Gertrūda: Danijos karalienė, Hamleto motina, ištekėjusi už Klaudijaus netrukus po vyro mirties. Jos paveikslas sudėtingas ir nevienareikšmis.
• Polonijus: Karaliaus patarėjas, Ofelijos ir Laerto tėvas. Lojaus Klaudijui tarnas, pataikūnas ir intrigantas, mėgstantis duoti banalius pamokymus ir visur kišti nosį.
• Ofelija: Polonijaus duktė, Hamleto mylimoji. Jauna, tyra, paklusni tėvui ir broliui. Ji tampa vyrų manipuliacijų auka.
• Laertas: Polonijaus sūnus, Ofelijos brolis. Karštakošis, labiau veiksmo nei apmąstymų žmogus. Sužinojęs apie tėvo mirtį ir sesers beprotystę, jis trokšta keršto Hamletui.
• Horacijus: Hamleto studijų draugas ir vienintelis tikras bičiulis. Protingas, santūrus, ištikimas.
• Tėvo dvasia (Šmėkla): Nužudytojo karaliaus Hamleto dvasia, pasirodanti sūnui ir atskleidžianti baisią tiesą apie savo mirtį bei reikalaujanti keršto Klaudijui (bet liepianti neliesti motinos).

Nuo ketvirtojo veiksnio vidurio pradedama ruoštis tragiškam finalui. Šalia pamišėlį vaidinančio Hamleto atsiranda tikroji beprotybė su visu savo tragizmu - nekalta Ofelija išprotėja iš širdgėlos. Pamišusios Ofelijos dainos - aukščiausias lyrinis kūrinio pakilimas. Penktojo veiksmo scena kapinėse (Ofelijai kapą ruošiantys duobkasiai, senojo karaliaus juokdario Joriko kaukolė, Hamleto samprotavimai apie gyvenimo netvarumą) vėl pabrėžia mirties temą, kuria prasidėjo pjesė. Kadangi mirtis ir taip visus sulygina, Hamletas gali dar kartą suabejoti, ar apskritai verta keršyti. Per Ofelijos laidotuves Hamletas prisipažįsta be galo ją mylėjęs. Po to seka įvykiai, nebeleidžiantys Hamletui rinktis.

„Hamletas“ - tai viena garsiausių ir įtakingiausių pjesių pasaulio literatūroje. Joje nagrinėjamos temos - kerštas, teisingumas, abejonės, gyvenimo prasmė, išdavystė, meilė - yra amžinos ir aktualios visais laikais. Maggie O‘Farrell knyga „Hamnetas“, įkvėpta Šekspyro sūnaus mirties bei ryšio tarp sūnaus mirties ir garsiojo Šekspyro kūrinio „Hamletas“, pateikdama faktais bei savita interpretacija paremtą istoriją, bando įminti mįslę, kokią įtaką vaiko mirtis padarė tolimesnei Šekspyro kūrybai. Nors oficialiai pateikiamas dramaturgo žmonos vardas yra Anne Hathaway, tačiau savo tėvo testamente ji įvardijama kaip Agnes (liet. Agnesė), vardu, kuriuo O‘Farrell savo kūrinyje pristato pagrindinę veikėją, žolininkę, turėjusią didelę įtaką jaunam Šekspyrui.

tags: #isgverusi #gadyne #ir #deja #as #gimes

• Sužinokite, kaip Ievai Gervinskaitei pavyko suderinti grožio konkursus, politiką ir šeimą
• Atraskite nuotoliniu būdu valdomas mašinas vaikams
• Sužinokite daugiau apie Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo globos namų teikiamas paslaugas
• Vadovas tėvams apie vaikiškas voneles
• Vaikiškų lovyčių saugumo reikalavimai – svarbiausia informacija