Ikimokyklinio ugdymo kokybė: švietimo problemų analizė
Švietimo problemos analizė - tai svarbi leidinių serija, skirta politikams, savivaldybių švietimo padalinių specialistams ir plačiajai visuomenei. Ji nušviečia kylančias ir sprendžiamas švietimo problemas, pateikdama glaustą, konkrečią ir aktualią švietimo sistemos funkcionavimo analizę.
Ikimokyklinio ugdymo kokybės iššūkiai ir sprendimai
Ikimokyklinio ugdymo kokybė yra vienas iš svarbiausių švietimo sistemos aspektų, tiesiogiai susijęs su vaiko raidą ir ateities sėkme. Šiame kontekste iškyla daugybė iššūkių, kurių sprendimas reikalauja kompleksinio požiūrio ir nuoseklių veiksmų.
Ikimokyklinio ugdymo prieinamumas ir aprėptis
Nors Lietuva per pastaruosius septynerius metus padarė didelę pažangą plėtojant 1-6 metų vaikų institucinį ikimokyklinį ugdymą, vis dar atsiliekama nuo kitų ES valstybių pagal keturmečių imtį. 2007 m. Europos Sąjungoje vidutiniškai 89 proc. keturmečių lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigas, o Lietuvoje šis rodiklis siekė 62 proc. Nors 2009 m. ikimokykliniame ugdyme dalyvavo 68 proc. vaikų, priešmokyklinis ugdymas, nors ir apimantis 95 proc. šešiamečių 2009 m., vis dar nėra prieinamas visiems. Išlieka dideli skirtumai tarp galimybių lankyti priešmokyklinę grupę mieste ir kaime, taip pat socialinę atskirtį patiriančių šeimų vaikų ir neįgalių vaikų atžvilgiu.
2009 m. ikimokykliniame ugdyme dalyvavo 54,7 proc. vaikų, iš jų apie 72,6 proc. mieste ir 22,8 proc. kaime. 2009 metų pabaigoje ikimokyklinio ugdymo įstaigose trūko vietų daugiau nei 30 proc. savivaldybių. Ankstyvojo (nuo gimimo iki 3 metų) institucinio ugdymo poreikis didėja dėl tėvystės ir motinystės išmokas reglamentuojančios teisinės bazės kaitos ir išaugusio vaikų gimstamumo. Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. gimė 32346, 2008 m. - 35065, 2009 m. - 36682 vaikai, o savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigose per šį laikotarpį nebuvo įsteigta nė viena grupė kūdikiams. Mažas ir vaikų nuo vienų iki dvejų metų dalyvavimas instituciniame ugdyme: 2009 m. tai sudarė 21,3 proc., iš jų mieste - 29,1 proc., kaime - 5,3 proc.
Švietimo ir mokslo ministerija skyrė daug dėmesio ugdymo prieinamumui didinti, inicijuodama palankesnes sąlygas ikimokyklinio ugdymo organizavimo įvairovei atsirasti. Buvo supaprastinta ikimokyklinio ugdymo higienos norma, parengti ir patvirtinti teisiniai dokumentai ikimokykliniam ugdymui nuo 2011 m. sausio 1 d. iš dalies finansuoti taikant Mokinio krepšelio metodikos principus. Taip pat skatinama nevalstybinio ikimokyklinio ugdymo sektoriaus plėtra ir liberalizuojami reikalavimai dėl pastatų ir patalpų naudojimo steigiant naujas ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Nors nevalstybinis ikimokyklinis ugdymas auga (2009 m. veikė 8, 2010 m. - 15, o 2011 m. - 19 įstaigų), jam tenka neženkli vieta: 2010 m. šiame sektoriuje buvo ugdoma tik 0,6 proc. visų instituciniame ikimokykliniame ugdyme dalyvaujančių vaikų. Švietimo ir mokslo ministerija ieško galimybių didinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą skatindama teikti ikimokyklinio ugdymo paslaugas tiek valstybiniame, tiek nevalstybiniame sektoriuose.
Ikimokyklinio ugdymo kokybės užtikrinimas
Švietimo įstatymas numato, kad už švietimo kokybę atsako švietimo teikėjas ir savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Bendrojo ugdymo kokybę užtikrina valstybė. Už savivaldybių teikiamą ikimokyklinio ugdymo organizavimą atsako savivaldybės. Jos teikia pritarimą įstaigos parengtai ikimokyklinio ugdymo programai. Kiekviena įstaiga rengia savo ikimokyklinio ugdymo programą, tuo tarpu Priešmokyklinio ugdymo bendroji programa yra nacionaliniu lygiu patvirtinta programa.
Valstybės lygiu nėra ikimokyklinio ugdymo įstaigų išorinio vertinimo tvarkos, todėl dalis savivaldybių yra pasitvirtinusios savo neformaliojo švietimo mokyklų (kartu - ir ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo įstaigų) vertinimo tvarkos aprašus. Savivaldybės organizuoja ar pačios atlieka švietimo įstaigų auditus, temines patikras. Mokyklos pačios gali atlikti savo veiklos įsivertinimą, kurio metodiką pasirenka mokyklos taryba. Iki 2022 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija įsipareigojusi sukurti ikimokyklinio ugdymo įstaigų išorinio vertinimo sistemą.
Ikimokyklinio ugdymo mokyklos įsivertinimas atliekamas pagal 2005 m. patvirtintą Ikimokyklinio ugdymo mokyklos vidaus audito metodiką. Metodikos paskirtis - padėti mokyklai susikurti suderintą, nuoseklų ir lankstų mokyklos veiklos įsivertinimo modelį. Pagal tam tikrus požymius vertinamos šios sritys mokykloje: etosas; vaiko ugdymas ir ugdymasis; vaiko ugdymo(si) pasiekimai; parama ir pagalba vaikui, šeimai; ištekliai ir mokyklos valdymas. Pastebėta, kad kai kurios mokyklos, vertindamos savo veiklą, naudoja bendrojo ugdymo mokykloms skirtą priemonę. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų veikla vertinama per atestaciją.
Bendrojo ugdymo mokyklos išorinį vertinimą atlieka Nacionalinė švietimo agentūra ir jos rengiami išoriniai vertintojai. Išoriniu vertinimu siekiama paskatinti mokyklas siekti geresnės ugdymo(si) kokybės, geresnių mokinių pasiekimų ir taip mokykloms tobulėti. Vertinimas gali būti formuojamasis, visuminis, teminis ar rizikos. Vertinimo procesas prasideda mokyklos įsivertinimu. Su juo susipažinę išorės vertintojai vizituoja mokykloje ir renka informaciją. Daugiausiai dėmesio skiriama ugdymo proceso stebėjimui.
Pedagogų gerovė ir jos įtaka ugdymo kokybei
Siekiant užtikrinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugų kokybės augimą, pirmiausia tikslinga pasirūpinti tiesioginio paslaugų teikėjo - pedagogo - gerove darbe. Tai priklauso nuo materialinio, psichologinio ir socialinio pasitenkinimo darbu. Nepakankamos pajamos, mažesnės saviraiškos ir laisvalaikio galimybės, profesijos nuvertinimas socialiniu požiūriu lemia psichologinę įtampą. Gerovė darbe vertinama ne tik pagal darbo užmokesčio dydį, bet ir pagal sąnaudas, laiką poilsiui ir laisvalaikiui, tobulėjimo ir karjeros galimybes, savęs atskleidimą profesinėje veikloje, veiklos vertinimą bendruomenėje ir visuomenėje.
Šiuo metu ikimokyklinio ugdymo auklėtojo ir priešmokyklinio ugdymo pedagogo poreikiai nėra tenkinami nė vienu iš šių aspektų. Dėl to jauni specialistai nejaučia pasitenkinimo darbu ir ieško kitų profesinių galimybių, todėl šalyje prarandamas didžiulis potencialas. Padėtis pasikeistų, jei pedagogai turėtų daugiau galimybių dalyvauti nustatant ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo poreikius, planuoti ugdymo procesą ir turėtų didesnę įtaką sprendimų priėmimui.
V. Mitalas tikisi – ateityje mokyklos galės pačios išsirinkti ugdymo metodus: atpalaiduokime sistemą
Šeimos vaidmuo ir socialinė parama
Šių dienų Lietuvos ekonominė ir socialinė padėtis kelia naujus iššūkius pagalbos vaikui ir šeimai sistemai. Mažėjančios šeimos pajamos, augantis skurdo rizikos lygis, didėjantis nedarbas, smurtas prieš vaikus, prastėjanti vaikų sveikata, emigracija verčia šalį ieškoti naujų, kompleksinių pagalbos būdų. Tačiau edukacinių ir socialinių paslaugų organizavimo sistema vis dar nelanksčiai prisitaiko prie specifinių vaikų poreikių ir tėvų galimybių, savivaldybėse stokojama kompleksinio darbo su šeima ir vaikais patirties.
Ypač trūksta pagalbos tėvams kūdikių auginimo ir priežiūros klausimais, specialistų konsultacijų tėvams, auginantiems neįgalius, specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus. Menka ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo organizavimo modelių, švietimo pagalbos formų įvairovė. Didėjanti mažų miestelių ir kaimo gyvenamųjų vietovių gyventojų socialinė atskirtis, demografinės būklės pokyčiai skatina tėvus ieškoti į šeimą orientuotų ir šeimai prieinamų kompleksinių paslaugų.
Siekiant išplėsti švietimo pagalbos prieinamumą ir kompleksiškumą, savivaldybėms pateiktas Vaikų nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios gyvenimo ir ugdymo sąlygų gerinimo modelio aprašas. Tačiau dėl savivaldybių įstaigų ir institucijų, atsakingų už paramos ir pagalbos vaikams ir šeimoms teikimą, veiklų koordinavimo ir patirties dirbti komandiniu principu stokos, modelis kol kas įgyvendinamas ne visose savivaldybėse, o ir tose, kuriose bandoma jį taikyti, trūksta įgūdžių.
Sveikatos stiprinimas ikimokyklinėse įstaigose
Nors mokyklų pripažinimo sveikatą stiprinančiomis mokyklomis tvarkos aprašas nustato atitinkamus kriterijus, 2010 metais daugelyje ikimokyklinio ugdymo įstaigų vis dėlto nepakankamai dėmesio skiriama vaikų sveikatos stiprinimui. Nuo 2007 m. į sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą įsitraukė arba savo veiklą tęsė 48 ikimokyklinio ugdymo įstaigos.
Ypač ribotą informaciją apie vaiko raidos sutrikimus kitų sričių specialistams teikia sveikatos priežiūros specialistai. Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos nepakankamai bendradarbiauja su savivaldybės švietimo ir socialinės rūpybos sektoriais. Informacija apie sutrikusios klausos, regos vaikus neperduodama atitinkamų ugdymo centrų, pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams. Europos specialiojo ugdymo plėtros agentūros tyrimų išvada byloja, kad ankstyvoji intervencija vaikystėje turi būti teikiama nuo pat vaiko gimimo iki 6 metų, todėl ugdymo paslaugos šiuo laikotarpiu turi būti privalomos.
Infrastruktūra ir patalpų atnaujinimas
Daugelis ikimokyklinio ugdymo įstaigų pastatytos prieš 30-40 metų, todėl beveik visų jų pastatus ir vidaus patalpas reikėtų atnaujinti. Dėl sunkios šalies ir savivaldybių finansinės padėties tai gali padaryti ne kiekviena savivaldybė. Nors savivaldybės deda pastangas renovuoti pastatus, teikdamos paraiškas įvairiems ES struktūrinių fondų finansuojamiems projektams, tačiau dėl sumažėjusio savivaldybių biudžeto joms nepakanka lėšų bendram (co) finansavimui užtikrinti, todėl daugelio darželių būklė yra apgailėtina. Per 2007-2010 metus iš ES priemonės „Viešųjų pastatų renovacija regioniniu lygiu“ buvo renovuoti 54 lopšelių-darželių pastatai.
Tėvystės įgūdžiai ir prevencinis darbas
Teisinga ir atsakinga tėvystė išsprendžia daug problemų, susijusių su vaikų ugdymu. Tačiau šiandien Lietuvoje dar daug vaikų patiria smurtą, nepriteklių, jaučiasi nesaugūs. Nors įstatymų nuostatose įtvirtinta vaiko teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas, tėvams trūksta įgūdžių, įpročių rūpintis vaikais, ginti jų teises. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama prevenciniam darbui su socialinės rizikos šeimomis.
Pedagogų kompetencijos ir pasiekimų vertinimas
Pedagogai, įpratę dirbti pagal struktūruotas programas, pritrūksta aiškių gairių, kaip ugdyti vaikus, jiems kyla problemų nustatant ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų lygius, sukuriant pasiekimų vertinimo sistemą, individualizuojant ugdymą. Vis dar nemaža dalis pedagogų vadovaujasi akademinio ugdymo nuostatomis. Tačiau pastebimi ir pozityvūs pokyčiai: vadovai ir pedagogai giliau reflektuoja savo praktiką, prisiėmė daugiau atsakomybės už ugdymo turinio modeliavimą ir įgyvendinimą. Daugelyje ikimokyklinio ugdymo programų vaikų poreikiai atspindėti tik formaliai, ugdymo turinys per siauras arba per platus.
tags: #ikimokyklinio #ugdymo #kokybe #svietimo #problemos #analize
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
