Dr. Kazys Grinius (1866-1950) buvo iškilus XIX-XX a. visuomenės ir kultūros veikėjas, politikas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas ir knygnešys. Būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas gimė Suvalkijos ūkininkų Onos ir Vinco Grinių šeimoje Selemos Būdos kaime. Augdamas Kazys buvo ne itin stiprios sveikatos, tačiau imlus mokslams. Jo tėvas V. Grinius buvo savo kaimo ir platesnių apylinkių šviesuolis, namuose turėjo biblioteką - tai anuomet buvo reta.

1879 m. K. Grinius įstojo į Marijampolės gimnaziją. Paskatintas 1883 m. pasirodžiusios „Aušros“, kartu su suolo draugu J. Mačiu-Kėkštu tais pačiais metais leido rankraštinį laikraštėlį „Priešaušris“. 1887 m. pradėjęs studijas Maskvos universitete, įsitraukė į slaptosios Lietuvių studentų draugijos veiklą, pradėjo skelbti straipsnius lietuviškoje spaudoje. Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį paskirtas kovos su cholera punkto gydytoju Minske.
Į Lietuvą K. Grinius sugrįžo 1894 m. Apsigyveno Marijampolėje, vertėsi privačia gydytojo praktika ir tęsė kovą už lietuvišką žodį bei tautos atgimimą. 1896 m. liepos 29 d. susituokė su Joana Dominyka Pavalkyte, kuri tapo jo ištikima bendražyge ir draudžiamos spaudos platintoja. Grinių namai tapo lietuvybės skleidimo židiniu ir Užnemunės kultūrinio bei politinio sąjūdžio centru.
K. Grinius priklausė radikaliam varpininkų sparnui. 1895-1896 m. šio sparno pagrindu įkurta Lietuvos socialdemokratų partija - pirmoji politinė partija Lietuvoje. Jis taip pat parengė 1905 m. įsteigtos Lietuvos valstiečių sąjungos programą. 1920 m. Pirmojoje Marijampolės apygardoje pagal Valstiečių sąjungos sąrašą jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. 1920 m. birželio 19 d. tapo Ministru Pirmininku, vadovavo vyriausybei iki 1922 m. vasario 2 d. Jam vadovaujant Vyriausybė baigė derybas su Sovietų Rusija ir pasirašė taikos sutartį, nustatė sieną su Latvija, atmetė siūlomą sąjungą su Lenkija.

1926 m. birželio 7 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Trumpo prezidentavimo metu buvo atšaukta karo padėtis, priimtas Amnestijos įstatymas, panaikinta cenzūra ir įgyvendinti kiti demokratiniai pertvarkymai. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo jis buvo priverstas atsistatydinti.
Visą nepriklausomybės laikotarpį K. Grinius daug dirbo sveikatos apsaugos srityje. Vokiečių okupacijos metais - 1942 m. lapkričio 14-ąją - dr. Kazys Grinius kartu su kitais bendraminčiais įteikė okupacinei vokiečių valdžiai memorandumą, kuriame reiškė susirūpinimą dėl kolonizacijos, represijų ir žydų žudynių. Tuo metu tai reiškė savanorišką kelią į mirtį. Kazys Grinius ir jo antroji žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus bendrapiliečius, už ką vėliau buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
| Veiklos sritis | Pagrindinis pasiekimas |
|---|---|
| Politika | Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas |
| Sveikatos apsauga | Draugijų „Kova su džiova“ ir „Pieno lašas“ puoselėtojas |
| Visuomeninė veikla | Pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu |
1944 m. rugpjūtį K. Grinius pasitraukė į Vakarus, 1947 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje, kur mirė 1950 m. birželio 4 d. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos. Kazio Griniaus vardu Lietuvoje pavadintos gimnazijos, gatvės, įsteigtos vardinės stipendijos. 1997 m. Marijampolėje, name, kuriame su šeima gyveno Kazys Grinius, atidarytas Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus.
