Arklidės ir žirgai: Nuo tradicinio tvarto iki modernaus ištvermės jojimo

Gyvulių laikymo pastatai, visuotinai žinomi kaip tvartai, yra neatsiejama ūkininkavimo dalis. Jų paskirtis ir konstrukcija kito per amžius, prisitaikydama prie gyvulių rūšių ir ūkininkavimo ypatumų. Šiandien tvartai - tai ne tik prieglobstis gyvūnams, bet ir svarbi žirgininkystės, įskaitant ir sportą, infrastruktūros dalis.

Tvartų įvairovė ir paskirtis

Pagal paskirtį skiriama arklidė, avidė, karvidė, kiaulidė, veršidė. Tvartas būna stačiakampis, vienaaukštis, kartais dviaukštis arba daugiaaukštis. Gyvuliams į diendaržius išleisti kai kurių tvartų sienose įrengiamos landos. Tvartų konstrukcijos taip pat skiriasi pagal guoliavietės tipą.

Tvartų guoliavietės tipai

• Pagal guoliavietės tipą tvartai esti gilūs, pusgiliai ir seklūs.
• Giliojo tvarto guoliavietėje būna storas (0,5 m) kraiko sluoksnis, kuris išmėžiamas krautuvais kas 3-6 mėnesius. Tokio tvarto nereikia šildyti, gyvuliai pristovi daug mėšlo.
• Pusgilio tvarto guoliavietėje būna 0,1-0,3 m storio kraiko sluoksnis. Išmėžiamas buldozeriu. Jame dažniausiai laikomi augantys veisliniai gyvuliai.
• Sekliojo tvarto guoliavietės nekreikiamos arba mažai kreikiamos, mėšlas valomas kasdien.

Istorinė tvartų raida Lietuvoje

Lietuvoje tvartai turi gilias istorines šaknis, atspindinčias šalies žemės ūkio ir architektūros raidą.

• Lietuvos 16 amžiaus dvarų inventoriuose minimi visoje šalyje paplitę pailgi keturkampiai tvartai (įvairiose vietose vadintas skirtingai - abarė, dangtis, gurbas, kūtė, punia, staldas) su keliomis patalpomis arkliams, karvėms ir kitiems gyvuliams.
• Didesniuose ūkiuose būta atskirų tvartų kiekvienos rūšies gyvuliams.
• Prie tvarto galų pristatytose daržinėse laikyti pašarai.
• Šiaurės Aukštaitijoje tarp arklių ir karvių tvartų arba šalia daržinės dar būdavo patalpa (vadinamasis šapas) rogėms ir kitiems padargams laikyti; pavasarį į tą patalpą būdavo išleidžiamos karvės.
• Pietryčių Lietuvoje pailgas keturkampis tvartas būdavo po vienu stogu su gyvenamuoju namu.
• Žemaitijoje dideliuose ūkiuose kiaulės buvo laikomos atskiruose kiaulininkuose.

Tvartų statybai buvo naudojamos vietinės medžiagos ir tradicinės technologijos. Visų tvartų pamatai aukšti, dažniausiai sumūryti iš akmenų, vėliau - betoniniai, sienos iš molio arba apvalių, vėliau - ir apipjautų rąstų, dvaruose - iš akmenų arba plytų. Ant vietoj lubų tankiai patiestų karčių (tvarto su tilteliu lubos tvirtos, iš storų lentų), būdavo kraunami šiaudai ir šienas. Senesnių tvartų stogai šiaudiniai, keturšlaičiai, su plačiomis pastogėmis, 20 amžiaus pirmoje pusėje statytų - dvišlaičiai, keraminių, cementinių čerpių arba skiedrų, priekyje su plačiomis pastogėmis. Karvidžių, arklidžių durys aukštos, plačios, dvivėrės, kiaulidžių ir avidžių - mažesnės, vienvėrės, tik iš kiemo pusės. Nuo 20 amžiaus šešto dešimtmečio kolūkiuose buvo statomos tipinės arklidės, karvidės, kiaulidės, avidės, gyvenvietėse - nedideli kolūkiečių tvartai su daržinėmis.

Žirgai kasdieniame gyvenime: Ponių atsiradimas ūkyje

Šiuolaikinės šeimos vis dažniau renkasi gyvenimą kaime, siekdamos artumo gamtai ir galimybės auginti gyvūnus. Gyvenimas vienkiemyje gali būti tikras iššūkis, bet kartu ir didelis džiaugsmas. Tai galimybė atsigausti, pajusti gamtos ramybę ir stebėti ryškiau juntamą metų laikų kaitą. Šiame straipsnyje pasakojama apie šeimą, kuri nusprendė perkelti savo gyvenimą ir verslą į kaimą, įkuriant gyvūnų prieglaudos sodybą. Kaunietė Donata, ištekėjusi už Tomo iš Viduklės, visada jautė, kad miestas juos spaudžia. Laisvalaikiu vis dažniau lėkdavom į gamtą, kur jausdavomės atsigavę, atsipalaidavę. Taip jie atsidūrė Lekėčiuose, įrengtoje sodyboje, kur negalėjo auginti gyvūnų. Tačiau būtent gyvūnai traukė Donatos šeimos vyrus. Labai visi stebėjomės, iš kur tam Matuliui toks įgimtas potraukis visiems tiems ūkio gyvūnams. Jei pirkdavom žaisliukus - tai būtinai turėjo būti naminiai gyvūnai: avytės, vištytės ir panašiai. Sūnelio pirmasis žodis buvo ne "mama" ar "tėtė", bet "akaka" - kitaip sakant, arklys.

Pagyvenę Lekėčiuose, kur šeima jautėsi "nei mieste, nei kaime", abu suprato, kad tai jiems tinka, ir drąsiai ėmėsi tolesnių žygių tikro kaimo link. Norėjo sukelti viską - ir šeimos gyvenimą, ir verslą - į vieną vietą. Ilgainiui jų ūkyje apsigyveno ir poni arkliukai. Išsyk po povų, iš pradžių galvojo įsigyti vieną, bet veisėjas, iš kurio pirko, papasakojo, kad jie yra bandos gyvūnai, jiems būtinai reikia bendravimo. Žmogus juk neturės laiko tiek su jais užsiimti. Taip Mato svajonė išsipildė dvigubai ir jų ūkyje apsigyveno dvi vokiečių grynakraujės klasikinės poniukės - Frėja ir Atėnė. Kai pirko, jos buvo metinukės, o dabar merginoms tuoj sukaks treji. Pagal arklių amžių - tai labai nedaug, tad Matui ant jų lipti, joti neleidžiama. Vakarais šeima jas pavedžioja, pabendrauja, o kai užsimano pajodinėti - važiuoja į Raseinių žirgyną. Nuo praeitos vasaros Matas ten lanko jodinėjimo pamokas. Beje, vasarą Raseinių hipodrome kas kelintą savaitgalį vyksta žirgų lenktynės. Šeima laikosi gyvūnų filosofijos: tie gyvūnai, kurie turi vardus ir yra jų draugai, neauginami mėsai. Jie skirti grožiui, sielos džiugesiui ir bendrystei. Kai jie numiršta, kaip Matukas sako, iškeliauja į amžinuosius dangaus plotus.

Ištvermės jojimas: Sportas ir ryšys su žirgu

Arkliai yra ne tik naminiai gyvūnai ar transporto priemonė, bet ir puikūs sporto partneriai. Spalį užbaigę varžybų sezoną jie grįžta į žirgynus ir namų arklides ruoštis naujiems iššūkiams kitais metais. Ištvermės jojimo Lietuvoje pradininkas treneris Vytautas Martinavičius sako, kad šiame sporte ypatingai svarbus raitelio ir žirgo ryšys, tarpusavio pasitikėjimas, supratimas, o jį ugdyti reikia nuolat, ne tik varžybų laikotarpiu. „Žirgas yra toks gyvūnas, kad jeigu žmogus su juo elgiasi gerai, tai ir jis stengiasi žmogui įtikti, padėti. Tuomet žirgas ir varžybose nori dalyvauti. Žmogui sporte motyvacija gali būti taurė, pripažinimas, o žirgą motyvuoja, jeigu raitelis moka jam padėkoti, parodyti, kad jis džiaugiasi žirgu. Tokiam ryšiui užmegzti reikia laiko“, - pasakoja V. Martinavičius.

Ištvermės jojimo sportas mūsų šalyje mini 20-us metus. Iki 2000 metų Lietuvoje nebuvo žinoma apie ištvermės jojimą. V. Martinavičius ilgus metus sportavo kitose žirginio sporto šakose - konkūruose, trikovėje, ir jomis užsiima iki šiol. Marijampolės žirgyne dirbdamas vyriausiuoju treneriu, 1998 metais gavo kvietimą į ištvermės jojimo varžybas Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Kvietime buvo parašyta, kad laukiami vaikai raiteliai iki 14 metų, numatoma distancija 120 kilometrų, apmokama kelionė raiteliui, jo tėvui, treneriui, žirgui, o prizinis fondas - pusė milijono JAV dolerių. Buvo pradėję galvoti, kad gal „ant durniuko“ reikia nuvažiuoti, nors visai nesuvokė, ką tame ištvermės jojime reikia daryti. Laimei, priėmė teisingą sprendimą nevažiuoti. Tačiau susidomėjimas šiuo sportu jau mumyse gimė. Susirado ir iš prancūzų kalbos išsivertė ištvermės jojimo taisykles. Pamatė, kad tai tikrai rimtas sportas. Tuo metu kaip tik bankrutavo Marijampolės žirgynas. Atvykęs į Kurtuvėnus, Kurtuvėnų regioninio parko žirgyno direktoriui Rimvydui Tamulaičiui papasakojo apie ištvermės jojimo sportą. Pradėjo ruošti žirgus taip, kaip tuo metu įsivaizdavo, pradėjo ruoštis varžyboms. Norėdami organizuoti varžybas, susidūrė su didžiuliais sunkumais: sulaukė pasipriešinimo iš veterinarijos specialistų pusės, iš gyvūnų mylėtojų draugijos atstovų, galvojančių, kad šis sportas - tai žirgo kankinimas. Ir tąkart surengti varžybų neleido. Kad su visais nesusipyktų, nusprendė pasiekti kompromiso ir surengė ne varžybas, o ištvermės jojimo parodomąją treniruotę. Joje ilgiausia distancija buvo 36 kilometrai. Šiuo metu tokį nuotolį ir geras turistinis arkliukas be jokių problemų įveiktų. Taip 2000-aisiais ir prasidėjo Lietuvos ištvermės sporto istorija. Atvažiavo daugybė kontrolės, veterinarijos specialistai. Visi, taip pat ir gyvūnų mylėtojai, pamatė, kad tai tikrai nėra žirgų kankinimas. Be to, Kurtuvėnų regioniniame parke yra nuostabios vietos, trasos, žmonės. Po to jau buvo leista rengti ir varžybas.

Lietuvos pasiekimai tarptautinėse varžybose

Kadangi visada sportavo profesionaliai, V. Martinavičius pamanė, kad reikia užsikelti aukštesnę kartelę ir išsiveržti į tarptautinį lygį. Pasirinko žirgiukus, kurie galėjo atstovauti ištvermės jojime. Žinios buvo gana menkos, pasiklausti patarimų nelabai turėjo ko, bet pradėjo ruoštis. 2001-aisiais surengė pirmąjį Lietuvos čempionatą. O apetitas auga bevalgant. Pasitreniravę nuvažiavo į tarptautines varžybas. Paskui kilo idėja papulti į 2006-ųjų Pasaulio žaidynes. Tarptautinėse varžybose susitiko su rusais, kuriems pasakė: „Jūs turite daug žirgų, mes turime gerų sportininkų. Būkite geri, jūs paskolinkite mums žirgus į atranką, o mes pabandysime užkariauti pasaulį“. Jie sutiko. Pakvietė juos į savo atrankines varžybas Borodino mūšio lauke prie Maskvos. Surinko tris sportininkus, susidėjo daiktus, balnus, kamanas, ir išvažiavo į jų kraštą. Tuomet sakė: „Viskas labai gerai, smagu, bet ką darysime, jeigu pakliūsime į tas Pasaulio žaidynes?“ Atrankinėse varžybose laukė rimtas išbandymas - daug raitelių, 160 kilometrų trasa, nė vienas mūsų raitelis dar net nebuvo jojęs tokios distancijos. Rusai atvežė tris žirgus iš Kabardos-Balkarijos, jie dvi ar tris dienas pasitreniravo, raiteliai apsiprato su žirgais. Varžybas iš 33 dalyvių baigė 11 raitelių, iš tų 11-os trys - lietuviai! Neturėjo lėšų dalyvauti tokio rango varžybose, reikėjo jų surinkti. Tada įkūrė Žirginio sporto asociaciją, sutelkusią įdomius ir protingus žmones, ir reikalingas lėšas gavo. Taip pat reikėjo vėl gauti tuos žirgus iš rusų, su jais vyko skubios derybos. Taip išvažiavo į Pasaulio žaidynes. Tiesa, V. Martinavičius neišvažiavo, nes pervargo ir patyrė insultą. Padėjo iš namų: dalyviai jam skambindavo, o jis sakydavo, kaip jiems joti. Po dviejų paruošiamosios stovyklos savaičių Vokietijoje komanda išvažiavo į varžybas Achene. Jas iš 170 dalyvių baigė 62 dalyviai. Mūsų Gražina Stugytė su rusų Soku buvo 57-a, o Danguolė Lastauskaitė su Lachranu nebaigė distancijos, nes žirgas apšlubo. Kartelės nuleisti vėlgi nesinorėjo. Turėjo jaunų raitelių, tad norėjo juos parodyti Europos čempionate. 2008 metais nuvažiavo į Ispaniją, Europos ištvermės jojimo jaunimo čempionatą. Tačiau nuvykę suprato, kad tai buvo klaida, nes vietovė buvo kalnuota, reikėjo kilti virš debesų, tai žirgiukai turi būti parengti tokioms sąlygoms.

Ištvermės jojimo specifika ir žirgų pasirinkimas

Ištvermės jojimas - tai rungtynės, kuriose yra patikrinamas žirgo greitis ir ištvermė, taip pat išbandoma raitelio orientacija bei gebėjimas jausti savo žirgo galimybes. Tapusi Tarptautinės žirginio sporto federacijos (Federation Equestre Internationale, FEI) disciplina, greitai ištvermė tapo ir greičiausiai augančia disciplina. Dabar ištvermės jojimą, pagal tarptautinių varžybų skaičių, lenkia tik konkūrai.

Sporto ypatumai

• Joje nereikia tokio didžiulio raitelio meistriškumo, kaip, pavyzdžiui, šokinėjant per kliūtis. Svarbiausia yra labai gerai suvokti žirgo paruošimą, jo psichologiją, ir konsultuojantis galima pasiekti tikrai gerų rezultatų.
• Taigi, be jaunų entuziastų, šiame sporte realizuojasi ir tie, kurie neįvykdė savo planų didžiajame sporte. Reikia tik meilės žirgams ir noro joti.
• Fizinė forma svarbi tiek, kad per varžybas žmogus būtų pakankamai ištvermingas išsėdėti balne keliolika valandų. Daromos pertraukos, bet raiteliukai vis tiek nuvargsta.
• Šiame sporte nereikia ir tiek daug buitinių sąlygų: kliūčių, specialių aikštelių. Žirgiuką galima laikyti namuose, tvarte.
• Jauno neparuošto žirgo kaina nėra didelė, paruošto varžyboms jau didelė. Laikant savo sąlygomis, žirgo išlaikymas kainuoja apie 150 eurų per mėnesį, žirgyne - truputį brangiau. Vienkartinės investicijos - balnas, inventorius. Pasaulyje tai - antra pagal populiarumą žirginio sporto šaka.

Tinkamiausios žirgų veislės

Šiame sporte dominuoja pora veislių, kurios geriausiai tinka didžiajam sportui - 120 ir 160 kilometrų distancijoms. Ištvermės jojime žirgas turi įprasti prie ilgo, monotoniško darbo, ir tam geriausiai tinka veislės, kurios gamtoje natūraliai turėjo panašų ritmą. Šiuo atveju tai yra arabų žirgai ir kalnų žirgai - kabardinai, karačiajai, ir panašiai.

Sporto žavesys

Šis sportas suvienija visą komandą. Reikia nemažai žmonių: vieni trasoje atstato žirgą, kiti atveža į trasą vandenį, dar kiti apipila žirgą vandeniu. Be to, tai - azartą sukeliančios varžybos, taktinė kova analizuojant situacijas ir priimant sprendimus, apskaičiuojant, kokiu greičiu joti, kad nenuvargintum žirgo. O svarbiausia yra mylėti žirgus. Žirgo reikia nepervarginti, tada jis nori ir dalyvauti, ir konkuruoti. Žirgas yra toks gyvūnas, kad jeigu žmogus su juo elgiasi gerai, tai ir jis stengiasi žmogui įtikti, padėti. Tuomet žirgas ir varžybose nori dalyvauti. Tačiau jeigu, neduokdie, jį pervargintume, nelabai pasiruošusį įklampintume į būseną, kad jam net bloga pasidarytų nuo perkrovų, tada jis nebenorės varžytis. Žmogui sporte motyvacija gali būti taurė, pripažinimas, o žirgą motyvuoja, jeigu raitelis moka jam padėkoti, parodyti, kad jis džiaugiasi žirgu. O jeigu žirgas pervarginamas, tai jo sportinė karjera būna trumpa, jį nuolat reikia raginti, tad gerų sportinių rezultatų nebūna. Raiteliai turi išmanyti ištvermės sporto prasmę, esmę, labai gerai pažinti žirgus ir būtent savąjį žirgą, turėti su juo stiprų ryšį. Tokiam ryšiui užmegzti reikia laiko.

tags: #gime #arkliukas #tvarte

• Svarbi informacija po teigiamo nėštumo testo
• Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas keturmečiams
• Patyčios tarp mažylių: prevencijos būdai ir pagalba
• Informacija apie Žaliakalnio Darželį-Mokyklą
• kineziterapija esant nugaros skausmams nėštumo metu