Gintaras Lazdynas ir auklėjamasis romanas: teoriniai aspektai ir lietuviškos realijos
Gintaras Lazdynas - lietuvių literatūros tyrinėtojas, kurio darbai nagrinėja literatūros teorijos, istorijos ir kritikos klausimus. Viena iš svarbiausių jo tyrimų sričių yra vokiečių auklėjamasis romanas (vok. Bildungsroman), jo kilmė, raida ir teoriniai aspektai. Šiame straipsnyje gilinsimės į G. Lazdyno indėlį į šios temos supratimą, nagrinėdami jo publikacijas ir pateikdami platesnį kontekstą.
Kas yra auklėjamasis romanas?
Auklėjamasis romanas (vok. Bildungsroman) yra romano žanrinis porūšis, kuriame į vieną estetinę visumą buvo sujungta vokiškoji žmogaus dvasinio tapsmo koncepcija (Bildung), pietistinės išpažinties struktūra ir romano žanriniai elementai. Jis laikomas klasikinės vokiečių Bildung idėjos estetine raiška. Šis žanras pradėjo formuotis XVIII a. pabaigoje Vokietijoje.
Pagrindiniai auklėjamojo romano bruožai, perimti iš Bildung tradicijos, apima:
- Protagonisto naivumas ir pasyvumas
- Vystymasis pakopomis
- Mokytojo figūra
- Gyvenimas kaip mokykla
- Kiti personažai kaip mokytojai
- Aš ir pasaulio susidūrimas
- Utopija
- Ironija
- Meilės tema
Herojaus gyvenimas chronologiškai nuosekliai vaizduojamas kaip judėjimas erdve - kelionė nuo vienos dvasinės brandos pakopos prie kitos į tokią žmogiškosios būties formą, kurią romanistas suvokia kaip tobulumo įkūnijimą.
Auklėjamojo romano kilmė ir raida
Auklėjamojo romano terminą 1819 m. sukūrė J. K. S. Morgensternas. Jis pradėtas vartoti nuo 1870 m., kai W. Dilthey šiuo terminu apibrėžė vadinamajai Vilhelmo Meisterio mokyklai priklausančius romanus (pagal J. W. Goethe’s romanus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ ir „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“).
Pirmasis auklėjamuoju romanu laikomas Ch. M. Wielando romanas „Agatono istorija“ (1766-1767). Geriausiais žanro pavyzdžiais laikomi Novalio „Heinrichas fon Ofterdingenas“, Jeano Paulio „Titanas“, T. Manno „Užburtas kalnas“ ir H. Hesse’s „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Vėliau susiklostė moteriškojo ir juodaodžių auklėjamųjų, antiauklėjamųjų romanų porūšiai. Platesne prasme auklėjamasis romanas suvokiamas kaip kūrinys, vaizduojantis jauno žmogaus dvasinio tapimo istoriją.
Gintaro Lazdyno indėlis į vokiečių Bildungsroman tyrimus
Gintaras Lazdynas yra vienas iš lietuvių literatūros tyrinėtojų, nuosekliai nagrinėjusių vokiečių auklėjamojo romano teoriją. Jo mokslinė monografija „Vokiečių Bildungsroman: teorinis aspektas“ (2003 m.) yra svarbus indėlis į šios temos supratimą.
G. Lazdynas akcentuoja, kad auklėjamasis romanas yra ne tik literatūrinis žanras, bet ir tam tikra pasaulėžiūra, kuri formavosi apšvietos epochoje ir vėliau. Jis pabrėžia Bildung idėjos svarbą, kuri apima žmogaus dvasinį tobulėjimą, savęs pažinimą ir integraciją į pasaulį.
Auklėjamasis romanas Lietuvoje: „Altorių šešėly“ ir jo recepcija
Lietuviškos literatūros kontekste auklėjamojo romano samprata itin glaudžiai siejama su Vinco Mykolaičio-Putino romanu „Altorių šešėly“ (1932-1933 m.). Šis kūrinys ne tik atvėrė naujas galimybes lietuvių romanistikai, bet ir sukėlė audringą literatūrinės kritikos diskusiją.
Skirtingai nuo Vokietijos, kur „Agatono istorija“ sulaukė skaitytojų entuziazmo, didžioji dalis lietuvių kritikų „Altorių šešėlį“ įvertino neigiamai. Kai kuriems romanui pranašauta juoda lemtis.
Kritikos ir teorijos susidūrimas
Dalis kritikų, tarp jų ir Albinas Graževičius, laikė „Altorių šešėlio“ trūkumu menką autoriaus dėmesį peizažui ar išoriniam pasauliui, kritikuodami susitelkimą į pagrindinio herojaus Liudo Vasario vidinį gyvenimą.
Gintaras Lazdynas ir kiti tyrinėtojai, remdamiesi vakarietiškąja romano samprata, pabrėžia, kad būtent vidinis žmogaus pasaulis, jo dvasinė kova ir tapsmas yra esminiai auklėjamojo romano bruožai. Thomas Mannas teigė, kad romanas vis labiau gilinosi į vidinį gyvenimą ir dvasinių išgyvenimų subtilybes, o Arthur Schopenhaueris laikė, jog aukštesnis meno forma yra ta, kuri vaizduoja vidinį gyvenimą, o ne išorinį.
V. Mykolaitis-Putinas, analizuodamas Liudo Vasario dvasinį tapsmą, sintezuoja švietėjišką binarinę ir psichoanalitinę žmogaus bei pasaulio sampratą. Jis išryškina gamtos ir kultūros, kūno ir dvasios susipriešinimą.
Psichoanalizės vaidmuo
G. Lazdynas, nagrinėdamas „Altorių šešėlį“, pastebi, kad V. Mykolaitis-Putinas, sąmoningai ar nesąmoningai, naudojo psichoanalizės instrumentus. Romano personažų, ypač moterų, interpretacija per Carlą Gustavą Jungą ir jo archetipų teoriją (ypač anima) atskleidžia Liudo Vasario dvasinės brandos procesą.
Pavyzdžiui, įvairūs Liudo Vasario mylimųjų pavidalai gali būti interpretuojami kaip anima projekcijos, atspindinčios jo seksualinio instinkto raišką ir dvasinio augimo procesą. Tai ypač matyti per moterų pavidalų transformacijas ir jų ryšį su tam tikromis erdvėmis (seminarija, bažnyčia, dvaras).
G. Lazdynas taip pat analizuoja „vergės nelaisvėje“ įvaizdį, siejantį jį su Félicieno Ropso paveikslu „Šv. Antano gundymas“. Šis vaizdinys simbolizuoja kūniškumo ir dvasios konfliktą, kurį patiria Liudas Vasaris seminarijoje, kur slopinamas prigimties balsas.
R. Audenienė apie debiutinį romaną „Vojaĝo“, 1 dalis
Apibendrinimas
Gintaro Lazdyno darbai apie vokiečių auklėjamąjį romaną ir jo analizė lietuviškos literatūros kontekste, ypač nagrinėjant „Altorių šešėlį“, padeda geriau suprasti šio žanro teorinius pagrindus ir jo recepciją Lietuvoje. Jis atskleidžia, kaip Vakarų Europos literatūrinės tradicijos ir teorinės įžvalgos (tokios kaip psichoanalizė) galėjo paveikti lietuvių literatūrą ir kaip lietuvių autoriai, V. Mykolaitis-Putinas, siekė integruoti šias tendencijas į savo kūrybą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
