Gražina Sinkutė biografija

Istorija yra atminties gaivintoja. Ji liudija, kas iš tikrųjų vyko praeityje ir moko suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia. Neturintis istorinės atminties, neturi nė pasaulėvaizdžio, ir tokių žmonių visuomenė būtų nestruktūrizuota masė, nesuvokianti, kas ji tokia... Istorija yra tautos gyvybės gijų surišinėjimas.

Vieni praeityje mato tik tamsą ir nemokšiškumą. Kiti praeitį sąmoningai idealizuoja, manydami, kad tai taurina jaunosios kartos jausmus. Šioje studijoje asmeninio požiūrio, interpretuojant įvykius, stengtasi vengti. Pirmasis rūpestis buvo sąžiningai atrinkti pirminius archyvinius šaltinius ir autoriaus iš dar gyvų pateikėjų užrašytus liudijimus. Iš jų atkurti represinio proceso vidinį vaizdą, pateikiant skaitytojui kiek galima autentiškesnę medžiagą. Istorijos šaltiniai turi būti prieinami kiekvienam, kam rūpi krašto praeitis.

Nors pirminių šaltinių atskleidimas ir negali parodyti to meto žmogaus psichologinio-filosofinio pasaulėvaizdžio, tačiau jis - nesuklastotas - neužkerta kelio būsimoms interpretacijoms, duomenų analizei, skaitytojo vaizduotei padeda išsiaiškinti tiesą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė archyvai ir mūsų persekiotojų. Nežinota, kad tai, kas tuose popieriuose parašyta, taip jaudins ir stulbins tyrinėtoją. Net apnikdavo mintys ir dvejonės: gal geriau viso to nežinoti?

Bolševizmo ideologija ir jos architektai

Bolševikai 1940 metais įvedė Lietuvon ne tik „maskolių pulkus" (to kitados ir siekė Petras I), bet bandė diegti ir savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis. Miestelių gatvėse ir aikštėse iš garsiakalbių, mitinguose iš komunistuojančiųjų lūpų netaisyklinga lietuvių kalba sklido „naujoji evaneglija" - pasakėlė apie socialinę lygybę, mokslo pažangą, gamtos užkariavimą ir kitus atneštinės santvarkos stebuklus, kurių savotiško pamišimo apimti naujieji pamokslininkai net patys nesuprato.

Į Lietuvą, Osipo Mandelštamo žodžiais, atėjo „kavkazskij chitrec". Tas dvilypis padaras, kurio iškrypėliškos prigimties vaizdiniai persipins su nenugalimu polinkiu į sadizmą ir terorą. Psichologų nustatyta, kad minios vedliais neretai būna viduje silpni, pusiau pamišę, ant išprotėjimo ribos esantys žmonės, turį menininko ir lyderio polinkių. Jaunas Josifas Džiugašvilis mokėsi dvasinėje seminarijoje ir rašė eilėraščius. Tačiau labiausiai troško valdyti, nes mylėjo tik save. Demonizmo formulė yra tokia: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi".

Tą demonišką Stalino galią ir emanavo ČK - šiurpiausioje XX a. valdžios struktūroje. O „Kavkazkij chitrec" sąmoningai didino žmonių kančias, platino siaubą ir silpnino valią, kad tautos būtų nukraujavusios ir kartu piktos, ieškotų viena kitoje ne meilės, o neapykantos, net artimas artimą įtarinėtų, persekiotų ir išdavinėtų. Šis velniškas sadizmas ir buvo perkeltas į tokias nusikalstamas struktūras, kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB, kurios, tarsi pasityčiojant, vadinosi valstybės saugumu, o jų slaptieji agentai gyveno ir veikė tarp mūsų, neretai kaip patys artimiausi žmonės. Taip buvo daroma tam, kad net šviesiausieji, švariausieji ir išmintingiausieji savo darbuose bei mintyse susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų.

Net iš šios būtybės atvaizdo, keistų primerktų akių, gerumą tik imituojančio pusiau besišypsančio veido sklido nežmoniškas atgrasumas ir mistinis siaubas. Iš jo, kaip iš Minervos galvos, iškilo bolševikinė sistema, persipynusi su Viduramžių inkvizicijos dogmomis, kurių „spiritualizmo" buvo apsėsti naujieji komunizmo išpažinėjai ortodoksai. Jie plito ir dauginosi pasitelkdami vis naujus valdžios mėgėjus, iš kurių nesyk išeidavo tikri sadistai. Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą bei žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį.

Sadizmo psichologinės šaknys slypi valdžios geidime, liguistame polinkyje dominuoti, komanduoti, naikinti. Iš to sadizmo komplekso kilo visos tuometinės Lietuvos nelaimės. Lietuvos valstietis, laikęsis meilės ir doros įstatymų, nė nesusapnavo, kad ateis tokie šiurpūs laikai, kai viršų ims ne Dievo įdiegti principai, o žemiausi pasąmonės instinktai, galia naikinti, žudyti ir žeminti. Komunistai šį „mokslą" buvo įvaldę tiesiog tobulai...

Lietuvos okupacija ir „Trojos arklys“

1939 m. rugsėjo 17 d. pažymėjo dramatiškų įvykių pradžią. Rugsėjo 20 d. ties Kapčiamiesčiu atvykęs lenkų karininkas prašė įsileisti į Lietuvą vieną lenkų pėstininkų batalioną su artilerija. Lenkai tebesikovė Kapčiamiečio - Sapackinės kryptimi. Rugsėjo 22 d. 40 lenkų karių, III Armijos Krajovos štabo viršininkas ir 17 automašinų. Čia prie administracinės linijos susitelkė labai daug žmonių, tarp jų buvo ir sužeistų. Bandyta prasiveržti jėga. Rugsėjo 21 d. Leipalingyje buvo internuoti 5 lenkų karininkai, 15 kareivių ir 2 automašinos. Rugsėjo 23 d. Leipalingio rajone suskaičiuota 250 hippo vežimų, Seirijuose ir jų apylinkėse - 150 hippo vežimų.

Rugsėjo 23 dieną ties Druskininkais ėmė koncentruotis lenkų kariuomenės daliniai. Kalvarijoje sustojo apie 700 raitelių, 2 artilerijos baterijos ir generolas Przezdeckis. 23 d. pro lietuvių sargybas Beržininko-Kapčiamiesčio plente Lietuvos pusėn perėjo 1 kavalerijos eskadronas ir daugiau nei 100 gurguolių. Rugsėjo 22 d. Sapackinę užėmė rusų tankai. Rugsėjo 23 d. įvyko susišaudymas Igarkos miške (į rytus nuo Kapčiamiečio-Sapackinės plento). Spalio 1 d. rusai užėmė Punską. Spalio 6 d. Suvalkuose jų armija susitiko vokiečių kariuomenę ir perdavė jai maisto. Iš ten rusai pasitraukė į Augustavą, o vokiečiai pasiliko Suvalkuose. Spalio 6 d. 16 val. į Suvalkus didelėmis grupėmis ėmė važiuoti vokiečių kariuomenė. Jau spalio 3 d. Rusų kariuomenė gaudė to krašto dvarininkus ir vežėsi į Rusijos gilumą, o šiaip civilius asmenis, net ir menkai nusižengusius, šaudydavo vietoje. Šitoks okupantų elgesys labai slėgė ir baugino gyventojus, ir suvalkiečiai sutiko būti bet kieno, tik ne bolševikų valdžioje.

Spalio 7 d. apie Gardiną bolševikai gaudė lenkų kariuomenės likučius, o rusų okupuotoje Lietuvoje pradėjo veikti naujosios valdžios vietos komitetai, kuriuos sudarė daugiausia bedarbiai ir žydų tautybės gyventojai. Vilniuje buvo apie 300 ginkluotų žydų milicininkų. Lenkų likučiai slapstėsi Ruskos Pūščios miškuose (į pietryčius nuo Marcinkonių; vietiniai žmonės ją vadina Gudo šalimi -B.K.), prieš rusų kariuomenę veikė lenkų partizanai, nuolat ją užpuldinėdami. Rugsėjo 26 dieną į Merkinę saugoti sienos atvyko SSRS karių iš Minsko karo apygardos. Apsirengę civiliais drabužiais, bet su kariškomis kepurėmis. 1939 m. rugsėjo 28 d.

1939 m. spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos - Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Kartu su Vilniaus atgavimu Lietuva, vykdydama tos sutarties būtiną sąlygą, įsileido į Alytų, Prienus, Gaidžiūnus ir Naująją Vilnią apribotas Sovietų kariuomenės įgulas. Taip ir išėjo, kaip sakydavo žmonės: „Vilnius mūsų, o mes rusų".

Sovietų kariuomenė Lietuvoje buvo tikras „Trojos arklys". Sovietų klastos ir provokacijos leido į Lietuvą įvesti papildomus kariuomenės dalinius, o 1940 metų birželio 14-ąją pateikti ultimatumą. Lietuvos valstybė nebuvo tam pasiruošusi nei kariškai, nei politiškai. 1940 m. birželio 15 d. 14 val. Sovietų kariuomenės daliniai peržengė valstybės sieną, o apie 5 val. Kaune ėmė leistis rusų karo lėktuvai ir girgždėjo tankai, sveikinami gatvėse apgirtusių bolševikinės ideologijos išpažinėjų. Į Kauną 1940 m. birželio 15 d. paskui Sovietų tankus atvyko Molotovo (užsienio reikalų ministro) pavaduotojas Dekanozovas, kuris ir suformavo naują „Liaudies Vyriausybę"' su justu Paleckiu, po kelių dienų tapusiu Sovietų Lietuvos prezidentu, priešakyje.

NKVD-NKGB šnipai nurodė Dekanozovui, kas turės valdyti Sovietų Lietuvą. Vidaus reikalų ministru tampa Mečislovas Gedvilas, o valstybės saugumo departamento direktoriumi - Antanas Sniečkus. Abu - Lietuvos genocido šulai.

Laisvės kovos ir tragiškos patirtys

Tautos priešinimosi persekiotojams istorija atskleidžia lietuviškos dvasios esmę, kuri ir glūdi pačiuose įvykiuose. Lietuvos pokario istorijoje žmogaus įsitikinimai ir veiksmai yra sutapę. Ši mūsų tautos tragedija dabar įvairiai interpretuojama: klaida, politinis nesusivokimas, romantinis idealizmas etc.

Gal tik vienas kitas lietuvis buvo girdėjęs iš pradžios mokyklos mokytojo, kad Nerono laikais buvo „statomos" dramos, kurių „veikėjas" vaidintas pasmerkiamas mirčiai. „Merkurijus" paliesdavo jo kūną, įkaitintą iki raudonumo, geležimi tikrindamas, ar jis išties gyvas. Tą pat lietuvis patyrė gausiose tardymų kamerose, tokius dar klaikesnius vaizdus nuolat regėjo miestelių gatvėse ir aikštėse, jausdamas vis didesnį siaubą ir nepasitikėjimą net artimiausiais kaimynais. Lietuvos miesteliai su raudonais sušaudytų žydų mūreliais visada primins, kad jų sienos prisigėrusios kraujo žmonių, paklaikusių nuo tardymų ir kankinimų, persmelktos šauksmų, dejavimų ir maldų... Ir stribų bei enkavedistų šlykščiausių keiksmažodžių.

Ne veltui apie „stribynus" taip augo vešėjo bjauriausios piktžolės, kurios maitinosi tvyrojusiomis tose vietose piktomis mintimis ir neigiamomis emocijomis. Tai šen, tai ten jos tebeauga ir šiandien. O anuomet tuose dagynuose ir dilgėlynuose būdavo pametami stribų atvežti susišaudymuose žuvę partizanai. Komunistai, žengdami iš nusikaltimo į nusikaltimą, kartu vedėsi ar varėsi net visai niekuo dėtus žmones.

Partizaninio judėjimo mastas

Apleistų namų sienų plyšiuose ir pastogėse gulėjo paslėptos partizanų nuotraukos: su karinėmis Lietuvos uniformomis, ginklais apsikarstę, šoviniais apsijuosę jie tarsi demonstravo savo galybę, jaunystės drąsą, didvyriškumą. Vidur laukų vienišas alyvų krūmas žadina prisiminimus apie ten gyvenusius žmones. Tai po jų langų žydėjo ši mėlyna ar balta alyva, ten krito skaisti šviesa, pasitikdama ateinantįjį į šį pasaulį. Ir jį paliekantįjį...

Vieni tą didįjį bolševikmečio siaubą išgyveno savo namuose, kiti miškuose po žeme, vieni žuvo karo lauke, antri mirė nuo žaizdų pamiškėje ar valstiečio trobelėje, nesulaukę pirmosios medicinos pagalbos; nukankinti per tardymus kamerose, išsekę lageriuose ir katorgose. Savo Laisvės kovų istorijas jie nusinešė anapus.

Lietuva laisva, o partizanai vis dar nesyk pavadinami banditais, tautos pasipriešinimas - naiviu romantizmu, užsidarymu nuo pasaulio, ksenofobija arba tiesiog politine klaida. Tad knygoje sudėta autentiški MGB dokumentai ir prisiminimai taip sugretinant du priešingus polius, kad ši paralelė sukurtų skaitytojui kiek įmanoma tikresnį ir gyvesnį Laisvės kovų vaizdą. Manau, jog didžiausia mįslė ne fizinės kovos istorija, o to meto psichologija, kurią vargu ar įmanoma iki galo atskleisti ir paaiškinti.

tags: #grazina #sinkute #gime

• susipažinkite su Henriko Radausko kūryba
• Hemoglobinas 80 nėštumo metu: pavojai ir veiksmai
• Vyro emocijos laukiantis kūdikio
• Ką daryti gimus kūdikiui anksčiau laiko
• Bėgimas po gimdymo: specialistų rekomendacijos