Vlado Garasto gimimo metai ir karjera
Vladas Garastas gimė 1932 m. vasario 2 d. Joniškėlyje. Nors tikroji jo gimimo diena yra vasario 2-oji, oficialiuose dokumentuose įrašyta vasario 8-oji, nes tėvai jį pakrikštijo Linkuvoje, kur tuo metu veikė metrikacijos skyrius. Nuo 1979 m. gyvena Kaune. Šiuo metu jam yra 92-eji metai. Garasta žmona mirė prieš mėnesį, kas jam sukėlė didelį liūdesį.
V. Garastas baigė Biržų gimnaziją 1952 m. ir Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą 1959 m., kur įgijo krepšinio trenerio specializaciją. Lietuvos sporto universiteto jis yra ir Garbės daktaras (2003 m.).
Jo, kaip trenerio, karjera prasidėjo 1956 m. Biržuose. Vėliau, 1959-1970 m., jis ėjo Biržų rajono Sporto komiteto pirmininko pareigas, o 1971-1978 m. vadovavo Biržų vaikų ir jaunimo sporto mokyklai. Nuo 1979 m. iki 1989 m. V. Garastas buvo Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandos vyriausiasis treneris. Jo vadovaujama komanda pasiekė didelių laimėjimų SSRS čempionatuose: 1985-1987 m. ji tris kartus tapo čempione, o 1980, 1983-1984, 1988-1989 m. - vicečempione. 1986 m., laimėjus čempionatą, Kauno „Žalgiris“ dalyvavo Europos šalių taurių laimėtojų taurės ir Europos šalių čempionų taurės turnyrų finalinėse rungtynėse.
1989-1991 m. V. Garastas vadovavo SSRS vyrų krepšinio rinktinei, kuri 1989 m. Europos čempionate iškovojo trečiąją vietą, o 1990 m. pasaulio čempionate - antrąją.
Nuo 1992 m. iki 1997 m. jis buvo Lietuvos vyrų rinktinės vyriausiasis treneris. Jo vadovaujama komanda 1992 m. Barselonos ir 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse laimėjo bronzos medalius.
Be to, 1996-1998 m. V. Garastas treniravo Alytaus „Alita Savy“ komandą. Nuo 1999 m. jis buvo Alytaus krepšinio klubo „Alita“ viceprezidentas. 1998 m. jis įsteigė Dzūkijos Vlado Garasto krepšinio centrą. Nuo 2000 m. dirbo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės konsultantu.
V. Garastas taip pat aktyviai dalyvavo krepšinio federacijos veikloje: 1995-2003 m. buvo Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos prezidentas, o 2003-2011 m. - Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas. Nuo 2011 m. jis yra Lietuvos krepšinio federacijos Garbės prezidentas.
Jo karjera apima daugybę pasiekimų ir apdovanojimų:
- Penkis kartus laimėjo SSRS čempionato sidabro medalius (1980, 1983, 1984, 1988, 1989).
- Tris kartus laimėjo SSRS čempionato aukso medalius (1985, 1986, 1987).
- 1985 m. rungtyniavo Europos taurės finale.
- 1986 m. rungtyniavo Eurolygos finale.
- 1986 m. iškovojo Tarpžemyninę V. Džonso taurę.
- Tris kartus laimėjo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sidabro medalius (1994, 1995, 1996).
- Du kartus laimėjo Olimpinius bronzos medalius (1992, 1996).
- Vieną kartą laimėjo Europos čempionato sidabro medalius (1995).
- Vieną kartą laimėjo Europos čempionato bronzos medalius (1989).
- Vieną kartą laimėjo Pasaulio čempionato sidabro apdovanojimus (1990).
V. Garastas yra parašęs dvi knygas: „Lietuvos krepšinis mūsų džiaugsmas, pasididžiavimas ir meilė“ (2001 m.) ir „Krepšinio trenerio užrašai“ (2002 m.).
Už nuopelnus olimpiniam judėjimui jam įteiktas Garbės ženklas, o už nuopelnus Lietuvos sportui jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinais. 2002 m. sausio 24 d. jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas, o 2003 m. vasario 25 d. - Biržų miesto garbės piliečio vardas.
Apie V. Garastą 2017 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Vladas Garastas. Komandos Tėvas“. Tais pačiais metais balandžio 23 d. į „Žalgirio“ arenos palubes buvo pakelti simboliniai Vlado Garasto marškinėliai.
V. Garastas taip pat aktyviai domisi krepšinio aktualijomis. Jis pastebi, kad pastaruoju metu „Žalgirio“ komandoje tapo tendencija keisti trenerius sezono viduryje, nors, jo nuomone, reikėtų turėti daugiau kantrybės ir vertinti galutinį rezultatą. Jis taip pat išreiškė nuomonę, kad Lietuvos rinktinė privalo siekti olimpinio bilieto į Paryžių, nors pripažino, kad tai bus sudėtinga.
V. Garastas moka tris kalbas: lietuvių, rusų ir vokiečių. Jo gyvenimo frazė - „reikalauk neįmanomo - gausi maksimumą“. Vienas įsimintiniausių jo patarimų sportininkams: „Jei nesitreniruoji vieną dieną, tą žinai tik tu. Kai nesitreniruoji dvi dienas, tą pastebi specialistas. Kai nesitreniruoji tris dienas, tą mato ir žiūrovai“.
V. Garastas yra turėjęs ir neįprastų patirčių. Vienas kvailiausių sprendimų, jo nuomone, buvo 1983 m. neišvežti komandos kur nors atskirai nuo visų prieš lemiamas SSRS čempionato finalo rungtynes, nes komanda „perdegė“ ir pralaimėjo. Ilgiausias periodas, praleistas išvykus iš namų, siekė 40 parų, kai su rinktine vyko į žaidynes Jungtinėse Valstijose, o iš ten - į Argentiną. Ekstremaliausias nutikimas - plaukimo metu jį užliejusi banga jūroje, po kurios jis kurį laiką negalėjo suprasti, kur yra krantas.
Nepaisant daugybės pasiekimų, V. Garastas turi ir keletą traumų. Didžiausia trauma - kairės rankos mažojo piršto sužalojimas, nutikęs gaudant nuo balkono krentančią dukrą. Ilgus metus jis kovojo su rūkymo įpročiu, kurį metė 1970 m. Jam labiausiai nepatinka vėlavimas.
V. Garastas politikai sako „ne“, nors yra gavęs pasiūlymų iš dviejų partijų. Jo manymu, šiuolaikiniams sportininkams siekti rezultatų yra žymiai lengviau dėl gerokai geresnių sąlygų, palyginti su jo jaunystės laikais, kai komandos į rungtynes vykdavo keleiviniais autobusais ir patirdavo netikėtų incidentų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
