Salomėjos Nėries poezija: motinystės ir vaiko temos rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“

S. Nėries ketvirtasis eilėraščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ pirmąjį kartą buvo išleistas 1938 m. „Sakalo“ leidyklos, atspaustas „Spindulio“ spaustuvėje Kaune, 1300 egzempliorių tiražu. 1939 m. pradžioje už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ S. Nėris apdovanota Valstybine premija, kurią sudarė 5000 Lt. Nėra daug poezijos knygų, kurias amžininkai ir vėlesnės kartos suvokia kaip egzistencinį tautos reiškinį, veikusį ir veikiantį žmonių sąmonę. Knyga „Diemedžiu žydėsiu” suvokiama būtent taip. O pati Salomėja Nėris neretai tapatinama su šios knygos vardu.

Tarp daugelio temų, kurias Nėris liečia savo kūryboje, ypatingą vietą užima motinystės ir vaiko temos. Šios temos atsiskleidžia įvairiais aspektais: nuo tyros motinos meilės ir rūpesčio iki sūnaus palaidūno ilgesio ar našlaitės likimo.

Motiniškos meilės šviesa ir vaiko džiaugsmas

S. Nėris subtiliai perteikia motinos švelnumą ir besąlygišką atsidavimą savo vaikui. Eilėraštyje „Motutės ašaros“ piešiamas idiliškas vaizdas, kupinas palaimos ir šviesos:

• Supa, supa kūdikėlį Motina ant rankų - Bėkite tolyn, šešėliai, - Spinduliai telanko!
• Spindi ašaros motutės Obelų žieduose - Auk, vaikeli, būk didutis Mamą pavaduosi.

Šiuose posmuose akcentuojamas motinos globa, skatinimas augti ir bręsti, tampant savarankiška asmenybe. Panašų švelnų, gamtos apsuptą vaizdą matome eilėraštyje „Saulės kūdikėlis“, kuriame gamta pati tampa lopšine, raminančia ir saugančia vaiką:

• Girgžda beržo lingė Ir lopšinė šlamščia -
• Ne jauni dagiliai Sparnelius pakėlė - Vėjai supa tyliai Saulės kūdikėlį.
• Saulės auksaplaukis Krykščia man ant kelių Pakartoja laukas Džiūgesį vaikelio.

Gamta čia veikia kaip motinos rankos, sūpuojančios ir leidžiančios vaikui jausti džiaugsmą bei ramybę. „Mano vaikelis“ - tai eilėraštis, kuriame poetė žvelgia į vaiko pasaulį, jo smalsumą ir emocijas, nuotykius ir pirmuosius nusivylimus:

• Ant katinėlio kam baries? Tai baltaplaukis mano vaikelis -Kur tu iries?
• Dėl aguonėlės raudonos, Rugių gėlelės mėlynos Toli paklydo mano vaikelis Baltuos miškuos.
• Jam apie duoną jie dainuos, Pasaulio sielvartą dėl jos - Bet nesupranta mano vaikelis Rugių dainos.
• Jam pilna žemė spindulių, Margų drugelių ir gėlių - Skraido, plasnoja mano vaikelis Pats drugeliu -
• Ir ... sudraskyta aguona, Gėlė nuvytus mėlyna - Sukniubęs rauda mano vaikelis:Gėlių gana! -

Čia atsispindi vaiko trapumas ir jo jautri reakcija į aplinką, gamtos grožį ir praradimo skausmą. Tai lyg motinos žvilgsnis į bręstančio vaiko patirtis.

Motinos ilgesys ir netektis

Nėries kūryboje motinos paveikslas ne visada siejamas su džiaugsmu; dažnai jame atsispindi ir ilgesys, išsiskyrimas ar net netektis. Eilėraštis „Sūnus palaidūnas“ - itin jautrus kūrinys, atskleidžiantis sūnaus grįžimą į tuščius namus, kur nebelaukia motina:

• Sūnus palaidūnas Į sodžių pareis -
• Tą vakarą kartų Šuva gailiai staugs, Prie užkilų vartų Mama nebelauks -
• Ieškosi mamytės - Ji smėly miegos - Ją šauksi, prikritęs Prie žemės nuogos -

Šie posmai gvildena praradimo, kaltės ir bejėgiškumo temas, kai sūnus suvokia, kad laikas su motina praėjo. „Baltas takelis“ eilėraštyje taip pat jaučiama ilgesio ir išsiskyrimo nuotaika, kai motina laukia, o keliaujantysis suvokia, kad nebegrįš:

• Žiūrės ten mama pro langelį, Kai vakaras pievoj garuos - O paruge baltas takelis Ilgai akyse tavaruos.
• Juk aš niekados nepareisiu Pro paruges baltu keliu.

Motinystės vaizdiniai platesniame kontekste

Poetė motinos paveikslą plėtoja ir platesniame kontekste, apimdama universalias, net tragiškas patirtis. Eilėraštyje „Visur aš ją matau“ motina tampa kančios, ištvermės ir vilties simboliu karo ar sunkmečio akivaizdoje:

• Visur aš ją matau su kūdikiu ant rankos Apstulbusiom akim ir padrikais plaukais -
• Ir prie širdies arčiau mažytį savo glaus.
• Aš ateitį regiu - su kūdikiu ant rankos - Šviesiom, šviesiom akim ir džiaugsmo šypsena.

Šiame kūrinyje motina su vaiku tampa universaliu ateities ir vilties simboliu, nepaisant visų iššūkių. Be to, Nėries poezijoje atsiranda ir „pamotės“ bei „našlaitės“ motyvai, kurie kontrastuoja su idealizuotu motinos paveikslu, pabrėždami motiniškos globos trūkumą ir jo sukeltą skausmą.

• Ilgas pasakas mažiemus Seka pirkioj vakarais.

Šie „Senelės pasakos“ posmai atspindi ir senelių, kaip globėjų, pasakotojų ir tradicijų saugotojų, svarbą vaikų gyvenime, nors ir netiesiogiai. „Laukų našlaitės“ eilėraštyje išsakoma sunki našlaitės dalia, kurioje motinos šilumos trūkumas itin jaučiamas:

• Anksti, anksti be galo Prieš saulę tave kėlė - Tai pamotės ranka - ne motinos geros -

Taip pat ir eilėraštyje „Šį rudenį“ minimos pamotės žiaurumas, nuo kurio bėgama:

• Nuo pamotės, nuo žiežulos Per šimtą mylių būsim -

O „Rudenio vieškeliu“ pamotė vėtra tampa gamtos personifikacija, kuri ne paglosto, o "nuglosto" plaukus, suteikdama skausmą:

• Pamotė vėtra plaukus nuglostys.

Pagrindinės motinystės ir vaiko temos Salomėjos Nėries rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“

Apibendrinant, Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ motinystės ir vaiko temos yra išskirtinai ryškios ir daugialypės. Jos atskleidžia ne tik motinos meilės grožį, bet ir išsiskyrimo skausmą, ilgesį, vaikystės trapumą ir universalų motinos vaidmenį žmogaus gyvenime.

Štai keletas eilėraščių ir jų pagrindinių temų, susijusių su motinyste ir vaikyste:

tags: #salomeja #neris #eilerasciai #apie #motinyste

• Apie Placentos Padėtį
• Apie lopšelio-darželio vertybes ir ugdymo filosofiją
• Rekomendacijos sveikai mitybai darželyje
• Sužinokite apie motinystės iššūkius
• kiaušinio gėrimo pro skylutę paslaptis