Gimimo Eiliškumo Įtaka Asmenybei: Teorijos, Praktika ir Ateities Perspektyvos
Tikriausiai kiekvienas esate girdėjęs teoriją, kad žmogaus asmenybei įtakos gali turėti gimimo eiliškumas šeimoje. Jūs galite turėti vienokių ar kitokių būdingų savybių rinkinį, kuris priklausys nuo to, pirmas, antras, jauniausias ar vienintelis vaikas savo šeimoje esate. Ypač daug dėmesio šiam klausimui skiria individualiosios psichologijos teorija, kurios pradininkas buvo Alfredas Adleris (1870-1937).
Jo nuomone, žmogaus asmenybės pagrindiniai bruožai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Santykiai su motina, o vėliau ir kitais šeimos nariais, yra ypač svarbūs asmenybės formavimosi procesui. Išgyventa situacija šeimoje išlieka visam laikui, keičiasi tik aplinkybės ir asmenys.
Mokslinės Perspektyvos ir Ginčai
Gimimo eiliškumas - tema, apie kurią tiek daug prikalbėta, prirašyta, liaudyje pripasakota, jog gali pasirodyti, kad nieko naujo čia nepasakysi, dviračio neišrasi. Reikia pripažinti, kad su šia nuomone sutinka toli gražu ne visi mokslininkai. Yra nemažas būrys psichologų, teigiančių, kad, atlikdami tyrimus, jie nepastebėjo jokio tiesioginio ryšio tarp gimimo eiliškumo šeimoje ir asmenybės savybių. Tačiau turbūt didesnis būrys yra tokių, kurių tyrimai rodo ką kita.
Pirmasis šia tema XX a. pradžioje pasisakė psichiatras Alfredas Adleris. Šis austras pasaulyje žinomas kaip individualiosios psichologijos pradininkas. Anot psichiatro, pirmagimiai neretai užauga neurotiški, mat juos traumuoja antrojo vaiko šeimoje atsiradimas. Nuo tada mokslininkai iš viso pasaulio vykdė įvairius tyrimus, siekiančius paneigti ar patvirtinti šias prielaidas. Pavyzdžiui, 1968 m. amerikiečių tyrėjų atlikta studija parodė, kad pirmagimiai yra atsargesni ir mažiau linkę rizikuoti. Vis dėlto, šiandien aiškėja, kad abi studijos buvo atliktos naudojantis abejotinais metodais.
2018 m. tyrimą atliko ir psichologas Scottas Alexanderis. Apklausęs 7 248 asmenis, jis nerado jokių įrodymų, kad gimimo tvarka iš tikrųjų darytų įtaką žmonių charakterio savybėms. Pasak mokslininko, daug svarbiau tai, kaip tėvai elgiasi su savo skirtingo amžiaus vaikais. Šiai išvadai pritaria ir psichologė Giedrė Kivylienė. A. Adleris dar 1918 m. pastebėjo, kad brolių ir seserų tarpusavio santykiai sukuria universalių potyrių. Tačiau psichiatras pabrėžė, kad, be vaikų gimimo eiliškumo, svarbi ir atmosfera šeimoje, ankstyvosios patirtys ir gyvenimo stilius. Pasak pašnekovės, individualiosios psichologijos pradininko iškeltos idėjos gyvuoja ir šiandien, todėl jos dažnai tampa mokslinių tyrinėjimų ir diskusijų objektu.
Gimimo Eiliškumas: Ne Chronologija, o Subjektyvi Patirtis
Prieš atsakant į klausimą apie gimimo eiliškumo įtaką, svarbu priminti faktą, kurį dažnas (net ir moksliškai tyrinėjantis gimimo eiliškumo konstruktą) yra linkęs pamiršti - gimimo eiliškumas nėra lygus gimimo numeriui ar chronologiniam eiliškumui (pirmas, antras, trečias ir t.t.). Kitaip tariant, gimimo pozicija nėra žmogaus charakterį nulemiantis veiksnys. Individualiosios Psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Mano išskirtos gimimo eiliškumo šeimoje pozicijos buvo šiek tiek neteisingai suprastos. Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“.
Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimusi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą. Tad į biologinę gimimo eiliškumo poziciją derėtų žiūrėti ne kaip į duotybę, o kaip į tikimybę vaikui įgyti vienokį ar kitokį specifinį patyrimą.
Vienas žymiausių individualiosios psichologijos terapeutų, Shulman, praplėtė Adlerio prielaidas, teigdamas, jog psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje. Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą.
2015 metais Vilniaus Universitete atliktas tyrimas, kuriuo siekta atskleisti sąsajas tarp psichologinio gimimo eiliškumo bei gyvenimo stiliaus, įtraukiant ir biologinę poziciją, parodė įdomius rezultatus. Psichologinis gimimo eiliškumas buvo matuojamas, naudojant lietuviškąją White-Campbell Psychological Birth Order Inventory (PBOI) versiją; gyvenimo stiliaus analizei pasitelktas Basic Adlerian Scales for Interpersonal Success-Adult Form (BASIS-A) klausimynas; abu klausimynai paremti individualiosios psichologijos teoriniu pagrindu bei ankstyvųjų prisiminimų metodu. Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu. Matyti, jog psichologinių gimimo eiliškumo pozicijų analizė gali duoti pakankamai išsamius rezultatus apie gyvenimo stilių. Kone identiški rezultatai buvo gauti ir Gfroerer, Gfroerer, Curlette, White ir Kern (2003) tyrime, atliktame su JAV studentais, kuriame taip pat buvo tiriamos psichologinio gimimo eiliškumo sąsajos su gyvenimo stiliumi. Tačiau svarbu paminėti, jog šie abu tyrimai pasižymėjo tam tikrais metodologiniais ribotumais, tad rezultatai turėtų būti vertinami su atsargumu. Tuo tarpu biologinės gimimo eiliškumo pozicijos tyrimas nedavė jokių sąsajų su gyvenimo stiliaus charakteristikomis. Tai patvirtina Adlerio keltas prielaidas apie tai, kad vaiko gimimo numeris nelemia jo charakterio.
Negana to, tyrime buvo atskleisti įvairūs psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai, pavyzdžiui: viduriniosios biologinėje pozicijoje esančios tiriamosios savo subjektyvią patirtį buvo linkusios sieti labiau su pirmagimio pozicija; dar įdomiau - vienturtės savo patirtį labiau įvertino kaip susijusią su jaunėlės psichologine pozicija labiau nei pačios (biologinės) jaunėlės. Tai reiškia, jog vaikas, gimęs vienu ar kitu eiliškumo numeriu, nebūtinai įgis su ta pozicija susijusį patyrimą bei gyvenimo stilių. Psichologinis (arba funkcinis) gimimo eiliškumo formavimesi, be subjektyvių veiksnių, veikia ir eilė išorinių faktorių, todėl svarbu individą matyti kaip visumą, neatsiejamą nuo jos konteksto.
Tipinės Gimimo Pozicijų Savybės ir Jų Įtaka
Psichologo Kevino Lehmano „Knyga apie gimimo tvarką: kodėl esi toks, koks esi“ detaliai tyrinėja, kaip gimimo eiliškumas šeimoje - ar esi vyriausias, vidurinis, jauniausias ar vienturtis - gali turėti įtakos tavo asmenybei ir gyvenimo pasirinkimams. Lehmanas teigia, kad gimimo tvarka daro didelę įtaką tam, kaip mes bendraujame su kitais, kokius santykius kuriame ir kokie siekiai mus motyvuoja. Knygoje jis aprašo tipinius gimimo eiliškumo bruožus. Daugelis žmonių sutiktų, kad šiuose apibūdinimuose yra daug tiesos.
Pirmagimiai: Atsakingi Lyderiai
Pirmagimiai dažnai įsitraukia į pernelyg daug veiklų ir dažnai siekia lyderio pozicijų ar aukštų postų. Pirmagimiui būdingas ir įsitikinimas, kad aplinkiniai tave rimtai priima. Vyriausias vaikas dažniausiai apibūdinamas kaip atsakingas, perfekcionistas, mėgstantis vadovauti ir būti pavyzdžiu kitiems. Jolita, viena iš pašnekovių, patvirtina, kad jos sūnus mėgsta skaityti knygas, domisi istorija. Paklausta, ar sūnų galima pavadinti perfekcionistu, ji nedvejodama tai patvirtina: „Taip, ir labai pedantišku, beprotiškai tiksliu. pašalinio popierėlio, viskas tvarkingai sudėta.” Pirmagimiai dažnai renkasi atsakingas profesijas, pavyzdžiui, medicina, teisė, finansai.
Pirmagimis moko tėvus būti Tėvais, todėl pirmasis vaikas, grubiai tariant, tampa auginimo, auklėjimo - ugdymo eksperimentu. Sekančiam vaikeliui jau būna pramintas kelias. Gan dažnai pirmasis vaikas gali būti tėvų įvardijamas kaip sunkiai auklėjamas, nors kiekvienas pirmas kartas yra sunkesnis. Deja, kaltė krenta ant vaiko pečių. Dar gan dažnas atvejis, kad vyresnėlis gali pasijusti mažiau mylimas. Nepaisant to, pirmagimiams būdingas savarankiškumas, atsakomybės jausmas ir rūpestingumas. Didelė tikimybė, kad užaugs tvirtas, gabus, savimi pasirūpinantis žmogus.
Pirmagimio psichologija | Kaip gimimo tvarka formuoja asmenybę
Vidurinieji Vaikai: Tarpininkai ir Individualistai
Pagal teoriją viduriniojo vaiko būdo bruožai yra prieštaringiausi. Toks vaikas gali būti drovus ir ramus arba, atvirkščiai, draugiškas ir lengvai bendraujantis. Vidurinysis vaikas paprastai būna tarpininkas, lankstesnis ir dažnai jautresnis santykiuose su kitais žmonėmis, nes nuolat ieško savo vietos tarp brolių ir seserų; kartais tokios vietos neranda ir atsitraukia nuo šeimos. Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu. Nemažai psichologų kalba apie vidurinio vaiko sindromą, esą vyresniajam tenka visi nuopelnai, jauniausiajam - meilė, o viduriniam - nieko.
Jei svarbūs poreikiai vaikystėje nepatenkinami, jie lydės visą gyvenimą. Suaugus tai gali trukdyti gyventi visavertiškai. Kai pirmagimis visada minimas kaip pavyzdys, antragimis dažniausiai eis kitu keliu, gali jaustis „nesuprastasis” ar „kaip šuniui penkta koja”. J. Kuliešienė prisiminė 1996 m. tyrimą, kuris rodo, jog dviejų vaikų šeimose jaunesnieji broliai užaugs maištingesni, atviri naujovėms ir nuotykiams, be to, paslaugūs. Apie viduriniojo vaiko bendravimo įgūdžius paklausus Jolitos, ji papasakojo istoriją iš vienos savo kelionių, kur jos vidurinysis sūnus, rodydamas iniciatyvą, bandė susikalbėti su vietiniais gyventojais, ir, anot Jolitos, toks elgesys jam yra būdingas.
Jaunėliai: Žavūs ir Energingi
Jauniausieji vaikai šeimoje yra draugiški, šiek tiek išsiblaškę, žavingi manipuliatoriai. Tipiškas jaunėlių bruožas - jų nerūpestingumas ir gyvumas. Jie dažnai tampa kompanijos sielomis, populiarumą užsitarnaujantys savo linksmu kvailiojimu. Mūsų pašnekovė tvirtina, kad jaunėlis sūnus stengiasi bendrauti su aplinkiniais, aktyviai dalyvauja visur - piešia, šoka, lanko muzikos mokyklą. Jauniausias vaikas dažnai apibūdinamas kaip linksmas, komunikabilus, mėgstantis būti dėmesio centre ir pratęs gauti tai, ko nori, net ir būdamas „mažiausias”. Teorija tvirtina, kad yra ir kita jaunėliams būdingų bruožų grupė: jie gali būti išlepinti, nekantrūs ir audringi.
Vienturčiai Vaikai: Unikali Patirtis
Vienturtis vaikas dažnai turi vyriausiojo vaiko bruožų, bet taip pat gali būti labiau ego-centriškas, dažnai brandesnis nei jo bendraamžiai. Psichologė G. Kivylienė pažįsta vienturtį, kuris sėkmingai sukūrė šeimą ir augina tris nuostabius vaikus, ir neabejoja jo diplomatiškumu ieškant kompromisų šeimoje. Vis dėlto, tai, kad žmogus augo vienas, gali turėti įtakos. Galbūt toks žmogus nuspręs turėti tik vieną vaiką, nes jam pačiam buvo labai gera, arba, kaip tik, norės gausios šeimos.
Vienturčio patiriami sunkumai dalijantis ar ieškant kompromisų daugiau gali būti susiję ne su vaikų skaičiumi šeimoje, o su jo auklėjimu. Dalijimosi sunkumai gali kilti dėl klaidingo tėvų skatinimo vaikystėje atiduoti žaislus kitiems, jei tai vaikas išgyveno kaip trauminę patirtį.
Tėvų Vaidmuo Asmenybės Formavimesi
J. Kuliešienė pritaria, kad tėvų suformuoti ir dėl įvairių trauminių patirčių atsiradę elgesio modeliai pasireiškia ir suaugus. Tėvų vaidmuo, jų auklėjimo stilius ir sukurtas santykis su vaiku yra labai svarbus besiformuojančiai atžalos asmenybei. Tačiau nenuvertinkime ir paties vaiko temperamento, talentų, individualybės ir unikalumo, - vardija G. Kivylienė. Gimimo eiliškumas iš tikrųjų suteikia tam tikras sąlygas vaiko raidai. Pavyzdžiui, jei mama daugiau laiko praleidžia su mažesniu šeimos nariu, vyresnėlis turi erdvės tapti savarankiškesnis ar kūrybiškesnis. Jaunėliams suteikiama galimybė stebėti tėvų santykius su pirmagimiu ir iš jų mokytis. Pasak psichologės, tiek jaunėliai, tiek vyresnieji šeimoje susiduria su tam tikrais resursais ir apribojimais.
Auklėjimo Stiliaus Poveikis: Hipergloba ir Nepripažinimas
Yra dvi būdingos motinų nuostatos - lepinimas (hipergloba) ir nepripažinimas. Šį kartą - apie nepripažįstančią motinystę, kuri gali padėti pamatus depresiškai asmenybei. Čia turimos galvoje šykščios, mažai motiniškai mylinčios, griežtos moterys. Paprastai jos pačios vaikystėje būna patyrusios per mažai motiniško švelnumo, todėl neturi pavyzdžio ir mažai nutuokia apie vaiko poreikius.
„Programiškos“ motinos dėl netikrumo ir nepakankamo įsijautimo vaiką žindo ir auklėja pagal sustingusią schemą, neatsižvelgdamos į jo individualius poreikius. Jos per anksti iš vaiko reikalauja prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, kelia jam per didelius reikalavimus. Jeigu kūdikis, nekantriai ir skubiai (ir būtinai nustatytą valandą) pažindytas, iškart paguldomas į lovelę ir jam mama neskiria daugiau dėmesio, jam pamažu formuojasi nuostata, kad iš šio pasaulio nėra ko laukti. Būtent iš to kyla daugelio depresiškų žmonių pagrindinė gyvenimiška jausena - beviltiškumas.
Ankstyvo nepripažinimo pasekmės vaikui būna dvejopos. Pirma, jis per anksti išmoksta rezignuoti, todėl tampa suvaržytas visose srityse, kuriose reikia ką nors pasiimti, reikalauti ir būti iniciatyviam. Antra, dėl anksti patirto nepripažinimo vaikas pradeda manyti nesąs vertas meilės. Tai paprastai sukuria pagrindą stipriems menkavertiškumo jausmams. Tokio amžiaus vaikas dar neturi galimybės palyginti, todėl jis negali suprasti, kad nesugeba mylėti būtent jo tėvai. Kai žmogus jaučiasi itin menkavertis, jam gali atrodyti, kad jis neturi teisės gyventi, kad šią teisę jis privalo užsitarnauti, ir teisėta egzistencija yra tik tuomet, kai gyvenama dėl kitų.
Hiperglobos ir nepripažinimo poveikis pagal savo baigmę yra panašus: ir dėl vieno, ir dėl kito dažniausiai ima vystytis depresiška asmenybė. Lepinamas vaikas tiesiog gerokai vėliau nei nepripažįstamas patiria baimę ir krizes - tuomet, kai gyvenimas taip nebelepina, kaip vaikystėje, ir kai neberandama jokių „pakaitinių motinų“. Žmogus pasirodo nesąs pribrendęs gyvenimo sunkumams bei reikalavimams, ir prasiveržia depresija. Vaikas, kuris augo trūkumo ir nepripažinimo sąlygomis, per anksti išmoksta atsisakyti. Jis tampa nereiklus, „patogus“ tėvams, kurie už šių elgesio būdų nepastebi depresijos požymių. Depresiškos struktūros žmonės nesugeba tikėti ateitimi, taip pat savimi pačiais, jie yra išmokę prisitaikyti. Priešiška, neigianti, per daug reikli motina kartais tampa giliausia savižudybės, kaip paskutinės galimos rezignacijos, priežastis.
Kaip Tėvams Kurti Palaikančią Aplinką?
Tad kaip užtikrinti, kad vaikui jo gimimo eiliškumas neturėtų didelės įtakos? Ko gali imtis tėvai? Deja, mūsų baimės ir lūkesčiai vaikus riboja, sukuria tarp jų konkurencingą, nepagarbią aplinką. Mažieji pykstasi ir konkuruoja dėl jiems pačių svarbiausių žmonių - tėvų, dėmesio, meilės ir pripažinimo, - pabrėžia specialistė. Galime įsivaizduoti ar prisiminti, kaip jaučiasi vaikas, kuris yra nuolat tėvų raginamas nusileisti ir tenkinti mažesniojo brolio ar sesės įnorius, ignoruojant savuosius. Arba kaip jaučiasi vidurinysis, kurio pasiekimai nuolat lyginami su vyresnėlio gerais rezultatais. Anot pašnekovės, vien dėl to, kad vaikas yra vyresnis, jis neprivalo nuolat taikytis su brolio ar sesers nemokėjimu bendrauti. Už namų ribų elgiamės pagarbiai ne tik su mažiausiais, bet ir vyresniaisiais. Šią taisyklę turėtume taikyti ir namuose.
J. Kuliešienė primena tėvų auklėjimo, meilės, suteikiamo saugumo ir laisvės jausmo svarbą. Viskas priklauso nuo to, kokį vaikų auginimo modelį sąmoningai ar pasąmoningai pasirenka tėvai. Kartais atžaloms nejučia skirstomi vaidmenys, pavyzdžiui, tikimasi, kad pirmagimis bus atsakingas, paklusnus. Maždaug prieš šimtą metų A. Adleris pradėjo mokyti ir šviesti tėvus bei mokytojus, remdamasis savo įsitikinimu, kad tai - greičiausias ir patikimiausias kelias, sukuriantis pagrindus sveikam ir sėkmingam asmens integravimuisi į visuomenę, gyvenimo uždavinių sprendimui ir bendrai, visuomenės psichologinės sveikatos stiprinimui. Jo pasekėjai, remdamiesi jo idėjomis ir teorija, sukūrė tėvų mokymo programas - tėvų grupes, kurių metu tėvai pagrindinių vaikų auklėjimo principų išmoksta per praktiką, susietą su teorija.
Tėvai konsultacijose ieško ir atranda geresnius bendravimo su vaikais būdus, pradeda suprasti ir įvertinti skirtumą tarp žodžių, kurie nudrąsina, ir žodžių, kurie suteikia drąsos; tarp žodžių, sukeliančių priešiškumą, ir tų, kurie kviečia bendradarbiauti; tarp žodžių, po kurių vaikas nebegali galvoti ir susikaupti, ir žodžių, išlaisvinančių natūralų troškimą mokytis. Tėvai išmoks nesutarimus tarp vaikų spręsti atviru ir pagarbiu bendravimu. Atras metodus, padrąsinančius vaikus priimti save tokius, kokie jie yra, ir patikėti tuo, kokiais jie gali tapti.
Gimimo Eiliškumas ir Santykiai Suaugus
XX a. antrojoje pusėje taip pat buvo vykdyta nemažai tyrimų, tvirtinančių, kad partnerių gimimo eiliškumas yra svarbus santuokai. Pasirodo, esą geriausiai į poras pirmagimiui, vienturčiui ir viduriniam vaikui tinka jaunėlis. Tokiomis išvadomis greitai susižavėjo populiarioji psichologija. Šių tyrimų pagrindu publikuota daugybė straipsnių ir knygų, patariančių, kaip susirasti antrąją pusę. Tačiau G. Kivylienės teigimu, romantiniai santykiai nėra tokie jau paprasti. Nepriklausomai nuo to, ką patyrėme vaikystėje, svarbiau yra tai, kaip mes į tai reaguojame užaugę. Suaugę mes jau galime kritiškai mąstyti ir vaikystės situacijas vertinti nebe vaiko, o suaugusio žmogaus akimis. Galime netgi įsijausti į tėvų, brolių ar seserų vaidmenis. Pasak specialistės, mes turime galimybę keisti savo charakterio savybes ar išmoktus elgesio modelius.
J. Kuliešienės teigimu, tobulų santykių recepto tikrai nėra. Tai, kaip mes renkamės partnerius, tiria ne viena iš psichologijos mokslo krypčių. Anot tyrėjų, mūsų pasirinkimui įtakos turi daugybė asmenybę suformavusių faktorių. Todėl viskas yra kur kas sudėtingiau. Tiesa, kalbant apie gyvenimo partnerių pasirinkimą ir šeimos kūrimą, tėvų šeimos modelis ir ankstyvos vaikystės patirtys išties yra itin reikšmingos. Jei tėvai puikiai sutaria, didelė tikimybė, kad tai atsispindės ir jų suaugusio vaiko gyvenime. Partnerius pasąmoningai pasirenkame panašius į savo biologinius tėvus ar globėjus.
Demografinės Tendencijos ir Ateities Asmenybės Bruožai
Pridėkime paprastą demografinį faktą, kad pasaulyje gimstamumas yra 2,3 vaiko vienai moteriai, o daugelyje šalių jis vos viršija vienetą arba net nesiekia vieno vaiko moteriai. Absoliuti dauguma žmonių ateities pasaulyje negalės susiformuoti viduriniojo vaiko charakterio, nes augs arba vieno, ar geriausiu atveju dviejų vaikų šeimose. Vyriausiųjų vaikų reikšmė pasaulyje išliks, ypač tarp tų žmonių, kurie turės jaunesnį brolį ar jaunesnę seserį. Daug didesnė dalis žmonių bus arba vieninteliai gimę vaikai šeimoje arba vyriausieji, ir rečiau - antrieji pagal gimimą, t. y. jaunėliai. Trečiųjų ir t. t. vaikų bus visiška mažuma. Pasaulyje neišvengiamai sumažės gimimų eile pagrįsta įvairovė.
Susitraukusi šeima, likus tik tėvams (vienam iš tėvų) ir vienam ar dviem vaikams, formuos (jau formuoja!) būsimo pasaulio charakterį pagal susiaurėjusį gimimo eiliškumą. Ateities pasaulyje daug labiau vyraus vyresniųjų ir vienturčių vaikų bruožai - perfekcionizmas, savarankiškumas, polinkis vadovauti. Pridėkime prie to dar kitą demografinį faktą, kad moterys yra linkusios vis vėliau susilaukti vaikų - Eurostat duomenimis šis amžius jau 30 metų. O vyresnės ir labiau patyrę moterys (kaip ir jų vyrai) jau savaime labiau linkusios auginti vaikus perfekcionistiškai ir reikliai.
Šiek tiek linksmumo ir atsipalaidavimo galima bus sulaukti tik iš tų jaunėlių, kurie bus gimę praėjus ne daugiau kaip penkeriems metams po pirmgimio, nes didelis tarpas tarp vaikų gimimo eilę pradeda iš naujo. Visi šie apmąstymai verčia daryti išvadą, kad ateities pasauliui labai truks tarpininkų ir lanksčių žmonių. Jis bus skilęs į dvi dalis: pirmgimių ar viengimių vaikų dominuojamą rimto, pernelyg rimto darbo pasaulį (pvz., Joe Bidenas, Viktoras Orbánas, Emmanuelis Macronas, Friedrichas Merzas) ir jaunesniųjų vaikų dominuojamą linksmybių ir pramogų pasaulį (pvz., Eddie Murphy, Whoopi Goldberg, Steve‘as Martinas, Jimas Carrey, Dave Chappelle, Gabriel “Fluffy” Iglesias). Tas pasaulis jau tarp mūsų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
