Europos žmogaus teisių konvencija ir teisė į gyvybę: aborto klausimo analizė
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK), dar vadinama Europos žmogaus teisių konvencija, yra daugiašalė tarptautinė sutartis, skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje.
Konvencija buvo pasirašyta 12 Europos Tarybos valstybių narių 1950 metų lapkričio 4 dieną, o įsigaliojo 1953 metų rugsėjo 3 dieną, kada dokumentą ratifikavo reikalaujamas valstybių skaičius (10 valstybių).
Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Konvencija Nr. 210) Ministrų Komitetas priėmė 2011 m. balandžio 7 d. Ji pateikta pasirašyti 2011 m. gegužės 11 d. Pagal Konvencijos 75 straipsnį ją pasirašyti ir patvirtinti gali Europos Tarybos valstybės narės, valstybės, kurios nėra Europos Tarybos narės, dalyvavusios rengiant Konvenciją, bei Europos Sąjunga.
Konvencija apima įvairias priemones - nuo duomenų rinkimo ir informuotumo didinimo iki teisinių priemonių, kuriomis kriminalizuojamas įvairių formų smurtas prieš moteris.
Konstitucinės ir tarptautinės teisės pagrindai
LR Konstitucijos 18 str. skelbia, kad „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. LR Konstitucinis teismas 1998 m. gruodžio 9 d. pripažino, kad mūsų Konstitucija remiasi prigimtinių žmogaus teisių teorija. Ši teorija teigia, kad žmogaus teisės kyla ne iš valstybės ar valdžios valios, bet iš žmogaus prigimties. Prigimtinės teisės priklauso visiems žmonėms, yra neatimamos ir nesiejamos nei su valstybe, nei jos teritorija.
LR Konstitucijos 19 str. skelbia, kad “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia, kad „kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis“.
Biomedicinos mokslas aiškiai rodo, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu, kai susijungia kiaušialąstė ir spermatozoidas: susiformuoja naujas žmogaus organizmas, kuris toliau auga, bręsta, o vėliau sensta ir miršta. Žiūrint iš gamtos mokslų perspektyvos, akivaizdu, kad nuo pat apvaisinimo momento atsiranda naujas homo sapiens individas. Šis individas turi ne šuns, ne paukščio, ne žuvies, bet būtent žmogaus prigimtį, kuri augimo, vystymosi metu po truputį skleidžiasi. Regis, neturėtų kilti abejonių, kad tol, kol yra gyvas (nuo apvaisinimo momento iki mirties), žmogus turi ir prigimtinę teisė į gyvybę.
Taip pat nei vienas Lietuvos įstatymas nenumato teisės į abortą. Tačiau mūsų šalyje galioja 1994 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 50., kuris reglamentuoja nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką. Ir vis dėlto toks įsakymas negali atimti iš dar negimusio žmogaus prigimtinės teisės į gyvybę. Kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių apimtis gali būti nustatoma tik įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Svarbi problema, susijusi su nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarka Lietuvoje, yra ta, kad ji reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu - ministro įsakymu. Vengrijos Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad aborto tvarkos reguliavimas poįstatyminiu aktu, o ne įstatymu, prieštarauja Konstitucijai. Lietuvoje tokiai problemos sprendimo eigai trukdo formalios kliūtys - ministrų įsakymai nepatenka į Konstitucinio Teismo jurisdikciją.
Kaip ir LR Konstitucijoje, taip ir Lietuvai privalomose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose randame teisę į gyvybę. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. teigia, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu.
Teisę į gyvybę įtvirtina Konvencijos 2 straipsnis. Teisė į gyvybę yra pamatinė žmogaus teisė, nuo kurios negalima nukrypti net ir karo ar kitos nepaprastosios padėties atveju. Kaip ir kankinimų draudimas, ši teisė atspindi vieną iš pagrindinių vertybių, svarbių demokratinėms bendruomenėms, sudarančioms Europos Tarybą. Dėl šios priežasties aplinkybės, kurios gali pateisinti gyvybės atėmimą pagal 2 straipsnį, turi būti aiškinamos siaurai. 2 straipsnis numato ne tik neigiamą pareigą neatimti gyvybės, bet ir teigiamą įpareigojimą saugoti gyvybę. Siekiant apsaugoti gyvybę, reikalaujama, kad galiotų veiksminga baudžiamoji teisė, atgrasanti nuo gyvybės atėmimo. Baudžiamoji atsakomybė turi būti numatyta ir už didelį neatsargumą, jeigu jis sukelia mirtį. Neatsargaus gyvybės atėmimo atveju tam tikrais atvejais gali pakakti ir civilinės atsakomybės. 2 straipsnis nereikalauja nusikaltimu laikyti pasyvios eutanazijos, kai asmeniui leidžiama mirti neteikiant jam reikiamo gydymo. Kita vertus, kol kas nėra aišku, ar 2 straipsnis reikalauja, kad nusikaltimu būtų laikoma aktyvi savanoriška eutanazija, kai mirtį sukelia aktyvūs kito asmens veiksmai, gavus mirti siekiančio asmens sutikimą. 2 straipsnis nesuteikia teisės į mirtį. Siekiant užtikrinti 2 straipsnio laikymąsi, veiklai, kuri gali sukelti grėsmę gyvybei, turi būti taikomas tinkamas reguliavimas, siekiant, kad mirtinos žalos rizika būtų sumažinta iki minimumo. Teisinė ir administracinė sistema turi griežtai apibrėžti aplinkybes, kada valstybės pareigūnai gali naudoti jėgą ir šaunamuosius ginklus, ir užtikrinti tarptautinių standartų laikymąsi šioje srityje. Pagal 2 straipsnį turi būti užtikrintas gyvybę saugantis teisėsaugos mechanizmas, kurio pagrindinis elementas yra efektyvi teisminė sistema. Pozityvi pareiga užtikrinti teisę į gyvybę reikalauja, kad sveikatos priežiūros paslaugų srityje veiktų nepriklausoma ir veiksminga teisminė sistema, kuri turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos pacientų mirčių priežastys, ir atsakytų tie, kas sukėlė mirtį. 2 straipsnyje numatyta pareiga saugoti gyvybę taip pat reikalauja imtis tam tikrų prevencinių priemonių. Valstybė turi imtis prevencinių priemonių, kad asmens gyvybė būtų apsaugota nuo kito asmens nusikalstamos veikos. 2 straipsnis reikalauja, kad valstybė imtųsi protingų priemonių, siekiant apsaugoti sulaikytus asmenis nuo realaus ir tiesioginio pavojaus dėl kitų sulaikytųjų veiksmų, kurie kelia grėsmę gyvybei.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija palieka laisvę pačioms valstybėms apsispręsti, nuo kada ginti žmogaus teisę į gyvybę ir kokį teisinį statusą suteikti žmogaus vaisiui. Pavyzdžiui, 2004 m. liepos 8 d. sprendime byloje Vo prieš Prancūziją Nr. 53924/00 EŽTT pripažino, kad nesant tarp Europos valstybių konsensuso, atsakymas į klausimą, nuo kada žmogaus gyvybė turi būti saugoma, yra paliekamas pačių valstybių nuožiūrai. Šis sprendimas priklauso nuo valstybėse egzistuojančių etinių vertinimų, filosofinių teorijų ir nacionalinių tradicijų skirtumų. Taigi nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija įsakmiai neįpareigoja saugoti negimusio žmogaus gyvybės, ji to ir nedraudžia. EŽTT pabrėžia, kad tokia apsauga gali būti reikalinga. Juolab, kad Konvencija nustato tik minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, o didesni teisių apsaugos standartai atskirose valstybėse yra galimi. Todėl, netgi jei EŽTT išaiškintų, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. Nors teisėje yra tam tikras neapibrėžtumas dėl teisės į gyvybę iki gimimo apsaugos, vienareikšmiškai galima pasakyti, kad nei viena Lietuvai privaloma tarptautinė sutartis nenumato teisės į abortą.
Šioje vietoje aborto šalininkai atsako, kad teisė į abortą yra teisės į privatų gyvenimą dalis, kurią saugo, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 8 straipsnis. Tačiau tokią interpretaciją paneigia EŽTT praktika. Byloje Bruggemann and Scheuten v Germany EŽTT pasisakė, kad “8.1 straipsnis negali būti interpretuojamas taip, esą nėštumas ir jo nutraukimas iš esmės yra tik moters privataus gyvenimo dalykas”; byloje A.,B., and C. v. Ireland EŽTT nurodė, kad “Konvencijos 8 str.
Teisė pasirinkti abortą skamba gražiai tik feminizmo teorijoje ir reklaminiuose lankstinukuose. Iš tiesų dažniausiai moterys priima sprendimą nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, jog taip nori realizuoti savo laisvę, bet todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017). Sudėtingoje situacijoje atsidūrusi nėščia moteris yra linkusi užsimerkti prieš šokdama į ugnį - aklai ir greitai nuspręsti, kaip pasielgti su savo ir ne savo gyvenimu. Tačiau jeigu ji gali pasirinkti vien abortą, tai nėra laisvė. Moterys vertos daugiau ir geresnių pasirinkimų, kurie suteiktų galimybę išpildyti prigimtinį pašaukimą motinystei. Todėl vietoj aršių kovų tarp teisės į gyvybė ir teisės į abortą šalininkų, verčiau telktume jėgas tam, kad iš tiesų pagerintume moterų padėtį: suteikiant joms reikalingas psichologo konsultacijas; nustatant, ar nėra agresoriaus, kuris verčia darytis abortą; informuojant apie krizinio nėštumo centrus, teikiančius materialine ir kitokią pagalbą; užtikrinant aiškų, pilną, teisingą ir tikrai laisvą informuotą sutikimą ir kt.
Mama ir dar negimęs kūdikis yra neatsiejami. Neatsiejamos ir jų prigimtinės teisės - jos negali viena kitai prieštarauti. Valstybė neapsaugos mamos per „teisę“ sunaikinti jos įsčiose augantį vaiką. Valstybė neapsaugos mamos įsčiose augančio vaiko teisės į gyvybę, saugodama ją prieš mamos valią. Kaip rašo D.Reardon, „Neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku, nesirūpinant jo mama. Tik motina gali pasirūpint jos įsčiose augančiu kūdikiu.
Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo nuostatos
Konvencija apima įvairias priemones - nuo duomenų rinkimo ir informuotumo didinimo iki teisinių priemonių, kuriomis kriminalizuojamas įvairių formų smurtas prieš moteris. Konvencija apima aukų apsaugos ir paramos paslaugų teikimo priemones, joje atsižvelgiama į smurto dėl lyties aspektą prieglobsčio ir migracijos srityse, taip pat tarpvalstybinius aspektus.
Šalys privalo pasmerkti visų formų diskriminaciją, užtikrindamos, kad jų teisės sistemose būtų taikomas moterų ir vyrų lygybės principas, ir būtų aiškiai nustatoma, kad gali būti imamasi atitinkamų pozityvių veiksmų. Konvencija yra žmogaus teisių apsaugos dokumentas, taigi visos Šalys įpareigojamos užtikrinti, kad valstybiniai subjektai nevykdytų jokių smurto veiksmų, ir vykdyti išsamius patikrinimus, kad būtų užtikrinama nevalstybinių subjektų smurto veiksmų prevencija ir kad tokie veiksmai būtų tiriami, už juos būtų baudžiama ir žala būtų atitaisoma.
Aiškiai nurodyta, kad Konvencija taikoma tiek taikos, tiek ginkluoto konflikto metu. Nors Konvencijoje nustatyti teisiškai privalomi įpareigojimai, tik kiek tai susiję su moterimis, skatinama ją taikyti visoms smurto šeimoje aukoms, t. y. II skyriuje pastaruoju metu Europos Tarybos priemonėse įtvirtintas vadinamasis trijų „P“ metodas (prevencijos, apsaugos ir baudžiamojo persekiojimo - angl. ir problemą spręsti visapusiškai: pripažįstama, kad teisinių priemonių, grindžiamų vien trijų „P“ metodu, nepakaks, kad smurtas prieš moteris būtų panaikintas. Taigi įpareigojama visomis priemonėmis daugiausia dėmesio skirti aukų teisėms ir užtikrinti veiksmingą visų susijusių subjektų - t. y. institucijų, agentūrų ir organizacijų - tarpusavio bendradarbiavimą visais lygmenimis: nacionaliniu, regioniniu ir vietos. Nevyriausybinės organizacijos ir pilietinė visuomenė turi būti pripažįstamos svarbiais subjektais ir Šalys turi skatinti ir remti jų veiklą.
Šalys privalo skirti tinkamų finansinių ir žmogiškųjų išteklių kovos su smurto ir jo prevencijos integruotai politikai, priemonėms ir programoms įgyvendinti, be kita ko, privalo tinkamai finansuoti nevyriausybinius subjektus.
Prevencijos, apsaugos ir baudžiamojo persekiojimo priemonės
III skyriuje aprašyti Šalių įsipareigojimai prevencijos srityje. Atsižvelgiant į Konvencijos esmę, Šalys privalo taikyti daugialypį metodą, kuris apimtų informuotumo didinimą, lyčių lygybės ir smurto problemos įtraukimą į formalųjį švietimą visais lygmenimis pasitelkiant tinkamą mokymo medžiagą ir mokymo programas, taip pat nesmurtinių priemonių ir lyčių lygybės klausimų įtraukimą į neformaliojo švietimo, sporto, kultūros, laisvalaikio ir žiniasklaidos sritis. Šalys privalo užtikrinti, kad su aukomis ir nusikaltimų vykdytojais dirbantys specialistai būtų tinkamai rengiami. Taip pat reikia diegti nusikaltimų vykdytojų paramos ir gydymo programų užtikrinimo priemones.
IV skyriuje nustatyti bendrieji principai, susiję su informavimo pobūdžiu, paramos paslaugomis ir smurto aukų bei liudytojų apsauga. Skyriuje išvardytos sritys, kuriose Šalys turi numatyti tam tikras priemones. Šios priemonės apima galimybes naudotis bendrosios paramos paslaugomis, kaip antai teisinio ir psichologinio pobūdžio konsultacijomis, taip pat specialistų paslaugomis, įskaitant prieglaudas, nemokamas ir nuolat prieinamas pagalbos telefonu linijas, specialią medicinos ir teismo medicinos paramą seksualinio smurto aukoms. Be to, turi būti atsižvelgiama į vaikų liudytojų poreikius. Be to, reikia nustatyti priemones, kuriomis smurto veiksmų liudytojai ar asmenys, turintys pagrįstų priežasčių manyti, kad toks veiksmas galėjo ar gali būti įvykdytas, būtų skatinami pranešti apie smurtą.
V skyriuje dėl materialinės teisės nustatyta, kokių formų smurtas reikalauja baudžiamosios teisės priemonių, taip pat nurodyta, kad tam tikrus nusikaltimus Šalys privalo įtraukti į savo baudžiamąją teisę. Tai apima fizinį smurtą, seksualinį smurtą ir išžaginimą, priverstinę santuoką, moterų lyties organų žalojimą, priverstinį abortą ir (arba) sterilizaciją bei seksualinį priekabiavimą. Šalys turi imtis priemonių, kad nė vieno iš šių nusikaltimų nebūtų galima pateisinti garbe.
Konvencijos Šalys įpareigojamos kriminalizuoti pagalbą, kurstymą ir mėginimą įvykdyti nusikaltimus, taip pat liepimą tretiesiems asmenims vykdyti šiuos nusikaltimus, ir numatyti tinkamas atgrasomojo pobūdžio sankcijas. Siekiant nustatyti sankciją gali būti atsižvelgiama į kitos Šalies jau priimtą galutinį nuosprendį. Pagal Konvenciją nacionalinės teisės sistemose turi būti nustatytos tam tikros atsakomybę sunkinančios aplinkybės.
VI skyriuje aptariama proceso teisė ir apsaugos priemonės vykdant tyrimus ir teismo procesus. Šalys turi užtikrinti, kad teisėsaugos institucijos sparčiai suteiktų apsaugą aukoms, įskaitant įrodymų rinkimą, ir įvertintų mirties pavojų bei padėties rimtumą. Ypatingą dėmesį reikia skirti nusikaltimų vykdytojų galimybėms įsigyti šaunamųjų ginklų. Teisės sistemose turi būti numatyta galimybė nustatyti skubią priemonę, apribojančią teismo nutartį, įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ar panašią apsaugos priemonę, aukai neužkraunant nereikalingos finansinės ar administracinės naštos.
Šiame Konvencijos skyriuje pateiktas nebaigtinis sąrašas priemonių, kurių tikslas - apsaugoti aukų teises ir interesus, įskaitant jų kaip liudytojų poreikius visuose tyrimų ir teismo procesų etapuose. Pavyzdžiui, Šalys turi imtis apsaugos nuo bauginimo ir pakartotinės viktimizacijos priemonių, taip pat užtikrinti, kad tais atvejais, kai nusikaltimo vykdytojas pabėgo arba buvo paleistas, aukos būtų iš anksto apie tai informuojamos, ir kad būtų vengiama aukos ir nusikaltimo vykdytojo kontakto, kiek tai įmanoma. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas nukentėjusių vaikų ir vaikų liudytojų specialiesiems poreikiams. Šalys turi numatyti teisę į teisinę pagalbą.
VII skyriuje atsižvelgiama į tai, kad moterys migrantės ir prieglobsčio prašytojos yra ypač pažeidžiamos dėl smurto dėl lyties, ir šiame kontekste pateikiamas lyčių aspektu grindžiamas smurto supratimas. Smurtas dėl lyties turi būti laikomas tam tikra persekiojimo forma ir pabėgėlio statuso klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į lyčių aspektu grindžiamą supratimą. Be to, Šalys turi nustatyti lyčių aspektu grindžiamą prieglobsčio suteikimo tvarką.
VIII skyriuje kalbama apie Šalių tarpusavio bendradarbiavimo tarptautiniu lygmeniu užtikrinimą. Šalys turi bendradarbiauti įgyvendindamos Konvenciją ir naudotis atitinkamomis regioninio ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonėmis. Šalys turi užtikrinti, kad ieškinius dėl nusikaltimų, padarytų kitos šalies teritorijoje, būtų galima pareikšti aukos nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje. Tais atvejais, kai asmeniui gresia smurtas, Šalys turėtų viena kitą apie tai informuoti, kad būtų galima imtis apsaugos priemonių.
IX skyriuje nustatytas Konvencijos įgyvendinimo stebėsenos mechanizmas. Šalys teikia ataskaitas GREVIO, o šis taip pat gali atlikti konkretesnius tyrimus bei šalių vizitus. GREVIO ataskaitų projektus teikia Šalims, kad šios pateiktų pastabų. Galutinės ataskaitos ir išvados išsiunčiamos susijusiai Šaliai ir Šalių komitetui. Šis gali nuspręsti priimti atitinkamai Šaliai skirtas rekomendacijas. GREVIO taip pat gali priimti bendras rekomendacijas. Nacionaliniai parlamentai kviečiami prisidėti prie stebėsenos veiklos. Šalių komitetas sudarytas iš Konvencijos Šalių atstovų. Jis renka GREVIO narius.
XI skyriuje nustatyta Konvencijos keitimo tvarka. XII skyriuje pateikiamos baigiamosios nuostatos. Be kita ko, išaiškinta, kad Konvencijos nuostatos nepažeidžia palankesnių šalies ar privalomos tarptautinės teisės nuostatų, taip pat pateiktas straipsnis dėl ginčų sprendimo ir nuostatos, susijusios su Konvencijos pasirašymu, ratifikavimu, įsigaliojimu ir Šalių, kurios nėra Europos Tarybos narės, prisijungimu. Aiškiai nurodyta, kad Konvenciją gali pasirašyti Europos Sąjunga (75 straipsnio 1 dalis), ir kad ji ratifikuojama, priimama ir patvirtinama, o būtini dokumentai turi būti pateikiami Europos Tarybos generaliniam sekretoriui. Bet kuri ES valstybė, pasirašydama ar ratifikuodama Konvenciją, gali nurodyti teritorinį taikymą. Galimos išlygos dėl tam tikrų nuostatų.
Konvencijoje išdėstytas požiūris visapusiškai atitinka Sąjungos daugialypį požiūrį į smurto dėl lyties reiškinį ir ES vidaus ir išorės politikos srityse galiojančių priemonių esmę. Šios Konvencijos pasirašymas būtų aiški politinė žinia, kad ES įsipareigojusi kovoti su smurtu prieš moteris, derinti savo vidaus ir išorės veiksmus, užtikrinti papildomumą nacionaliniu ir ES lygmenimis ir padidinti savo patikimumą ir pagerinti atskaitomybę tarptautiniams partneriams.
Europos Sąjungos kompetencija ir Konvencijos taikymas
Valstybės narės išsaugo kompetenciją, kiek tai susiję su didele dalimi Konvencijos, visų pirma daugeliu materialinės baudžiamosios teisės nuostatų ir kitų V skyriuje nustatytų nuostatų, jeigu jos yra pagalbinio pobūdžio, tačiau nemaža Konvencijos nuostatų dalimi priklauso ES kompetencijai, todėl Konvenciją turėtų pasirašyti ir ES, ir valstybės narės. Visų pirma pagal SESV 157 straipsnį Sąjungos kompetencijai priklauso I skyriuje aptariama kova su diskriminacija ir lyčių lygybė, taip pat Konvencijos 40 straipsnyje aptariamas seksualinis priekabiavimas užimtumo ir profesinės veiklos, galimybių naudotis prekėmis bei paslaugomis ir tiekti prekes ar teikti paslaugas srityse. Be to, pagal SESV 82 ir 84 straipsnius ES kompetencijai priklauso ir antrinės teisės aktuose yra nustatytos IV ir VI skyriuose aptariamos priemonės, susijusios su aukų apsauga ir parama joms, tyrimais, baudžiamuoju persekiojimu, proceso teise ir apsauga. Kalbant apie moterų ir vaikų seksualinį išnaudojimą, teisinis veiksmų pagrindas yra SESV 83 straipsnio 1 dalis. Pagal SESV 79 ir 78 straipsnius ES kompetencijai priklauso tam tikri Konvencijos VII skyriuje aptariamų prieglobsčio ir migracijos sričių klausimai. Judžių ES piliečių ir jų sutuoktinių iš trečiųjų šalių leidimas gyventi, taip pat trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, ir jų sutuoktinių leidimas gyventi, pagal SESV 18, 21, 46, 50, 78 ir 79 straipsnius priklauso ES kompetencijai. Konsulinės apsaugos aspektai (žr. Konvencijos 18 straipsnio 5 dalį) ES kompetencijai priklauso pagal SESV 23 straipsnį.
Jei išnagrinėjus ES priemonę paaiškėja, kad ja siekiama dviejų tikslų arba tikslas turi dvi sudedamąsias dalis, ir jei vieną iš šių tikslų arba vieną iš šių dalių galima išskirti kaip pagrindinį (-ę) ar dominuojantį (-čią), o kitą tik kaip papildomą, priemonė turi būti grindžiama tik vienu teisiniu pagrindu - tuo, kurio reikalauja pagrindinis ar dominuojantis tikslas arba pagrindinė ar dominuojanti sudedamoji dalis. Iš esmės, nors Konvencija apima keletą komponentų, jos svarbiausias tikslas - užkirsti kelią smurtiniams nusikaltimams prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje, ir apsaugoti tokių nusikaltimų aukas. Todėl atrodo tikslinga sprendimą grįsti Sąjungos kompetencija pagal SESV V antraštinę dalį ir visų pirma jos 82 straipsnio 2 dalį ir 84 straipsnį.
Sąjunga kartu su valstybėmis narėmis stebėtojos teisėmis dalyvavo derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Konvencija Nr. 210) (toliau - Konvencija), kurią Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė 2011 m. balandžio 7 d. Konvencija pateikta pasirašyti 2011 m. Konvencija sukuriama išsami ir daugialypė teisinė moterų apsaugos nuo visų formų smurto sistema. Ja siekiama užtikrinti smurto prieš moteris ir mergaites prevenciją, vykdyti atitinkamą baudžiamąjį persekiojimą ir panaikinti šį smurtą. Konvencija apima įvairias priemones - nuo duomenų rinkimo ir informuotumo didinimo iki teisinių priemonių, kuriomis kriminalizuojamas įvairių formų smurtas prieš moteris. Konvencija apima aukų apsaugos ir paramos paslaugų teikimo priemones, joje taip pat atsižvelgiama į s...
Europos žmogaus teisių konvencija Įvadas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
