Oskaras Milašius: Poetas, Diplomatas ir Metafizikas, Gimęs Gudijoje
Oskaras Vladislovas de Lubičius Milašius (lenkiškai Oskar Władysław Miłosz herbu Lubicz, 1877 - 1939) buvo lietuvių prancūzų kalbos poetas, dramaturgas, prozininkas, eseistas, Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje.
Vienišas ir unikalus XX a. metafizikas, jo eilėraščiai yra vizionieriški ir dažnai kankinantys. Jo literatūrinė karjera prasidėjo XIX a. pabaigoje per la Belle Époque ir pasiekė viršūnę XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje knygomis „Ars Magna“ ir „Les Arcanes“, kuriose jis sukūrė labai asmenišką ir tirštą krikščioniškąją kosmogoniją, prilygstančią Dantės „Dieviškajai komedijai“. Oskaras Milašius buvo Nobelio literatūros premijos laureato lenkų rašytojo Czesławo Miłoszo tolimas pusbrolis.
O. Milašius vaidino lemiamą vaidmenį formuojant Prancūzijos ir Lietuvos santykius įvairiais etapais.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kilmė
Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjos dvare, dabartinėje Baltarusijoje, bajorų šeimoje. Čerėjos dvaras, paminėtas Lietuvos Metrikoje 1454 metais, po LDK padalijimo tarp Rusijos ir Prūsijos priklausė Rusijos imperijai (Mogiliovo gubernija). Milašiai Čerėjos dvarą valdė nuo 18 amžiaus pabaigos. Dvaras, buvęs Sapiegų giminės, priklausė poeto šeimai iki 1917 m. Jis buvo vienintelis tėvų vaikas.
Oskaro tėvas buvo buvęs Rusijos kariuomenės karininkas Vladislavas Liubičius Milašius, o jo motina Marie Rosalie Rosenthal buvo Varšuvos žydė. Tėvai, Lietuvos bajorų palikuonis karininkas ir Lenkijos žydo duktė, ilgą laiką gyveno nesusituokę dėl tėvo giminės priešpriešos ir paniekos. Tėvai oficialiai susituokė tik jam sulaukus 17 metų.
Milašius didžiavosi savo lietuviška gimine iš tėvo pusės. Jis rašo, kad vyresnioji giminės atšaka, kilusi iš serbų valdovų giminės, nuo XIII a. buvo įsikūrusi Labūnavos, Serbinų ir Anuševičių dvaruose netoli Kauno. Prancūzai šalia pavardės, kaip kilmingam asmeniui, prideda žodelį „de“, pažymėdami, kad Milašius esąs iš lietuviškos, labai senos ir garbingos didikų giminės. Beje, tėvas šalinosi giminaičių, bet įskiepijo sūnui pagarbą lietuviškai giminės kilmei ir nepasitikėjimą Lenkija, kuris lydėjo poetą visą gyvenimą.
Oskaras buvo vienintelis vaikas šeimoje, kurioje viešpatavo skirtingos kalbos, tikėjimai, įpročiai. Namuose buvo kalbama lenkiškai arba vokiškai, prancūzė guvernantė mokė prancūzų kalbos, į dvaro parką atbėgdavo pažaisti kaimynystėje gyvenusių baltarusių valstiečių vaikų. Ši daugiakalbė, įvairiakultūrė aplinka turėjo įtakos asmenybės brandai - užaugęs Milašius tapo tikru pasaulio piliečiu, jaučiančiu pašaukimą gelbėti visą nelaimingą žmoniją.
Čerėjoje, poeto žodžiais tariant, absoliučioje dvasinėje vienatvėje, susiformavo esminiai būsimojo genialaus kūrėjo bruožai - meilė gamtai, polinkis į melancholiją, į amžių pelėsiais dvelkiančią niūrią romantiką, neaiškus metafizinis nerimas ir troškimas amžinojo moteriškumo, galinčio atstoti motinos meilę. Oskaras irgi slėpdavosi sode ir parke, mat kartais jai užeidavę nevaldomi motiniškų emocijų priepuoliai, kurių jis bijodavęs. O. Milašius, pasak jo biografų, bandė nusižudyti, ir ne kartą: 1899 m. - Čerėjoje, po kivirčo su tėvu, ir 1901 m.
Mokslai Paryžiuje
1889 m. balandį, būdamas 12 metų, Oskaras buvo išsiųstas į vidurinę mokyklą Paryžiaus licėjuje Janson de Sailly. Baigęs vidurinę mokyklą, liko gyventi Paryžiuje, studijavo Viduržemio jūros regiono civilizacijas, Egipto senovę, asirų ir hebrajų kalbas. 1896-1899 m. mokėsi École spéciale des Langues orientales, kur studijavo pas profesorių Eugéne'ą Ledrainą, mokėsi versti senąsias biblijas iš hebrajų kalbos. Be to, Milašius susidomėjo kabala (mistine žydų tradicija), ėmė skaityti Bibliją. Jo šnekamoji ir rašytinė prancūzų kalba prilygo XVIII a. prancūzų enciklopedistų kalbai. Daug dirbdamas tapo įvairiapusiu eruditu, intelektualiu mąstytoju, originalia kūrybinga asmenybe.
Kūrybos Kelio Pradžia ir Evoliucioja Paryžiuje
Kurti Milašius pradėjo dar jaunystės metais. 1899 m. Milašius išleido pirmąjį savo eilių rinkinį „Dekadentiniai eilėraščiai“. Pavadinimas ir eilėse vyraujanti nuotaika kreipė į amžiaus pabaigos dekadentinę savimonę - būdingas pasibjaurėjimas gyvenimu, liguistas išsekimas, mirties nostalgija. Antrasis eilių rinkinys „Septynios vienatvės“ (1906) liudija nepaprastą Milašiaus gebėjimą įsiskverbti į žmogiškosios būties paslaptį, sugerti į save visą pasaulio liūdesį, vaizduotėje peržengti nebūties slenkstį, įminti mirties ir gyvybės mįslę. 1911 m. parašytoje poemoje „Les Elements“ išryškėja jo jaunatviškas ir tamsesnis rašymo stilius. 1913 m. jis išleido dvi pjeses - „Miguel Mañara: mystère en six tableau“, o 1919 m. - „Méphisobeth“.
Lemtingu lūžiu tapo 1914 m. patirta vizija, vidinis regėjimas. Tais pačiais metais, perskaitęs Emanuelio Swedenborgo veikalus, Milašius pradėjo studijuoti alchemiją. Taip sutapo, kad po 1914 m. jo poezija tapo unikalesnė ir struktūriškesnė. Po vidinio regėjimo nakties jautėsi pašauktas išdėstyti raštu metafizines savo patirtis, kurias vėliau patvirtino Einšteino (Einstein) reliatyvumo teorija. Taip gimė „Laiškas Storgei“ (1917), „Ars Magna“ (1924), „Slėpiniai“ (1926). Šios poemos buvo „Nihumim“, „Adramandoni“ ir „La Confessions de Lemuel“.
Kūrybos Bruožai
Oskaras Milašius labiausiai žinomas dėl savo poezijos ir filosofinių esė, parašytų prancūzų kalba. Jo rašymo stiliui būdinga introspekcija ir filosofiškumas. Jo kūriniuose gvildenamos žmogaus egzistencijos, dvasingumo, gamtos ir prasmės paieškų temos. Milašiaus raštuose atsispindi gilus melancholijos jausmas ir transcendencijos ilgesys. Kalbant apie poetinį stilių, Milašius naudoja turtingus ir sugestyvius vaizdus, savo mintims ir emocijoms perteikti pasitelkia ryškius aprašymus. Jo kalba lyriška ir metaforiška, linkusi į simbolizmą ir alegoriją. Jam turėjo įtakos simbolizmas ir romantizmas, tačiau jo kūryboje taip pat galima įžvelgti susidomėjimo Rytų filosofijomis, tokiomis kaip budizmas ir induizmas, pėdsakų.
Milašiaus prozos kūriniai pasižymi panašia introspekcija, juose poetinė kalba derinama su filosofiniais apmąstymais. Savo esė jis gilinasi į metafizinius klausimus, tyrinėja tikrovės, sąmonės ir žmogaus būsenos prigimtį. Misticizmas nebūdingas Prancūzijos kultūrai: „Daugelis prancūzų kritikų sutaria, kad Milašiaus kūryba - neįprastas reiškinys prancūzų literatūroje, nes intensyvus misticizmas yra retas šalyje, pasižyminčioje minties aiškumu.“ Šį išskirtinį poeto bruožą - misticizmą, kaip ir Adomo Mickevičiaus atveju, prancūzų tyrinėtojai sieja su lietuviško mentaliteto specifika.
Kūrybos apžvalga:
- Poezija: Nuo „Dekadentinių eilėraščių“ iki „Septynių vienatvių“, „Pradmenų“, „Nihumim“, „Adramandoni“, „Lemiuelio išpažinties“ ir „Pažinimo giesmės“.
- Proza ir Pjesės: „Meilės įšventinimas“, „Miguel Mañara: mystère en six tableau“, „Méphisobeth“.
- Filosofiniai Traktatai: „Laiškas Storgei“, „Ars Magna“, „Slėpiniai“.
Diplomatas ir Lietuvos Tapatybės Puoselėtojas
1916 m. per Pirmąjį pasaulinį karą Milašius buvo priverstas įstoti į Prancūzijos karinio jūrų laivyno spaudos korpusą, kuriam vadovavo rusai. 1917 m., per Rusijos revoliuciją, jo turtas buvo konfiskuotas. Dvaras, sodai ir parkas buvo sudeginti. Protėvių palaikai, ilsėjęsi parke įrengtame giminės laidojimo rūsyje, - išniekinti. 1920 m. prancūzai jo turtą grąžino. Tuo metu jis skurdo, nes jo kūriniai niekada nebuvo gerai parduodami.
Oskaras Milašius sutiko padėti savo tėvynei sunkiausiu momentu. 1918 m. paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, bet ją buvo būtina patvirtinti, apginti. Poetas visad didžiavosi savo lietuviška gimine iš tėvo pusės, tad ne atsitiktinai 1919 m. oficialiai pasirinko lietuvio tapatybę. Tais pačiais metais Paryžiuje, Geografijos draugijos salėje, Milašius perskaitė garsiąją paskaitą apie Lietuvą, turėdamas tikslą sudominti prancūzų visuomenę mūsų krašto problemomis.
1919 m. Oskaras Milašius buvo pakviestas dalyvauti svarbioje Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos delegacijoje. „Tai buvo perlas, kurį suradome Paryžiuje“, - atsiminimuose rašė signataras Petras Klimas vyresnysis. 1920 m. Prancūzijai pripažinus mūsų šalies nepriklausomybę, Milašius skiriamas Lietuvos atstovu Paryžiuje. 1920 m. jis buvo paskirtas Chargé d'Affaires - prestižinės Prancūzijos diplomato ir verslininko pareigos, skirtos naujai nepriklausomai Lietuvai.
O. Milašius buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje 1920-25 m., o 1925-38 m. - Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas. Nors lietuviškai pats nekalbėdavo, bet suprato. Lenkiškai kalbėti su lietuviais vengė. Milašius apsisprendė kaip lietuvis dar nemokėdamas lietuvių kalbos. Lietuvių kalbą jis išmoko dirbdamas atstovybėje.
Būdamas puikus stilistas, greitos orientacijos ir aštraus proto žmogus, Milašius kartu turėjo retą sugebėjimą labai tiksliai ir sklandžiai formuluoti savo mintis visais klausimais. Tuo jis daug padėjo Lietuvos atstovybei, rengiant įvairius diplomatinius raštus, memorandumus, tvarkant politinius reikalus. Visą darbą, susijusį su Lietuvos delegacijos, o vėliau atstovybės reikalais Milašius atlikdavo labai tvarkingai ir punktualiai - nebuvo atvejo, kad bent kiek pavėluotų atlikti kurį nors vertimą.
O. Milašius į prancūzų kalbą išvertė įvairios lietuvių tautosakos, ją populiarino. 1930-1933 m. jis išleido du lietuvių liaudies pasakų rinkinius „Contes et Fabliaux de la vieille Lithuanie“ ir „Contes lithuaniens de ma Mère l'Oye“. Iš jų iki šiolei prancūzų vaikai pažįsta Lietuvą. Pasak prancūzų tyrinėtojų, rinkinyje „Senosios Lietuvos pasakos ir legendos“ Milašius atskleidė slaptus ryšius, jungiančius abi jo tėvynes - Lietuvą ir Prancūziją.
O. Milašius netgi sukūrė savo teoriją apie lietuvių kilmę. Ieškodamas tokių „slaptų ryšių“, savo etnologinėse studijose „Žydų tautos iberiška kilmė“ (1932) ir „Lietuvių tautos kilmė“ (1937) poetas įrodinėjo, kad lietuviai, žydai ir Prancūzijos pietuose gyvenantys baskai - giminingos rasės, nes visų jų bendra priešistorinė tėvynė - Iberija. Idėja ginčytina, tačiau ją mėginama pagrįsti įdomiais lietuvių ir baskų dainų, pasakų bei mitologijos gretinimais, liudijančiais etnologo ir folkloristo aspiracijas.
Pripažinimas, Filosofinės Įžvalgos ir Palikimas
Prancūzijos literatūroje rašytojo kūryba užima svarbią vietą, jo talentą vertino ir Oskaras Vaildas. 1931 m. Milašiui suteikta Prancūzijos pilietybė ir aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas - Garbės legiono ordinas. 1937 m. Kauno Teologijos-filosofijos fakultetas jam suteikė filosofijos daktaro garbės vardą.
Nors O. Milašius per savo gyvenimą nebuvo labai žinomas, literatūros draugai buvo įsitikinę, kad po jo mirties jo darbai bus plačiai pripažinti. Praėjus penkeriems metams nuo O. Milašiaus mirties, 1944 m., Šveicarijoje buvo pradėti leisti jo raštai. 1944-1948 m. išėjo 6 tomai (tarp jų - lietuvių pasakos). Dar po kelių dešimtmečių išėjo 11 tomų raštų serija Paryžiuje. Vėliau O. Milašiaus kūryba imta versti į lenkų, ispanų, anglų, vokiečių ir kt. kalbas.
Garsus čekų rašytojas Milanas Kundera, gyvenęs tremtyje Prancūzijoje, kartą paklausė savo italų kalbos vertėjo, ar jis pažįsta „didįjį užsienietį“ Oskarą Milašių. M. Kundera, kaip ir daugelis kitų, Milašiaus kūrybą atrado atsitiktinai. Savo esė pavadinimu „Susitikimas“ jis rašė apie unikalų O. Milašiaus stilių ir formą. Garsaus čekų rašytojo ir „Simfonijų“ vertėjo Milano Kunderos teiginys, jog Milašiaus poezija nėra prancūziška; esą, išlaikiusi savo lenkiškai lietuviškas šaknis, ji rado prieglobstį prancūzų kalboje kaip kokiame vienuolyne.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, vėl imta domėtis O. Milašiaus literatūriniu palikimu. O. Milašius Lietuvoje virto tikra „asmenybe“, o ne tik rašytoju. 2004 m. Mariaus Ivaškevičiaus spektaklyje „Madagaskaras“ jis tapo romantiška figūra, netgi teatro personažu. Lietuvos prezidentas Nausėda buvo atvykęs pagerbti Milašiaus kapo Fontenblo.
Paskutiniais gyvenimo metais įsikūręs miškingoje Fontenblo vietovėje netoli Paryžiaus, pamėgo paukščių draugiją (pašvilpavus Vagnerio operos melodiją, paukščiai sulėkdavo ir tūpdavo ant rankų ir pečių); dėl šios ypatingos bendravimo su gamtos pasauliu dovanos Milašius buvo vadinamas „paukščių poetu“. Kovodamas su vėžiu, būdamas 61 metų, patyrė širdies smūgį ir 1939 m. kovo 2 d. mirė savo Fontenblo dvare. Rašytojas ir mirė 1939 m. pavasarį, gaudydamas mylimiausią savo kanarėlę.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
