Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida: visapusiškas vadovas

Vaiko raida - tai nuolatinis augimo ir pokyčių procesas, apimantis laikotarpį nuo kūdikystės iki paauglystės. Šis procesas apima daugybę aspektų, įskaitant fizinius, pažintinius, emocinius, socialinius, kalbos ir savarankiškumo įgūdžius. Vaikų raidos etapai yra labai svarbūs, nes jie formuoja pagrindą tolesniam vaiko vystymuisi ir jo gebėjimui sėkmingai integruotis į visuomenę. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime ikimokyklinio amžiaus vaiko psichologinės raidos ypatumus, siekiant padėti tėvams, globėjams ir pedagogams geriau suprasti šį svarbų gyvenimo etapą.

Vaiko raidos etapai

Vaiko raida vyksta etapais, kurių kiekvienas pasižymi tam tikrais bruožais ir uždaviniais. Jei ką tik gimusio mažylio iki vienerių metų raidos etapai skaičiuojami mėnesiais, tai po pirmojo gimtadienio stebimi per metus padaromi pokyčiai. Vaiko smegenys intensyviausiai vystosi pirmaisiais trejais gyvenimo metais.

Ankstyvoji kūdikystė (0-2 metai)

Ankstyvaisiais gyvenimo metais kūdikiai užmezga tvirtus emocinius ryšius su savo globėjais. Atsakingas ir meilus rūpinimasis kuria pasitikėjimo ir saugumo pagrindą. Kūdikiai naudoja savo pojūčius tyrinėdami juos supantį pasaulį. Saugus prisirišimas prie globėjų suteikia saugumo jausmą, todėl mažyliai gali drąsiai tyrinėti aplinką. Smulkioji motorika - nuo objektų sugriebimo iki tikslesnių judesių atlikimo, pavyzdžiui, paimami smulkūs daiktai. Kūdikiai pradeda skleisti įvairius garsus ir eksperimentuoti su vokalizacijomis. Jie pradeda suprasti ir reaguoti į paprastas globėjų komandas ir pažįstamus žodžius. Net kūdikystėje vaikai pradeda rodyti savo nepriklausomybę, tyrinėdami aplinką ir išreikšdami pageidavimus.

Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Jie lengvai atlieka judesius, geba patys valgyti. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Atėjus laikui skatinkite mažylį valgyti pagal amžių tinkamais įrankiais, tai suteikia nepriklausomumo pojūtį.

Ikimokyklinis amžius (3-6 metai)

Šis laikotarpis pasižymi sparčiu kalbos vystymusi, socialinių įgūdžių formavimu ir vaizduotės lavinimu. Ypač gausėja vaiko kalbos žodynas. Bendrųjų motorinių įgūdžių tobulinimas: bėgimas, šokinėjimas ir sudėtingesnių žaidimų žaidimas. Bendradarbiavimas su bendraamžiais tampa vis svarbesnis. Nuo maždaug 3 metų vaikai pradeda aiškiau, pasitelkdami vaizduotę, pasakoti istorijas. Tai labai svarbu ir naudinga sėkmingai kalbos raidai.

Bendraudamas su kitais žmonėmis vaikas siekia vis didesnio savarankiškumo, iniciatyvumo ir tuo pačiu kuria savigarbos jausmą, pradeda priimti save kaip vyriškos lyties atstovą, įgyja savikontrolės įgūdžius (laikytis taisyklių, emocijų reiškimo kitiems priimtinu būdu). Dalyvaujant kitų vaikų grupėje, bendraujant su suaugusiais vaikas pamažu mokosi tokių socialinių įgūdžių kaip savo ir kitų jausmų atpažinimo bei nusakymo, skirtingumo suvokimo ir priėmimo, gebėjimo dalytis, prisiimti atsakomybę, padėti kitiems, spręsti problemas.

Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelės iliustracijomis.

Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių. O būdami šešerių vaikai jau moka planuoti, kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius. Šiuo gyvenimo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Stebimas ir vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles, sekti pasakas. Dažnai jie turi savo įsivaizduojamus draugus/drauges, mėgsta suaugusiems parodyti savo sugebėjimus, įsitraukia su jais į diskusijas. Tai trys užduotys, kurios tampa vis aktualesnės 5-6 metų vaikams. Be abejo, kiekvienas vaikas yra unikalus ir vystosi savo tempu. Visiškai normalu, kad vaikai tam tikrus raidos žingsnius pasiekia skirtingu metu. Tokie veiksniai kaip genetika, aplinka ir individualus temperamentas yra išties reikšmingi. Kol jūsų vaikas daro pažangą, yra sveikas ir laimingas, nėra jokios priežasties nerimauti.

Vaiko raidos skatinimas

Paremti vaiką sudėtingame raidos procese nuostabus noras! Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį galite padaryti, sukurti saugią ir mylinčią aplinką, kurioje jis jaustųsi saugus ir galėtų atsiskleisti. Aktyviai klausykite ir priimkite vaiko jausmus, padėkite jam suprasti, kad visos emocijos yra tinkamos. Be to, suteikite vaikui galimybę bendrauti su kitais vaikais. Tai padės įgauti svarbių socialinių ir emocinių įgūdžių.

Yra tiek daug puikių veiklų ir žaidimų, kurie gali paskatinti vaiko vystymąsi! Norint, kad vaikas būtų stiprus fiziškai, tokios veiklos kaip laikas ant pilvuko ankstyvoje kūdikystėje, šiek tiek vėliau šliaužiojimas, galiausiai žaidimai lauke yra ypač naudingos ir nesunkiai suorganizuojamos. Norėdami paskatinti vaiko pažinimo funkcijų vystymąsi, suteikite vaikui veiklos, kuri kelia iššūkių jo problemų sprendimo įgūdžiams, pavyzdžiui, įvairių dėlionių rinkimas ar konstravimas. Socialinį vystymąsi skatinkite bendraudami ir suteikti vaikui galimybę užmegzti ryšį su bendraamžiais. Kalbos vystymuisi taip pat labai svarbus bendravimas nuo pat mažumės, knygų skaitymas ir pan.

Kad vaikas viso to galėtų mokytis, jam labai svarbu jaustis saugiam ir patirti sėkmę, bent jau kur kas dažniau nei nesėkmę. Priimti vaiką tokį, koks jis yra, rodyti jam meilę, padėti jam jaustis reikalingu. Tai, kaip vaikas jaučiasi namuose, santykiuose su tėvais, susiję su jo atvirumu bendraamžių grupėje, su jo perkeliamu elgesiu ir gebėjimu plėsti savo bendravimo įgūdžius.

Žaidimo svarba raidoje

Tokio amžiaus mažyliai būtent žaidimo metu tobulėja, mokosi naujų elgesio, bendravimo formų, išbando gautą informaciją, kurią vėliau panaudoja realybėje. Žaidimas svarbus ne tik emocinei bei socialinei raidai, bet ir kalbos, pažintiniam bei fiziniam vystymuisi. Žaidimas skatina vystymąsi ir, tuo pačiu, yra didžiausias vaiko pasiekimas.

Monografijoje nagrinėjama ikimokyklinio amžiaus kultūrinė vaiko raida ir siekiama aptarti vaiko menamo žaidimo ir savireguliacijos bendro žaidimo metu sąsajas. Teoriniu lygmeniu analizuojami svarbiausi kultūrinės-istorinės psichologijos pagrindu plėtojamos žaidimo teorijos aspektai ir suformuluojami pagrindiniai savireguliacijos formavimosi žaidybinėje veikloje principai. Praktiniu lygmeniu pateikiama tyrėjų sukurta naratyvinio žaidimo programa ir jos pagrindu atliktų intervencijų rezultatai. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad išvystytas ir kokybiškai aukšto lygmens žaidimas sudaro prielaidas savireguliacijos vystymuisi. Tai pabrėžia ir faktas, kad daugelis pasaulinių tyrimų rodo, jog vaikų vaizduotės žaidimas nyksta, o jų vaizduotės ir savireguliacijos įgūdžiai pablogėjo. Kitas pastebimas aspektas - tai aiškus prieštaravimas tarp žaidimo ir akademinio mokymosi. Tyrimai atskleidžia, kad šiuo metu savireguliacija ir vykdomosios funkcijos yra viso pasaulio tyrėjų dėmesio centre ir patenka tarp dešimties geriausių vykdomų tyrimų.

Svarbu, jog vaikas žinotų, kokios taisyklės, elgesio normos ir jų nevykdymo pasekmės egzistuoja jo aplinkoje. Vaikui tai suteikia apibrėžtumą, konkretumą, pastovumą, kuris yra reikalingas tiek šiame, tiek vėlesniame amžiuje.

Pažinimo gebėjimų raida pagal J. Piaget

Viena iš įtakingiausių ir labiausiai paplitusių šiuolaikinių mąstymo koncepcijų - J. Piaget koncepcija. XX amžiaus pirmoje pusėje J. Piaget atliko vaiko protinės raidos stebėjimus. Ypatingą dėmesį skyrė pažintiniams procesams - mąstymui, kalbai, suvokimui, atminčiai, dėmesiui. J. Piaget (2002) teigė, jog vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų - nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo. Jis aprašė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas, kurias vaikas augdamas pereina. Kiekvienai stadijai būdingos skirtingos ypatybės, kurios lemia specifines mąstymo rūšis.

Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų)

Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Šioje stadijoje vaikas išmoksta išskirti save iš aplinkinio pasaulio objektų, įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.

Priešoperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų)

Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą, taip pat ir kalbą. Šioje stadijoje mąstymas yra egocentriškas. Vaikas nesugeba savęs pastatyti į kito vietą. Objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį požymį. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Vėliau lavėja vaizduotė, vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mąstydami naudojasi vaizduote, apskritai jų mąstymas yra kūrybiškas. Vieną minutę jie gali būti astronautais, kitą apsimesti kūdikiais, vaidindami ir pritaikydami atitinkamus veiksmus. Sugebėjimas susitapatinti su kuo nors kitu suteikia vaikams galimybę bendrauti, jie gali pasidalyti jausmais ir patirtimi. Žaisdami su lėlėmis arba piešdami, jie gali išreikšti savo jausmus, suvaidinti reikiamą situaciją.

Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų)

Vaikai pradeda logiškai mąstyti apie konkrečius įvykius, mokosi suprasti konkrečias sąvokas, atlikti aritmetines operacijas. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami protiniai gebėjimai. Pirma vaikas mąsto visumos suvokimo būdu, vadinasi jis mąsto sinkretiškai. Antra kaip vaikas mąsto ir mato pasaulį taip, jis jį ir piešia, vadinasi jo mąstymas realistinis. J. Piaget (2002) teigimu vaiko realizmas gali būti intelektinis, bet ne vizualinis, todėl, kad į atskiras detales kreipiamas nepakankamas dėmesys, pavyzdžiui, prideda antrąją akį prie veido profilio. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas.

Formaliųjų operacijų stadija (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus)

Šiuo laikotarpiu nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis. Supranta, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. J. Piaget (2002) nuomone galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis.

Vadinas galima teigti, jog vaiko gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo mąstymo vystymosi požymių. Ikimokyklinio amžiaus vaikams yra labai svarbus domėjimasis pasauliu ir jo tyrinėjimas. Jie patys kuria savo žinių sistemą. Pojūčių ir psichinių procesų pagalba mažyliai aplinkoje ieško prasmės, ryšių. Dėl to turi būti stimuliuojami visi vaiko pojūčiai: rega, klausa, lytėjimas, uoslė, skonis, judėjimo ir pusiausvyros jutimas. Ugdant šiuos gebėjimus, vaikams yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys, galimybė manipuliuoti kuo įvairesniais objektais, psichologinis saugumas ir įveikiamos užduotys, kurios skatina dėmesio, suvokimo ir atminties funkcijų lavėjimą. Galima naudoti įvairius ugdomuosius žaidimus, kurių yra gausu prekyboje arba galima pasigaminti, remiantis tam tikromis pedagoginėmis sistemomis. Taip pat vaiko pažinimas gali vykti natūraliu būdu stebint ir tyrinėjant natūralią aplinką. Čia galima pasitelkti gamtos pažinimą, įvairių meninių gebėjimų ugdymą, tam tikrų procesų nagrinėjimą, įvairių patirčių išgyvenimą, skirtingų aplinkų patyrimą.

Kalbos raida

Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (2000, p. 277), kalba yra „praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais savo mintis“. Kalba formuojasi mąstymo įpročių pagrindu. Vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi, kalba vaikui yra minčių perteikimo būdas. Vaiko kalba priklauso nuo paties vaiko vystymosi, taip pat priklauso nuo socialinių vaiko ir suaugusiųjų santykių tipo (R. Kaffemanas, 2001; J. Piaget, 2002). Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai.

Pirmaisiais dvejais gyvenimo metais vaiko kalba labai tobulėja. Sulaukęs 9 - 12 mėnesių kūdikis taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką išgirdo. Tiek kalbos struktūra, tiek funkcijos yra svarbios vaikui bendraujant su kitais žmonėmis. Kūdikis, dar nesugebėdamas tarti žodžių ir sakinių, puikiai geba bendrauti verksmu, gestais, veido išraiška. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria savo pirmuosius žodžius. Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje jau išryškėja tam tikra kalbos struktūra, vaikas žino daugybę žodžių ir geba jais išreikšti įvairiausias mintis, gali sujungti 2 - 3 žodžius į paprastą sakinį (R. Žukauskienė, 2007, p. 100, A. Gučas, 1981, p. 44). Mokymasis kalbėti trečiaisiais gyvenimo metais vaikui suteikia galimybę bendrauti su suaugusiaisiais, įgyti žinių apie jį supančią aplinką, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus. Vaikai gali atskirti liūdnus ir linksmus žmones. Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas vaikas sužino žodžių reikšmes, išmoksta tarti gimtosios kalbos garsus.

J. Piaget (2002) teigė, kad priešoperacinės mąstymo stadijos (nuo 2 iki 7 metų) metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Jis skyrė tris egocentrinės kalbos rūšis: atkartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą. 2 - 4 metų amžiaus vaiko kalba vyksta monologu. Piešdami ar žaisdami kartu, vaikai nesistengia bendrauti, kiekvienas kalba sau. Sugebėjimas kalbėti iš esmės pakeičia vaiko mąstymą, tarpasmeninį bendravimą, savęs suvokimą (J. Piaget, 2002; M. Pileckaitė - Markovienė ir kt., 2004, p. 45).

Kaip skatinti kalbos raidą?

Kalbos raidos pagrindą sudaro klausymasis. Nepakankami jo pagrindai pablogina visus kitas žodinės raiškos formas. Kad vaikas galėtų tobulinti savo klausymosi ir kalbėjimo įgūdžius, svarbu su juo kuo daugiau bendrauti apie jam suprantamus ir jį dominančius dalykus. Kalbos raidą sudaro kalbos suvokimas ir bendravimas žodžiu arba raštu. Vaikai gimsta turėdami gebėjimą bendrauti žodžiais ir ne žodžiais. Prieš jiems ateinant į ikimokyklinio įstaigą, jų gebėjimas išreikšti mintis ir jausmus žodžiais įgyja didesnės svarbos. Žodžiai apibūdina daiktus ir sąvokas, todėl kalbos raida glaudžiai susijusi su pažinimo raida. Kuo platesnis vaiko žodynas, tuo labiau tikėtina, kad vaikas taps geru skaitytoju. Šnekamosios kalbos ir raštingumo įgūdžiai įgyjami kartu.

Štai keletas patarimų, kaip skatinti kalbos raidą:

• Būti dėmesingais ir aktyviais klausytojais;
• Kalbėti aiškiai ir išraiškingai;
• Kalbant daryti pertraukas, kurių metu vaikas galėtų sureaguoti;
• Kalbėti apie šiuo metu vykstančius įvykius;
• Stengtis kuo mažiau kalbėti patiems, o inicijuoti vaiko minčių reiškimą.

Būdai, kurie padeda vaikui tobulinti jo kalbą, yra jo atliekamų veiksmų apibūdinimas; jo pasakytų teiginių pakartojimas teisingai arba praplečiant juos, norint parodyti savo supratimą; vaidmeninių žaidimų skatinimas; atvirų klausimų pateikimas. Vaikui svarbu mokėti ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Dėl to pravartu klausti mažylio apie tai, ką jis išgirdo, tarkime, jūsų pasakojime, skaityti knygas, prašyti perpasakoti tam tikrą dienos patirtį, įvykį ir panašiai. Tai duoda žinią mažajam, jog svarbu ne tik tai, kokią informaciją jis pateikia, bet ir kokią gauna.

Fizinė raida

Vaiko vystymuisi yra svarbu viso kūno judesių bei akies - rankos koordinacijos raida. Fizinė raida apima vaiko judėjimo įgūdžius. Kartais fizinė raida vaiko darželio grupėje laikoma suprantamu dalyku, nes manoma, kad ji vyksta be jokių pastangų. Geriau fiziškai išsivystę vaikai įveikia sudėtingesnes užduotis ir prisiima asmeninę atsakomybę už savo fizinius poreikius. Pavyzdžiui, apsirengti patiems. Be to, fizinė raida daugeliu būdų skatina socialinę ir emocinę raidą. Kai vaikai suvokia, ką geba jų kūnas, jie įgyja pasitikėjimo. Fizinės raidos skatinimo nauda yra išsamiai ištirta. Konstatuojama, kad fizinis aktyvumas yra labai svarbus asmens sveikatai ir gerovei. Ikimokyklinio amžiaus vaiko fizinis ugdymas turi įtakos vaiko pažinimo rezultatams, bendrai sveikatos būklei, savigarbai, streso valdymui ir socialinei raidai.

Viso kūno judesius galima formuoti ir tobulinti, skatinant vaiką žaisti aktyvius žaidimus, skatinti daug judėti, vaikščioti, nešioti jam adekvataus svorio daiktus, šokinėti, ropoti, šokti, groti tam tikrais muzikos instrumentais (kad ir barškučiais) ir panašiai. Akies - rankos koordinacija lavėja atliekant veiksmus su smulkiais daiktais, naudojant lėles - pirštines, dėliojant įvairias kaladėles, tam tikrais būdais (užmaunant, suneriant, dedant vieną ant kitos ir taip toliau).

Fizinės raidos ypatumai pagal amžių

Mokytojo kalbinami, žaidinami, įvairiais patraukliais žaislais ir daiktais motyvuojami vaikai iki 1 metų vartosi, ropoja, sėdasi, prisitraukia, atsistoja, siekia daiktų. Išlaikyti pusiausvyrą vaikai pratinasi ir savarankišką vaikščiojimą tobulina judesių nevaržančioje saugioje aplinkoje eidami link juos kviečiančio mokytojo, nuo vieno patrauklaus objekto link kito, ką nors stumdydami, ridendami.

2-3 metų vaikai vaikščioti ir išlaikyti pusiausvyrą mokosi eidami sumažinto ploto paviršiumi (tarp dviejų nubrėžtų linijų ir pan.), įveikdami kliūtis (ką nors peržengdami), lipdami į kalniuką.

3-6 metų vaikai juda spontaniškai, atlieka veiksmus su skirtingo dydžio, svorio ar formos priemonėmis, žaidžia įvairius imitacinius bei judriuosius žaidimus, kuriuose lavinami visi pagrindiniai judesiai: šliaužimas, ropojimas, ėjimas, bėgimas, šuoliukai, laipiojimas, pralindimas, metimai, pusiausvyros pratimai. Vaikai judėjimo džiaugsmą patiria laisvai bėgiodami, landžiodami, šokinėdami, laipiodami karstynėmis, kopėtėlėmis, laipteliais, žaisdami su kamuoliais, važinėdami tri...

Ugdymosi priemonės

Norint paskatinti vaiko raidą, galite pasitelkti įvairias ugdymosi priemones, kurios yra pritaikytos skirtingiems įgūdžiams lavinti:

• Montessori žaislai/baldai: Stambiajai motorikai lavinti - Montessori žaislai/baldai. Natūralios medžiagos, saugumas, minimalistinis dizainas.
• Konstruktoriai: Smulkiajai motorikai lavinti - žymių gamintojų, aplinkai draugiški, tvaresni konstruktoriai.
• Lavinamosios kortelės: Abėcėlei, skaičiavimui, skaitymui, spalvoms, formoms pažinti, žodynui plėsti.
• Lavinamosios knygos su daugkartiniais lipdukais: Mokymuisi rašyti ir įdomioms užduotėlėms - lavinamosios knygos su daugkartiniais lipdukais!
• Knygos skaitymui ir rašymui: Išmokti dailiai rašyti padės Skilsas ir lavinamoji knyga „Mokausi skaityti ir rašyti su Skilsu, 1 dalis“.
• Magnetinės lentos: Fantazijai ir vaizduotei išreikšti - magnetinės lentos.

Ikimokyklinio ugdymo gairės

Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę. Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.

Pagrindiniai ikimokyklinio ugdymo principai

• Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas.
• Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
• Žaismės principas.
• Sociokultūrinio kryptingumo principas.
• Integralumo principas.
• Įtraukties principas.
• Kontekstualumo principas.
• Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
• Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
• Reflektyvaus ugdymo(si) principas. Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
• Šeimos ir mokyklos partnerystės principas. Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas.

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį. Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.

Ikimokyklinio ugdymo(si) pagrindas yra visuminis ugdymas(is), universalus dizainas mokymuisi, vaiko žaidimas ir kita patirtinė veikla. Visuminis ugdymas(is) yra pagrindinė ikimokyklinio ugdymosi kryptis, kuri lemia vaikų emocinių, socialinių, fizinių, pažinimo, kalbos, kūrybos potencinių galių harmoningą plėtojimąsi. Universalus dizainas mokymuisi yra kiekvieno vaiko sėkmingą ugdymąsi laiduojanti įtraukaus ugdymo organizavimo prieiga. Vaiko žaidimas ir kita patirtinė veikla yra pagrindinės, viena kitą papildančios ugdomosios veiklos. Vaikų žaidimas yra paties vaiko kuriama ir valdoma veikla, kuomet sutelkiamos visos jau įgytos ir plėtojamos galios. Mokykloje plėtojama visos bendruomenės žaidimo kultūra, skatinanti žaisti, kurti ir bendradarbiauti. Siekiama vaikų savarankiško žaidimo ir žaismingo ugdymo(si) vienovės bei darnos. Mokykloje susitariama dėl pedagoginių strategijų bei ugdymo(si) metodų, orientuotų į vaiko asmenybės ir pasiekimų auginimą, taikymo. Programoje derinamos ugdymo(si) kontekstų kūrimo, spontaniško vaikų ugdymosi skatinimo, vaikų ir mokytojų kūrybinėmis sąveikomis grindžiamo bei organizuoto ugdymo pedagoginės strategijos. Susitariama dėl vaikų raidą ir ugdymosi būdus atitinkančių ugdymo(si) organizavimo formų taikymo, palaikoma jų įvairovė. Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas grindžiamas abipuse pagarba, pasitikėjimu, lygiaverte dialogine partneryste.

Ugdymo(si) kontekstai

Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą. Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Kontekstų pavyzdžiai

• Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis.
• Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius.
• Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes.
• Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime.
• Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
• Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus.
• Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą.
• Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą.

Visų vaikų dalyvavimą užtikrina įtraukus ugdymo(si) procesas, grindžiamas universalaus dizaino mokymuisi prieiga, apimantis įsitraukimo, gilėjančio supratimo ir įgytos patirties raiškos procesus. Tai sukuria prielaidas aktyviam, savarankiškam, sėkmingam kiekvieno vaiko ugdymuisi. Ugdymo(si) srities paskirtis yra plėtoti kasdienius gyvenimo įgūdžius, fizinį aktyvumą, savivoką ir savigarbą, savireguliaciją ir savikontrolę. Įgytos patirties raišką skatina mokykloje sukurti ugdymosi kontekstai, pasižymintys patirtinių veiklų įvairove, įvairiapusio judėjimo galimybėmis.

Vaiko raidos vertinimas

Vaiko vystymasis - tai daugialypis procesas, priklausantis nuo daugybės skirtingų veiksnių. Net pastebėjus, kad vaikas vystosi šiek tiek lėčiau nei jo bendraamžiai, nereikia pulti į paniką. Raidos vertinimą atlieka psichologai, kurių išvados gali būti antrinio ir tretinio lygio. Vertinant vaiko raidą, apimami įvairūs jos etapai, neišskiriant kažkurio individualiai - motorikos, kalbos ir komunikacijos, pažintinės, emocinės ir socialinės sritys, buitinių ir higieninių įgūdžių formavimasis ir kt. Vaikų vystymosi seka yra vienoda, skiriasi tik tam tikrų įgūdžių įgijimo laikas. Ikimokyklinis vaiko amžius 3 - 5 gyvenimo metai yra ypatingas. Šiais už šeimos ribų įgyjama nepriklausomybės ir savikontrolės, mokomasi perimti iniciatyvą ir įsitvirtinti socialiai priimtinais būdais. Vaikai yra smalsūs pasaulio tyrinėtojai ir eksperimentuoja su savo aplinka, norėdami sužinoti kas vyksta, kai jie bendrauja su kitais žmonėmis, išbando daiktus bei medžiagas. Ikimokyklinio amžiaus vaikai bendraudami vartoja daug žodžių, sudėtingas frazes ir sakinius. Vaiko, išmokusio suprasti kitus ir aiškiai reikšti savo mintis, patirtis tampa turtingesnė.

Vaiko smegenys intensyviausiai vystosi pirmaisiais 3 gyvenimo metais. Vaiko raida vertinama tam tikrais etapais - amžiaus tarpsniais ir periodiškumu. Labai svarbu, kad kartu tyrime dalyvautų ir tėvai. Taip pat, atliekant vaiko raidos vertinimą, nemažiau svarbi bendra vaiko sveikata - kosintis, čiaudintis, sloguojantis, prastai nusiteikęs ar blogai besijaučiantis vaikas jam skirtas užduotis atliks blogiau, nesugebės sutelkti dėmesio. Tokiu atveju nereikia tikėtis teisingų rezultatų. Tam, kad galima būtų pradėti kalbėti apie vaiko ugdymą, visų pirma reikėtų išsiaiškinti vaiko bendruosius ir individualius fizinius, psichologinius, bei sociologinius faktorius. Atsižvelgiant į vaiko gabumus, individualumą, pomėgius, emocijas - ugdymas tampa daug veiksmingesnis. Šios užduotys gali būti per sunkios, o vyresniems - nebeįdomios. Daugelis psichologų, pedagogų, filosofų yra atlikę tyrimus ir suformulavę teorijas apie vaiko raidą: fizinę, psichologinę, vaizduotės, kūrybiškumo, santykio su aplinka. Tai teorijos, kurios apima tam tikrus raidos etapus ir atskleidžia būdingus bruožus, dėsningumus kiekviename amžiaus tarpe. Bet visada išlieka ir individualumo klausimas, kuris išryškėja tik bendravimo su vaiku metu. Vaiko individualumą lemia daugybė faktorių: šeimos, kultūros tradicijos, išsivystymo lygis, (kartais išsivystymas atsilieka arba lenkia jo biologinį amžių), charakteris, temperamentas, lytis, intelektas, pažinimo būdas, pomėgiai, savivaizdis.

tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiko #tarpsnis

• Išsamus vadovas vaikų darželio verslui
• Balansiniai dviratukai: išsamus gidas
• Tėvų patirtys darželyje
• Patogios ir sveikos vaikiškos kuprinės
• principai vaikų darželyje