Etninės kultūros ir folkloro įtaka vaiko asmenybės ir tapatumo ugdymui
Etninei kultūrai tenka reikšmingas vaidmuo sudarant sąlygas ugdytis asmenybei, pasižyminčiai kultūriniu sąmoningumu, patriotiškumu, tautine savimone ir saviverte, bendruomeniškumo, kūrybiškumo, doros, sveikos gyvensenos ir kitomis laiko patikrintomis vertybinėmis nuostatomis. Troškimas pažinti savo protėvių kultūrą yra prigimtinis, kyla iš savęs identifikavimo ir savivokos poreikio.
Lietuviai iki sovietinės okupacijos labai sėkmingai karta iš kartos perduodavo savo vaikams ir anūkams kultūrinį paveldą. Tačiau sovietmetis tapo vienu iš skaudžiausių veiksnių, pakertančių etninės kultūros tęstinumo šaknis. Atkūrus nepriklausomybę, buvo nutarta į ugdymo įstaigų programas įtraukti etninės kultūros ugdymą ir puoselėjimą kaip prioritetą. Vis dėlto, etninė kultūra neretai šiandien yra tapatinama su vadinamąja liaudies kultūra, o tai atgraso šeimas ir, žinoma, vaikus ją priimti ir ja gyventi. Etninė kultūra, kaip ir patriotizmas, dažnai priešinamas su kosmopolitizmu ar globalizmu. Šiandien stebima, kad ne visada pasiekiama norimų rezultatų šioje srityje.
Etninės kultūros esmė ir paskirtis
Etninė kultūra apima įvairias žmogaus gyvenimo ir kultūros paveldo sritis - pasaulėjautą, mitologiją, paprotinį elgesį, šeimos, giminės, bendruomenės ir tautos šventes, papročius, tradicinius amatus ir ūkinę veiklą, etnografinių regionų savitumą, kultūrinį kraštovaizdį ir tradicinę architektūrą, tautinį kostiumą, kulinarinį paveldą, tarmes, sakytinį, muzikinį, choreografinį ir žaidybinį folklorą, tautodailę, tradicinius amatus, liaudies mediciną, etnokosmologiją ir kitas sritis. Dėl sinkretinio etninės kultūros pobūdžio etnokultūrinis ugdymas apima visų dalykų ugdymo sritis.
Etninės kultūros dalyko paskirtis - sudaryti sąlygas mokiniams įgyti etninės kultūros pagrindus ir formuotis kultūrinį sąmoningumą, pažįstant jos įvairovę, simbolių, papročių ir kitų reiškinių, objektų kilmę, prasmę, svarbiausias ypatybes, išsiugdant etnokultūrinės raiškos gebėjimus, savo tautos kultūros savitumo suvokimą ir vertybinį santykį su kitų tautų kultūromis.
Etninės kultūros vaidmuo ugdant esmines kompetencijas
Įgyvendinant etninės kultūros ugdymo programas ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė.
-
Pažinimo kompetencija. Mokiniai ugdosi pažinimo kompetenciją nagrinėdami tautos kultūros reiškinius ir objektus, jų kilmę, prasmę, savitumą bei įvairovę skirtinguose istoriniuose ir sociokultūriniuose kontekstuose. Per etninės kultūros pamokas mokiniai aiškinasi etninės kultūros faktus ir sąvokas, aptaria įvairių subjektų (asmenų, kuriančių ir puoselėjančių etninės kultūros vertybes, jas kaupiančių ir tyrinėjančių) vaidmenį. Perimdami tautos kultūros tradicijų patirtį, mokiniai ugdosi gebėjimus pažinti save ir pasaulį. Siedami įvairių etninės kultūros sričių žinias, patirtį ir įgūdžius, palygindami įvairias tradicijas, formuojasi etninės kultūros visumos suvokimą.
-
Kūrybiškumo kompetencija. Mokiniai ugdosi kūrybiškumo kompetenciją išreikšdami tradicinės kultūros patirtį, tenkindami įgimtą kūrybinės saviraiškos poreikį. Jie kelia ir plėtoja etnokultūrinėmis tradicijomis pagrįstas idėjas, analizuodami, lygindami ir derindami įvairias etnokultūrinės kūrybos formas. Mokiniai pasirenka interpretacijoms ir kūrybai reikalingus etnokultūros šaltinius, interpretuoja ir kuria įvairių etninės kultūros sričių kūrinius.
-
Pilietiškumo kompetencija. Pilietiškumo kompetenciją mokiniai ugdosi pažindami tradicijų galią, telkiančią ir vienijančią bendruomenę, visuomenę, tautą. Analizuodami protėvių išmintį, mokiniai gilinasi į darnaus gyvenimo dėsningumus, diskutuoja apie tapatumo, bendruomeniškumo, socialinės ir kultūrinės, pilietinės atsakomybės svarbą. Mokiniai nagrinėja paprotinę teisę, formuojasi harmoningą pasaulėjautą, darnų santykį su gamta, iš kartos į kartą perduodamą pagarbą Gėriui, Gyvybei ir Žemei, meilę Tėvynei. Per etninės kultūros pamokas mokiniai ugdosi solidarumą ir pagarbą, lygindami ir vertindami savo ir kitų tautų tradicijas, jų savitumą. Per įvairią etnokultūrinę raišką išreiškia savo pilietiškumo suvokimą.
-
Kultūrinė kompetencija. Kultūrinę kompetenciją mokiniai ugdosi gilindamiesi į kultūrinę atmintį, formuodamiesi žiniomis grįstą etnokultūrinę savimonę, išbandydami įvairią etnokultūrinę raišką, plėtodami savo polinkius ir talentus, dalyvaudami etninės kultūros veikloje, suvokdami save kaip šeimos ir giminės, bendruomenės, etnografinio regiono, tautos tradicijų tęsėjus.
-
Komunikavimo kompetencija. Mokiniai ugdosi komunikavimo kompetenciją išreikšdami etnokultūros patirtį ir žinias įvairiomis formomis (žodine, grafine, muzikos, šokio, teatro, medijų ir kt.), formuluodami ir pagrįsdami idėjas, tinkamai vartodami sąvokas. Per etninės kultūros raišką mokiniai stiprina tarpusavio ryšius, norą bendrauti. Bendrauja laikydamiesi paprotinių elgesio normų (dėmesingumo, pagarbos pašnekovui), pasirinkdami tinkamą raišką, kurdami teigiamus tarpusavio santykius, atsižvelgdami į komunikavimo tradicijų panašumus ir skirtumus. Per etninės kultūros pamokas mokiniai kuria darnius tarpusavio santykius, suvokdami savo vaidmenį šeimos, giminės, bendruomenės ir tautos sociokultūriniame gyvenime, perimdami paprotinio elgesio normas, puoselėdami ir tęsdami socialinėje terpėje susiformavusias tradicijas, analizuodami jų kaitą ir dėsningumus. Remdamiesi iš kartos į kartą perduodama išmintimi, mokiniai ugdosi atjautą ir pagarbą vienas kitam, formuojasi ekologines nuostatas ir glaudų ryšį su gamta, poreikį atsakingai elgtis.
Šeima ir bendruomenė: etnokultūrinio ugdymo šaltiniai
Vaikai iki penkerių metų amžiaus yra imliausi ugdymui. Tuo metu formuojasi pagrindinė vaiko pasaulėžiūra ir asmeninė logika. Mokslininkai, ieškodami būdų etnokultūros tęstinumui išlaikyti, ypatingą dėmesį kreipia į ankstyvojo amžiaus vaikų etnokultūrinį ugdymą ir kuo įmanoma ankstyvesnį jo integravimą.
Pirmiausia šeimoje perteikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios vertybės. Būtent tėvų požiūris į tautos vertybes daro teigiamą įtaką vaikų etnokultūriniam ugdymui. Šeimoje vaikai gauna PARAMĄ - žinias, informaciją, savęs pažinimą, tapatumo suvokimą. Tautos kultūros perdavimas vaikams šeimose tampa šeimos vidine kultūra, tradicijų tęstinumu ir pagarba praeities bei ateities kartoms. Tad Tautos išlikimą skatinti reikėtų šeimose, kai vaikų raidos imlieji periodai yra dar nepasibaigę.
Dar didesnę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei suteikia ir bendruomenė, kurioje jis auga ir gyvena. Ne šiaip sau lietuviai ir kartu su jais gyvenančios kitos tautos minėdavo gamtos ir kitas šventes gana dažnai ir tam tikru ritmu. Tai vieta susivienyti, pajausti vienas kitą, puoselėti bendrą kultūrą. Tie susibūrimai tapo tradicija dėl labai svarbių priežasčių - tai neleisdavo žmonėms jaustis vienišiems, atskirtiems. Tvirta šeima, išsiugdžiusi vertybes, paremtas tautos etnokultūra ir istorija, sumažintų tokias psichologines problemas, kaip nesaugumas, vienišumas, beprasmybės išgyvenimas, menkavertiškumo jausmas, socialinės fobijos, apatija, beviltiškumas, depresiniai epizodai ir t.t.
Etninės kultūros integravimas ugdymo įstaigose: turinys ir praktika
Lygiai tą patį galima sakyti ir apie ugdymo įstaigą, kurioje bendruomenės nariais tampa ugdytojai (mokytojai) ir šeima plačiąja prasme (vaikai, tėvai, seneliai ir t.t.). Ugdymo įstaigoje svarbu sutelkti pastangas kurti ir puoselėti bendravimo, bendradarbiavimo ir mokymosi vieni iš kitų kultūrą. Bendruomenė telkiama kuriant ugdymo įstaigos kultūrinę aplinką, apimančią puoselėjamas ir kuriamas tradicijas, ugdymo įstaigos bendruomenės renginius, aplinkotyros ir aplinkotvarkos veiklas, taip skatinant meilę ir pagarbą savo gyvenamajai, gimtajai vietai.
Ugdymo įstaigos aplinka tikrai gali būti kuriama kaip vieta, kurioje vaikas jaustųsi taip jaukiai ir maloniai kaip savuose namuose. Ir, žinoma, ypač svarbi saugi emocinė aplinka - jai daro įtaką ir jaukios fizinės aplinkos sukūrimas, tačiau svarbiausiu kriterijumi tampa į ją susirenkantys žmonės. Jų tarpusavio bendravimo kultūra, pagarba, supratimas, pozityvumas, pagalba vienas kitam. Jokios gyvenimo be patyčių programos ar emocinio intelekto pamokos nebus veiksmingos, jei apskritai ugdymo įstaigoje bendruomenė nebus darni, nekonkuruojanti.
Tačiau ugdymo įstaigai kyla nemenkas iššūkis, atsižvelgus į visų bendruomenės narių nuostatas, savitą estetinį aplinkos pajautimą, kurti tokią aplinką, kurioje visi bendruomenės nariai jaustųsi komfortiškai, laukiami ir saugūs. Dažna mokykla tėvų norą įsitraukti į vaikų ugdymą darželyje ir mokykloje priima priešiškai, kaip konkurenciją įstaigoje dirbantiems ugdytojams. Jau gana dažnoje įstaigoje yra daug multikultūrinių šeimų ir net kitų tautų šeimų. Ugdymo įstaigai kyla iššūkis visas jas pažinti, gerbti bei ieškoti priemonių ir būdų kurti jas vienijančią bendrą ugdymo įstaigos kultūrą. Iš tiesų labai malonu stebėti, kaip kai kuriuose didžiųjų miestų rajonų ar kaimų gyventojai vėl įžvelgia bendruomeniško gyvenimo privalumus.
Etninės kultūros ugdymo turinys pagal klasių koncentrus
Pasiekimų sritys, susijusios su etnine kultūra, pateikiamos pagal klasių koncentrus, aprašant skirtingų lygių pasiekimus. Nagrinėdami etninės kultūros reiškinius ir objektus, aptardami etninės kultūros subjektų vaidmenį, lygindami etnografinių regionų tradicijas, mokiniai pažįsta etnokultūrinių reiškinių savitumą, gyvybingumą ir įvairovę skirtinguose sociokultūriniuose kontekstuose. Mokytojo padedami mokiniai dalijasi įspūdžiais apie vaikų folkloro, tautodailės ir kitus kūrinius.
Lentelėje pateikiamas etninės kultūros ugdymo turinio apibendrinimas pagal klasių koncentrus:
| Tema | 1-2 klasių koncentras | 3-4 klasių koncentras | 5-6 klasių koncentras |
|---|---|---|---|
| Žmogus, šeima, giminė | Mokiniai aptaria žmogaus ir jo kūno dalių įvaizdžius, šeimos santykių atspindžius sakytinės ir dainuojamosios tautosakos pavyzdžiuose. Aptaria šeimos santykių modelį tradicinėje kultūroje, aiškinasi senuosius giminystės pavadinimus. Pasakoja apie savo šeimos ir giminės istoriją, tradicijas. Susipažįsta su tautinių vardų įvairove ir vardinių tradicijomis. | Mokiniai nagrinėja ir palygina skirtingų kartų ryšius anksčiau ir dabar. Aiškinasi, koks yra krikšto tėvų vaidmuo tradicinėje kultūroje. Nagrinėdami bendruomenės sampratą, apibūdina savo klasės, mokyklos, vietos bendruomenes. Diskutuoja apie geros kaimynystės ir bendruomeninio gyvenimo tradicijas, pateikia šia tema patarlių, priežodžių ir kitų tautosakos pavyzdžių. Įvertindami papročių pavyzdžius ir pasidalindami savo patyrimu, apibūdina bendruomenės ir giminės vaidmenį svarbiausiose tradicinėse šeimos apeigose - krikštynose, vestuvėse ir laidotuvėse. | Mokiniai nagrinėja bendruomenių įvairovę (klasės, mokyklos, kaimo ar miestelio, mikrorajono ir kt.), aptaria bendruomeninio gyvenimo tradicijas. Pasitelkdami tautosaką ir kitus šaltinius, nagrinėja įvairias tautos kilmės istorijas. |
| Gimtinė ir namai / Gyvenamoji vietovė | Mokiniai nagrinėja tradicinę namų sampratą ir jos atspindžius tautosakoje. Mokosi folkloro kūrinių apie namus. Tyrinėdami vaizdinę medžiagą ar apsilankę etnografiniame kaime, sodyboje, muziejuje susipažįsta su tradicine sodyba, aptaria jos vidų ir aplinką. | Mokiniai tyrinėja gyvenamosios vietovės kultūrinį kraštovaizdį - archeologijos, istorijos, architektūros ir gamtos paminklus, renka ir aptaria su jais susijusias istorijas, sakmes ir padavimus, aiškinasi vietovardžių kilmę. | Mokiniai aptaria Lietuvos etnografinius regionus - Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Suvalkiją (Sūduvą), Žemaitiją, Mažąją Lietuvą. Susipažįsta su įvairių regionų tarmėmis, tautosaka, liaudies dainomis, instrumentine muzika ir šokiais, žmonių gyvensena ir charakteriu. Palygindami regionus, apibūdina svarbiausius jų skirtumus. Aiškinasi, kokiam etnografiniam regionui priklauso gyvenamoji vietovė ir (ar) iš kokio regiono yra kilę tėvai, seneliai, proseneliai. |
| Mitybos papročiai | Remdamiesi pavyzdžiais, mokiniai nusako tradicinius kasdieninius ir šventinius patiekalus bei jų gaminimo būdus. Aiškinasi duonos svarbą šeimos gyvenime, tyrinėja „duonos kelią“, atpažįsta įvairias Lietuvoje tradiciškai augintas javų rūšis. | Pasidalindami savo žiniomis ir rasta informacija šaltiniuose, mokiniai apibūdina įvairių kalendorinių švenčių svarbiausius apeiginius valgius, kai kuriuos iš jų pasigamina. | Tyrinėdami įvairius šaltinius, mokiniai išskiria atskirų Lietuvos etnografinių regionų kulinarinio paveldo ypatybes. Nurodo lietuviškos virtuvės tradicinius prieskonius, aiškinasi jų naudą sveikatai. Diskutuoja apie kulinarinį paveldą šiuolaikiniame gyvenime. |
| Sveikatos tausojimo papročiai | Mokiniai aptaria „gyvenimą su saule“ - etninei kultūrai būdingą dienos režimą. Susipažįsta su namų švarinimosi papročiais (kasdien ir prieš šventes), mokosi mįslių, patarlių, priežodžių apie švarą ir naudotus įrankius (pavyzdžiui, šluotą), aiškinasi su jais susijusius tikėjimus. | Mokiniai nagrinėja įvairių tradicinių maisto produktų ir vaistažolių naudingas sveikatai savybes, atpažįsta vaistažoles, pasigamina arbatų ar kitų gėrimų, valgių. | Mokiniai gilinasi į sveikos gyvensenos tradicijas, liaudies judriųjų ir sportinių žaidimų naudą sveikatai. Pasidalija savo žiniomis apie šiuos žaidimus, juos žaidžia. |
| Kalendoriniai papročiai ir darbai | Mokiniai aiškinasi kalendorinių metų ir paros laiko sampratą tradicinėje kultūroje. Susipažįsta ir pagal galimybes išbando liaudies naudotus būdus kalendoriniam ir paros laikui nustatyti. Aptaria senuosius mėnesių, paros meto (valandų) pavadinimus. Remdamiesi patirtimi ir etnokultūrinėmis žiniomis, apibūdina išskrendančių paukščių dienas, Vėlines. Aptaria „Ožio vedimo“ paprotį ganiavos pabaigoje. Nagrinėja ir savais žodžiais apibūdina papročius per svarbiausias žiemos šventes - Kūčias ir Kalėdas, Tris karalius, Naujuosius metus, Užgavėnes. Aiškinasi, kokius tradicinius darbus šeimos nariai dirbdavo žiemą (verpė, audė, pynė, vijo virves ir kt.), kuria žiemos metui būdingus namų puošybos elementus - šiaudinius dirbinius ir karpinius. Aptaria parskrendančių paukščių dienų, Verbų ir Velykų tradicijas. Išskiria svarbiausius pavasario darbus: arimą, sėjimą, piemenavimo pradžią. Nagrinėja piemenėlių šaukinių gyvuliams, paukščių pamėgdžiojimų įvairovę. | Mokiniai aptaria tradicinius vaikų, moterų, vyrų darbus kaimo bendruomenėje. Aiškinasi talkos sąvoką ir bendruosius įvairių talkų bruožus. Išskiria svarbiausius bendruomeninius rudens darbus - bulviakasį, žiemkenčių sėją, kūlimą, linamynį. Aptaria rudens lygiadienį ir jo šiuolaikines tradicijas. Nusako pagrindinius advento papročius, darbus per to meto bendruomenines vakarones, Kūčių apeigas, „blukio vilkimo“ paprotį. Aptaria Grabnyčių (Perkūno dienos), šv. Agotos (Gabijos, Duonos) dienos papročius. Apibūdina pavasario lygiadienį ir jo šiuolaikines tradicijas. Nagrinėja Melų dienos tradicijas. Apibūdina Velykų laikotarpio (nuo Verbų iki Atvelykio) papročius. Nurodo pirmosios žalumos ir ganiavos pradžios šventės Jurginių (Jorės) ir Sekminių, kaip piemenų šventės, panašumus ir skirtumus. Išskiria bendruomeninius vasaros darbus - šienapjūtę, rugiapjūtę, linarūtę. Aptaria svarbiausius kaimo amatus. | Apsilankę etnokosmologijos ar kitame muziejuje, remdamiesi įvairiais šaltiniais, mokiniai aiškinasi laiko matavimo ir kalendorinių švenčių žymenis, simbolius. Gvildena simbolines skaičių reikšmes. Apibūdina tradicines derliaus šventes ir naujus rudens švenčių papročius (Grybų šventę, Baltų vienybės dieną). Pristato rudens turgų ir mugių tradicijas. Aiškinasi šv. Andriejaus dienos, advento, Kūčių ir Kalėdų papročių, tautosakos ir kito folkloro simboliką. Aptaria kalėdinio laikotarpio turgus (saldaturgį, šeškaturgį, žąsų ir kt.). Nusako viduržiemio šventės papročius. Pateikdami pavyzdžių, įvardija Užgavėnių tradicijų panašumus. |
| Žmogus ir gamta | -- | Mokiniai nagrinėja gamtos objektų ir reiškinių (vaivorykštės, perkūnijos, žaibavimo ir kt.) suvokimą tradicinėje kultūroje, žmogaus ir gamtos ryšį, pagarbą kiekvienai gyvybei, gamtosaugines nuostatas. Tyrinėja Pasaulio medžio vaizdinį, pateikdami pavyzdžių iš tautosakos ir kitos liaudies kūrybos. Remdamiesi šaltiniais, apibūdina pagrindinius senovės lietuvių dievus (Perkūną, Žemyną, Gabiją, Laimą ir kt.), mitologizuotus dangaus kūnus (Saulę, Aušrinę, Dievaitį Mėnulį). Analizuoja liaudies kūrybą, susijusią su mitinėmis būtybėmis (laumėmis, giltine, velniais ir kt.). Nusako gyvūnų (žvėrių, žalčių ir gyvačių, paukščių) mitines reikšmes. | -- |
| Tautinis kostiumas | -- | -- | Naudodamiesi įvairiais šaltiniais, mokiniai apibūdina XIX-XX a. pr. tautinio kostiumo savitumą skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose - spalvas, raštus, galvos apdangalus, papuošalus ir kitas būdingas aprangos dalis. Nagrinėja skirtingo statuso žmonių tradicinę aprangą, atskirų jos dalių paskirtį ir sąsajas su apeigomis. Išsamiau tyrinėja savo (ar pasirinkto) etnografinio regiono tautinį kostiumą, kuria jo modelį. |
Folkloras ir meninė raiška praktikoje
Sakytinis, muzikinis ir žaidybinis folkloras yra neatsiejama etninės kultūros dalis. Mokiniai aiškinasi skaičiuočių, greitakalbių, patarlių, priežodžių, mįslių ir kitų trumpųjų pasakymų paskirtį, pasirenka jų atlikimo formą (rengia varžytuves, viktorinas ir kt.). Aptaria ir seka melų, stebuklines pasakas, pasakas su dainuojamaisiais intarpais. Diskutuoja apie šiurpių sekimo tradiciją. Mokiniai susipažįsta su našlaičių dainomis, bendraisiais raudų tradicijos bruožais. Apibūdina tradicinius ganymo, medžioklės garso ir muzikos įrankius, kai kuriuos išbando.
Kolektyvinė ir individuali tradicinė kūryba taip pat yra svarbi. Mokiniai aptaria liaudies kūrybos kolektyvinę prigimtį ir individualią kūrybinę raišką. Jie nusako folkloro žanrus, muzikavimo tradicijas, tarmes, taikomąją tautodailę. Remdamasis šaltiniais, mokiniai palygina skirtingų etnografinių regionų kalendorinius papročius ir su jais susijusius tradicinius prekybos būdus ir verslus. Apibūdina ir apibendrina folkloro žanrus, muzikavimo tradicijas, tarmes, taikomąją tautodailę. Pateikdamas pavyzdžių apibūdina įvairių folkloro žanrų kūrinius ir paprotinę tautodailę. Pateikdamas pavyzdžių, skirtingais aspektais apibūdina įvairių folkloro žanrų kūrinius ir paprotinę tautodailę.
Šokamojo folkloro programos taikymas gali padėti kompleksinę negalią turintiems paaugliams. Atvejo tyrimo tikslas buvo atskleisti kompleksinę (sunkią) negalią turinčių paauglių judesių dinamikos ir socialinių santykių kaitą, taikant šokamojo folkloro programą. Šis tyrimas, atliktas miesto specialiojoje mokykloje, parodė, kad tiriamieji, trys 13 metų berniukai, turintys kompleksinę negalią, dalyvavo šokamojo folkloro programoje, adaptuotoje pagal S. Zvicevičienės metodiką (2018). Vyko dešimt individualių sesijų du kartus per savaitę po 30 minučių.
Etninės kultūros ugdymo kokybę kelia ir meistriškumo pamokos. Pavyzdžiui, Lietuvos, Sakartvelo, Lenkijos, Ukrainos ir įžymių kitų šalių pedagogų meistriškumo pamokos apima kasdienius 6-8 val. teorinius ir praktinius tradicinio rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, kartvelų dainavimo, liaudies choreografijos, žaidimų, liaudies kostiumų elementų gamybos (juostų vijimas, siuvinėjimas, papuošalų gamyba) ir kt. LTMFEC archyve saugomi unikalūs meistriškumo pamokų įrašai, su kuriais susipažinti galima pateikus užklausą.
Iššūkiai ir perspektyvos
Kaip jau minėjau, ugdymo įstaiga daugeliui šeimų tapo etnokultūros ir tautinės tapatybės perdavėja ir šiuo metu ugdymo etnokultūra modelį realizuojanti vieta. Vis dėlto, pastebima, kad etninė kultūra ugdymo įstaigose neretai suprantama ne kaip būties, santykių, pasaulio ir savo tapatumo suvokimas, bet kaip susipažinimas su senove ir ja pažaidimas reprezentaciniais tikslais. Vaikų darželiuose ir mokyklose dažniausiai etninės kultūros ugdymui ar puoselėjimui naudojami specialiai tam įrengti kambariai ar kabinetai, kuriuose sukauptos ugdymui skirtos priemonės ar įvairūs seni daiktai, kurie pristatomi kaip „etninė kultūra“.
Kad taip nebūtų, reikia kitaip suvokti pačią etninę kultūrą, kodėl ji mums svarbi ir reikalinga. Per koncertus ar muges demonstruojami gebėjimai turėtų atsispindėti tik kaip pasekmė to, kad vaikas ta daina ar tuo amatu džiaugiasi kasdieniškai, didžiuojasi, galbūt net sieja savo ateitį, rodydamas, kad etninė kultūra yra gyva ir aktuali jo gyvenime. Neužtenka vien ugdymo įstaigoms prisiimti pareigą ugdyti vaikų etninį tapatumą. Į etninės kultūros puoselėjimo procesą būtina įtraukti tėvus, o tiksliau - juos įgalinti perimti iniciatyvą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
