Guodos Pečiulytės gyvenimas: karjera, šeima ir žurnalistikos pašaukimas

Guoda Pečiulytė - žurnalistė, televizijos laidų vedėja.

Žurnalistikos genas ir ankstyvasis gyvenimas

Žurnalistų Žyginto ir Onos Pečiulių šeimoje užaugusi moteris nuo pat mažens iš arti matė žurnalistikos virtuvę ir neslepia, jog polinkį į žurnalistiką neabejotinai paveldėjo iš tėvų. Guoda pasekė tėvų pėdomis ir baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Kai pats Ž.Pečiulis studijavo žurnalistiką, susipažino su būsimąja žmona Ona - jie buvo bendrakursiai. Tačiau O.Pečiulienė nedirbo žurnaliste, daugiau savo profesinę veiklą sieja su redagavimu.

Žurnalistiką studijavusios poros dukra Guoda polinkį į šią profesiją turbūt paveldėjo genetiškai. Tuo tiki ir G.Pečiulytė: „Jeigu kraujyje yra kokių nors genų, susijusių su pašaukimu ar talentu, tai jie iš abiejų tėvų.“ Nors žurnalistiką baigę abu jos tėvai svajojo savo šeimoje turėti gydytoją, Guoda vis dėlto tapo žurnaliste. „Bet gal ir gerai padarė, kad nepaklausė. Matau, kad jai tai patinka, toks darbas atitinka jos būdą“, - vėliau pripažino tėvas.

„Manau, tas genas buvo visada ir vieną dieną pabudo, bet tėvai mane tikrai atkalbinėjo. Tai nėra lengvas darbas, manau, jie norėjo to išvengti.“ A.Pečiulytė tą pajuto paskutinėse klasėse, devintoje klasėje jos draugė pasakė: „Noriu studijuoti žurnalistiką.“ Guoda jai sakė: nebūk durna. Pas tėvus į svečius ateidavo televizijos žvaigždės, tai buvo žmonės iš ekrano. „Mane tai žavėjo: žavėjo jų tartis, dikcija, balsas, kurį pažįsti. Aš galiu viešai prisipažinti mylinti Algimantą Žukauskienę, su kuria mes kadaise buvome kaimynai. Kai Algimanta vedė jubiliejinę „Panoramą“, aš žavėjausi, man ji yra diva, vakarietiško tipo žinių vedėja. Nesakau, kad reikia į ją lygiuotis arba kad aš turiu tokį tikslą. Tiesiog mano akims gražu“, - pasakoja G. Pečiulytė.

Neatsidavusi atkalbinėjimams mergina sėkmingai įstojo į žurnalistikos bakalauro studijas. „Ne kartą esu sakiusi: mano tėtis būtų galėjęs padaryti, jog aš neįstojčiau į žurnalistiką.“

Baigusi studijas Lietuvoje G. Pečiulytė metams išvyko studijuoti komunikacijos į Belgiją. Po mokslų svetur nusprendė patobulinti prancūzų kalbos žinias ir įstojo į vertimo magistrantūros studijas.

Karjera televizijoje ir profesionalumo iššūkiai

O tada ir sulaukė siūlymo dalyvauti LRT laidos „Labas rytas“ naujų laidos vedėjų atrankoje. Ir tą kartą jos tėtis bandė atkalbėti dukrą nuo darbo televizijoje, tačiau G. Pečiulytė nusprendė pabandyti. Guoda patenkinta, kad pasirinko tokį gyvenimo būdą, nes dirbti televizijoje jai įdomu ir gal greičiau tai pašaukimas. Žurnalistikos instituto profesorius dukrą nuo jo paties įgytos specialybės atkalbinėjo greičiausiai dėl to, kad tai profesija, kuri žmogų persmelkia ir neleidžia pailsėti. Juk žurnalistas nuolat ieško temų, į visą pasaulį pradeda kitaip žiūrėti. Tad žurnalistiką jis vadino ne profesija, o gyvenimo būdu.

Praėjusių metų pavasarį žurnalistė Guoda Pečiulytė po beveik šešerių metų pertraukos sugrįžo į LRT TELEVIZIJĄ ir stojo prie informacinės laidos „Laba diena, Lietuva“ vairo. Stiprybės prireikia ne tik klausantis tėvų išsakomų pastabų, bet ir dirbant tiesioginiame eteryje. G. Pečiulytė prisimena ne vieną išbandymą ir iššūkį, nutikusį rytinėje laidoje. „Tu suvoki, kad į tai reaguosi po visko. Dabar turi nesudegti, pokalbis, laida, siužetas turi išeiti į eterį. Paskui mirk, dek, skandinkis - dabar turi susikaupti. Ir kai taip išeina, kartais adrenalinas pokalbį padaro dar gyvesnį - po stresinių situacijų tikrai išskrendi kaip su sparnais.“

Ji prisimena neeilinius atvejus tiesioginiame eteryje. „Puikiausiai prisimenu, kurio pašnekovo labiausiai bijojau. Ne ministro ar prezidento, jie yra prognozuojami. Aš labiausiai bijojau beždžionės, kuri viešėjo studijoje. Dar, aišku, ją reikia pasodinti prie vedėjos. Tas pokalbis man buvo žiaurus, niekados negali žinoti, ką tas gyvūnėlis ims daryti. Arba bitininkas mielai pavaišino bičių pikiu, per reklamą pajutau, jog man pradeda niežėti, pasižiūriu į veidrodį ir matau dėmes. Suprantu, jog man alergija, kiti supanikavo dar labiau nei aš, nes pagalvojo, jog aš alpsiu.“

Per savo televizinę karjerą G. Pečiulytė yra gavusi „Auksinę bitę“ kaip geriausia televizijos laidų vedėja.

Po daugiau nei trejų metų televizijoje G. Pečiulytė nusprendė palikti šį darbą ir pakelti sparnus iš Lietuvos į Strasbūrą. Televizijos laidų vedėja tą kartą sulaukė ne vieno aplinkinio nuostabos: kodėl aukoja sėkmingą karjerą? „Tikrai rizikavau, galėjau būti pamiršta, niekam neįdomi. Išėjai - tai viso gero. Kaip mėgstama kartais sakyti: žiūrėk, kiek už durų stovinčių ir laukiančių kandidatų.“

Išvykusi į užsienį, ji susidūrė su naujais iššūkiais. „Išvažiavau visiškai viena, nieko nepažinodama. Veiklos buvo labai mažai. Tai buvo stabtelėjimas ir pagalvojimas: tikrai ne man. Pagalvodavau: ką aš čia veikiu?“ Vėliau G. Pečiulytė persikėlė į Briuselį, kur Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metus dirbo vieno dienraščio korespondente. Ji nesigaili nei dėl vieno savo profesinio etapo, nes juk kiekvienas gyvenimo tarpsnis formuoja žmogų. „Šiandien turbūt nebūčiau tokia, kokia esu“, - pabrėžia televizijos laidų vedėja, tikslingai neplanuojanti savo tolesnio gyvenimo.

„Mano pirmo interviu pavadinimas buvo „Žurnalistika nėra žvaigždžių kalvė“. Aš tam visiškai pritariu: man nepatinka ėjimas į šitą profesiją vien tam, kad tave rodytų per televiziją ir kad galėtum būti influenceriu. Ne, aš nenoriu būti influencere. Aš neieškau dėmesio. Man tai trukdytų gyventi. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą, stengiuosi, ypač turėdama mažą vaiką, elgtis taip, kad būčiau pavyzdžiu. Man tokiu atveju nesvarbu, ką kiti žmonės pagalvos. Jis sako: mama pypsi ant kitų mašinų, kai važiuoja. Tai aš ir šitai turiu riboti. Tiesiog žinomumas yra šalia, bet tai vienintelė priežastis, dėl kurios būtų galima nedirbti šio darbo. Man to nereikia.“

Grįžimas į eterį po pertraukos

Grįžti į televiziją po daugiau nei metų pertraukos buvo iššūkis. Mankštos smegenims ir iššūkių tikrai pakanka. Neslėpsiu: pirmos savaitės po grįžimo buvo labai įtemptos. Palyginti abu grįžimus po vaikų auginimo atostogų būtų sunku: juk jie tokie skirtingi. Tuomet buvau „Žinių“, dabar - informacinės laidos vedėja. Tada buvo kur kas daugiau darbo su sufleriu, o dabar susiduriu su dar kitokiais iššūkiais. Iš pradžių, tapus laidos „Laba diena, Lietuva“ vedėja, tarsi trūko žodžių. Teko atgaivinti bendrinę, oficialiąją kalbą. Laimei, tai greitai pavyko. Pamenu, sūnaus darželyje sutikau kitą mamą, irgi grįžtančią į darbus po vaiko auginimo atostogų.

Į dabartinę laidą beždžionių nekviečiame, maisto produktų neragaujame, tačiau kitokių iššūkių irgi netrūksta. Tik dabar jie labiau techniniai. Tarkime, vyksta tiesioginė transliacija, laukiame signalo iš Vašingtono, o kol laukiame, turiu palaikyti ryšį ir su pašnekovu (eteryje negali būti pauzės), ir su režisieriumi. Aišku, kad yra streso, bet daugiau jį jaučiu dėl formato pasikeitimo. Greitai prisijungsiu ir prie LRT radijo. Prieš motinystės atostogas vedžiau „Tuzino“ laidą, dabar laukia kita - vėl reikės adaptuotis. Esu iš tų, kurios jaučia atsakomybę ir pašnekovui, ir žiūrovui.

Asmeninis gyvenimas ir šeimos vertybės

Apie asmeninį gyvenimą G. Pečiulytė niekada nedaugžodžiavo. Neišdalyti savo asmeninio gyvenimo išmokė patirtis. „Kiek yra žurnalistų porų... Vien mūsų tarnyboje. Vestuvių mes neslėpėme, bet taip, paprašėme draugų žurnalistų, jog jie nesakytų, kad tą savaitgalį važiuoja į tokias vestuves. Vestuvės yra asmeninė šventė, kam ten reikia svetimų žmonių? Man tikrai nereikia.“ LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ laidų vedėja paatviravo, kodėl vengia kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą. Sutuoktinį televizijos užkulisiuose sutikusi. Guoda Pečiulytė yra žurnalisto Edvardo Špoko mylimoji. Antras dalykas - analizavimas: „žiūrėk, kaip ji jam netinka, o koks negražus vaiko vardas, koks vaikas į ją nepanašus, koks jų butas... Gal aš per jautrus žmogus, į tai atkreipiu dėmesį, gal man svarbi kitų žmonių nuomonė, todėl nuo jos saugausi, noriu girdėti tik pačių artimiausių žmonių nuomonę.“

G. Pečiulytė įsitikinusi, jog ne santuoka, o vaiko atsiradimas keičia moterį. „Santuoka žmonių nekeičia, žmones keičia vaikai. Aš esu naujų pažiūrų, nepaisant to, jog esu ištekėjusi. Labai skeptiškai žiūriu į žmones, kurie sako: moterims labai svarbu santuoka.“

Šeima ir motinystės džiaugsmai

Guoda Pečiulytė ir Edvardas Špokas susituokė 2013-aisiais. 2017-ųjų kovą susilaukė pirmagimio Teodoro. 2021-ųjų rudenį žiniasklaidą apskriejo žinia, kad pora laukiasi antro vaikelio. Šią žinią pranešė portalas lrt.lt, kuriam Guoda Pečiulytė atskleidė, jog sūnui išrinko Leonardo vardą. „Gimė sveikas, nemažas vaikinas, ir bent kol kas labai panašus į brolį Teodorą“, - minėtam portalui pasakojo G.Pečiulytė. Šiuo metu jos šeimoje auga Teodoras, kuriam - šešeri, ir Leonardas, kuriam - metai ir du mėnesiai. Pastarasis namuose, žaidžia su aukle.

Šeimos nariai ir datos

Prieš beveik trejus metus gimęs sūnus Teodoras lėmė žurnalistų šeimos gyvenimo ritmo pokyčius. „Tėvystė visiškai pakeitė laisvalaikį, mes labai daug keliaudavome. Iš pradžių nepatogu, ėjimo kartu pramogauti yra mažiau. Bet jauniems tėvams reikia eiti į pasimatymus, kad neprarastum vienas kito. Kažkada su draugais juokėmės: nu, ten tuose pasimatymuose vis tiek kalbate apie vaikus?“

Guoda niekada nebuvo linkusi užsidaryti tarp keturių namų sienų, tad paauginusi sūnų nusprendė sugrįžti į darbus. „Mes su Edvardu esame labai gera komanda, vienas kitą palaikome, pavaduojame. Vienai mamai iš sūnaus darželio rašiau: kiekvienai vienišai mamai, vienišam tėčiui įsegčiau ne medalį, o paminklą pastatyčiau.“

Visgi motinystės atostogos moteriai buvo tarpsnis, privertęs maloniai stabtelėti ir atsitraukti nuo žurnalistikos. „Buvo situacijų, kai kažkas vyksta ir tu jautiesi nuošalyje, supranti: palauk, praeis. Bet dabar visoms mamoms, kurios taip galvoja, sakyčiau: palaukite, aš dabar vėl neatpažįstu savo gyvenimo. Negaliu patikėti, jog prieš pusantrų metų man reikėjo labiau rūpintis košėmis ir kotletais, o ne kažkokiais įvykiais. Gyvenimas - kaip žinių tarnyba: jis per daug įdomus, kad reikėtų manyti, jog viena pilka diena ar rutina tęsis visada“, - teigia G. Pečiulytė.

„Pradėkime nuo to, kad auginant pirmąjį sūnų Teodorą laikas man ėjo labai lėtai. Pirmąsyk buvau mama - nežinojau, kaip viskas atrodys po metų ar dvejų, kaip keisis vaikas, aš pati. Visai kitaip jaučiuosi dabar. Metai su Leonardu prabėgo žaibiškai. Negaliu patikėti, kad jis jau vaikšto, pradeda kalbėti... Kai grįžau į darbus, išvis laikas ėmė skrieti kosminiu greičiu. Kai manęs kas nors paklausia, kaip gyvenu, atsakau, kad sukuosi kaip voverė rate.“

Guoda nesigaili, kad anksti išėjo į darbus, nes vis tiek anksčiau ar vėliau tai būtų įvykę. Kitas dalykas, kad metai - gana ilgas laikas. Tiek jai nedirbti, tiek ir būti namuose su vaiku. Vėliau jau gali kilti užsisėdėjimo rizika. „Nenoriu, kad motinystės džiaugsmai apkarstų (kalbu iš patirties, nes su Teodoru namuose užsibuvau šiek tiek ilgiau). Dar vienas faktorius, prisidėjęs prie mano grįžimo į darbą, - radome patikimą auklę. Ji tarsi nukrito mums iš dangaus - su rekomendacijomis, dirbusi tą darbą artimoje aplinkoje. Niekada nedrįsčiau auklės ieškoti per socialinius tinklus.“

„Būtų sunkiausia, jei vaikai sirgtų. Neduok Dieve, jei viduryje eterio gaučiau iš darželio auklėtojų žinutę, kad Teodoras sukarščiavo arba kas nors nutiko Leonardui. Sparnai užauga, kai esu veiksme, įvykių sūkuryje. Save laikau aktualijų žmogumi ir toks intensyvus tempas profesine prasme man labai patinka. Tai netgi kompensuoja bet kokią frustraciją išeinant į darbą ir paliekant sūnų auklei. Gal kitaip jausčiausi, jei Leonardas verktų, liūdėtų. Tačiau dabar man ramu.“

Guoda Pečiulytė laikosi pozicijos, kad vaikai užauga, todėl negalima pamesti savęs, savo interesų. Tai svarbu ir be galo sudėtinga. „Dabar žinau, kodėl daugelis mamų sako: „Mes pavalgėme, mes pamiegojome ir pan.“ Nes ilgą laiką mes būname vienis su savo vaiku. Todėl esu labai dėkinga savo vyrui Edvardui, kuris, kai susilaukėme pirmagimio Teodoro, man padovanojo abonementą į oro jogą. Jau kurį laiką skundžiausi, kad skauda nugarą ir kad norėčiau sportuoti... Oro joga ne tik sustiprino mane fiziškai, bet ir pažadino manyje tokį, sakyčiau, vaikišką entuziazmą - žūtbūt padaryti! Oro jogoje labai daug akrobatikos. Vienas iš pratimų yra tiesiog įšokti į juostą, tai pačioje pradžioje man niekaip nepavyko. Kai galiausiai pasisekė, pajaučiau tokį malonumą, tokį azartą, tokį adrenalino pliūpsnį... Gaila, kad po pandemijos klubas išsikraustė ir mano treniruotės baigėsi, bet aš netikėtai atradau kitą smagią veiklą. Vežiau į baseiną Teodorą ir pati sumaniau užsirašyti į plaukimo treniruotes. Kitaip sakant, motinystė privertė mane rasti laiko sau ir patobulinti savo plaukimo įgūdžius. Treniruojuosi po visų darbų, vakarais. Maniau, nepajėgsiu, nebus jėgų, bet ta veikla iš tiesų atgaivina.“

Jos namuose gyvena trys vyrai ir tik viena moteris. „Nebūtinai. Esu vienintelė moteris, bet, ko gero, pati griežčiausia. Žinote tą juoką, kad kiekvienoje šeimoje yra gerasis ir blogasis policininkas? Tai aš esu tas blogasis.“

Ji atvirauja, kad visiškai nefetišizuoja vaiko lyties. Netiki ir mitu, kad vyrui moteris turi būtinai padovanoti sūnų. „Vaikas yra meilė, atsakomybė, laimė, todėl visiškai nesvarbu jo lytis. Aplink save turiu daugybę pavyzdžių, kai ne tik dukros, bet ir sūnūs puikiai pasirūpina savo tėvais senatvėje. Vienas iš jų - mano vyras. Jis kuo puikiausiai tai daro. Manau, šis stereotipas - tik auklėjimo klausimas. Vienintelis skirtumas, kurį matau, stebėdama savo berniukus, o sesės mergaites - fizinis aktyvumas. Maniškiai nori dūkti, jiems reikia išsilakstyti.“

Guoda Pečiulytė nesilaiko stereotipo, kad vyras turi išlaikyti šeimą. Kaip ir to, kad vaikai, buitis yra vien moters atsakomybė. „Nieko panašaus mūsų šeimoje nerasite. Ir vienas, ir kitas uždirba pinigus. Ir vienas, ir kitas maudo vaikus, veža ir pasiima juos iš darželio. Dalijamės pareigomis priklausomai nuo to, kuris tuo metu yra laisvesnis. Jei atvirai, vyras net kartais daugiau už mane padaro. Valgį taip pat gaminame abu, kad man netaptų rutina ir neapkarstų.“

Nors nėra liguistai pamišę dėl sveiko maitinimosi, tačiau negali sakyti, kad nekreipia dėmesio, ką deda į burną. Tarkime, mėsos produktus, kiaušinius perka iš turgaus arba ūkininkų. Penktadienis pas juos yra picos diena. Tą vakarą dažnai žiūri animacinius filmukus ir valgo picą. Beje, didelį šviečiamąjį darbą atlieka ir Teodoro darželis, kur taip pat kalbama apie sveiką mitybą. Taigi, ne vien ji su vyru tai akcentuoja. Gimtadieniai darželyje irgi švenčiami ne su sultimis ir saldumynais, bet su kur kas sveikesnėmis alternatyvomis. „Todėl visur ir visada svarbu jausti saiką. Tarkime, pas mus namuose dar nuo Velykų guli daug šokoladinių kiaušinių. Jie nepaslėpti po devyniais užraktais. Mano vaikai juos mato, bet nebūtinai valgo. Teodoras, kai nori paimti vieną, visada paklausia, ar gali. Pagiriu jį už tai. Todėl mano pozicija šiuo klausimu - rodyti vaikams, kad viso to namuose yra, bet saldumynais negalima piktnaudžiauti. Apie tai su vyresnėliu dažnai kalbamės, aiškinamės, kodėl.“

Jeigu pokalbiai apie viską su vaikais yra tradicija, tuomet jie išties daug kalbasi. „Niekada nepavargstu aiškinti Teodorui, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Dar viena graži vakaro tradicija - skaityti knygą. Nuo tada, kai gimė Leonardas, Teodorui dažniau ją skaito tėtis nei aš, bet iš tiesų būna visaip. Mums patinka tradicinės, popierinės knygos.“

Tėvo netektis ir pamokos

„Deja, šį laukimą aptemdė be galo skaudus tėčio praradimas, tad psichologiškai tai sudėtingas metas. Džiaugiuosi tik tuo, kad tėtis šią džiugią žinią žinojo“, - lrt.lt yra sakiusi G. Pečiulytė. Tiesa, 2021-ųjų rugpjūčio 23 dieną mirė Guodos tėtis - žinomas žurnalistas, Vilniaus universiteto profesorius Žygintas Pečiulis. Eidamas 66-uosius metus Ž.Pečiulis mirė Vilniaus universiteto Santaros klinikose, kur buvo gydomas ištikus infarktui. Anksčiau sveikata nesiskundusio profesoriaus mirtis buvo lyg žaibas iš giedro dangaus jo artimiesiems, bičiuliams, studentams.

„Jeigu pasaulis būtų šiek tiek teisingesnis, žmonės nemirtų tokio amžiaus ar dar jaunesni. Tėčio mirtis buvo netikėta ir sąlygiškai staigi, nes gydytojai dar kovojo dėl jo gyvybės. Ir jis pats, svarbiausia, kovojo dėl savo gyvybės. Mes tą jo užsispyrimą, pastangas ir matėme, ir jautėme, net ir tam tikri rodikliai jas rodė. Deja, nieko jau negalime pakeisti“, - kalbėdama graudinosi dukra. G.Pečiulytė įsitikinusi, kad mirtis per anksti pasiglemžė tėvą. Su netektimi sunkiai susitaiko ir kiti Ž.Pečiulio šeimos nariai.

Nors Guoda ne kartą girdėjo žodžius apie gyvenimo tėkmę, jie moterį labai erzina. Apskritai žmonės tokiose situacijose yra linkę kalbėti daug lėkštų dalykų. Ji nepyksta ant tokių - kol Guoda nebuvo patyrusi netekties, lygiai taip pat būtų pasakiusi. Žinoma, gyvenimas turi tęstis - kitaip negali būti. „Daug vaikų turi senelius, ir neprivalo kas nors mirti, kad kitas gimtų. Bent jau toks mano gyvenimo suvokimas. Pasakymas apie gyvenimo tėkmę mane erzina dar ir dėl to, kad tos netekties žaizdos dar nepradėjusios gyti. Manęs tai neguodžia. Lėkšta pasakyti, kad laikas gydo. Laikas gal šiek tiek dulkėmis apneša žaizdą, tada ta žaizda lėčiau pradeda kraujuoti. Laikas neišgydo tokio masto netekties ir tokio ryšio praradimo, kokį aš turiu ir kokį daugybė žmonių turi. Tiesiog turi išmokti gyventi taip. To mes dabar ir mokomės“, - trūkčiojančiu balsu ištarė Guoda.

Tėvą ir dukrą siejo ir profesinis ryšys - Ž.Pečiulis buvo Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto, kurį baigė Guoda, profesorius. Žurnalistika - gija, vienijanti televizijos laidų vedėjos G.Pečiulytės šeimą.

Iškeliavus amžinybėn Ž.Pečiuliui dukters šeima nesvarstė, ar senelio vardą suteiktų anūkui. „Apie tai nekalbėjome su vyru, nežinau, kaip būtų. Manau, kitais būdais turėtume įamžinti tėčio atminimą, o ne pavadindami vaiką tuo vardu, kad užpildytume atsiradusią tuštumą. Tai būtų banalu“, - įsitikinusi pašnekovė. Teodoras gimė likus dienai iki Žyginto vardadienio. Dar būdama gimdymo klinikoje Guoda juokavo, ar nereikės senelio garbei pirmagimio pavadinti jo vardu. „Kad ir kaip šiurkščiai nuskambėtų, mano tėtis buvo sveiko humoro, sveikos nuovokos ir kritiško mąstymo žmogus, aš netgi abejoju, ar jam patiktų, jei vaiką pavadintume jo vardu“, - užsiminė Guoda.

Jai kur kas svarbesnis atrodo įprasminimas, kad jos ir sesers vaikai žinotų, kur yra senelio kapas, ir ten ateitų, o atėję su seneliu tradiciškai pasisveikintų, kaip buvo įpratę pasisveikinti atėję į svečius. Į namus pas profesorių Ž.Pečiulį ateidavo trys anūkai, tačiau su jais senelio ryšys buvo kitoks, nei įprasta. Nors dirbantys seneliai negalėjo dažnai rūpintis jų priežiūra, neretai Guodos dukterėčia paprašydavo, kad senelis jos ateitų parsivesti iš vaikų darželio. „Žinoma, buvo palepinimo. Bet tuo ir gražus tas senelių ir anūkų santykis“, - susimąstė žurnalistė. Kadangi abu Guodos tėvai dirbo, buvo labai užsiėmę, aktyvūs ir savarankiški, ir dukters santykis su jais nebuvo klasikinis, tradicinis. Dėl to ir senelių bendravimas su anūkais kitoks, tačiau labai artimas, šiltas. „Net sunku tai išreikšti žodžiais. Manau, tą patį jaučia ir mūsų vaikai“, - įsitikinusi G.Pečiulytė.

Motinystės filosofija ir ateities planai

Motinystė neturi būti auka. Antro kūdikio besilaukianti Guoda į motinystę žvelgia labiau pasitikėdama savimi ir vaikų auginimo nelaiko iššūkio. Televizijos žurnalistė mažiau idealizuoja tai, kas laukia gimus kūdikiui, nes jaučiasi tvirčiau ir žino, kaip atrodys naujas laikotarpis - bus daugiau buities, rutinos. „Suprantu viso to laikinumą, blykstelėjimą, todėl į naujo šeimos nario atėjimą žiūriu filosofiškiau. Manau, per daug neatitolsiu nuo darbo televizijoje ir grįšiu su nauja energija“, - patikino laidos vedėja.

Gruodį G.Pečiulytė ruošiasi daryti pertrauką darbe ir ramiai laukti kūdikio atėjimo. Nauja gyvybė pasaulį turėtų išvysti kitų metų vasarį. LRT televizijos laidos „Laba diena, Lietuva“ ir radijo laidos „Tuzinas“ vedėja galėtų dirbti ir ilgiau, bet jai neramu dėl pandeminės situacijos. Lietuva vėl tampa kone minų lauku, todėl Guodai norisi labiau pasisaugoti ir nepersiplėšti. „Manau, darbe pauzę reikės daryti tada, kai ji priklausys. Nėštumas manęs nevargina, kaip tik jaučiuosi gerai. Nors pastebiu, kad atsiranda tingumo, nerangumo“, - patikino laidos vedėja.

G.Pečiulytė neskubėjo visam pasauliui šaukti, kad laukiasi antro vaikelio, nes ją nuo dalijimosi asmenine laime sulaikė atsargumas. Juk auginant mažametį svarbu, kada pasakyti tokią naujieną, kad jis suprastų ir kad tai būtų saugu. „Toks vaikas nemokėtų išlaikyti paslapties, todėl reikėjo pasverti, kada jam apie tai pranešti. Bet kai sužinojo, darželyje iškart pasigyrė“, - tvirtino G.Pečiulytė.

Pirmiau nei sūnui Guoda apie nėštumą pasipasakojo savo tėvams. Įprastai moterys stengiasi pasilikti saugų laikotarpį prieš pranešdamos žinią apie kūdikio laukimąsi, tačiau ši taisyklė galioja tuomet, kai su artimaisiais nesidalijama viskuo. „Mano ryšys su tėvais toks, kad su jais pasidalyčiau ir vargu, ir džiaugsmu, ir laime, ir nelaime. Man nebesinorėjo laikyti paslapties, todėl tėvai buvo pirmieji, kurie gali žinoti net tada, kai kitiems nesinori paskelbti, kiek laiko. Džiaugiuosi, kad tėtis dar būdamas sveikas tai žinojo. Paskui mes ir ligoninėje apie tai šiek tiek kalbėjome“, - jautriais išgyvenimais dalijosi Guoda.

Laidų vedėja nesureikšmino, ar susilauks sūnaus, ar dukters, nes jos šeimai tai nėra svarbu. „Jokio skirtumo, ar bus berniukas, ar mergytė, ne ten akcentus dėliojame“, - pabrėžė žurnalistė. „Labai blogai, kai žmonės iš tėvystės ir motinystės padaro kančią, o ne džiaugsmą.“

Kai reikėjo sugrįžti į darbą gimus pirmagimiui, G.Pečiulytei į pagalbą kas antrą savaitę ateidavo auklė. Kaip bus, kai gims antras vaikas, Guoda dar negalvoja. Jos požiūris į aukles teigiamas, nes nemano, kad patikėdama vaiko priežiūrą kitiems jam skiria mažiau dėmesio. „Kūdikiui jokio skirtumo, ar jį parke porą valandų vežios mama, ar auklė, močiutė, tėtis ar teta. Svarbiausia, kad būtų patikimas žmogus. O tam žmogui, kuris nuolat būna su vaiku, tos pora valandų, per kurias galima išsimaudyti duše, nueiti į parduotuvę ar nieko neveikti, yra aukso vertės jėgų atgavimo prasme. Jei auginant antrą vaiką atsirastų pagalba, mielai ją priimsiu.“

Auklėjimo principai ir ateities vizija

„Man vienas baisiausių dalykų būtų, jei vaikas bijotų man ką nors pasakyti“, - sako dviejų berniukų mama. Ji nori, kad vaikai augtų mylinčioje šeimoje. Prisimena, kaip į darželį nenorėjo eiti, todėl džiaugiasi, kad jos vaikai auga kitoje aplinkoje. Ji nori reikšmingų prisiminimų vaiko akimis, kad galėtų juos įvertinti suaugusiojo akimis ir tai padėtų subalansuoti savo auklėjimą. Ji sako savo sūnui, kad jie taip daro, nes nori jį apsaugoti. Ir ji, ir jos sesuo turi jausmą, kad jei gauni daug meilės ir pasitikėjimo, tiesiog nenori nuvilti, tiesiog nenori maištauti. Ji savo vaikams kartoja, kad ir kas atsitiktų, žinok, kad tave mylėsiu. Svarbu, kad vaikai žinotų, kad yra saugūs ir mylimi.

Jos tėvai turbūt jai linkėjo konkretesnės profesijos, gal amato. „Dabar, vykstant karui Ukrainoje, kartais pagalvoju, o jei ir mums, kaip daugeliui ukrainiečių, tektų palikti savo namus ir išvykti į kitą šalį… Ką ten veikčiau? Todėl ir savo vaikams linkiu galbūt platesnio išsilavinimo nei mano. Noriu, kad jie turėtų visas galimybes patys nuspręsti ir pasirinkti, ką norės veikti gyvenime. Mūsų mokykla buvo daugiau humanitarinio profilio, tad chemikė ar biologė vargu ar būtų iš manęs išėjusi.“

Teodoras kitąmet bus pirmokas, todėl ji turi didelį galvos skausmą ir atsakomybę surasti jam gerą valstybinę mokyklą. „Tiesą sakant, nepritariu visuomenės segmentavimui per privatų ugdymą. Tada yra labai didelė tikimybė vaiką uždaryti į auksinį narvelį.“

Ji žavisi tais žmonėmis, kurie vidury ketvirtos ar penktos dešimties nusprendžia keisti profesiją, eiti mokytis dar kažko. Beje, kada nors gal ir ji ryšis prisiminti savo magistro studijas - nupūs dulkes nuo vertėjos diplomo.

tags: #guoda #peciulyte #gimimo #metai

• Dešimt patarimų tėvams
• kaip išsirinkti vaikišką lovytę
• Strateginis vadovas futbolo statymams
• Simptomai, kai vaikas vemia
• Sužinokite daugiau apie Vilkaviškio r. Kybartų vaikų globos namus