Siaubo filmų pasaulis: nuo klasikos iki modernių adaptacijų
Geri siaubo filmai visada kelia šiurpuliukus ir juos žiūrint atsipalaiduoti nėra kada. Nors žiūrint ir suprantame, kad tai išgalvota, netikra, tačiau baimės jausmas niekur nedingsta. Žinoma, tam reikia išsirinkti tikrai gerą siaubo filmą, nes pasitaiko ir tokių, kuriuos labiau pavadintum komedija. Apžvelkime, kokie siaubo filmai populiariausi ir labiausiai verti Jūsų dėmesio!
Patys baisiausi siaubo filmai visuomet priverčia jausti įtampą, nežinomybę ir bandymus atspėti, o kas toliau. Siaubo filmas daugeliui tiesiog puikus būdas kitaip praleisti vakarą. Tačiau tokie filmai turi ir savotišką poveikį, net gi stimuliaciją. Siaubo žanras ypač klesti dėl gebėjimo sukelti intensyvias emocijas ir sukurti nerimo bei baimės jausmą. Juk visuomet norisi pažinti blogį ir kitokią žmogaus pusę. Žiūrint siaubo filmus mūsų protas paaštrėja, širdis ima daužytis kaip pašėlusi, įsijungia fantazija. Kartais net patikima tuo, kas matoma ekrane. Nors yra sakoma, kad tikras, geras filmas turi sukelti pačius įvairiausius jausmus ir nepalikti abejingų.
Klasikiniai ir įsimintini siaubo filmai
Viena žymiausių visų laikų siaubo istorijų „Švytėjimas“ taip pat paremta tikrais įvykiais. Neįtikėtina? Filmas pastatytas pagal Stepheno Kingo knygą. Tačiau ši knyga nebuvo tik jo vaizduotės vaisius. Jis buvo girdėjęs apie viešbutį, kuriame dėdavosi šiurpūs dalykai. Tai paskatino jį patį su žmona nuvykti ten atostogų. Filme pasakojama apie rašytoją Džeką, kuris gauna pasiūlymą dirbti viešbutyje prižiūrėtoju. Viešbutis įsikūręs aukštai Kolorado kalnuose. Džeko pagrindinis darbas prižiūrėti viešbutį ne sezono metu. Kadangi čia tenka praleisti daug laiko, Džekas kartu atsiveža ir savo žmoną su sūnumi. Čia atvykus prasideda keisti dalykai. Jo sūnus pamato itin baisius paveikslus veikiamus „švytėjimo“ jėgos. Tai labai paveikia patį Džeką, o viskas krypsta dar blogesne linkme.
Filmas „Helovinas“ - tai tikra klasika atgimusi naujai. Jei prieš tai matėte dar 1978 metais sukurtą to paties filmo pirmtaką, ši dalis Jums taip pat patiks. Beje, prieš tai siūlome pažiūrėti ir 2007 metais kurtą tęsinį. Visa istorija sukasi apie maniaką, kuris ilgus metus praleido psichiatrinėje ligoninėje. Pagrindinei veikėjai Laurie pavyko išgyventi, tačiau maniakas pabėga iš ligoninės ir pasiryžęs užbaigti tai, ką pradėjo. Įdomiausia tai, kad šioje dalyje daugelis aktorių tie patys, kurie vaidino ir prieš keturiasdešimt metų. Filmas virtęs tikra siaubo filmų klasika.
Modernūs siaubo filmai ir jų žanrų įvairovė
Pabaisos ir padarai: nuo rūko iki vandenyno gelmių
Toks yra ir žymaus siaubo filmų prodiuserio Franko Darabonto filmas - „Pražūtingas rūkas“. Jei patinka siaubo filmai apie dvasias, mistines būtybes, tikrai patiks ir šis. Tai filmas apie nedidelį miestelį Meino valstijoje, kuriame praūžė didelė audra. O po jos atsklendė tirštas rūkas. Žmonės atvykę apsipirkti į vietinę parduotuvę įkalinami, kadangi per rūką absoliučiai nieko nesimato. Tačiau baisiausias tikrai ne rūkas. Netrukus visi supranta, kad rūke gyvuoja negailestingos mistinės būtybės. Rūko pabaisos - tai dideli vabzdžiai su milžiniškais čiuptuvais, vorai, skraidantys padarai, išsigimęs begemotas, o kur dar spiečiai musių ir kitų neaiškių padarų. Šie gyviai ypatingai reaguoja į kvapus ir puola viską, kas gyva. Vienintelė žmonių apsauga - parduotuvės sienos. Įtampa parduotuvėje įkalintų žmonių neapleidžia ir nuolat didėja. Prasideda ir tarpusavio nesutarimai, kyla konfliktai. Vis tik tenka pamiršti pykčius vienas kitam ir sugalvoti, kaip nugalėti naujus priešus.
Tiems, kas dievina siaubo filmus apie ryklius ar kitus jūros gyvius, tikrai patiks vienas naujausių filmų „Po vandeniu“. Tai įtemptas veiksmo, siaubo filmas, kuriame pasakojama apie tyrėjų komandą, kuri dirba net vienuolikos kilometrų gylyje įkurtoje laboratorijoje. Laboratorija visiškai atokioje vietoje, iki artimiausio kranto net aštuoni tūkstančiai kilometrų. Nors viskas atrodo saugu, kartą įvyksta žemės drebėjimas. Po jo ima tvinti stotis, o ištrūkti iš jos galima tik vandenyno dugnu pasiekus senai apleistą naftos gręžimo bokštą. Tam jie turi povandeninius kostiumus, tačiau komanda dar nežino, kad dėl atliekamų mokslinių tyrimų atgijo vandenyno siaubas.
Filme „Sekluma“ vaizduojama žmogaus akistata su vandenyno grobuonimi - rykliu. Jauna mergina, kurią vaidina talentingoji aktorė Blake Lively, atkeliauja į atokų paplūdimį. Ji po savo mamos mirties ieško ramybės. Mergina nusprendžia paplaukioti banglente. Tačiau vandenyje pasirodžius rykliui, ji priversta kuo greičiau gelbėtis. Taip atsiduria ant didelės uolos, apsuptos vandens.
Bijote vorų? Tuomet filmas „Voriukas“ Jums sukels tikrą siaubą. Pati istorija prasideda įprastai. Vieniša mama, dirbanti privačia slaugytoja, išsikelia su vaikais gyventi į kaimą. Čia ji apsigyvena su dviem, garbingo amžiaus žmonėmis, kuriais rūpinsis. Tačiau jos sūnus Džesis kartą aptinka paslaptingą seną relikviją. O ši relikvija iškviečia šiurpią būtybę - vorą. Panika, siaubas, baimė. Šiurpuliukai garantuoti.
Psichologinis ir socialinis siaubas
Siaubo filmai 2020-aisiais taip pat Jus nustebins ir įtrauks. Vienas naujausių siaubo filmų „Išrinktoji“ - tai istorija apie jauną, talentingą, šiuolaikinę moterį Veroniką. Ji sėkminga rašytoja susikūrusi įspūdingą karjerą. Tačiau laimė ilgai netrunka. Ją kas naktį aplanko neramūs sapnai ir su laiku jie tampa tokie tikroviški, bauginantys, kad Veronika nebegali suprasti ar tai nėra tikra. Ji tarsi persikelia į alternatyvią realybę. Veronika atsiduria JAV Pilietinio karo laikotarpyje, kur vergovė kasdienybė. Tačiau ar tikrai tai tik sapnai? Viso filmo metu išlaikoma nežinomybė, įtampa, o filmo kulminacija Jus tikrai nustebins! Tai filmas, kuris skirtas mėgstantiems daugiau psichologinius filmus, kadangi daug kraujo ir čia nepamatysite.
Naujausi siaubo filmai itin stebina nepriekaištinga aktorių vaidyba ir įtemptu siužetu. Būtent toks filmas „Nematomas žmogus“. Pagrindinį vaidmenį atlieka garsiojo serialo „Tarnaitė” žvaigždė - Elisabeth Moss. Filme „Nematomas žmogus” ji įsikūnija į paprastos moters, kurią terorizuoja vyras, vaidmenį. Jos vyras Adrianas - mokslininkas, pilnas įniršio žmogus. Neapsikentusi jo smurto ji bando pabėgti ir staiga sužino, kad jis negyvas. Tačiau ar iš tiesų? Tuomet, kai atrodo, jog Cecilija (pagrindinė veikėja) gali atsikvėpti, prasideda keisti dalykai. Jai nuolat atrodo, kad kažkas persekioja, yra jos namuose, sukuria pavojingas situacijas. Tačiau keisčiausia tai, kad tas žmogus tarsi nematomas. Visa tai tiesa ar tik streso poveikis? Filmas, nuo kurio neatsitrauksite nei sekundei.
Tiems, kam patinka siaubo filmai apie psichiatrines ligonines, tikrai patiks siaubo filmas „Platforma“. Tai filmas susilaukęs populiarumo su išskirtiniu pasakojimu. Pasakojama apie vietą, kuri primena kalėjimą. Čia gyvena kaliniai ir savanoriai. Tai gili šachta, kuri turi kelis lygius. Kiekviename lygyje gyvena po du žmones. Žemiausiuose lygiuose vyksta tikra kova dėl išlikimo, kadangi maisto jie gauna tik likučius po aukštesniuose lygiuose gyvenančių žmonių. Filme labai daug psichologinės įtampos, taip pat norima parodyti, kad nesvarbu, kokio socialinio sluoksnio žmogus esi, atsidūręs tam tikroje situacijoje gali tapti tikru žvėrimi. Todėl viso filmo metu juntamas negatyvas, matomas žiaurus žmonių elgesys ir kova už išgyvenimą.
Vienas baisiausių siaubo filmų, kuriame tvyro baimė, įtampa ir tikras siaubas - „Mes“. Filme pasakojama apie šeimą, kuri atvyksta pailsėti prie jūros ir apsistoja namelyje, apsuptame gamtos. Atrodo, ko gi daugiau begali reikėti norint pailsėti. Vis tik poilsis ir ramybė ilgai netruko. Sutemus prie namo šeima pamato 4, rankomis susikibusius žmones. Ir kas baisiausia, jie atrodo lygiai taip pat, kaip ir atvykusi poilsio šeima.
Šiurpi ir žiauri siaubo istorija „Pradink“ susilaukė daugybės žiūrovų. Pasakojimas vystosi apie jauną merginą, kuri susiranda juodaodį vaikiną ir nutaria jį parsivežti pas savo tėvus. Vaikinui kiek neramu, kadangi jis juodaodis ir nežino, kaip į tai reaguos jo baltaodės merginos tėvai. Vis tik pasirodo, kad tai mažiausias rūpestis. Vos atvykus viskas atrodo gerai, tėvai bendrauja šiltai. Tačiau vėliau vaikinas pastebi keistus dalykus ir kitus juodaodžius, kurie buvo dingę. Išaiškėja baisi tiesa - visa šeima užsiima jaunų juodaodžių organų prekyba. Šiurpi tiesa kelia tikrą siaubą vaikinui ir jis turi sugalvoti planą, kaip pabėgti.
„Siaubo festas“ - tai pasakojimas apie nedidelį miestelį Amerikoje į kurį atvyksta siaubo atrakcionų parkas. Žinoma, jaunimui tai tikra pramoga. Tad trys jaunuolių poros pasirenka praleisti laiką šiame atrakcionų parke ir pasilinksminti. Jie pasineria į pramogas ir išbando atrakcionus vieną po kito. Tačiau vienas atrakcionas tikroviškai bauginantis. Jų akyse nužudoma mergina. Žinoma, galvojama, kad tai vaidyba. Tačiau tas pats atsitinka ir kitame atrakcione. Tuomet jaunuoliai pradeda suprasti, kad visa tai ne spektaklis siaubui sukelti.
Šiuolaikinės interpretacijos ir originalios istorijos
Kas gi nežino garsiosios pasakos „Jonukas ir Grytutė“? Juk skaitant šią pasaką ji nė iš tolo nepriminė siaubo filmo, tiesa? Vis tik režisierius Oz Perkins prikėlė šią pasaką, kaip siaubo filmą. „Jonukas ir Grytutė“ atklysta į mišką. Jie alkani, ieškantys darbo. Tačiau miške juos pasitinka blogis...
Karščiausia naujiena - siaubo filmas „Ateik pažaisti“. Jis tik spalio gale pasirodys kino teatruose. Jei patinka baisūs siaubo filmai, turėtų patikti ir šis. Istorija apie berniuką Oliverį, kuris nuo gimimo turi autizmo sutrikimų. Vaikas atsiskyręs, nebendrauja su kitais. O tam, kad galėtų bendrauti, jam reikalingas telefonas ar planšetė. Tačiau planšetė tampa ne įrankiu bendravimui su aplinkiniais, o raktu į pasaulį paslaptingai, šiurpą keliančiai būtybei Lariui. Vieną dieną vaikas ekrane išvysta Larį, kuris kreipiasi į jį ir sako norinti būti draugu. Vaikas vos pažvelgęs į savo planšetę nuolat išvysta Larį, kuris tikrai nėra draugiška būtybė. Tėvai taip pat sunerimsta dėl vaiko elgesio pakitimų, tačiau ir jie su laiku ima matyti Larį. O šios būtybės tikslas iš virtualios erdvės persikelti į tikrą pasaulį.
„The Babysitter“ - tai 2017 metais pasirodęs amerikiečių siaubo filmas, kuriame derinamas žiaurumas, juodas humoras ir paaugliškas maištas. Siužetas sukasi aplink dvylikametį Kolą (vaidina Judah Lewis), kuris kovoja su tipiškais paauglystės sunkumais - patyčiomis, nepasitikėjimu savimi ir tėvų skyrybomis. Tačiau viskas pasikeičia tą naktį, kai jis nusprendžia neiti miegoti ir slapta stebėti savo mylimą auklę - patrauklią ir charizmatišką Bi (vaidina Samara Weaving). Iš pirmo žvilgsnio Bi atrodo tobula - linksma, supratinga, šmaikšti. Filmas vystosi kaip žaibiška naktinė košmarų kelionė, kurioje Kolas turi išgyventi, naudodamas savo sumanumą ir drąsą. „The Babysitter“ priklauso siaubo komedijos ir paaugliško slasherio žanrui. Nors filme netrūksta kruvinų scenų, jis neišsigąsta ir ironijos - kraupūs įvykiai dažnai lydimi absurdiškų dialogų, groteskiškų situacijų ir komiksinio tempo. Samara Weaving šiame filme spindi - jos Bi personažas jungia fatališką moterį su šėtoniška psichopate, o jos žavesys ir žiaurumas vienu metu baugina ir žavi. Filmas tapo pakankamai populiarus, kad po kelerių metų būtų sukurta ir tą istoriją tęsianti antroji dalis - The Babysitter: Killer Queen (2020).
Siaubo filmų adaptacijos iš vaizdo žaidimų
Kai kalbama apie siaubo filmų ir vaizdo žaidimų sujungimą, šių dviejų medijų susikirtimas davė pradžią daugybei adaptacijų, kurios sužavėjo tiek žiūrovus, tiek vaizdo žaidimų žaidėjus. Vaizdo žaidimų pritaikymo siaubo filmams koncepcija yra populiari tendencija pramogų industrijoje - filmų kūrėjai ir žaidimų kūrėjai siekia pasinaudoti populiarių vaizdo žaidimų frančizių sėkme, kad sukurtų įtikinamą ir bauginančią kino patirtį. Siaubo filmų ir vaizdo žaidimų susiliejimo šaknys - bendras tikslas sukelti baimę ir įtampą žiūrovams ir žaidėjams. Abi medijos remiasi įtraukiančiu pasakojimu, atmosferiška aplinka ir įtikinamais veikėjais, kad pritrauktų savo auditoriją. Siaubo filmų adaptacija pagal vaizdo žaidimus yra dinamiška ir besivystanti pramogų sritis. Kadangi žaidimų pramonė ir toliau kuria novatoriškus siaubo žaidimus, būsimų ekranizacijų perspektyva teikia vilčių supažindinti naują kino žiūrovų kartą su turtingu pasakojimu ir kvapą gniaužiančiu siaubu, kuris būdingas geriausiems siaubo žaidimams.
Išsamiau apie žaidimų adaptacijas
Filmo „Five Nights at Freddy's“ komandą reikėtų pagirti už didelį dėmesį detalėms atkuriant originalaus žaidimo aplinką ir veikėjus, nes nuo pat pirmojo kadro aišku, kad šis filmas nėra tik dar vienas populiaraus vaizdo žaidimo pasipelnymas - tai darbas atliktas su meile. Filme pasineriama į bauginančią ir nostalgijos pilną Fredžio Fazbio picerijos atmosferą: apleista užkandinė, neaiškūs garsai, menkai apšviesti koridoriai ir mirganti šviesa. Animatronika, sukurta įspūdingomis CGI technologijomis, yra šio šou žvaigždės. Dar vienas išskirtinis filmo bruožas - garso dizainas. Gilūs girgždesiai, mechaniniai ūžesiai ir šiurpą kelianti muzika, visa tai tik dar labiau prisideda prie kraują stingdančios siaubo filmo aplinkos. Filmo siužetas paremtas gerai žinoma kliše: naktinis apsaugos darbuotojas, kurį vaidina Joshas Hutchersonas, bando išgyventi penkias siaubingas naktis apleistoje picerijoje, kuri buvo uždaryta devintajame dešimtmetyje po paslaptingų vaikų dingimų. Nepaisant to jam vis nesiseka išlikti darbingam, nes jį ne tik kankina praeities šešėliai ir sielvartas, bet ir mažąją seserį nori iš jo atimti. Tačiau jam reikia šio darbo bei pinigų, kad neprarastų Abby globos. Kas slypi už Fredžio užkandinės durų ir ką Mike Schmitd turės padaryti, kad liktų gyvas sužinosite pažiūrėję filmą. Filmas meistriškai sustyguotas, todėl kiekvieną naktį baimė vis didėja. Nors šis filmas nėra siaubo žanro šedevras, jis neabejotinai įgyvendina žaidimo „Penkios naktys pas Fredį“ pasaulį ir unikalumą. Filmas neišduoda savo originalių gerbėjų, bet ir suteikia naujų detalių ir įdomių nukrypimų. Puikus aktorių pasirodymas, nepriekaištingas garso takelis ir bauginanti istorija - tai filmas, kurį būtina pamatyti tiek žaidimo gerbėjams, tiek siaubo filmų entuziastams.
Japonų siaubo žaidimų frančizė „Forbidden Siren“, sukurta 2004 metais Keiichiro Toyama ir susideda iš trijų žaidimų, tačiau žaidimo sėkmė lėmė šalutines istorijas ir galiausiai didžiulę išplėstą visatą. Filmas apie „Forbidden Siren“ buvo išleistas tą pačią savaitę kaip ir antrasis „Siren“ (2006) žaidimas Japonijoje kaip reklaminė leidinio medžiaga ir tarnauja kaip šalutinė istorija. Siužetas tikrai neeilinis: filme rašytojas su dukra ir mažamečiu sūnumi persikelia į atokią salą. Įsikūrus naujuose namuose, juos pasveikina kaimynė ir supažindina su vietos taisyklėmis. Veiksmas vyksta Jamijamos saloje, toje pačioje vietoje, kur vyko „Siren 2“. Nors filmas iš tiesų eina su kitokia istorija, tačiau žaidimo įtaką galima pajusti iš daugybės nuorodų, užuominų ir „easter egg’ų“, kurie turėtų priversti žaidėjus nusišypsoti. Filme vis dėlto stengiamasi įterpti frančizės elementų, pavyzdžiui, archyvų (herojaus rastas dienoraštis) arba tai, kad atkuriamos žaidime matytos strategijos, pavyzdžiui, Šibito atitraukimas, nukreipiant dėmesį, kad pabėgtų arba pasislėptų. Tai, kad filmas turi unikalų siužetą, tiesiogiai nesusijusį su žaidimais, praturtina išplėstinę frančizės visatą pridėdamas dar vieną šalutinę istoriją. Ir, taip, ne visiems patiks pabaiga, bet galima tik pripažinti šį dviprasmiškumą ir abejones, kurias ji suteikia. Filme taip pat yra baisių akimirkų, ypač antroje pusėje, tačiau, filmas tikrai galėjo būti kur kas baisesnis, ypač turint omenyje, kokie baisūs gali būti vaizdo žaidimai, ir kai kurios scenos iš jų būtų puikiai tikusios filmui.
„DreadOut“, palyginti su kitais kūrėjo Stamboel darbais, yra labiau skirtas plačiajai auditorijai. Pagal to paties pavadinimo vaizdo žaidimą sukurtame filme pasakojama apie Džesiką, Benį, Dian, Aleksą, Eriką ir Lindą, kurie nori padidinti savo populiarumą socialiniuose tinkluose, įrašinėdami, filmuodami savo nuotykius. Jie pasirinko vykti į apleistą butą, garsėjantį savo nuostabumu. Lindai pavyksta įkalbėti apsaugos darbuotoją Kang Heri įeiti į butą. Tuomet Linda ir draugai aptiko policijos įspėjamąja juosta užtvertas duris ir skatinami smalsumo, jie ten įsilaužia. Tyrinėdami kambarį jie randa seną pergamentą, kurį perskaityti galėjo tik Linda. Lindai perskaičius pergamente esantį užrašą, staiga atsiveria portalas. Linda ir jos draugai netyčia atidarė duris į stebuklingą pasaulį ir supykdė portalo globėją, kuris - kažkokia antgamtinė būtybė. Mėgavimasis „DreadOut“ labiausiai priklausys nuo jūsų tolerancijos vaizdo žaidimų adaptacijoms. Asmeniškai mes manome, kad daugelis jų yra įdomios. „DreadOut“ tarp monstrų pasirodymų sugeba pakankamai susieti istoriją, kad ji puikiai tęstųsi, tačiau tikrosios šio šou žvaigždės yra blogio jėgos. Kai kurie sutiktieji demonai vizualiai primena filmus „Evil Dead“, tačiau monstrų gerbėjai džiaugsis įvairiapusišku monstrų sąrašu. Žinoma, kaip ir visuose filmuose apie vaizdo žaidimus, reikia perteikti pradinės medžiagos dvasią ir kartu suteikti kino patirtį, kuri tiktų visiems žiūrovams. Stamboel čia tai suvokia ir randa aukso vidurį.
Grupė nemirusių, bet labai keistų Tyliosios kalvos „miesto vaiduoklio“ gyventojų susirinko deginti raganų. Miestelio gyventojai sukrauna malkas ant laužo apleistos bažnyčios centre ir pririša tariamą raganą prie kopėčių, kurios nuleidžiamos virš liepsnų, kol aukos oda tampa itin traški. Kita auka: Šeron (akt. Jodell Ferland), herojės Rouzės (akt. Radha Mitchell) dukra. Rouzė į miestelį atvyko su dukra Šeron, nes mergaitė ėmė naktimis vaikščioti per miegus ir stovėti ant aukštų uolų krašto, o miegodama tarti „Tylioji kalva“. „Tylioji kalva“ tikrai verčia susimąstyti. O kalbant apie filmo estetiką net sunku rasti žodžių. Jis unikalus ir kvapą gniaužiantis siaubas, kuris tikrai įstrigs atmintyje visam laikui. Tačiau galbūt nežinojote, kad dauguma bauginančių personažų tik iš dalies sukurti grafinėmis priemonėmis, o didžioji dauguma aprengti kostiumais. Galbūt būtent dėl šios neregėtos aktorių plastikos tai, kas vyksta, tampa taip įtikinama ir įtaigu. Taip pat filmas turi ir tęsinį, kuris buvo išleistas 2012 metais, pavadinimu „Tylioji kalva: apsireiškimas“ (angl. Silent Hill: Revelation). Šiame pasakojama apie Šeron Da Silva, kuri mano, kad ji bėga kartu su savo įtėviu, nes šis, būdamas mažas, savigynos tikslais nužudė žmogų. Dabar, aštuonioliktojo gimtadienio išvakarėse, gyvendama Heather Mason slapyvardžiu, kamuojama siaubingų košmarų ir tėvo dingimo, Šeron sužino, kad jis saugojo ją nuo religinio kulto, vadinamo Valtelio ordinu.
Filme apie „Fatal Frame“ konservatyvios mergaičių mokyklos moksleivė Miči turi išsiaiškinti paslaptingus bendraklasių dingimus ir mirtis po to, kai jie rado intriguojančią, bet persekiojančią geriausios klasės dainininkės Ajos nuotrauką, kuri, regis, fiziškai, bet ne dvasiškai, laikoma užrakinta savo kambaryje… Mirties prakeiksmas uždedamas kiekvienam, kuris pamatys Ajos nuotrauką, kuri, regis, nufotografuota su „Camera Obscura“. Filmo istorija tikrai įdomi ir gerai atlikta. Nors siužetas judėjo lėtai ir kartais buvo painus, jis niekada neprivertė nuobodžiauti ar pavargti. Čia nėra beprasmių scenų. Labai smagu, kad filmas skatina mąstyti, kad istorijos vystymasis priverčia žiūrovą sujungti visas detales į visumą. Su režisūra tikrai pasistengta, ji pritraukia žiūrovo dėmesį ir dar labiau pagražina ir taip jau gražų peizažą. Aktoriai vaidina įtikinamai, o foniniai garsai taip pat tikrai geri ir gražūs. Dar vienas pastebėjimas: šio filmo daugelis nepavadintų siaubo filmu, nes jis visai nebaisus. Taip, kartais jis šiurpus, bet ne baisus.
Filme „Detention“ matome: 1962 m. Taivaną, karo padėties „Baltojo teroro“ laikotarpiu, Fang Rėj Šin, kalnuotoje Grinvudo vidurinėje mokykloje besimokanti mokinė, lanko mokytojo Čango konsultacijas ir pamažu įsimyli vienas kitą. Filmas puikiai iliustruoja 60-ųjų metų Taivano visuomenę. Svarbiausia, kad jame vaizduojama vyriausybė parodė demokratijos vertę. Žmonės išgyveno visą skaudžią praeitį tik dėl geresnio pasaulio, pasaulio su laisve. Filmas priskiriamas siaubo filmų kategorijai, nors jame nėra daug gąsdinimų ar staigių scenų, tačiau jis pasakoja apie taivaniečių vidinę baimę dėl skausmo kupinos ir žmonių lengvai pamirštamos epochos. Šią epochą galima vadinti tamsiausia Taivano epocha, tačiau „Detention“ primena taivaniečiams jų tamsiausią epochą, dėl kurios visuomenėje kyla didžiausia baimė. Visą filmą gaubia siaubas, galbūt tai šiek tiek painu, tačiau režisierius pasitelkė išmanių triukų, kad perteiktų mums siaubą. Galima teigti, kad tai - išskirtinis filmas, kurį turėtų pažiūrėti visi.
Vykdant giliojo kosmoso kasybos misiją į tolimą planetą atrandama ir į laivą atgabenama senovinė religinė relikvija, kuri, kaip manoma, yra Dievo egzistavimo įrodymas. Kai nešventas artefaktas išlaisvina ilgai snaudusią ateivių rasę, jos žvilgsnis į dangų paverčia laivą gyvu pragaru. Animacinis filmas „Dead Space: Downfall“ sukurtas pagal 2008 m. Daugeliui žiūrovų šis anime stiliaus filmas yra įdomesnis, nei jie tikėjosi, o tai - maloni staigmena. Žiūrovų teigimu jie labai patenkinti šiuo kūriniu, kuris pastatytas pagal žaidimą „Dead Space“. Tai filmui suteikia konkrečią prielaidą žaidimui ir žiūrėdami jį susidomite. Personažų vystymasis čia trumpas, bet šiame scenarijuje jo nereikia. Čia tikrai labai daug kraujo, kuris vieniems patiks, kitiems ne, ir iki pat pabaigos buvo sukurta baimės ir siaubo atmosfera. Puikus animacinis filmas, kurį rekomenduojame žiūrėti anime gerbėjams. Geriausiai jis veikia kai esate vieni namuose, ir visiškoje tamsoje.
Tai pirmasis ir geriausias iš trijų „Ao Oni“ filmų. Prielaida tokia pati, kaip įprasta. Yra kompiuterinis žaidimas „Ao Oni“ (liet. Mėlynasis demonas), kuriame jūs įstrigote name su milžinišku Ao Oni, kuris labai stengiasi jus nužudyti. Taip vyksta ir žaidime, ir filme. Tai gana trumpas filmas. Filmas neprasideda nuo Ao Oni, besišypsančio į kamerą. Filme nėra pusvalandį trunkančio žaidimo ir su juo susijusių legendų tyrinėjimo. Vietoj to tai gana paprasta, bet tamsi istorija apie keletą jaunų žmonių, kurie atsitiktinai patenka į labai blogą vietą. Be to, baigus žiūrėti filmą bus lengva suprasti, kaip Ao Oni galėjo atsirasti realybėje, atsižvelgiant į tai, kas įvyko. Tai namas, kuriame vaidenasi. Tai tokia klasikinė istorija. Aktoriai - įprasti įtariamieji. Labai svarbu, kad filmas kuo ilgiau išlieka realus. Pirmąjį pusvalandį nėra nė vienos žmogžudystės ir net po to praeina dar dešimt minučių, kol išvystame daugiau nei trumpus Ao Oni žvilgsnius. Jaučiasi, kad tai normalus filmas apie žmogiškuosius veikėjus, o ne apie mėlynuosius monstrus iš kompiuterinio žaidimo.
Slaptame objekte, vadinamame „Aviliu“, išsiveržė virusas, kuris darbuotojus pavertė alkanais zombiais ir išlaisvino mutavusius laboratorijos gyvūnus, kuriuos jie tyrinėjo. Sudėtingas kompiuteris išjungia bazę, kad būtų išvengta infekcijos plitimo. Pagrindinė korporacija siunčia elitinį karinį dalinį, kuriame jie sutinka Alisą, kenčiančią nuo amnezijos dėl nervus paralyžiuojančių dujų poveikio. Karinė komanda turi išjungti kompiuterį ir išsigelbėti, kovodama su zombiais, mutantais ir pačiu kompiuteriu, kol virusas neišsiveržė ir neužkrėtė likusio pasaulio. Filme „Absoliutus blogis“ (Resident Evil) tarp aktorių tvyro puiki chemija ir tai matyti. Jame dalyvavę aktoriai ir komanda mylėjo žaidimą ir gerai praleido laiką jį kurdami. Šis filmas sėkmingai atkūrė žaidimo atmosferą, o kadangi jame ekspozicija buvo apribota iki minimumo to, ką reikėjo žinoti šiai konkrečiai istorijai, ir nebuvo skolinamasi iš originalių veikėjų ar aplinkų, jie nebuvo peržiūrimi, jis palaikė ir sustiprino frančizę. Čia neperpasakojama jokia istorija, neeikvojami žodžiai, aplinka, jausmas ir tempas pažįstami žaidimo „Resident Evil“ gerbėjams ir kartu puikiai prieinami tiems, kurie nėra susipažinę su platesniu siužetu. Filme puikiai atliktas darbas kuriant veikėjus be pernelyg daug nereikalingo fono, jie išvystyti tik tiek, kad norėtum sužinoti, ką jie darys toliau, kad tau rūpėtų, kol jiems neatsitiko tai, kas netikėta ir siaubinga. „Absoliutus blogis“ prasideda gražia istorija, o paskui lėtai auga iki kulminacinio šėlsmo. Efektai yra aukščiausio lygio, solidi režisūra, tikrai išradingas ir šiurpus filmas, scenografija ir puiki vaidyba. Tai viskas ko reikia tikrai puikiam filmui.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
