Globos namų pertvarka ir deinstitucionalizacija: procesas, tikslai ir iššūkiai Lietuvoje
LTVaiko globos sistemos deinstitucionalizacija pastaruoju metu yra viena iš prioritetinių ES, tame tarpe ir Lietuvos socialinės politikos sričių. Pertvarkos procesas įsibėgėjęs ganėtinai seniai ir jau pasiekęs ne vieną iš jos etapų, nemaža dalis įstaigų persitvarkiusios į bendruomeninius namus, pakeisti darbuotojų metodai labiau atitinkantys darbą namų sąlygomis. Šis sisteminis pokytis yra naujos vaiko ir jo šeimos gerovės siekis. Deinstitucionalizacijos tikslas yra pagalba vaikui ir šeimai.
Vaikų globos namų deinstitucionalizacija siejama ir su kitų vaiko globos kokybę gerinančių paslaugų diegimu, plėtojimu, todėl tai nėra tik institucijų uždarymas, tai naujos, kokybiškos globos teikimas, kai to užtikrinti šeimoje galimybių nėra.
Institucinės globos problemos ir neigiama įtaka
Europos šalyse didelis skaičius žmonių gyvena nuolatinės globos įstaigose: vaikai, žmonės su negalia ir vyresnio amžiaus žmonės. Institucionalizacija ir grėsmingo jos masto žala suaugusiesiems ir vaikams ne kartą akcentuota UNICEF ir Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro Europos regioninio padalinio bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto. Apžvalgose įtikinamai parodoma, kad Vidurio ir Rytų Europos bei Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse pokyčiai institucinės globos srityje per pastaruosius dvidešimt metų buvo itin vangūs.
Remiantis mokslo informacijos šaltiniais ir teisiniais dokumentais atskleidžiama paėmimo iš šeimos ir institucinės globos neigiama įtaka vaiko psichosocialinei gerovei, menkai ugdoma vaiko savarankiškumas, todėl palikę institucinę globą vaikai patiria gyvenimiškų sunkumų, nepasitiki savimi, negeba patenkinti asmeninių poreikių, sukurti ir išlaikyti socialinių ryšių ir sklandžiai integruotis į visuomenę.
Ydingumo pavyzdžiai Lietuvoje
2015 m. pradžios įvykiai - seksualinio išnaudojimo atvejai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, smurtas ir prievarta Vilijampolės socialinės globos namuose, LR Seimo kontrolierių ataskaita apie socializacijos centruose esančius nusiraminimo kambarius, pedofilijos atvejis Viešvilės vaikų globos namuose - patvirtino Lietuvos globos sistemos ydingumą. Deja, tokie šokiruojantys įvykiai nesupurto sistemos, jie pamirštami, o po kurio laiko vėl kas nors skandalingo nutinka tose įstaigose, kurios turėtų būti iš esmės pertvarkytos.
Nors moksliniai tyrimai patvirtina, jog daugybė vaikų, patekę į globos įstaigą būdami dar labai maži, vėliau kenčia dėl socialinės ir emocinės raidos sunkumų, Lietuvoje vis dar gaji išankstinė nuostata, jog esama šeimų, kurios niekuomet nesugebės pasirūpinti vaikais, o vienintelis būdas išspręsti susidariusią sudėtingą situaciją - paimti vaiką valstybės globon.
Tarptautinės ataskaitos ir poveikis asmenybei
20-ojo amžiaus pabaigoje visuomenė suprato, kad emocinė ir socialinė aplinka yra reikšmingas žmogaus psichinės sveikatos, raidos ir asmenybės vystymosi komponentas. Tuo tarpu gyvendamas institucijoje žmogus ar vaikas, užuot artimai bendravęs su tėvais, šeimos nariais ar globėjais, jaučia individualizuoto emocinio prieraišumo stoką. Per pastaruosius porą dešimtmečių visuomenę vis pasiekia pranešimai tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungos šalyse apie dideles globos institucijas, kuriose vaikai arba žmonės su negalia gyvena blogomis sąlygomis, o darbuotojai nevengia žiauraus ir asmenybę žeminančio elgesio, kartais peraugančio į kankinimą. Be abejo, tai gali pasitaikyti ir šeimoje, šalia mūsų.
Įvairios tarptautinės ataskaitos praneša, kad globa institucijoje skatina vienų piktnaudžiavimą savo privilegijuota padėtimi kitų atžvilgiu ir sukuria sisteminio, nuasmeninto smurto tikimybę bei galimybę tiek iš darbuotojų, tiek iš vyresnių globos institucijos gyventojų pusės. (Šeimos reikalai. Studija apie institucinę vaikų globą Centrinėje ir Rytų Europoje bei buvusioje Tarybų Sąjungoje, 2005, EveryChild).
Globos įstaigos dažnai būna uždaros, įsteigtos atskirai nuo bendruomenių, jose gyvenantys ar gyvenę vaikai bei žmonės su negalia neturi galimybės suformuoti įprastų socialinių tinklų, kurie labai praverstų vėlesniuose jų gyvenimo etapuose. Prie viso to dar galima pridurti ir stigmą, siejamą su faktu, kad vaikystė ar dalis gyvenimo buvo praleista globos įstaigoje. Visos šios problemos smarkiai susiaurina šių vaikų ar žmonių su negalia gyvenimo galimybes, ypač jei žmogus globos įstaigoje praleido savo ankstyvąją vaikystę. Akivaizdu, jog institucinė globa, ypač jeigu ji prasideda nuo kūdikystės, sėkmingos integracijos į visuomenę galimybę sumažina iki minimumo.
Deinstitucionalizacijos tikslai ir nauda
Pertvarkant vaikų globos namus, kuriamos naujos ir plėtojamos esamos institucinei globai alternatyvios bendruomeninės paslaugos. Vienas iš bendruomeninių paslaugų teikimo būdų - bendruomeniniai vaikų globos namai, kurie veikia pagal šeimai artimos aplinkos modelį. Skirtingai nei institucinė globa bendruomeniniai vaikų globos namai užtikrina reikiamas sąlygas ir tinkamą edukacinę aplinką, skirtą ugdyti vaiko savarankiško gyvenimo įgūdžius, gerina jo fizinę, psichinę ir socialinę raidą.
Vienas iš prioritetinių bendruomeninių vaikų globos namų tikslų - „užtikrinti vaikui sėkmingą adaptaciją, saugios, emociškai palankios ir šeimai artimos aplinkos sukūrimą“, taip pat „užtikrinti vaiko emocinius poreikius ir formuoti saugų prieraišumą“.
Mes – NeKitokie: Gyvenimas vaikų globos namuose ir už jų ribų
Vaikų patirčių tyrimai
Įgyvendinant institucinės globos pertvarką stinga tyrimų, atskleidžiančių vaikų emocines, savarankiškumo formavimosi patirtis deinstitucionalizavimo kontekste. Kiaunytė ir Lygnugarienė (2019) teigia, kad nepakankamai atsižvelgiama į vaikų, augančių globos institucijose ar bendruomeniniuose vaikų globos namuose, savarankiškumo įgūdžių ugdymosi galimybes pasikeitus emocinei, fizinei ir socialinei aplinkai patirtis šiame procese. Tyrimo metu analizuojama, kokios patirtys lydi globotinius (rūpintinius) deinstitucionalizacijos procese.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad deinstitucionalizacijos proceso metu pagerėjo emocinė, edukacinė aplinka, pasikeitė savarankiškumo bei kitų įgūdžių ugdymo sąlygos, sustiprėjo prieinamumas, bendradarbiavimas. Taip pat paaiškėjo, kad neužtenka suteikti galimybės augti, ugdyti savarankiškumo, socialinius ir kitus reikalingus įgūdžius, kad žmogaus patirčių pasekmes lemia jo požiūris, įgimtos charakterio savybės, atskyrimas nuo destruktyvios šeimos ir augimas tinkamoje aplinkoje. Kalbama apie visavertį vaiko, netekusio tėvų globos, žmogaus su negalia gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje.
Teisinis ir strateginis pagrindas
Net du tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija pabrėžia būtinybę investuoti į paramos šeimai ir bendruomenines paslaugas. O institucinė globa yra įvardijama tik kaip kraštutinė priemonė. Valstybės privalo apsaugoti žmones nuo apgyvendinimo rūpybos įstaigose. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Vaiko teisių konvencija, o taip pat ir kiti žmogaus teises reglamentuojantys tarptautiniai dokumentai pabrėžia, jog tokios paslaugos kaip sveikatos apsauga, švietimas ir bendruomeninė globa turėtų būti prieinamos visoms šeimoms.
Jungtinių Tautų alternatyvios globos vaikams gairės, patvirtintos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 64-oje sesijoje, laikytinos svarbiu žingsniu skatinant valstybes dalyves kritiškai įvertinti savo vaikų apsaugos sistemas, kurios daugelyje šalių vis dar remiasi ydinga nuolatinių globos įstaigų sistema.
Rekomendacijos, kuriomis siekiama apsaugoti be globos likusius vaikus, nurodo, jog pats geriausias nekintamas sprendimas vaikui yra jo grąžinimas į šeimą ir to reikia siekti, net jei vaiko biologinė šeima neatrodo ideali ar jos tradicijos ir gyvenimo būdas skiriasi nuo visuomenėje paplitusių normų. Siekiant išsaugoti šeimą turėtų būti stengiamasi šeimas padaryti tvirtesnes, joms išugdant nuostatas, įgūdžius, gebėjimus ir priemones, kuriomis jos galėtų tinkamai pasirūpinti savo vaikų apsauga ir vystymusi. Vaiko augimas biologinėje šeimoje, kai tik tai įmanoma, turėtų būti prioritetas.
Lietuvos veiksmų planai
Dar 2012 m. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos ir suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategines gaires, o 2014 m. - perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014-2020 m. veiksmų planą. Nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad veiksmų planą būtina įgyvendinti neatidėliojant, tačiau apgalvotai ir atsakingai. Lietuvai svarbu pereiti nuo institucinės globos.
Utenos vaikų globos namų patirtis: gerosios praktikos pavyzdys
Sėkmingiau nei dauguma kitų globos namų įstaigų dirbančių Lietuvoje - dar prieš Antrąjį pasaulinį karą savo istoriją pradėję Utenos vaikų globos namai. Per beveik 100 gyvavimo metų globos namai keitė ne tik veiklos vietą. Pradėję veikti kaip perpildyti vaikų globos namai, kuriuose 50 įvairaus amžiaus vaikų prižiūrėjo tik viena auklėtoja, nuo 2001 m. ši globos įstaiga intensyvino darbą su tėvais, globėjais, šeimomis ir bendruomene. Tuo metu dar nebuvo strateginių pertvarkos dokumentų, o deinstitucionalizacijos idėjas aptarinėjo tik aktyvių nevyriausybinių organizacijų, o ne valdžios institucijų atstovai. Tiesa, reikia paminėti, kad iki 2012 m. Utenos vaikų globos namų veiklos pagrindinis tikslas - sustiprinus šeimą, sugrąžinti vaiką jo biologiniams tėvams, o nepavykus surasti jam kitą (globėjų) šeimą.
Globos namų direktorės Dianos Deveikienės teigimu, šiuo metu dirbantys 35 specialistai labai daug dirba ne tik su be priežiūros likusiais vaikais, bet ir su jų tėvais. Ypatingas dėmesys skiriamas mamoms, nes, kad ir kaip gerai būtų aprūpinti globos namai, kad ir koks visapusiškas dėmesys vaikui būtų skiriamas, tėvų dėmesio niekas neatstos. Įgyvendinant globotinių individualius socialinės globos planus, aktyviai įtraukiami vaikų biologiniai tėvai, artimieji, taip siekiant sustiprinti jų tarpusavio ryšius.
Šeimos stiprinimo programos
Atvežus į globos įstaigą likimo valiai paliktą vaiką, pirmiausia surandama jo mama, kuriai sudaromos sąlygos apsigyventi tame pačiame pastate su vaiku. Tėvams, kuriems trūksta žinių ir įgūdžių, leidžiančių jiems saugiai ir sėkmingai auginti vaikus, kurti pagarbius tarpusavio santykius, efektyviai įveikti iškylančius neaiškumus ir sunkumus, sudaromos galimybės lankyti Pozityvios tėvystės mokymus. Dažna problema šeimoje - vyro smurtinis elgesys, taigi stengiamasi nutraukti tokį elgesį ir kurti gyvenimą be smurto bei žmogaus teisių pažeidimų prieš artimuosius. Tad nuo 2013 m. įstaigoje veikia ir Utenos apskrities vyrų krizių centras, kurio tikslas - suteikti pagalbą smurtaujantiems vyrams. Krizių centre teikiamos socialinės, psichologinės, teisinės pagalbos krizinėje situacijoje atsidūrusiems vyrams bei jų šeimos nariams. Taip pat organizuojamos individualios ir grupinės konsultacijos smurtinio elgesio keitimo programose. Vyrų krizių centras bendradarbiauja su Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Utenos skyriumi.
Globėjų paieška ir visuomenės švietimas
Lietuvos visuomenė turi daug išankstinių nuostatų ir neteisingų stereotipų, susijusių su globos netekusių vaikų įsivakinimu, vienas jų - jog tapti globėju yra sunku. Nuo 2008 m. globos namų specialistės ne tik veda globėjų ir įtėvių mokymus, o taip pat ir ieško naujų globėjų bei dalijasi gerąja patirtimi. Jų siekiamybė - kad vaikus globotų šeimos ar pavieniai globėjai, kas nutinka vis dar ganėtinai retai. Aktyviai vykdomoje globėjų ir įtėvių rengimo programoje dalyvauja Zarasai, Kupiškis, Molėtai, Rokiškis, Ukmergė ir Utena. Globos namai užsiima ir visuomenės švietimo veiklomis, stengiasi užmegzti kuo glaudesnius ryšius su bendruomene, tokiu būdu mažindami juose gyvenančių vaikų diskriminavimą. Vykdomos įvairios kultūrinės, sporto veiklos, prisidedama prie visuomeninių akcijų (pvz.: Maisto banko).
Todėl šios įstaigos darbuotojai sukaupė vertingos praktikos, kuri galėtų būti naudinga kitiems globos namams, pagerinti vaikų globos namų gyvenimo kokybę, teikiant pagalbą pažeidžiamoms šeimoms ir mažinant globojamų vaikų skaičių institucijose. Vien 2013 m. 24 vaikai, kuriems buvo teikiamos socialinės globos paslaugos, grąžinti į šeimas. Tikėtina, jog pradėjus realius pertvarkos veiksmus „iš viršaus“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai planuojant veiklas, Utenos vaikų globos namų praktika „iš apačios“ bus realius pertvarkos rezultatus užtikrinantis veiksnys.
Mes – NeKitokie: Gyvenimas vaikų globos namuose ir už jų ribų
Socialinių darbuotojų vaidmuo ir iššūkiai pertvarkos procese
Socialinis palaikymas yra socialinių ryšių ir socialinės paramos samplaika. Tai labai svarbūs aspektai kiekvienos asmenybės apsaugai nuo visų įmanomų išgyvenimų. Vaiko socialinis palaikymas yra specifinė sritis, kuriai keliami aukšti reikalavimai, nes jos paskirtis - savimi pasitikinčios, guvios, mąslios ir visiems gyvenimo atvejams pasiruošusios asmenybės auginimas. Dar labiau specifiškesnė sritis yra vaikai, kurie patiria globos faktą, o pastarųjų dešimtmečių ne tik politikos ar įvairių mokslinių tyrimų klausimas - institucinės globos panaikinimas ir alternatyvios globos suteikimas vaikams.
Socialinio palaikymo perspektyvos yra vienas iš svarbiausių aspektų socialinio darbuotojo darbe dirbant su vaikais globoje. Vykstant labai kardinaliam vaiko gyvenimo pokyčiui, nėra aiškus socialinio darbuotojo požiūris ir nuomonė, kaip santykyje su vaiku ir vykstančiu procesu bei į supančia sistema vyksta socialinis palaikymas.
Sisteminis pokytis yra naujos vaiko ir jo šeimos gerovės siekis, tačiau yra pastebima diferenciacija šio proceso įgyvendinimo nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu, atsiranda naujų paslaugų ir pokyčių stygius, o laukimas tiesiogiai neužtikrina aiškios tolimesnės ateities nei vaikams, nei socialiniams darbuotojams, todėl jų požiūriu tirtinas vaiką supančios sistemos poveikis tolimesnio vaiko gyvenimo kokybei bei kaip vaikai yra įtraukiami ir dalyvauja šių procesų įgyvendinime.
Tyrimas apie socialinių darbuotojų patirtis
Buvo atliktas tyrimas, kurio objektas - vaikų socialinis palaikymas globos namų pertvarkos procese. Pagrindinis tikslas buvo ištirti socialinio vaikų palaikymo globos namų deinstitucionalizacijos procese galimybes, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Tyrimo uždaviniai apėmė vaikų globos namų deinstitucionalizacijos proceso analizę teoriniu aspektu, vaikų socialinio palaikymo koncepcijos, strategijos ir raiškos aspektų teorinį pagrindimą per socialinio palaikymo sistemą bei socialinio vaikų palaikymo globos namų deinstitucionalizacijos procese galimybių tyrimą, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis.
Tyrimo metodologija grindžiama Sistemų teoriniu aspektu pagal Bronfenbrennerio ekosistemų teoriją arba bioekologine sistemą, kuri leidžia atskleisti pertvarkos procese esančių kintamųjų aplink vaiką ryšius tarp žmonių ir sistemų. Sistemų teorija padeda suprasti socialinio darbuotojo kaip vieno iš socialinio tinklo elementų atliekamą vaidmenį sistemos pertvarkoje ir tai, kaip esanti sistema veikia tiesiogiai ar netiesiogiai vaiką. Socialinio konstruktyvizmo teorijos modelis padeda atskleisti, kaip vaikui, esančiam globoje ir sisteminėje pertvarkoje, pavyksta išlaikyti jam svarbų tinklą ir palaikyti svarbius ryšius, kaip jam pavyksta augti bei tobulėti, kas jam padeda ugdyti savigarbą, išlaikyti vidinį stuburą ir nepasiklysti jo kintančiame gyvenime. Egzistencinės - humanistinės teorija leidžia atskleisti vaikų pertvarkos procese egzistencializmo požiūriu baimes, nerimus, susijusius ne tik su tuo, ką jie patyrė, bet ir tai, kas jų laukia. Svarbu atskleisti humanizmo nuostatomis paremtą atsakomybę už jam svarbius sprendimus, galimybę dalyvauti, būti dalimi vykstančio proceso.
Tyrimas atliktas apklausiant 6 socialinius darbuotojus, kurie dirba įstaigoje, kurios laukia pertvarka. Tyrimui pasirinktas kokybinis pusiau struktūruotas interviu. Interviu klausimyną sudaro keturi klausimų blokai: 1. Informacija apie respondentus. 2. Vaiko, esančio globoje, psichosocialinis paveikslas. 3. Socialinio darbuotojo darbas su vaikais pertvarkos procese. 4. Vaiko socialinis palaikymas ir dalyvavimas pertvarkos metu. Klausimų blokus sudaro atviri klausimai (iš viso - 20 klausimų), kuriais siekiama atskleisti nagrinėjamą tyrimo temą, respondentų nuomonę, požiūrį, nuostatas. Interviu metu gauti duomenys pateikti aprašomuoju ir turinio analizės metodais.
Problemos ir rekomendacijos
Atliktas tyrimas parodė vaiko, išgyvenančio globą, psichosocialinės būsenos kaitą patekus į globą, kaip ją įtakoja atskyrimas nuo šeimos, kokius išgyvenimus jie būna patyrę. Socialinis darbuotojas nuolatos dirba su vaiko jausmų pokyčiais, tad kartais globa turi ir teigiamą poveikį vaiko elgesiui. Vaikai išgyvena stiprius ryšių pokyčius su jam artimais žmonėmis, turi kurtis naujus su darbuotojais, ieškodami paguodos, tačiau instituciniai rėmai neužtikrina, kad ryšius pavyktų susikurti ir išlaikyti.
Pertvarkoje dar nėra įgyvendinta paslaugų plėtra bei alternatyvios globos trūkumas neužkerta kelio vaikui patekti į emociškai nestabilią ir pozityvių ryšių stokojančią aplinką. Tarpinstituciniam bendradarbiavimui užtikrinti pasigendama politinės valios ir interesų grupių paieškų, socialinės klasterizacijos stoka nesudaro sąlygų įtraukti daugiau dalyvių, suinteresuotų dėl vaikų globos ir jų gerovės.
Vaikų dalyvavimas ir palaikymas vyksta kokybiškai, kai sprendžiamas vaiko tolimesnės globos klausimas, kai atsižvelgiama į vaiko interesus. Deja, karantino sąlygos blogina situaciją, paaštrina vaiko emocinę būklę. Vaikams sudaromos didesnės galimybės valdyti apčiuopiamus, finansinius bei materialiuosius išteklius, bet ne ryšius, o vaiko, linkusio į destruktyvų elgesį, nuomonė mažiausiai yra vertinga, jį bandoma nuolatos pritaikyti prie ydingos sistemos metant iš vienos vietos į kitą.
Tyrimo metu atsiskleidė socialinių darbuotojų patirtys teikiant socialinį palaikymą vaikams pertvarkos metu ir su kokiomis problemomis darbuotojai susiduria. Patys darbuotojai nesulaukia tinkamo institucinio palaikymo ir darbo įvertinimo, o priimant sprendimus jie neturi įtakos, nes juose nedalyvauja. Be to, dėl problematiškų vaikų jaučiama institucinė diskriminacija, nes gero elgesio vaikai dėmesio sulaukia mažiau. Socialiniams darbuotojams dėl pertvarkos tikslingumo nekiltų abejonių ir jaustųsi ramiau, jeigu priimamuose sprendimuose dėl tolimesnio jų gyvenimo būtų įtraukti vaikai ir jie patys, nes gaunama informacija nesuteikia reikiamo pagrindo padėti vaikams išgyventi pokyčius, o ir patys dėl informacijos stokos dažnai jaučiasi nesaugiai.
tags: #globos #namu #istaigu #pertvarka #deinstitucionalizacija
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
