Lietuvos ikimokyklinio ugdymo(si) turinio rengimo kontekstas pastaraisiais dešimtmečiais patyrė ryškią transformaciją - perėjimą nuo centralizacijos prie radikalios decentralizacijos. Ši kaita tapo neatsiejama švietimo reformos dalimi, kurios metu buvo permąstyta ugdymo turinio kokybės samprata ir ieškota būdų suderinti nacionalinius prioritetus su vietos lygmens iniciatyvomis.
Švietimo reformos etapai ir požiūrio kaita
Ikimokyklinio ugdymo pertvarka Lietuvoje 1988-2012 metais vyko trimis esminiais etapais:
- Pirmasis etapas (1988-1997 m.): Iki 1988 metų Lietuvoje buvo vadovaujamasi universaliu, centralizuotu visai Sovietų Sąjungai parengtu tipiniu turiniu. Reformos pradžioje buvo parengtas ir paskelbtas laisvojo humanistinio ugdymo paradigma grindžiamas ikimokyklinio ugdymo turinys.
- Antrasis etapas (1998-2002 m.): Šiuo laikotarpiu atkreiptas dėmesys į ikimokyklinio ugdymo įstaigų nelankančių vaikų brandumą mokyklai. Vadovaujantis modernia idėja, kad aktualu orientuotis į rezultatą (ką vaikas gaus), parengta į vaiko kompetencijų ugdymąsi orientuota priešmokyklinio ugdymo programa.
- Trečiasis etapas (2003-2012 m.): Per 2005-2007 metus buvo pereita nuo gana detalaus nacionalinio lygmens ikimokyklinio turinio prie visiškai decentralizuoto turinio rengimo - t. y. radikalios decentralizacijos.
Decentralizacijos poveikis ugdymo kokybei
Tyrimai, atlikti 2007-2012 metais, atskleidė, kad radikali decentralizacija turėjo teigiamą poveikį ikimokyklinio ugdymo kokybei. Pedagogai, rengdami savo įstaigos programas, intensyviai tobulino kompetencijas, geriau perprato ugdymo tikslus bei principus. Lokalios programos tapo labiau pritaikytos konkrečių įstaigą lankančių vaikų poreikiams, jose atsirado įvairesnių ugdymo formų ir metodų.
| Vertinimo aspektas | Poveikis po decentralizacijos |
|---|---|
| Pedagogų kompetencijos | Augo dėl poreikio rengti autorines programas |
| Ugdymo tikslai | Tapo aiškesni ir geriau perprasti |
| Programų unikalumas | Pradėtos labiau atliepti įstaigos ypatumus |
Visgi radikali decentralizacija atnešė ir iššūkių: pedagogams stigo patirties rengti programas, trūko gebėjimo dirbti komandoje, o kai kurios programos stokojo sistemingumo. Tyrimais išsiaiškinta, kad per penkerius metus pedagogai daugumą šių problemų įveikė.
Švietimo politikos struktūra ir atsakomybės lygmenys
Šiuo metu Lietuvos švietimo sistemą galima vadinti bent jau iš dalies decentralizuota. Sprendimų priėmimai vyksta keliais lygiais:
- Nacionalinis lygmuo: Švietimo politikos kryptis nustato Seimas, Vyriausybė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jie priima įstatymus, tvirtina strategijas ir koordinuoja veiklas.
- Vietos lygmuo: Savivaldybė ir mokykla. Remdamasi nacionalinėmis švietimo kryptimis, savivaldybė formuoja savo kelerių metų strategiją, atsižvelgdama į bendruomenės poreikius.
Apibendrinant ikimokyklinio ugdymo turinio kokybės tyrimus, daroma išvada, kad optimalus decentralizacijos modelis būtų nacionalinio lygmens ikimokyklinio ugdymo gairių, numatančių vaikų ugdymosi rezultatus ir svarbiausius prioritetus, derinimas su lokalaus ikimokyklinio ugdymo turinio rengimu.
tags: #ikimokyklinio #ugdymo #kaitos #decentralizavimas