Marijos gimdymas ir jos kentėjimai
Kieno širdis būtų tokia kieta, kad nesuminkštėtų, išgirdus minint labiausiai apverktiną įvykį, kuris kada nors nutiko pasaulyje? Gyveno kilni ir šventa Motina, kuri turėjo vieną Sūnų. Šis Sūnus buvo maloniausias, kokį galima įsivaizduoti - nekaltas, doras, gražus, švelniausiai mylintis savo Motiną.
Jis taip labai ją mylėjo, jog niekada nesukėlė jai nė menkiausio nepasitenkinimo, bet visada rodė visokią pagarbą, paklusnumą ir meilę. Tad Motina visą savo meilę žemėje atidavė šiam Sūnui. Paklausykite, kas nutiko! Tas Sūnus buvo iš pavydo neteisingai apkaltintas priešų. Nors teisėjas žinojo ir pripažino, kad jis nekaltas, tačiau nenorėdamas įžeisti jo priešų pasmerkė jį gėdingai mirčiai, kurios jie reikalavo. Ši vargšė Motina kentė sielvartą matydama, kaip malonus ir mylimas Sūnus buvo žiaurios mirties neteisėtai atimtas iš jos pačiame jėgų žydėjime. Visas žaizdotas ir išliejęs visą kraują, jis turėjo mirti ant gėdingo medžio, ir dar jos akyse. Pamaldžios sielos, ką jūs pasakysite? Ar šis įvykis ir ši nelaimingoji Motina nėra verti užuojautos?
Jūs jau supratote, apie ką aš kalbu! Šis Sūnus, taip žiauriai nužudytas, buvo mūsų mylintis Atpirkėjas Jėzus, o ši Motina buvo Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri iš meilės mums norėjo matyti jį žmonių barbariškumo aukojamą dieviškajam Teisingumui. Didžiulė kančia, kurią Marija iškentė dėl mūsų - kančia, skaudesnė už tūkstantį mirčių - nusipelno tiek mūsų užuojautos, tiek dėkingumo. Jei negalime niekaip kitaip atsilyginti jai už tokią didelę meilę, tai nors keletą akimirkų šiandien pamąstykime apie didumą tų kentėjimų, per kuriuos Marija tapo kankinių Karaliene.
Marijos Kentėjimų Dydis ir Trukmė
Jos didžios kankinystės kentėjimai pranoksta visų kankinių kančias. Kadangi Jėzus vadinamas „skausmų Karaliumi“ arba „kankinių Karaliumi“, nes gyvenime kentėjo labiau už visus kankinius, tai ir Marija ne be priežasties vadinama „kankinių Karaliene“, nes paveldėjo šį titulą iškentusi žiauriausią įmanomą kankinystę po savo Sūnaus. Todėl ne veltui Ričardas Senloranietis vadina ją „kankinių Kankine“. Apie ją galima pasakyti Izaijo žodžiais: Karūnuodamas karūnuos tave sielvartu. Pati kančia, didesnė už visų šventųjų kančias kartu paėmus, buvo karūna, kuria ji buvo karūnuota kaip kankinių Karalienė.
Neįmanoma suabejoti, kad Marija buvo tikra kankinė, kaip įrodinėja Kartūzas, Pelbartas, Katarinas ir kiti. Neabejotina teiginiu, kad kentėjimas, kurio pakanka mirčiai sukelti, yra kankinystė, net jei nuo jo nenumirštama. Šv. Jonas Evangelistas yra gerbiamas kaip kankinys, nors jis nenumirė verdančio aliejaus katile, bet išėjo iš jo dar gyvybingesnis, negu įlipo. Šv. Tomas sako, kad norint pelnyti kankinystės garbę, pakanka būti klusniam aukščiausiame laipsnyje, tai yra klusniam iki mirties.
Marija buvo kankinė, sako šv. Bernardas, ne dėl žudiko kalavijo, bet dėl kartaus liūdesio širdyje. Jos kūnas nebuvo sužeistas budelio rankos, bet jos palaimintoji Širdis buvo perverta sopulių kalavijo per jos Sūnaus kančią. To skausmo būtų pakakę sukelti jos mirtį ne vieną, bet tūkstantį kartų.
Panašiai Jėzaus kančia prasidėjo nuo jo gimimo: Nuo pat gimimo (sako šv. Bernardas) jau stovėjo iškilęs kančios kryžius. Taip pat ir Marija, visuose dalykuose būdama panaši į savo Sūnų, kentėjo kankinystę visą gyvenimą. Tarp kitų Marijos vardo reikšmių, tvirtina pal. Albertas Didysis, yra „karti jūra“. Jai skirti Jeremijo žodžiai: Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai, nes kaip jūra yra visa karti ir sūri, taip Marijos gyvenimas visada buvo pilnas kartumo, matant Atpirkėjo kančią, kuri visada buvo jos mintyse.
Nėra abejonės, kad apšviesta Šventosios Dvasios daug aukštesniu laipsniu negu visi pranašai, ji daug geriau už juos suprato pranašystes apie Mesiją, jų užrašytas Šventajame Rašte. Būtent tai angelas atskleidė šv. Brigitai: Be abejonės reikia tikėti, kad ji dėl Šventosios Dvasios įkvėpimo tobulai suvokė, ką reiškė pranašų žodžiai. Taigi, tvirtino tas angelas, Mergelė suprato, kiek Įsikūnijęs Žodis turės kentėti dėl žmonių išganymo, tad nuo tada, dar netapusi jo Motina, gailėdamasi šio nekalto Išganytojo, kuriam turėjo būti įvykdyta žiauri mirties bausmė už ne savo nusikaltimus, ji pradėjo kentėti savo didžiąją kankinystę: Iš Raštų supratusi, kad Dievas įsikūnys ir kad bus kamuojamas tokiomis įvairiomis kančiomis, ji patyrė nemenką sielvartą.
Jos sopuliai neišmatuojamai išaugo tapus Išganytojo Motina. Tad su liūdesiu matydama tiek daug kančių, kurias turės iškęsti jos vargšas Sūnus, ji tikrai kentėjo ilgą kankinystę, besitęsiančią visą jos gyvenimą: Iš anksto žinodama apie būsimus Tavo Sūnaus kentėjimus (sako abatas Rupertas), Tu ištvėrei ilgą kankinystę. Tai buvo labai tiksliai parodyta šv. Brigitai regėjime, kurį ji matė Romoje Šv. Marijos Didžiojoje bazilikoje. Jai pasirodė Šv. Mergelė su šv. Simeonu ir angelas, laikantis labai ilgą, raudoną nuo kraujo kalaviją, simbolizuojantį ilgą ir karčią širdgėlą, kuri varstė Marijos Širdį visą gyvenimą.
Todėl minėtasis Rupertas spėja Mariją taip kalbėjus: „Atpirktos sielos ir mano mylimi vaikai, nesigailėkite manęs tik dėl valandos, kurią aš regėjau savo brangųjį Jėzų mirštantį mano akyse. Sopulių kalavijas, išpranašautas Simeono, varstė mano sielą visą gyvenimą: kai žindžiau Sūnų, kai šildžiau jį savo rankose, kai jau tada numačiau karčią mirtį, kuri jo laukė. Pagalvokite, kokį ilgą ir kartų sielvartą aš iškentėjau“: Matykite ne vien tą valandą, kai regėjau savo Mylimąjį mirštant, nes Simeono kalavijas, prieš galutinai perverdamas, ilgą laiką man lėtai dūrė. Tad kaip manote, kai jį žindžiau, šildžiau ir numačiau jo mirtį, kokią užsitęsusią kančią pakėliau?
Tad Marija galėtų teisėtai prabilti Dovydo žodžiais: Juk mano gyvenimą skausmas sekina, ir mano metus - dejonės; Mano skausmas visuomet man prieš akis. „Visas mano gyvenimas buvo praleistas sopuliuose ir ašarose, nes mano sielvartas, kurį kėlė užuojauta mano mylimam Sūnui, niekada nepasitraukė man iš akių, o aš visada tikėjausi kančių ir mirties, kurią vieną dieną jis iškentės.“
Pati dieviškoji Motina atskleidė šv. Brigitai, kad netgi po jos Sūnaus mirties ir įžengimo į dangų, ar ji valgė, ar dirbo, jo kančios prisiminimas buvo giliai įsirėžęs į jos protą ir gyvas jos švelnioje Širdyje: Tais laikais, kai gyvenau po mano Sūnaus Žengimo [į dangų], jo kančia buvo įsitvirtinusi mano Širdyje, todėl ar valgydavau, ar dirbdavau, prisimindavau ją lyg dabar vykstančią.
Čia Tauleris sako, kad Marija praleido visą gyvenimą nuolatiniame sielvarte, nes jos Širdis visada buvo pilna liūdesio ir kančios: Palaimintoji Mergelė visą gyvenimą lyg profesija užsiėmė kentėjimu. Todėl laikas, paprastai sušvelninantis kenčiančiųjų skausmus, neapramino Marijos; ne, jis net padidino jos liūdesį, nes Jėzui su metais augant, vis gražėjant ir darantis vis labiau vertam meilės, jo mirties laikas artėjo, o sopulys vis didėjo Marijos Širdyje vien pagalvojus, kad reikės prarasti jį žemėje.
Kaip rožė išauga su spygliais (angelas pasakė šv. Brigitai), taip Dievo Motina augo su metais varginama kentėjimų, ir kaip spygliai didėja augant rožei, taip su amžiumi didėjo sopulių spygliai ir Marijoje, Viešpaties išrinktojoje rožėje: Kaip rožė paprastai auga su spygliais, taip Švč. Mergelė šiame pasaulyje augo tarp sukrėtimų, ir kaip augant rožei didėja ir spygliai, taip ši rinktinė rožė Marija, augdama amžiumi, vis labiau kentėjo nuo duriančių spyglių.
Didžiausia Kentinčių Karalienė
Marija buvo kankinių Karalienė ne tik todėl, kad jos kankinystė truko ilgiau negu kitų, bet ir dėl to, kad tai buvo didžiausia kankinystė iš visų. Kas galėtų išmatuoti jos didumą? Jeremijas, rodos, mąstydamas apie jos didžius skausmus mirštant Sūnui, negali rasti su kuo palyginti šios sopulių Motinos: Su kuo tave palyginti... (sako jis) Su kuo galiu tave lyginti, dukra Jeruzale? Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai: Kas gali tave išgydyti?
Kardinolas Hugonas, komentuodamas šiuos žodžius, sako: „O palaimintoji Mergele, kaip jūra kartumu pralenkia visokį kartumą, taip Tavo sopuliai pranoksta visokį sielvartą“: Kaip jūra viską pranoksta kartumu, taip Tavo sielvartui negali prilygti joks sukrėtimas. Šv. Anzelmas tvirtina, kad jei Dievas ypatingu stebuklu nebūtų saugojęs Marijos gyvybės, jos sopulių būtų pakakę ją numarinti kiekvieną jos gyvenimo akimirką: Išties, Valdove, netikėčiau, kad Tu galėtum pakelti tokią kankynę nenustodama gyventi, jei pati Tavo Sūnaus Dvasia Tavęs nestiprintų.
Šv. Bernardinas Sienietis eina dar toliau, sakydamas, kad Marijos širdgėla buvo tokia didžiulė, kad jeigu ji būtų išdalyta visiems žmonėms, jos pakaktų sukelti jiems staigią mirtį: Toks buvo Mergelės sopulys, kad jei jį išdalintume visiems skausmą jaučiantiems kūriniams, visi tuoj pražūtų.
Bet apmąstykime priežastis, dėl kurių Marijos kankinystė buvo didesnė negu visų kankinių. Pirmiausia turime atsiminti, kad kankiniai ištvėrė kančias jų kūnus kankinant ugnimi ar geležimi; Marija patyrė kankinystę sieloje, kaip išpranašavo šv. Simeonas: Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas. Tarsi tasai šventas senelis būtų pasakęs: „O Švenčiausioji Mergele, kitų kankinių kūnai bus draskomi geležimi, bet Tu būsi perverta savo Sūnaus kančios ir kentėsi sieloje.“
Kadangi siela kilnesnė už kūną, Marijos kentėjimai buvo daug didesni už visų kankinių, kaip pats Jėzus Kristus pasakė šv. Kotrynai Sienietei: Tarp sielos ir kūno kančios nėra palyginimo. Čia šv. abatas Arnoldas Šartrietis sako: kas būtų buvęs Kalvarijoje nekaltojo Avinėlio didžios aukos liudininku, kai jis mirė ant kryžiaus, būtų čia matęs du didelius altorius, vieną - Kristaus kūne, kitą - Marijos Širdyje, nes Sūnui aukojant savo kūną mirtimi, Marija aukojo savo sielą užuojauta: Nieko nuostabaus, kad toje padangtėje pamatytum du altorius: vieną Motinos krūtinėje, kitą Kristaus kūne, nes Kristus aukojo kūną, o Marija - sielą.
Be to, sako šv. Antoninas, kai kiti kankiniai kentėjo aukodami savo gyvybę, Švč. Mergelė kentėjo aukodama savo Sūnaus gyvybę, kurią ji mylėjo daug labiau už savąją. Tad ji ne tik kentėjo dvasioje visa, ką jos Sūnus iškentė kūne, bet dar daugiau: jos Sūnaus kentėjimų vaizdas sukėlė daugiau sielvarto jos Širdžiai, negu būtų sukėlusios jos pačios kančios, iškentėtos vietoje jo.
Neabejotina, kad Marija kentėjo savo Širdyje visus išniekinimus, kurių žeidžiamą ji matė savo mylimą Jėzų. Visi gali suprasti, kad vaikų kentėjimai yra ir juos matančių motinų kentėjimai. Šv. Augustinas, mąstydamas apie Makabėjų motinos kančią regint savo sūnų kankinimus, sako: Ji matydama pati viską iškentėjo, nes visus juos mylėjo, todėl patyrė akimis tai, ką jie visi kūne. Marija taip pat kentėjo visus tuos kankinimus, plakimus, erškėčius, vinis ir kryžių, kankinusius nekaltą Jėzaus kūną; visi jie tuo pačiu metu įėjo į Švenčiausios Mergelės Širdį, kad atbaigtų jos kankinystę. Jis kentėjo kūne, o ji kentėjo Širdyje, rašo šv. Amadėjus.
Marija taip kentėjo (sako šv. Laurynas Justinijanis), kad jos Širdis tapo tarsi Sūnaus kančios veidrodis, kuriame būtų galima matyti tiksliai atsispindint spjūvius, smūgius, žaizdas ir viską, ką iškentė Jėzus: Mergelės Širdis buvo tapusi Kristaus kančios veidrodžiu, kuriame matėsi spjūviai, plūdimai, plakimai, žaizdos. Šv. Bonaventūra taip pat pastebi, kad visos žaizdos, kurios nusėjo mūsų Viešpaties kūną, susijungė Marijos Širdyje: Atskiros žaizdos, nusėjusios jo kūną, susijungė vienoje Širdyje.
Taip Mergelė dėl savo mylinčios Širdies užuojautos savo Sūnui buvo nuplakta, vainikuota erškėčiais, įžeidinėjama ir prikalta prie kryžiaus. Todėl tas pats šventasis, mąstydamas apie Mariją ant Kalvarijos kalno, stovinčią šalia savo Sūnaus jam mirštant, klausia ją: „Valdove, pasakyk, kur Tu stovėjai? Ar tik kryžiaus papėdėje? O, dar labiau nei ten Tu buvai ant paties kryžiaus nukryžiuota su savo Sūnumi“: O mano Ponia, kur stovėjai? Ar tik šalia kryžiaus? Ne, buvai nukryžiuota ant paties kryžiaus su Sūnumi.
Bet visa tai per mažai pasako apie Marijos sopulius, nes (kaip jau pastebėjau) ji kentėjo labiau būdama savo mylimo Jėzaus kančių liudininke negu jei pati būtų iškentėjusi savo Sūnaus išniekinimus ir mirtį. Erazmas, bendrai kalbėdamas apie tėvus, sako, kad juos žiauriau kankina jų vaikų kentėjimai negu jų pačių: Tėvai žiauriau kankinasi vaikuose nei savyje. Tai ne visada tiesa, bet Marijai taip buvo, nes neabejotina, kad ji mylėjo savo Sūnų ir jo gyvybę nepalyginti labiau negu save ar tūkstantį savo gyvybių. Todėl šv. Amadėjus teisingai tvirtina, kad kenčianti Motina, matydama liūdną savo mylimo Jėzaus kančių vaizdą, kentėjo nepalyginamai labiau negu būtų kentėjusi, jei pati būtų patyrusi visą jo kančią: Marija kankinosi labiau, nei jeigu būtų pati kankinama, nes nepalyginamai labiau nei save ji mylėjo Tą, dėl kurio sielvartavo.
Priežastis akivaizdi, nes, sako šv. Bernardas: Siela (Anima) daugiau būna ten, kur myli (amat), nei kur teikia gyvastį (animat). Pats Išganytojas irgi pasakė, kad ten yra mūsų širdis, kur mūsų mylimas gėris: Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis.
Čia mes turime apmąstyti kitą aplinkybę, kuri padarė Marijos kankinystę nepalyginti didesnę už visų kankinių kančias: Jėzaus kančioje ji daug kentėjo be mažiausio palengvinimo. Kankiniai kentėjo kankinami tironų, bet Jėzaus meilė padarė jų skausmus saldžius ir pakeliamus. Šv. Vincentas patyrė kankinystę kankinamas ant arkliuko, draskomas replėmis, deginamas įkaitintomis plokštėmis, bet kas iš to? Šv. Augustinas sako: Atrodė, kad vienas žmogus kenčia, o kitas kalba. Jis kalbėjo tironui taip tvirtai ir su tokia panieka savo kančioms, kad atrodė, tarsi vienas Vincentas kenčia, o kitas kalba - taip Dievas sustiprino jį savo meilės saldybe kenčiant visas tas kančias.
Šv. Bonifaco kūną draskė geležiniai kabliai, aštrios nendrės buvo smaigstomos į jo panages ir kūną, išlydytas švinas buvo pilamas jam į burną, bet visa tai kęsdamas, jis nepavargdamas kalbėjo: Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau Kristau! Šv. Morkus ir šv. Marcelijonas buvo pririšti prie stulpo, jų pėdos buvo pervertos vinimis. Kai tironas kreipėsi į juos sakydamas: „Niekšai, žiūrėkite, kas iš jūsų beliko, gelbėkitės iš šių kančių!“, jie atsakė: „Apie kokius skausmus, apie kokias kančias tu kalbi? Mes dar niekada nesimėgavome tokia ištaiginga puota kaip dabar, kai džiaugsmingai kenčiame iš meilės Jėzui Kristui“.
Marijos Istorinė Asmenybė ir Tikėjimas
Vis dėlto jei Mariją traktuosime kaip istorinę asmenybę, mokslinių faktų apie ją žinoma nedaug. Manoma, kad ji gimė apie 14 metais prieš Kristų dabartiniame Izraelyje. Žinoma, kad ji kalbėjo aramėjiškai. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ji buvo valstietė moteris, kilusi iš karaliaus Dovydo giminės. Ji tapo Juozapo, Helio sūnaus, žmona. Niekur neminima, kas buvo Marijos tėvai, tačiau, remiantis Šventajame Rašte randamomis žiniomis apie Marijos charakterį, manoma, kad ji buvo kilusi iš pamaldžių žydų namų. Laikotarpiu, kuriuo gyveno Marija, mergaitės ne visada buvo mokomos Šventojo Rašto, jos daugiausia buvo mokomos tvarkyti namus. Tačiau akivaizdu, kad Marija Šventąjį Raštą žinojo puikiai.
Marija priklausė valstiečių klasei, kuri anuomet sudarė 90 proc. visų vietos gyventojų. Dažniausiai tokie žmonės pragyveno iš žemdirbystės ir smulkių komercinių verslų, pavyzdžiui, dailidės amato. Jų gyvenimas buvo sunkus, juos slėgė triguba mokesčių našta: Romai, Erodui Didžiajam ir šventyklai (kuriai tradiciškai jie buvo skolingi 10 proc. derliaus). Amatininkų, kurie sudarė apie 5 proc. gyventojų, vidutinės pajamos buvo dar mažesnės nei tų, kurie dirbo žemę visą darbo dieną. Todėl, norėdami nuolat apsirūpinti maistu, jie paprastai derindavo savo amatą su žemdirbyste.
Dievo pasiuntinys arkangelas Gabrielius, apsireiškęs Švč. Mergelei Marijai ir sveikindamas ją, pasakė, kad ji yra pilna Dievo malonės: „Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų“ (Lk 1, 28). Todėl nenuostabu, kad Švč. Mergelė Marija yra lyginama su Ieva, kol pirmoji moteris buvo dar mergelė ir nenupuolus. Taip aiškina juodviejų panašumą malonėje šv. Justinas kankinys, šv. Irenėjus vyskupas kankinys ir rašytojas Tertulijonas, miręs apie 200 m. Kaip pirmoji Ieva prieš nuopuolį buvo visa šventa ir malonės pilna, taip Dievo Sūnaus Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija buvo visada malonės pilna ir maloni Dievui. Šv. Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių tikėjo į Švč. Marijos malonės pilnybę.
Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Šv. Irenėjus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis - per Ievą, gyvenimas - per Mariją“.
Evangelijose Marija vadinama „Jėzaus motina“ (Jn 2, 1; 19, 25), o dar prieš Sūnaus gimimą, Šventajai Dvasiai įkvėpus, [Elzbietos] ji buvo džiugiai pavadinta „mano Viešpaties motina“ (Lk 1, 43). Iš tiesų tas, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios kaip žmogus ir kuris iš tikrųjų tapo jos sūnumi pagal kūną, yra ne kas kitas, kaip amžinojo Tėvo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Bažnyčia išpažįsta, kad Marija tikrai yra Dievo Motina (Theotokos).
Evangelinis pasakojimas mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą laiko dievišku veikimu, pranokstančiu bet kurį žmogišką supratimą ir galimybes: „jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“, - sakė angelas Juozapui apie jo sužadėtinę Mariją (Mt 1, 20). Bažnyčia mato čia išsipildžiusį dieviškąjį pažadą, kurį skelbė pranašas Izaijas: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų“ (Iz 7, 14), kaip graikiškai išversta Mt 1, 23.
Kartais sutrinkama dėl to, kad šv. Morkaus evangelija ir Naujojo Testamento laiškai nutyli mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą. Gali kilti klausimas, ar tai nėra legendos arba teologinės konstrukcijos be istorinio pagrindo. Į tai reikia atsakyti: tikėjimas mergeliškuoju Jėzaus prasidėjimu susidūrė su smarkia netikinčiųjų, žydų ir pagonių opozicija, patyčiomis ir nesupratimu; jis nebuvo pagrįstas pagonių mitologija nei derinimusi prie to meto pažiūrų. Šio įvykio prasmė suvokiama tiktai tikėjimu, kuris, pasiremdamas „slėpinių tarpusavio ryšiu“ , tą įvykį regi susietą su Kristaus slėpinių visuma - nuo Įsikūnijimo iki Velykų. Tokį ryšį liudija jau šv. Ignotas Antiochietis: „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubtas paslaptimi Marijos mergeliškumas bei gimdymas, taip pat Viešpaties mirtis - trys Dievo tyloje nuaidėjusios paslaptys.“
Gilindama savo tikėjimą mergeliškąja Marijos motinyste, Bažnyčia ėmė išpažinti, kad Marija visuomet liko tikra Mergelė, net ir pagimdžiusi žmogumi tapusį Dievo Sūnų. Kristaus gimimas „ne sumažino, o pašventino jos mergeliškąjį nepaliestumą“. Bažnyčios liturgija pagerbia Mariją kaip Aeiparthenos, „visuomet Mergelę“.
Kartais tam prieštaraujama, nes Evangelija mini Jėzaus brolius ir seseris. Bažnyčia visuomet suprato, kad tie tekstai nenurodo kitų Mergelės Marijos vaikų; iš tiesų Jokūbas ir Juozapas, Jėzaus „broliai“ (Mt 13, 55), yra sūnūs Marijos, Kristaus mokinės, kuri pabrėžtinai vadinama „kita Marija“ (Mt 28, 1). Pagal žinomą Senojo Testamento posakį, tai artimi Jėzaus giminaičiai.
Jėzus yra vienintelis Marijos Sūnus. Tačiau dvasinė Marijos motinystė apima visus žmones, kurių išganyti Jis yra atėjęs. „Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile.“
Marijos mergystė rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu. Jėzus neturi kito Tėvo, tik Dievą. , duodantis pradžią naujajai kūrinijai: „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus“ (1 Kor 15, 47). Kristaus žmogystė nuo pat Jo prasidėjimo yra pilna Šventosios Dvasios, nes „Dievas teikia jam Dvasią be saiko“ (Jn 3, 34). Tai „iš jo“, kuris yra atpirktosios žmonijos galva, „pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16).
Jėzus, naujasis Adomas, savo prasidėjimu Mergelėje pradeda naująjį Dievo įvaikių gimimą Šventojoje Dvasioje per tikėjimą. „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34). Dieviškajame gyvenime dalyvaujama „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). Šis gyvenimas priimamas visiškai tyrai, nes žmogui jį suteikia tik Dvasia. jos tikėjimo ir neblaškomo atsidavimo Dievo valiai ženklas. Tai jos tikėjimas leido jai tapti Gelbėtojo Motina: „Dar labiau palaiminta Marija, priėmusi Kristaus tikėjimą, negu pradėjusi Kristaus kūną.“
Marija, būdama drauge ir Mergelė, ir Motina, yra tobulas Bažnyčios paveikslas. „Su tikėjimu priimdama Dievo žodį, Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos.“
Marijoje Šventoji Dvasia įgyvendino geranorišką Tėvo planą. Per Šventąją Dvasią Mergelė pradeda ir pagimdo Dievo Sūnų. Šventosios Dvasios ir tikėjimo galia jos mergeliškumas išskirtiniu būdu tampa vaisingas.
Marijoje Šventoji Dvasia apreiškė Tėvo Sūnų, tapusį Mergelės Sūnumi.
4 katalikiškos Marijos dogmos paaiškintos
Iš šv. Paprastai žmonės savo vaikų gimimą švenčia džiaugsmingai ir iškilmingai, bet verčiau jie jų gailėtų ir verktų iš liūdesio, prisimindami, kad jų atžalos gimė ne tik be malonės ir proto, bet dar blogiau - užsikrėtę nuodėme ir rūstybės vaikai, taigi pasmerkti vargui ir mirčiai. Tačiau visiškai pagrįstai mes su džiaugsmu ir visuotinėmis iškilmėmis švenčiame Marijos gimimą, nes, nors ji į šį pasaulį atėjo būdama maža amžiumi, bet didi nuopelnais ir dorybe. Marija gimė šventąja ir didžia šventąja. Neabejotina, kad Marijos siela buvo pati gražiausia, kokią tik Dievas kada nors buvo sukūręs; maža to, išskyrus Žodžio įsikūnijimą, tai buvo didingiausias ir paties Kūrėjo verčiausias veiksmas, kurį Visagalis Dievas padarė šiame pasaulyje - darbas, kurį, kaip teigia šv. Petras Damijonas, pranoksta tik pats Dievas.
Dieviškoji malonė ant Marijos nusileido ne lašeliais, kaip ant kitų šventųjų, bet, Dovydo žodžiais, kaip „lietus ant vilnos“ (Ps 71, 6). Marijos siela buvo lyg vilna, kuri noriai sugėrė visą didelį malonių lietų, neprarasdama nė lašo. Šventoji Mergelė, sako šv. Bazilijus, suėmė į save visas Šventosios Dvasios malones. Tai ji pati ištarė Siracido lūpomis: „Mano buveinė yra šventųjų pilnatvėje“. Šv. Mergelė Marija savo malone pranoko ne tik kiekvieno šventojo malonę atskirai, bet visų šventųjų ir angelų malonę kartu, kaip įrodinėja mokytasis Jėzaus draugijos tėvas Pranciškus Pepe savo puikiame veikale apie Jėzaus ir Marijos didybę.
Jis tvirtina, kad ši nuomonė, teikianti didžią garbę mūsų karalienei, dabar yra visų pripažįstama ir jos laikosi tokie modernieji teologai, kaip Kartagena, Suaresas, Spineli, Rekupito, Guera ir kiti, išnagrinėję ją taip išsamiai, kaip niekada nėra padarę senovės teologai. Jei ši nuomonė yra visuotinė ir neabejotina, kita nuomonė taip pat yra labai tikėtina, būtent: šią malonę, viršijančią visų šventųjų ir angelų kartu, Marija gavo nuo pirmosios savo Nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Tai ryžtingai gina tas pats tėvas Suaresas, juo seka tėvas Spineli, Rekupito ir Kolumbjeras.
Pirmoji priežastis yra ta, kad Mariją Dievas išrinko būti dieviškojo Žodžio Motina; taigi, kaip sako pal. Denisas Kartūzas, būdama išrinkta tvarkai, pranokstančiai visus kūrinius (nes tam tikra prasme Dievo Motinos orumas, kaip tvirtina tėvas Suarezas, priklauso hipostatinės vienybės tvarkai), ji teisėtai gavo aukštesnės tvarkos dovanas nuo pat savo gyvenimo pradžios; todėl jos malonės žymiai pranoko visų kitų tvarinių malones. Ir iš tiesų negalima abejoti, kad tuo pačiu metu, kai pagal dieviškus potvarkius amžinojo Žodžio asmeniui buvo nulemta tapti žmogumi, jam taip pat buvo paskirta ir motina, iš kurios jis turėjo gauti žmogišką prigimtį.
Šv. Tomas moko, kad Viešpats kiekvienam duoda malonę priklausomai nuo jam skiriamo orumo. Šv. Paulius teigia tą patį sakydamas: „...Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“, tai yra, apaštalai iš Dievo gavo dovanas, proporcingas didžiai tarnystei, kuriai buvo išrinkti. Šv. Bernardas Sienietis priduria: „Teologijoje egzistuoja akivaizdi tiesa, kad kai žmogus išrenkamas kokiam nors luomui, jis ne tik gauna tam reikalingą polinkį, bet ir dovanas, reikalingas tai tarnystei deramai atlikti.“ Tad jeigu Marija buvo išrinkta būti Dievo Motina, derėjo, kad Dievas nuo pirmos akimirkos papuoštų ją didžia malone, kuri būtų aukštesnės tvarkos nei visų kitų žmonių ir angelų: ši malonė turėjo atitikti tą aukščiausią ir begalinį orumą, į kurį Dievas ją iškėlė.
Šv. Tomas taip pat pažymėjo, kad Marija buvo malonės pilnoji ne dėl pačios malonės - Švč. Mergelė neturėjo jos pačiu aukščiausiu laipsniu, nes netgi pašvenčiamoji Jėzaus Kristaus malonė (kaip sako tas pats daktaras) nebuvo tokia didi, kad Dievas savo absoliučia galia negalėtų jos dar padidinti; tai buvo malonė, pakankama tam tikslui, kuris buvo dieviškosios Išminties skirtas Jo žmogystei, būtent: susivienyti su Amžinojo Žodžio asmeniu. Nors Dieviškoji galia gali sukurti kai ką dar didingesnio ir tobulesnio nei pašvenčiamoji Kristaus malonė, ji negalėjo sukurti nieko, kas būtų skirta didingesniam tikslui nei hipostatinė unija su Tėvo vienatiniu Sūnumi.
Tas pats Angeliškasis daktaras moko, kad dieviškoji galybė yra tokia didi, jog kad ir kiek ji duotų, visada gali duoti dar daugiau; ir nors kūrinių prigimtinus pajėgumas priimti [malonę] yra ribotas ir gali būti visiškai pripildytas, jų paklusnumo Dieviškajai Valiai galia yra neribota, ir Dievas visada gali juos dar labiau pripildyti, padarydamas juos pajėgesnius priimti. „Kūrinio prigimtinė galia [lot. potentia] priimti gali būti pripildyta, bet jo galia paklusti negali būti pripildyta.“ Ir štai, šv. Tomas teigia, kad Švenčiausioji Mergelė buvo malonės pilnoji ne malonės, kaip tokios, atžvilgiu, o savo pačios atžvilgiu, nes ji turėjo didžiulę, bet pakankamą malonę, atitinkančią jos didį orumą ir darančią ją tinkamą tapti Dievo Motina.
Vadinasi, teisingai Dovydas sako, kad Dievo miesto, kuris yra Marija, pamatai turi būti padėti ant kalnų viršūnių: „Jo pamatai šventuosiuose kalnuose.“ (Ps 86, 1.) Iš to turime suprasti, kad Marijos gyvenimo pradžia buvo labiau išaukštinta nei visų šventųjų gyvenimo pabaiga kartu paėmus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
