Ikimokyklinio amžiaus vaikų tautinio identiteto formavimosi ypatumai
Globalizacijos procesai ir Europos integracijos procesai kelia tautinio identiteto ir tautiškumo, nacionalizmo išlikimo ir svarbumo šiuolaikinėse valstybėse klausimus. Šiuo metu tauta tampa nebesvarbi tarpasmeninėje komunikacijoje ir individo savęs suvokimui erdvėje ir laike. Individai linkę save identifikuoti ne pagal priklausomybę tautinei (etninei) grupei, bet vadovaudamiesi savo interesais ir profesine sritimi. Tuo tarpu su Europos integracijos procesais ir Europos Sąjunga (ES) yra siejamas europinio identiteto formavimasis. Visgi, europinis identitetas nebūtinai turi būti suvokiamas kaip priešas tautiniam identitetui, nes pats vadinamasis europietinis identitetas dar ne/gavo aiškiai apibrėžtų ribų bei bruožų.
Identitetas (lot. identitas - buvimas) gali būti traktuojamas kaip tapatybė, žmogaus arba daikto savybių visuma, pagal kurią mes jį atskiriame nuo kitų. Ko nors apibrėžtumas, individualumas, tapatybė; visia kas, iki detalaus sutapimas. Identitetas yra individo savęs suvokimas, identifikavimas pagal tam tikrus apibrėžtus naratyvus. Tik identifikavimo pagrindas, pagal kurį individas save traktuoja kaip atitinkamos grupės narys, gali skirtis. Identitetą galima apibrėžti kaip asmeninį savęs tapatinimą, prisirišimą prie ko nors, tuo pat metu išskiriant ir/arba supriešinant pasirinktąją grupę su kitomis, atskiriant „Mes“ ir „Kiti“.
„Mes“ ir „Kiti“ (arba „Aš“ ir „Kitas“) dichotomijos suvokimas yra esminis formuojantis individo savi-identifikacijai, paremtai atitinkamais jam ar jo grupei būdingais bruožais. Identitetas yra įsitikinimų sistemos dalis, kuri lemia individo elgsenos motyvaciją. Dažniausiai atitinkamos idėjos apie tai, kas kažkas yra duotoje situacijoje, turėjimas. Kitaip tapatumas yra individo ar individų grupės ir individo suvokimas, kas jie yra, kuris determinuoja ir požiūrį į „Kitus“ (arba „Kitą“).
Individai kasdieninėmis socialinėmis praktikomis formuoja tiek save ir „Kitus“, tiek identitetus. Vienintelis tapatumo egzistavimo motyvas yra žmogaus troškimas suprasti socialinį pasaulį ir poreikis tvarkai, nuspėjamumui ir tikrumui. Taip pat „Kitas“ reikalingas, kad būtų įmanoma suprasti save ir kartu jį. Žinant suprantamais. Tapatumai daro įprastiniais objektus, žmones, valstybes ir įvykius, su kuriais veikėjas susiduria, t. y. kai veikėjas priskiria atitinkamą identitetą kažkam kitam, „Kitas“ tampa klasei, kuriai būdingas atitinkamas susijęs bruožų rinkinys, nariu.
Identiteto formavimosi tyrimai parodė, kad žmonės, lygindami save su kitų socialinių grupių nariais, bando kategorizuoti ir išskirti save iš kitų grupių. Šie diferenciacijos, kategorizacijos ir savęs vertinimo procesai aprašyti klasikiniuose Tajfel eksperimentuose naudojant dirbtines eksperimentines grupes, Tajfel vadintas „minimaliomis grupėmis“ (angl. Minimal Groups).
Tuo tarpu tautinis identitetas yra savęs tapatinimasis, kylantis iš narystės žmonių grupėje, kuri apibrėžiama kaip tauta. Tautinis tapatumas yra grindžiamas ne tik bendro prieraišumo formavimu, bet ir susideda iš lingvistinio, etninio ir kultūrinio panašumo tarp vienos grupės (t. y. tautos) narių.
Anthony D. Smith skiria tokius tautinio identiteto bruožus: „istorinė tėvynė“ arba teritorija, bendrieji mitai ir istorinė atmintis, bendroji liaudies kultūra, bendrosios teisiškai pagrįstos pareigos bei teisės visiems bendruomenės nariams, bendroji ekonomika drauge su tos bendruomenės narių teritoriniu mobilumu. Empiriškai kalba ir kultūra yra pagrindiniai objektai, kuriais žmonės nurodo, kada jie sako „kas Mes esame; kodėl Mes esame kartu“. Tačiau tokie pavyzdžiai kaip Šveicarija ir Belgija parodo, kad ne visais atvejais kalba tampa jungtimi.
Savi-identifikacija su tam tikra grupe nėra koks nors spontaninis jausmas, būdingas žmonėms. Individo tapatinimasis su tam tikra grupe yra glaudžiai susijęs su jo užimama vieta visuomenėje bei su jo priklausomybe tam tikrai grupei, kuri dažnai individui sukelia lojalumo jausmus ir patvirtina ištikimybę tai grupei. Bendrąja prasme identitetas teoriškai suvokiamas kaip asmens psichologinė priklausomybė tam tikrai grupei.
Individas gali save identifikuoti tiek su atitinkama tauta, tiek su kita socialine grupe, o grupinė identifikacija yra būdinga žmonėms dėl jų įgimto poreikio suvokti tiek save, tiek aplinką. Identifikacija ir kategorizavimas į grupes pagal tam tikras savybes supaprastina tiek savo grupės, tiek kitų grupių suvokimą bei jų elgsenos interpretavimą. Tuo tarpu tautinis tapatumas yra individo tapatinimasis su atitinkama grupe, apibrėžiama kaip tauta.
Socialinių mokslų požiūris į identitetą
Socialiniuose moksluose identitetas reiškia asmens savęs priskyrimą tam tikrai grupei pagal jos specifinius požymius. Iš vėlesnių mokslininko Erikson žodžių tariant identitetas tai "vidinis balsas, kuris sako 'tai yra tikrasis aš'". Tačiau iš tiesų identitetas, bent jau psichologine prasme, nėra vienalypis ir susideda iš įvairių kategorijų, kurioms žmogus save priskiria. Kuri iš šių grupių žmogui yra svarbiausia, priklauso nuo jo paties. Atskiri identiteto elementai taip pat gali būti skirtingos svarbos priklausomai nuo konteksto. Individas visuomenėje gali turėti keletą tapatumų, iš kurių kiekvienas vyrauja atitinkamoje socialinio gyvenimo sferoje.
Taigi, ji yra įmanoma, t. y. identitetas yra lemiamas socialinis, o ne fiziologinis veiksnis, todėl laikui bėgant gali keistis. Situacija, kai radikalių socialinių arba politinių pasikeitimų metu žmogus negali savęs identifikuoti su jokia socialine grupe, vadinama „identiteto krize“. Socialinio identiteto reikšmė padidėja pasikeitimų metu, t. y. svarbi, kai jam iškyla grėsmė. Šiais laikais, industrializacija ar kitais ekonominio pobūdžio pasikeitimais. Šiuo atveju kalba arba odos spalva (tam tikri fiziologiniai individo bruožai) traktuojami kaip esminiai individo savęs suvokimo ir identifikavimo elementai.
Kaip jau buvo minėta, individo savęs suvokimo pagrindas gali varijuoti - vieniems svarbesnė yra identifikacija su tauta, o kitiems su profesine grupe, kai tuo tarpu tretieji gali save tapatinti su tam tikra grupe pagal interesus. Skirtingi teoriniai požiūriai išskiria skirtingus individams svarbiausius identifikavimosi pagrindus. Visgi, apibendrinant visas teorines įžvalgas socialinio identiteto atžvilgiu, galima daryti išvadą, jog individo indentifikacija yra pagrįsta „Kito“ išskyrimu, nes kitaip individas nėra pajėgus suvokti savęs be „Kito“ egzistavimo. Netgi rasistinės ideologijos yra paremtos „Kito“ išskyrimu. Kiekviename teoriniame požiūryje tas „Kitas“ gali būti suvokiamas skirtingai. Be to, „Kitas“ nebūtinai turi būti suvokiamas kaip priežastis, t. y. individo identiteto formavimasis nėra būtinai pagrįstas priežastingumu.
Tautinio identiteto kaita ir formavimasis
Tautinio identiteto kaitos klausimu egzistuoja dvi griežtai priešingos teorinės pozicijos - įžvalgos. Pagal vieną iš jų tautinis identitetas yra istoriškai nulemta asmens savybė, kurią jis įgyja gimdamas atitinkamoje kultūrinėje terpėje visam gyvenimui. Dalis tyrinėtojų, pvz., Barth teigė, kad individai esant palankioms aplinkybėms gali keisti savo tautybę ir kartais tai daro, t. y. tautiškumas gali būti asmeninio pasirinkimo klausimas. Be to, tautinis identitetas nėra stabilus, o kintantis ir prisitaikantis priklausomai nuo susidūrimo su kitomis tautinėmis grupėmis bei jų identitetu.
Pagal tokią teorinę sampratą tautinis identitetas yra kolektyvinio pasirinkimo reikalas, istorinis projektas, kurį turi atnaujinti kiekviena karta atsižvelgdama į savo poreikius ir aplinkybes. Pagal kitą teorinę poziciją tautinis identitetas yra ir kartu nėra kolektyvinio pasirinkimo reikalas. Kiekviena karta gali laisvai apibrėžti savo tautinį identitetą, bet tai priklauso nuo paveldėto identiteto elementų ir dėl to kaita yra ribota. Šios struktūros išlieka laikui bėgant ir riboja galimus pasirinkimus.
E. Gellner tvirtina, kad tautybės turėjimas anaiptol nėra natūralus.
Tėvų nuostatos tautinio identiteto puoselėjimo klausimais yra itin svarbios. Ikimokyklinio amžiaus vaikams didžiausią įtaką pasaulio ir savęs suvokimui daro tėvai, seneliai, t. y. šeima, kurioje vaikas auga, įgydamas pirmąsias žinias. Natūralu, jog būtent tėvai gali būti pirmieji, kurie vaikams ugdo priklausymo tam tikrai etninei grupei suvokimą.
Tyrimai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai (iki 6 metų vaikai) gali suvokti tautinius skirtumus bei identifikuoti save su atitinkama tautine (etnine) grupe. Be abejo, skirtingose valstybėse yra skirtinga ikimokyklinio vaiko amžiaus tautinio identiteto ugdymo patirtis. Klausimas, ar švietimas privalo ugdyti tautinį identitetą ir kokiu mastu, diskutuojamas daugelyje valstybių. Neišvengiamai šios diskusijos pobūdis skiriasi, priklausomai nuo visuomenės, kurioje jos vyksta.
Daugelyje šiuolaikinių valstybių yra daugianacionalinės, kas sąlygoja tam tikrus valstybės švietimo sistemos bruožus: švietimas turi sudaryti sąlygas tautinio formavimosi išraiškai. Visgi, dauguma valstybių yra demokratinės sistemos, o demokratija susijusi su individualių žmogaus teisių ir laisvių gynimu ir pagarba. Taigi, tautinis identitetas tampa individualaus pasirinkimo dalyku, panašiai, kaip ir tikėjimo laisvė sudaro galimybes žmogui pasirinkti, kokios religijos jis pats yra, arba iš viso atsisakyti priklausyti bent vienai iš religinių bendruomenių.
Vakaruose, tampa daugianacionalinėmis, todėl natūraliai vienos tautinės grupės kultūros ir tautiškumo pristatymas bei mokymas visuotinėse švietimo įstaigose determinuoja kitų etninių ar/ir religinių visuomenės grupių ignoravimą, arba gali būti siejamas su kitų grupių asimiliavimo siekiu.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų tautinio identiteto formavimasis emigracijoje
Straipsnyje aptariama ikimokyklinio amžiaus vaikų, gyvenančių svetur, tautinio tapatumo puoselėjimo svarba ir su tuo susiję sunkumai, pristatomas emigracijos reiškinio problemiškumas. Atskleidžiama lietuvių vaikų, gyvenančių už tėvynės ribų, tautinio tapatumo raiška. Tyrimo metu vaikų teirautasi, kas yra lietuvis, kas vaikams primena Lietuvą, ar užaugę išliks lietuviais, kur norėtų gyventi, kai užaugs ir kt.
Tėvų klausta, kas, jų nuomone, emigracijoje labiausiai stiprina lietuvybės išsaugojimą, kodėl jie renkasi savo ikimokyklinio amžiaus vaikams ugdymo įstaigas lietuvių kalba, ar pakankamai, jų manymu, yra puoselėjamas tautiškumas jų vaikų ugdymo įstaigose, kaip jie skatina vaikų lietuvių kalbos mokymą(si) šeimoje, kokiais būdais jie stengiasi palaikyti ryšius su Lietuva.
Šiame tyrime keliamas toks tikslas - išsiaiskinti ir išanalizuoti tai, kokie veiksniai lemia ikimokyklinio amžiaus vaikų tautinio identiteto formavimąsi ES valstybėse. Taigi, siekiant įrodyti tyrime iškeltą hipotezę ir įgyvendinti apibrėžtą tikslą, tyrimas yra fokusuotas ties ES šalių ikimokyklinio ugdymo įstaigų patirtimi tautinio identiteto formavimui. Taigi, tyrimo metodas - kokybinė analizė. Naudojama kokybinė analizė yra apklausa, kurią sudaro 8 atviri klausimai, susiję su vaikų tautinės savivokos formavimusi bei ikimokyklinio ugdymo įstaigų patirtimi šioje srityje. Atviri klausimai taip pat buvo papildyti paaiškinimais, jog respondentams būtų lengviau suprasti klausimų prasmę. Apklausos dalyviai buvo tiek tėvai, tiek auklėtojai, dirbantys ikimokyklinio ugdymo įstaigose, iš skirtingų ES valstybių - narių.
Tyrimai, atlikti 2010 metais, parodė, kad vaikai ir jų tėvai gana pozityviai mąsto apie etninio tapatumo formavimosi galimybes emigracijoje.
Straipsnyje nagrinėjamos emigracijoje esančių šeimų vaikų ugdymo problemos, mokytojų požiūris, taip pat nagrinėjama lietuvių nuostatos migracijos į Norvegiją atžvilgiu. Aptariami priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų ugdymo aspektai.
Straipsnyje taip pat analizuojami tautos tapatumo savimonės bruožai, teoriniai tarptautinės lietuvių migracijos diskursai, globalizacijos procesų poveikis tautiniam identitetui, ypač trainee teachers, bei vaikų psichologinis prisitaikymas ir jo kaita vaikų išsiskyrimo su tėvais kontekste.
tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #tautinio #identiteto #formavimosi
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
