Vaikų socializacijos tikslai ikimokykliniame amžiuje
Socializacija yra nuolatinis mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į visuomenę, perimdami kultūrines normas ir vertybes. Nors šis procesas trunka visą gyvenimą, vaikystėje įgyti įgūdžiai ir vertybės išlieka stabilūs. Straipsnyje siekiama aktualizuoti socializacijos reikšmę vaiko asmenybės raidai, išryškinant pirminės socializacijos svarbą vaikystėje ir žaidimo, kaip pagrindinės vaiko veiklos, vaidmenį šiame procese. Pripažįstant socializacijos ontogenezėje prasmę ir specifiką, iškeliama ypatinga pirminės socializacijos svarba vaikystėje. Iš veiksnių, lemiančių socializacijos procesus šiame amžiuje, išskiriamas žaidimas kaip pagrindinė vaiko veikla. Holistiniu požiūriu aptariama žaidimo samprata ir funkcijos, ryškinančios realias žaidimo galimybes visavertei vaiko socializacijai.
Socializacijos svarba vaikystėje ir šeimos vaidmuo
Ankstyvoje vaikystėje vaikai pradeda mokytis elgesio modelių, atitinkančių jų lytį, kurių tikisi visuomenė. Sėkminga socializacija padeda vaikams įdiegti normas ir kultūrinius vertybinius standartus, pagal kuriuos vyrams ir moterims priskiriami skirtingi visuomeniniai vaidmenys. Ikimokyklinis amžius yra spartaus fizinio, psichinio ir socialinio vystymosi laikotarpis, kuomet formuojasi socialinio elgesio pagrindai. Būtent šiuo periodu vaikas „atranda“ žmogiškųjų santykių įvairovę bei socialinių funkcijų pasaulį.
Šeima kaip pagrindinis socializacijos veiksnys
Vaiko ugdymas prasideda šeimoje. Tėvai yra vienas pagrindinių socializacijos veiksnių šiame etape. Šeima - pagrindinė instancija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia vaikui išsivysto ilgalaikiai ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Jei kūdikiai nepatiria pakankamai šilumos, jie, nors ir bus gerai maitinami ir prižiūrimi, emocionalia prasme bus nuskriausti, blogai vystysis, o vėliau gali atsirasti ir elgesio sutrikimai.
Visa tai augdamas vaikas suvokia (pradžioje nesąmoningai) ir pagal tai vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą. Jis kaupia patyrimą, kokie poelgiai pageidautini ir girtini, kokie nepageidautini ir, dažniausiai, po jų seka nemalonumai, todėl geriau jų atsisakyti. Kaip elgiamasi su vaiku, didele dalimi nulemia tėvų asmenybė, jų pačių vaikystės patyrimas, jų pasitenkinimas partneriu ar profesija.
Socializacijos mechanizmai šeimoje
Vaiko mokymosi procesas, kurio metu išmokstami atitinkamos lyties vaidmenys, vyksta vaiko sąveikoje su tėvais. Yra keletas esminių mechanizmų:
- Situacijos kontrolė: Tėvai gali kontroliuoti situaciją, kurioje veikia vaikas, ir tokiu būdu orientuoti jį į kultūriškai apibrėžtus, jo lytį atitinkančius vaidmenis. Žaislai yra ypatingai svarbūs vaiko socializacijos procese. Paprastai tėvai sūnui perka tokius žaislus, kurie laikomi tinkamais berniukui (pavyzdžiui, mašinėles, šautuvus, kamuolius, kaladėles), o dukrai duoda žaislus, kurie vertinami kaip mergaitiški (pavyzdžiui, lėles, lėlių namus, žaislinius indelius, žaislines virykles). Berniukams duodami žaislai reikalauja daugiau erdvės, negu žaislai, su kuriais žaidžia mergaitės. Berniukų žaislai skatina juos išeiti į kiemą, į lauką, kai tuo tarpu mergaitėms perkami žaislai paprastai yra skirti naudoti namuose.
- Apdovanojimo-bausmės mechanizmas: Tėvai gali skatinti normatyvinius standartus atitinkantį vaiko elgesį ir slopinti veiklą, kuri neatitinka kultūriškai apibrėžtų lyčių vaidmenų. Mūsų visuomenėje mergaitėms suteikiama mažiau laisvės nei berniukams, ir jos yra griežčiau baudžiamos už nepaklusnumą. Mergaitės yra mokomos paklusnumo, o berniukams nuo mažens leidžiama būti aktyviems. Jei tėvai pritaria tradiciniams lyčių vaidmenis apibrėžiantiems stereotipams, jie greičiausiai bus linkę apdovanoti mergaitę už švelnų, rūpestingą, globėjišką elgesį ir skatinti berniukus būti autonomiškais, nepriklausomais, agresyviais ir lyderiaujančiais. Laikui bėgant, elgesio modeliai, už kuriuos berniukai ir mergaitės susilaukia teigiamo tėvų vertinimo, tampa įpročiu.
- Imitacija: Naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą, vaikas yra skatinamas imituoti atitinkamos lyties suaugusįjį. Berniukas yra skatinamas imituoti savo tėtę, pavyzdžiui, padedant dažyti duris; tuo tarpu mergaitė skatinama imituoti mamą, pavyzdžiui, padedant jai ruošti maistą ar tvarkyti namus. Tam tikras vaiko elgesys yra skatinamas arba slopinamas naudojant apdovanojimo arba bausmės priemones, priklausomai nuo vaiko lyties ir laukiamo vaidmens atlikimo.
- Identifikacija: Identifikacijos procese vaikas perima ir įsisavina iš suaugusiojo vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Vaikas labai jautriai reaguoja į tėvų veiksmus, kuriuos jis interpretuoja kaip tėvų požiūrio į vaiką išraišką. Vaikas internalizuoja abiejų tėvų bendrąsias vertybes ir tas vertybines normas, kurios atitinka jo amžių. Akivaizdu, kad abiejų lyčių vaidmens tapatumas formuojasi sąveikaujant su abiejų tėvų lyties vaidmeniu. Per identifikacijos procesą vaikas perima iš tėvų ir įsisavina vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Šios internalizuotos vertybės yra mūsų visuomenėje dominuojantys vertybiniai kultūriniai standartai.
Darželio vaidmuo socializacijoje ir bendradarbiavimo mokymasis
Vaiko ugdymas tęsiamas ir papildomas ikimokyklinėje įstaigoje. Vaikai auga be kiemo ir kaimynystės draugų kultūros, kai dominuoja momentinės, nereguliarios draugystės žaidimų kambariuose ar aikštelėse. Tad darželis tampa bene pirmąja tikra socialine erdve, kurioje jie pradeda mokytis pirmųjų ilgalaikio tarpusavio ryšių mezgimo gebėjimų su bendraamžiais. Ugdymo įstaiga yra ta pagrindinė vieta, kurioje galima ankstyvoji socialinių ir psichologinių problemų profilaktika, o pedagogas gali padėti ugdyti vaiko gyvenimo įgūdžius, didinti jo psichinį atsparumą.
Būtent žaidimai yra reikšmingas įrankis, padedantis mokytis bendradarbiavimo ir socializacijos įgūdžių, nes tai, kaip jie elgsis žaidime, mokės bendradarbiauti, atsispindės ir kaip vaikai elgsis gyvenime bei gebės mokytis. Jau nuo pirmųjų dienų kūdikiai reiškia socializacijos poreikį ir siekia dėmesio, pirmiausia, su tėvais: ar jis bus pavalgydintas, pakeisti vystyklai, ar reaguojama į jo emocijas, žaidžiama. Pagal tai jau kūdikystėje formuojamas pagrindas socialinių ryšių kūrimui.
Net ir ūgtelėję vaikai (2-3 m.) dar nėra įgudę sąmoningai kurti bendradarbiavimo ryšius, nes jie dažniau žaidžia savarankiškai greta kitų, bet vis tiek stebi aplinką ir sugeria gaunamą informaciją. Taip jie po truputį mokosi nusileisti, dalintis žaislais, išbūti vienoje erdvėje su kitais. Kintant vaiko žaidimo įgūdžiams ir lygiams vystosi ir jo bendroji raida - savireguliacijos gebėjimai, emocijų valdymas, savarankiškumas, dalijimosi įgūdis, konkuravimo samprata. Toks socializacijos mokymasis per žaidimus padeda vaikams ne tik lengviau bendrauti tarpusavyje, bet ir lengviau mokytis ateityje.
Atsižvelgiant į tai, kad šiandien pagrindinė vaikų bendradarbiavimo ir ilgalaikių draugysčių mezgimo vieta yra darželis, labai svarbu domėtis ne tik kaip sekasi vaikui tiesiog išbūti darželyje ar tobulinti akademinius įgūdžius (atlikti užduotėles), bet ir socializuotis, žaisti ir bendrauti su kitais. Suinteresuotumas skatinti ir ugdyti bendradarbiavimo įgūdžius turi kilti tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų pusės. Vaikų darželiuose auklėtojos ugdo įgūdžius, naudodamos skatinančius žaidimus, ratelius, vaidinimus ar kitas priemones, atsižvelgdamos, kada vaikiai to nori ir gali tą daryti. Vaikų darželių vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus. Vaikų darželiuose mažyliams suteikiama galimybė būti aktyviems, gerbti kitus, atsakyti už savo ir kitų veiksmus, bendrai veikti, mąstyti, kalbėti laisvai ir atvirai. Vaikų darželiuose ugdoma lygybė, įgūdžiai, gabumai ir kūrybiškumas, tinkamo elgesio skatinimas, sveikos gyvensenos įpročių ugdymas, bendravimas su vaikais, jų tėvais ir kitais žmonėmis.
Charakteris ir socializacija
Nereikėtų skubėti atsakomybę perkelti tik prigimtiniams dalykams. Tam tikra dalis emocinių savybių tikrai bus įgimtos, pavyzdžiui, reaktyvumas ir temperamentas. Vieni vaikai yra lėtesni ir jiems reikia ilgiau tyrinėti aplinką, kiti tuo tarpu tikri „degtukai“ - energingi, aktyvūs, dominuojantys. Bet bendradarbiavimo, kaip įgūdžio, reikėtų mokyti nuo ankstyvų dienų, nepaisant to, kokio temperamento yra jūsų vaikas. Tai, kad vaikas yra aktyvus ir pakankamai drąsus, dar nereiškia, kad jis mokės tinkamai bendrauti. Juk dominavimas gali pasireikšti negebėjimu atsižvelgti į kitų jausmus ir poreikius, taisyklių nesilaikymu. O būtent darželyje vaikas pradeda mokytis tinkamų „žaidimo taisyklių“ kurti ilgalaikius ryšius. Papildomai šių įgūdžių skatinimas turėtų būti plėtojamas ir namuose. Jei mes neauklėjame, kas yra priimtina - kaip žaisti drauge, inicijuoti žaidimą, dalintis žaislais ar laikytis taisyklių - visa tai ilgalaikėje perspektyvoje gali pasireikšti didele konkurencija, empatijos stoka ar net patyčiomis. Dažniausiai agresoriais tampa būtent tie, kurie nėra išmokę valdyti savo emocijų, bendradarbiavimo, sprendimo situacijų prisiderinant prie kitų. Labai svarbu nelipdyti vaikams išankstinių etikečių, garsiai akcentuojant jo temperamentą. Taip net nenoromis patys kuriame jam „įskiepį“, kokia elgsena yra įprasta ir priimtina.
Edukacija ir laisvė žaidime
Šiuolaikiniai vaikai turi vis mažiau progų laisvam žaidimui, be stebėjimo, kai tėvai į tai nesikiša. Reikia suteikti erdvės vaikams mokytis kylančias situacijas, konfliktus spręsti patiems. Jei vaikai reguliariai žaidžia stebimi tėvų, jie naudosis ta galimybe, kad kažkas tai turi išspręsti už juos. Padedami, mes vaikui atskleidžiame savo socializacijos išraišką, nes tai jau mokame. Tad lyg ir edukuojame, bet tuo pačiu parodome, kad mama žino geriau, kaip spręsti, todėl tu ir vėl ateik pas ją pagalbos. Šiuolaikiniai tėvai, kurie dažnai buvo auklėjami griežtai, dabar pasiekia kitą kraštutinumą - vaikus labai saugo, nori būti super empatiški ir viską už juos išjausti. Bet taip paliekame mažai erdvės, ką jiems išjausti patiems. Todėl nereikėtų bijoti ir tų blogųjų ar ne tokių malonių patirčių. Jūsų pareiga yra padėti ir parodyti, kaip būtų galima įsitraukti į žaidimą, pakviesti žaisti drauge, bet suteikti vaikui erdvės pačiam perprasti žaidimo situacijas, spręsti konfliktines situacijas ir įsitraukti tik po pakartotinių bandymų.
Žaidimas - vienas iš rezultatyviausių ir įdomiausių socialinių įgūdžių ugdymo metodų. Ikimokykliniame amžiuje žaidimas, kaip daugiafunkcinis fenomenas, turi keleriopą paskirtį, aprėžiančią ne tik tam tikrų vaiko fizinių ir psichinių galių lavinimą, dalykinių žinių ir įgūdžių įgijimą, netinkamų poelgių koregavimą, bet ir vertybių ugdymą. Žaisdami vaikai išreiškia save ir savo jausmus. Imituodami, kopijuodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta tam tikrų socialinių vaidmenų, įgyja socialinių įgūdžių. Vaidybinis žaidimas padeda modeliuoti realų elgesį ir sukuria saugesnę atmosferą plečiant elgesio alternatyvas. Per vaidybinį žaidimą vaikai yra ,,įstumiami“ į situacijas, kurios atitinka jų realią ir reikšmingą veiklą ir jiems iškyla būtinumas keisti nuostatas, kad ateityje galėtų optimizuoti savo elgesį panašiose situacijose. Išskirtinę vietą užima vaidmenų žaidimai, tokie kaip „Poliklinika", „Šeima", „Ligoninė", „Parduotuvė", „Biblioteka" ir kiti.
Naratyviniai žaidimai ir metodai
Siekiant vaikams padėti lengviau perprasti bendradarbiavimo normas, rekomenduojama pasitelkti personažus ir sužaidybintas situacijas. Jas įtraukti kasdieniniuose žaidimuose. Pavyzdžiui, darželyje jau mažiausiųjų grupės žaidimuose taikome Kimochis programą, kurioje personažams yra priskirti konkretūs temperamentai ir būdo savybės: labai valdinga katė, drovus vikšrelis, švelni Balandė ir pan. Žaidimuose svarbu įtraukti ir gyvenimiškas situacijas, apimančias žmonių santykius bei elgesio normas. Kuriame teminius naratyvinius žaidimus, kuriuose įsitraukia visi. Kiekvienas žaidimo personažas turi savo elgesio iššūkių ar stiprybių, kurie vaikams padeda suprasti prasmingumą ir to elgesio poreikį.
Grupinis metodas - dar vienas socialinių įgūdžių ugdymo metodas, kuris įvardijamas kaip labai tinkamas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Darbas grupėje ugdo dalyvių tarpusavio pasitikėjimą, padeda geriau pažinti vieniems kitus. Joje mokomasi bendrauti, bendradarbiauti, priimti ir suteikti pagalbą, adekvačiai spręsti problemines situacijas, savo interesus derinti su bendrais visų grupės dalyvių interesais, drauge siekti vieno tikslo. Šio metodo taikymas ugdo tokius socialinius įgūdžius: klausymą, indėlio įdėjimą, iššūkių kėlimą, paramą, vadovavimą. Šio metodo pagalba vaikas išmoksta daugiau, negu mokytųsi individualiai, nes vyksta natūrali tarpasmeninė grupės narių sąveika.
Kita populiari programa „Zipio draugai“ skirta 5 - 7 metų vaikams. Programos tikslas - padėti vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos. Visa programa suskirstyta į šešias dalis po keturias pamokėles. Šios dalys apima jausmų, bendravimo, santykių užmezgimo ir nutraukimo, konfliktų sprendimo, netekties ar pokyčių išgyvenimo bei sunkumų sprendimo sritis. Pagrindiniai ugdomi įgūdžiai yra susiję su jausmų atpažinimu ir išreiškimu, pasakymu to, kas norima, atidžiu klausymusi, pagalbos prašymu, susidraugavimu ir draugystės išlaikymu, vienatvės ir atstūmimo įveikimu, atsiprašymu, priekabiavimo įveikimu, konfliktų sprendimu, netekties skausmo išgyvenimu, prisitaikymu prie kintančių sąlygų ir pagalba kitiems.
Žaidimo svarba ikimokykliniame amžiuje
Ikimokykliniame amžiuje žaidimas yra glaudžiai siejamas su vaiko asmenybės visapusišku ugdymu: jo fizinių ir psichinių galių lavinimu, naujų žinių ir įgūdžių įgijimu bei plėtojimu, elgesio korekcija, vertybių įsisavinimu, gyvenimiškos patirties, įsijaučiant į skirtingus žaidėjų socialinius vaidmenis, įgijimu. Tinkamai parinktu ar spontanišku žaidimu jau nuo ankstyvojo amžiaus yra ugdomi vaiko socialiniai gebėjimai, įgyjama ankstyvosios socialinės patirties, nuo kurios ateityje priklausys vaiko sėkmė mokykloje, bendravimas su kitais žmonėmis. Šiame kontekste žaidimą galima laikyti pagrindiniu vaiko ankstyvosios socializacijos veiksniu. Tyrimu nustatyta, kad žaidimas yra svarbus vaikų gebėjimams ugdyti, tačiau ryškiausiai pedagogių nuomonės išsiskyrė dėl socialinių ir pažintinių gebėjimų ugdymo galimybių žaidimais. Žaidimą sėkmingai galima taikyti vaikų tarpusavio santykių plėtotei, bendravimui su suaugusiaisiais skatinti. Žaidimas padeda stiprinti vaikų savireguliacijos ir savikontrolės įgūdžius, yra svarbus emocijų suvokimui ir raiškai.
Mišraus amžiaus grupės ikimokykliniame ugdyme
Mišraus amžiaus vaikų grupės aptinkamos daugelyje ikimokyklinių ugdymo įstaigų visame pasaulyje. Dar šios grupės yra vadinamos heterogeninėmis, vertikaliomis, šeimyninėmis ir pan. Visų pirma, šiais laikais vis daugiau vaikų auga šeimose, kuriose nėra daug vaikų. Visų antra, moterys nebesieja savo gyvenimo vien tik su šeima, todėl dauguma vaikų anksčiau ar vėliau keliauja į ugdymo įstaigą. Be to, net ir šeimose, kuriose yra daug vaikų, jų amžius nėra vienodas ir beveik visi mokslininkai, stebintys vaikų žaidimą, pastebi, kad vaikai dažnai pasirenka žaisti tai su jaunesniais, tai su vyresniais vaikais. Jau seniai pripažinta, kad vaikai vystosi skirtingu tempu, kad ikimokykliniame amžiuje itin svarbus individualizavimas. Kasdien bendraudamas su įvairaus amžiaus vaikais, vaikas turi daugiau galimybių užsiimti veikla, kuri atitinka jo lygį bei susirasti jam tinkančius, jį papildančius draugus. Akivaizdu, kad mišraus amžiaus grupės turi daug privalumų.
Atsižvelgiant į tai, kad spontaniškai susiformavusios vaikų draugystės nebūtinai yra pagal amžių (pavyzdžiui, mūsų draugai turi dvi dukras: vienmetę su mūsų dukra ir porą metų vyresnę. Tačiau jaunesnioji jų mergaitė geriausiai sutaria su mūsų sūnumi, kuris yra už ją beveik 3 metais vyresnis, o mūsų dukra - su 2 metais už save vyresne mergaite!), kyla klausimas, ar tikrai ikimokykliniame amžiuje verta grupuoti vaikus pagal amžių! Taip, pedagogui toks grupavimas yra paprastesnis, tačiau ar tikrai naudingesnis vaikams? Grupavimas pagal amžių remiasi prielaida, kad chronologinis amžius yra vienintelis patikimas vaiko raidos rodiklis. Žinia, visur akcentuojamas gebėjimas padėti kitiems, gebėjimas dalintis, palaukti savo eilės. Be to, jau niekas neneigia socializacijos svarbos. Socialinės kompetencijos ugdyme svarbų vaidmenį vaidina socialinis sąmoningumas. Tyrimai rodo, kad skirtingo amžiaus vaikai supranta apie skirtumus, susijusius su amžiumi. To pasekoje ir jaunesni, ir vyresni vaikai mišraus amžiaus grupėse turi tam tikrus lūkesčius sau ir aplinkiniams.
Be to, tyrimai rodo ir tai, kad mišraus amžiaus grupėse vaikai yra geranoriškesni (Whiting) bei apskritai vaikai yra labiau linkę padėti jaunesniems vaikams, o ne bendraamžiams (Ludeke & Hartup). Be to, vaikai yra agresyvesni, kai grupėje tik bendraamžiai. Dauguma žmonių, susidūrę su mišraus amžiaus grupėmis, mano, kad jos yra puikios jaunesniems ir prastos vyresniems vaikams. Iš tiesų ši nuomonė yra labai klaidinga. Jau Brown ir Palinscar pastebėjo, kad nėra taip, jog mažiau žinantis tiesiog mėgdžioja daugiau žinantį. Mėgdžiojimas dažniau vyksta, kai vaikams informaciją pateikia pedagogas, o jie demonstruoja, kad gali atkartoti. Tuo tarpu mokydamiesi iš panašaus amžiaus vaikų, vaikai turi iš tiesų išmokti, kad būtų pripažinti, kaip mokantys. Jau Vygotskis pastebėjo, kad vaikai puikiai išmoksta spręsti problemas padedami bendraamžių! Be to, kuo įvairesni gebėjimai, tuo daugiau vaikas gali išmokti. Kaip jau minėjau, ikimokykliniame amžiuje raidos spektras - labai platus, todėl vaikai daug gali išmokti iš kitų panašaus amžiaus vaikų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikus verta tiesiog sugrupuoti, ir viskas įvyks savaime. Su mišraus amžiaus grupe privalo dirbti specialistas, mokantis atsižvelgti į individo poreikius ir gebėjimus bei gebantis pritaikyti ugdymo programą ir metodus, labiausiai tinkančius būtent tai grupei.
Iššūkiai socializacijai ikimokykliniame amžiuje
Technologijų įtaka
Nuo pat mažens šių dienų vaiką supa daugybė technologinių naujovių: tėvai būdami su savo vaiku naudojasi mobiliuoju telefonu, dažnai jį tapatina su žaislu ir duoda žaidimams, bendrauja virtualiame pasaulyje, dirba darbus kompiuterio pagalba, vaiką nuo mažens skatina žiūrėti animacinius filmus, vietoj pasakos skaitymo, taip apribodami vaiko vaizduotę. Mažai jau kas stebisi, kai vaikas vos pradėjęs vaikščioti, pats susiranda mobilųjį telefoną, paliktą mamos ar tėčio, ir žaidžia su juo, ar kompiuterinius žaidimus, o ne domisi kaladėlėmis ar įprastais jo amžiaus vaikams žaislais. Ypač vaikystėje vaikui svarbu išmokti bendravimo įgūdžių, kurių jam prireiks gyvenime. Augant ir bręstant tai gali turėti dar daugiau neigiamų padarinių. Vis dažniau tokie vaikai praleidinėja pamokas, nes jiems sunku bendrauti realybėje, jie mieliau renkasi virtualų gyvenimą ir iškreiptą supratimą apie jį, jam sunku prisitaikyti natūralioje aplinkoje.
Tačiau tai kenkia ne tik psichinei būklei, tačiau ir fizinei. Nuolatinis sėdėjimas netaisyklinga poza gali negrįžtamai pakenkti stuburui, taip pat nedarant pertraukų tarp naudojimosi kompiuteriu silpnina regėjimą, o mažas aktyvumas didina nutukimo riziką ir blogina visą organizmo darbą; dar viena dažna pasekmė - priklausomybė. O kur dar prieinama ir pateikiama informacija. Šiais laikais per televiziją galima pamatyti visko - nuo žiauraus smurto iki atvirų lytinių santykių, taipogi taip yra ir internete. Netgi vaikų animaciniai filmai persunkti smurtu, todėl vaikai jau nuo mažens atsineša agresyvumą, ypač jei dar jį mato ir šeimoje. Nuolat matydami, kad jų mylimas herojus pasiekia tikslą smurtu, gali iškreiptai suprasti, jog tai yra vienintelė priemonė patenkinti savo norus. Dėl didėjančios televizijos daromos įtakos mažėja tokių institutų kaip šeima ir mokykla, bendruomenė, bažnyčia įtaka asmenybės socializacijai. Vaikai neturi supratimo apie žmogiškąsias vertybes (nuolankumą, pagarbą, meilę, supratingumą ir kt.), jiems tampa svarbūs materialūs dalykai, nunyksta realaus bendravimo poreikis. Todėl vaikai tampa uždaresni, nelinkę išsipasakoti, parodyti jausmų, sumažėja jautrumas, gailestis. Matydami, jog televizijoje, virtualiuose žaidimuose ir aplinkoje tiek daug smurto, patys tai naudoja kaip priemonę tapti lyderiais, užsitikrinti pagarbą, sulaukti dėmesio. Vaikai, kurie gauna mažai tėvų dėmesio, supratingumo ir meilės, pasineria į virtualų pasaulį.
Socialinės rizikos šeimų vaikų socializacija
Lietuvoje daugėja žmonių, atsidūrusių socialinio gyvenimo paribyje ir nebegalinčių savarankiškai naudotis minimaliais visuomenės teikiamais ištekliais bei pasirinkimo galimybėmis. Šiuo metu Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga apie 23 tūkst. vaikų, tačiau tik apie 5 000 jų gali lankyti vaikų dienos centrus. Siekiant padėti socialinės rizikos šeimoms ir juose augantiems vaikams įveikti krizes ir projektuoti sėkmingus gyvenimo scenarijus, vaikų dienos centruose vyko inovatyvūs pozityviosios socializacijos mokymai. Mokymai išsiskiria organizavimo forma: jie vyksta diskutuojant ir analizuojant gyvenimo situacijas bei projektuojant sėkmingus jų scenarijus. Be patyriminio mokymosi elementų, pasitelkiama ir išgyvenimo pedagogika, kai mokymai vyksta nestandartinėse erdvėse. Vaikų dienos centro „Navininkai“ projekto „VDC šeimos įgalinimo paslaugų plėtra“ metu buvo teikiamos kompleksinės šeimos įgalinimo paslaugos rizikos grupės vaikams ir jų šeimoms.
Šeimos įgalinimo paslaugos teikiamos etapais:
- Kontakto su vaiku/šeima užmezgimas.
- Vaiko lūkesčių pasitikslinimas.
- Ankstesnių bandymų spręsti problemą išsiaiškinimas.
- Naujų problemos sprendimo būdų paieška.
- Susitarimas su vaiku dėl pasirinkto sprendimo įgyvendinimo ateityje.
- Sesijos užbaigimas.
Šeimos įgalinimo specialistas metu reikėtų vengti pernelyg nukreipiančių, uždarų klausimų, skatinančių vaiko nesaugumą ir pasipriešinimą. Klausimai turėtų atitikti vaiko brandos lygį. Rekomenduojama neuždavinėti vaikui vienu metu kelių klausimų, o po gauto atsakymo geriau iš pradžių apibendrinti tai, ką pasakė vaikas, o tik po to užduoti kitą klausimą.
Labai dažnai socialinės rizikos šeimų tėvai neveda vaikų į darželius, ypač jei ugdymo įstaiga yra atokiau nuo namų ir vaikus tenka vežioti patiems. Todėl šiuo metu vaikams iš socialinės rizikos šeimų ikimokyklinis ugdymas daugelyje Lietuvos savivaldybių yra privalomas bei nemokamas. Prireikus tiek vaikui, tiek ir tėvams paslaugas teikia švietimo pagalbos specialistai. Ankstyvajame amžiuje vystosi vaiko pažintiniai, socialiniai, emociniai ir kt. gebėjimai, ypač sparčiai turtėja žodynas. Todėl nuspręsta įteisinti ne tik priešmokyklinį, bet ir ikimokyklinį ugdymą 2-6 m. vaikams. 2024 m. startavo Europos socialinio fondo agentūros projektas „Ankstyvojo ugdymo užtikrinimas vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų“. Iki 2027 m. projekto paramą planuojama suteikti daugiau nei 4,2 tūkst. vaikų. Jei tėvai savo atžalų neleidžia į darželį, anksčiau atsižvelgiant į lankomumą buvo siūloma proporcingai mažinti vaiko pinigus ar taikyti kitas pinigines sankcijas.
Modernūs ikimokyklinio ugdymo principai
Ikimokyklinio ugdymo ir šeimos partnerystė
Šiandien darželių paskirtis suvokiama kitaip - ne perimti iš šeimos, bet padėti šeimai globoti ir kvalifikuotai ugdyti vaiką. Pakito valstybės pozicija - vaikų auginimo ir ugdymo problemos sprendžiamos ne plečiant ir tobulinant darželių tinklą, bet teikiant pagalbą šeimai. Pedagogai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais, sujungtais ugdomuoju objektu - vaiku. Vaikų darželio pedagogai nuolatos turi domėtis šeimos gyvenimu. Kuo intensyvesnis bus bendradarbiavimas ir stipresni ryšiai su šeima, lengviau ir sėkmingiau vaikų darželis galės įkūnyti savo uždavinius. Dabartiniai šeimos įtraukimo į vaikų ugdymą modeliai formuojami remiantis visapusiškesniu požiūriu, kada šeima ir darželis yra institucijos, prisiimančios atsakomybę už vaikus. Darželis ir šeima - tai svarbus deramos elgsenos pavyzdys. Jos gali bendradarbiauti, ugdydamos vaikų meilę gamtai, kadangi šeima yra pagrindinė vertybių perteikėja vaikams. Auklėtojų darbas bus sėkmingas tik glaudžiai bendradarbiaujant su vaikų tėvais. Sužinoti tėvų nuomonę įvairiais klausimais ir dirbti, atsižvelgiant į tėvų pastabas. Pasikeitė tėvų tikslai, auklėjant vaikus. Nėra tėvų, nelinkinčių savo vaikams gero. Išvada, kad tik tarpusavio pasitikėjimu ir pagalba pagrįstas šeimos ir darželio bendradarbiavimas gali laiduoti sėkmę ugdant vaiko asmenybę. Šiais laikais daugelis tėvų samdosi aukles vaikų saugojimui, tačiau niekas neatstos vaikų darželio ir auklėtojos, kuri stengiasi dirbti, ugdyti kiekvieną vaiką individualiai bei visus drauge.
Pedagogų vaidmuo ir vaiko iniciatyvos skatinimas
Todėl reikia aktyviau dirbti šviečiamąjį darbą - skatinti tėvus vis labiau domėtis savo vaikais ir jų ugdymu, propaguoti pažangiausius ugdymo metodus ir būdus, suteikti tėvams kai kurių praktinių žinių ir pan. Ikimokyklinio ugdymo, kaip ir visos švietimo sistemos tobulinimo perspektyvos yra glaudžiai susijusios su Lietuvos ekonominio bei socialinio vystymosi perspektyvomis. Šiandien vis daugiau pedagogų laikosi atviresnių ir demokratiškesnių nuostatų ir atsižvelgia į paties vaiko iniciatyvą. Netradiciškai dirbant leidžiama labiau pasireikšti vaiko energijai, mažiau taisoma ir kritikuojama kalba. Žodis „galima“ pakeičia žodį „draudžiama“. Gebėjimą veikti aplinką, gauti pritarimą savo siekiams ir suvokti, kaip galima panaudoti vidinius ir išorinius išteklius, vadiname veiklumu. Vienas svarbiausių ugdymo tikslų - diegti žmonėms šią savybę. Tokioje aplinkoje auklėtojos turėtų stengtis ne vadovauti, o padėti vaikams suvokti tai, kas juos domina, ir skatinti savarankišką pažinimą. Reikėtų pridurti, kad auklėtojos, veikdamos kartu su vaikais, sukuria aplinką ir galimybę būti veikliems. Kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Pedagogas turi stengtis išsaugoti ir puoselėti visus vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu.
Fizinė aplinka ir vertybių ugdymas
Fizinė aplinka - tai visa darželio aplinka. Grindys, sienos, kambario forma ir dydis, kiemas, baldai, medžiagos, įranga ir žaislai - visa tai turi įtakos ikimokykliniam patyrimui. Estetiškai patraukliose ir patogiose grupės patalpose vaikai ir jų auklėtojos jaučiasi smagiai. Neutralios spalvos, ryškūs pavadinimai, šiltas ir natūralus apšvietimas padeda kurti jaukią atmosferą. Deramai išdėstyti baldai teikia žinių apie erdvės panaudojimą ir formuoja eismo bei saugumo įgūdžius, reguliuoja triukšmo lygį, užtikrina vaikų vystymosi stebėjimą. Patalpų ir kiemo erdves reikia planuoti tikslingai ir rūpestingai. Tinkamai įrengta aplinka skatina sudėtingesnius žaidimus, socialinių įgūdžių formavimąsi, moko būti nepriklausomiems ir įveikti sunkumus. Vaikams patinka patiems vadovauti išmokimui, tyrinėti medžiagas ir būti atradėjais. Visa grupės patalpa priklauso vaikams ir atspindi jų kultūrą bei pomėgius. Vaikų dailės darbeliai pakabinami ant sienų, kad trauktų akį. Gamtamoksliniams bandymams padaromi užrašai, ir jie padedami matomoje vietoje. Kaladėlių statinius leidžiama palikti pernakt ir kitą dieną tęsti pradėtą darbą. Rankdarbiai, maistas, knygos taip pat atspindi unikalią vaikų kultūrą. Pagarbą žaidimo priemonėms reikia derinti su vaikų smalsumu ir noru sužinoti, kaip tas ar kitas daiktas veikia. Vaikai turi būti skatinami rūpintis priemonėmis ir žaislais, taip pat palaikyti tvarką grupėje, sudėti žaislus į vietas.
Tinkamą vaikų elgesį labiausiai skatina vertybių įsisąmoninimas - kai jie veikia iš vidinių paskatų, o ne bijodami priekaištų ar tikėdamiesi atlygio. Tvarka turi būti tvirta ir pastovi, bet neturi remtis jėga, prievarta ar grasinimu. Daugelis mažylių tiki, kad taisykles nustato suaugusieji ir kad bus laikomi gerais, jei toms taisyklėms paklus, todėl jie būtinai turi dalyvauti tas taisykles kuriant ir jų laikantis: taip prasideda ilgai trunkantis mokymasis skirti veikimą nuo ketinimo veikti. Vaikai darželiuose „skatinami turėti savo nuomonę ir ją reikšti.“ Šiais lūkesčiais paremta kiekviena ugdymo programos dalis. Užuot davę vaikams spalvinimo knygeles, kurias belieka tik nuspalvinti ar, kitaip tariant, užuot ugdę amatininkus, turime skatinti juos reikšti savo pačių idėjas, mintis, jausmus piešiniais, dirbiniais ar meno kūriniais. Reikėtų paisyti vaiko vidinių paskatų, motyvų. Stengtis apsaugoti mažą žmogų nuo didėjančio gyvenimo tempo bei su juo susijusio visuotinio nervingumo ir streso. Vaikui turėtų būti leidžiama vystytis savo tempu ir ritmu, neskubinant jo kuo greičiau užaugti, jam sudaryti sąlygas džiaugtis vaikyste. Ypatingai vertinant vaiko fantazija, vaizduotę, individualų, kūrybišką mąstymą. Šias savybes reikėtų stengtis ne tik puoselėti ir skatinti, bet kiek įmanoma, ir apsaugoti nuo stereotipų. Reikėtų daug dėmesio skirti meninei veiklai, kuri ypatingai gali sustiprinti vaikų pasitikėjimą savo sugebėjimais. Vengti spalvinimo knygų, šablonų apipiešinėjimo, o ikimokykliniame amžiuje net nerodyti, kaip piešti, nes visa tai verčia vaikus galvoti, kad jų pačių originalios idėjos yra nevertingos ir nepriimtinos. Tokia veikla sumažina vaiko pasitikėjimą, neleidžia jam kurti individualiai prasmingo meno. Siekite, kad mokykloje būtų paisoma, kad vaikas mokytųsi ne dėl išorinių paskatų - pažymio, noro įtikti mokytojams, tėvams, bet dėl vidinių - įkvepiančių, jaudinančių, stebinančių žinių. Nuo ankstyvos vaikystės ugdomas vaikų nuostabos, dėkingumo ir pagarbos jausmas. Jie save regi, kaip didesnės visatos dalį. Pedagogikos pradininkas austrų mąstytojas Rudolfas Steineris drauge kalbėjo apie nuostabos jausmą vaikystėje ir jo, kaip mąstymo pagrindo ugdymo svarbą: „Yra esminga, kad, prieš pradėdami mąstyti mes išgyventume nuostabos būseną“. Geriausias socialinis ugdymas - tai praktinė veikla. Sėkminga ji tada, kai vyksta nepastebimai, nuoširdžiai ir natūraliai.
Socialinių įgūdžių ugdymas - tai kompleksinis ir ilgalaikis procesas, į kurį, be paties ugdytinio, turi būtį įtraukti visi suaugusieji, esantys jo aplinkoje (tėvai, broliai, seserys, auklėtojai ir kt.). Vienas iš veiksnių, turinčių įtakos vaiko socialinių įgūdžių formavimuisi, yra išorinis stimuliavimas, vaikų aktyvumo skatinimas, jų įtraukimas į kuo įvairesnę veiklą, skatinant dalyvauti ir reikštis tam tikrose veiklose. Tad galima teigti, kad vaikams didelę reikšmę turi tinkamai pasirinktas socialinių įgūdžių ugdymo metodas. Iki pertvarkos jų tikroji paskirtis buvo - globoti vaikus, nes prastos socialinės-ekonominės šeimos gyvenimo sąlygos vertė abu tėvus dirbti. Tokia padėtis buvo dangstoma antihumaniška pedagogine pozicija, pabrėžiančia ikimokyklinuko mokymo svarbą ir sudėtingumą, pernelyg akcentuojančia jo rengimo mokyklai specifiškumą, praktiškai atmetančia tinkamo pilnaverčio ugdymo šeimoje galimybę. Demokratinėje visuomenėje tiek šeima, tiek bet kuri žmonių grupė laikoma unikaliu vienetu, nes jos kultūra formuojama bendrai kuriant taisykles, vertybes bei įpročius ir bendrai jų laikantis. Anot dr. Seefeld, „auklėtojos nederėtų nuolatos vaikams nurodinėti ir tikėtis, kad mažyliai aklai viską vykdys. Auklėtojos turėtų labiau gilintis, kaip jie jaučiasi, kokios jų reakcijos, kaip jie bendrauja vienas su kitu, o ne visą dėmesį skirti užduočių ar įgūdžių išmokymui“. Minties ir žodžio laisvė yra itin svarbi atviros visuomenės sąlyga, kuri pirmiausia išnyksta visuomenei užsisklendžiant. Tačiau turime pabrėžti, kad šiuolaikinis autoritarizmas yra priverstas sugyventi su kompiuteriais, „Internetu“, kopijavimo aparatais ir kitomis informacijos perdavimo technologijomis, kurios besąlygiškai atveria galimybes minties ir žodžio laisvei. Mažiems vaikams svarbesnė yra tiesioginė, betarpiška valios ir minčių reiškimo patirtis negu minėtos technologijos. Taip pat akcentuoti vaikų tarpusavio pagalbą ir pasidalijimą patirtimi, idėjomis, mintimis, interesais, rūpesčiais, atsisakant tarpusavio lenktyniavimo, skatinti vaikus dirbti drauge, neišsiskiriant ir nepeikiant tų, kuriems labai sekasi, nei tų, kurie atsilieka. Vaikai turi būti skatinami patys priimti sprendimus ir nustatyti taisykles. Vaikai, lankantys vaikų darželius, išmoksta teisingai rinktis ir išsiugdo aktyvumą, pasitikėjimą savimi, žymiai geriau mokosi ir lengviau prisitaiko visuomenėje negu nelankantys darželių, o ugdomi mamų ar močiučių namuose.
tags: #vaiku #socializacijos #tikslai #ikimokykliniame #amziuje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
