Mokykliniai metai užima svarbia vietą ruošiantis tolimesniam gyvenimui. Tai, kaip sėkmingai seksis mokytis, priklauso nuo įvairių dalykų: noro arba nenoro mokytis, įgimtų ir įgytų gebėjimų, aplinkos sąlygų. Natūralu, kad tėvams ir pedagogams kyla klausimų: kokie vaiko gebėjimai lyginant jį su bendraamžiais? Galbūt jis gabesnis už daugumą savo klasės draugų? Kodėl vaikui nesiseka mokytis vieno ar kito dalyko? Ar tai susiję su tam tikrų gabumų stoka? Ieškantiems savo kelio paaugliams taip pat dažnai rūpi sužinoti, kokie yra jų tikrieji intelektiniai gebėjimai, kokiose srityse juos geriausiai galėtų išnaudoti. Rasti atsakymus į anksčiau minėtus klausimus gali padėti vaiko intelektinių gebėjimų vertinimas. Tačiau vis svarbesnis tampa ir emocinio intelekto vertinimas bei ugdymas, kurie yra esminiai vaiko sėkmei ir gerovei. Straipsnyje aptarsime psichologinius testus, skirtus vaikams nuo 5 metų, kurie padeda įvertinti įvairius vaiko raidos aspektus, įskaitant intelektą, emocinę būseną, elgesį ir asmenybės bruožus. Šie testai yra svarbūs siekiant suprasti vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses, identifikuoti galimus sunkumus ir planuoti individualizuotas ugdymo bei terapijos programas.
Mokslininkai pripažįsta, kad emocinis raštingumas - gebėjimas atpažinti, skirti, kontroliuoti ir reikšti savo ir kitų emocijas - yra geros psichikos sveikatos ir sėkmės ateityje pamatas. Vaikams emocinis intelektas yra ypač svarbus. Kuo vaiko aukštesnis emocinis intelektas, tuo jis geriau pažįsta savo emocijas, norus ir tikslus, geba lengviau prisitaikyti prie kintančių situacijų, lengviau sprendžia konfliktines situacijas su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Šis gebėjimas leidžia vaikui ne tik efektyviau bendrauti, bet ir geriau tvarkytis su kasdieniais iššūkiais.
Dažnai lyginami emocinis intelektas (EQ) ir intelekto koeficientas (IQ), tačiau jie matuoja skirtingus gebėjimus. IQ nurodo asmens intelekto lygį, lyginant su to paties amžiaus grupe. Aukštesnio IQ vaikų turtingesnis žodynas, geresnis erdvinis mąstymas, atmintis, pasižymi geresniais matematiniais ir loginiais gebėjimais. Tačiau jei vaiko žemas EQ, jis gali nesugebėti pademonstruoti savo aukšto IQ ir mokytis prastesniais pažymiais, nei tas vaikas, kurio emocinis intelektas aukštesnis, o IQ žemesnis. Kas labiausiai tikėtina, aukštesnio EQ vaikai jaučiasi gyvenime laimingesni ir sėkmingesni. Emocinis intelektas auga kartu su patirtimi ir aukščiausias būna 35-44 metų, o IQ dažniausiai yra stabilus.

Ar tikslinga kalbėti apie vaikų emocinį intelektą, jei vaikai iš prigimties egocentriški? Atsakymas - labai tikslinga. Labai tikslinga kalbėti apie vaikų emocinį intelektą 3-5 vaikų gyvenimo metais, kadangi vaikai yra labai egocentriški. Vaikai nori ir natūraliai galvoja, kad visas pasaulis sukasi apie juos, kad visi žaislai gali būti jų. O tam, kad vaikas gautų norimą daiktą, jis gali kąsti, mušti, spirti. O mes juos iš karto ir mokome, kad draugui skauda, matai, jis verkia, jam liūdna. Natūraliai vaikai daug greičiau susiranda draugų, jei išmoksta atpažinti kitų vaikų emocijas, arba išmoksta sukontroliuoti savo pyktį. Juk niekas nenori draugauti su nuolat rėkiančiu ir pykstančiu vaiku.
Vaiko emocinis intelektas priklauso nuo genetikos? Mokslininkai į šį klausimą atsako skirtingai. Vieni teigia, kad emocinis intelektas priklauso prie stabilių asmenybės savybių, kurias šiek tiek gali įtakoti tėvų auklėjimas ir socialinė aplinka, o kiti sako, kad emocinį intelektą galima ir reikia lavinti nuo mažumės ir tai visiškai nepriklauso nuo genetikos. Mano nuomone, vaikų mokymas atpažinti, priimti ir valdyti savo ir aplinkinių emocijas tik padės vaikams geriau jaustis ir jiems bus lengviau prisitaikyti prie skirtingų aplinkų (namų, darželio, mokyklos ir kt.).
Nuo kada galima pradėti ugdyti vaiko emocinį intelektą? Natūraliai emocinį intelektą imame lavinti, kai kūdikis ima stebėti veidus, šypsenas. Jau pusantrų metų vaikas bando paguosti verkiančią mamą. Vaikas gali glostyti, raminti, nešti saldainį arba barti ir mušti, priklausomai nuo to, kaip yra pats raminamas, kai verkia. Daugiausia dėmesio EQ lavinimui reikia skirti tada, kai vaikas ima kalbėti. Dažnai tėvai nebegali patenkinti vaiko visų norų čia ir dabar. Tarkime, jei vaikas nori ledų, o namie jų nėra. Mums suaugusiems yra aišku, kad galima palaukti ir ledus valgyti kitą dieną. O jei vaikas nori ir negauna, jis supyksta arba liūdi. Išgirsdami ir priimdami vaiko norus, įvardydami jo jausmus, parodome, kad mums svarbus vaikas ir jo norai. Taigi, labai tikėtina, kad ne iš karto, bet palaipsniui vaikas išmoks palaukti, gebės priimti aplinkinių žmonių norus ir išmoks susitarti.
Vaiko emocinio intelekto ugdymas skirtingais amžiaus etapais skiriasi. Svarbiausia - nuoseklus ir nuoširdus tėvų elgesys su vaikais. Tėvai turi kalbėtis su vaikais apie savo jausmus, mokyti juos spręsti problemas. Tėvai neturi stengtis būti tobuli, be neigiamų emocijų ar jokių problemų, nes geriausias mokymas - savo pavyzdžiu. Didžiausia dėmesį ikimokykliniame amžiuje reiktų skirti emocijų pažinimui, pykčio, liūdesio, baimių priėmimui ir suvaldymui. Mokykliniame amžiuje - empatijai, problemų sprendimui, tikslų kėlimui ir gebėjimui priimti skirtingas nuomones.
Jei mama savo vaiką jaučia geriausiai, galbūt ir vaiko emocinį intelektą ji gali ugdyti intuityviai, nesivadovaudama jokiomis specialiomis metodikomis? Žinoma, kad mama jaučia savo vaiką geriausiai. Tik ar visos mamos užaugo namuose, kur buvo galima neslėpti savo blogų emocijų (pykčio, liūdesio, gėdos), kad galima išbūti su šiomis emocijomis? Ar buvo kalbama, kad galima vienu metu išgyventi kelis jausmus, kaip pyktį ir meilę? Teko bendrauti su viena mamyte, kuri pasakojo, kad jos tėvai nemylėjo ir ji pati nemoka mylėti savo vaikų. O meilę vaikui suprantama kaip maisto davimas, gražiai rengimas ar žaislų pirkimas. Jei mamos aukštas EQ, tai tikėtina, kad ir jos vaikai turės pakankamai aukštą EQ. Jei mamos žemas EQ, tai mama pirmiausia nesupras vaiko jausmų ir tuo labiau negalės padėti susitvarkyti vaikui su neigiamais jausmais, kaip baimė, pyktis, liūdesys, kaltė, gėda.
Psichologė K. Kančiauskytė-Beigė akcentuoja, kad pirmiausia reikia neužmiršti, jog nėra blogų emocijų ir blogo būdo jausti emocijas: „Taip, kaip jaučiu jas aš, taip, kaip jaučia jas vaikas ar bet koks kitas žmogus, yra normalu ir taip turi būti.“ Pasak specialistės, visai kitas dalykas, kaip tos emocijos išreiškiamos į aplinką, kokio elgesio imamasi. „Tuomet su vaiku labai svarbu kalbėtis ir mokyti, kad jis gali jausti stiprų pyktį, tačiau negali trenkti draugui. Dar geriau - įvardinti, ką vaikas gali daryti apimtas pykčio, pavyzdžiui, atsitraukti ir pabūti ramybės erdvėje“, - pataria K. Kančiauskytė-Beigė. Vaikas visų pirma mokosi stebėjimo būdu, todėl tėvų elgesys ypač svarbus.
„Manau, jog svarbu pirmiausia paminėti, kad emocijų slopinimas gali kilti ir iš gerų norų: noro užauginti „stiprų“ vaiką, noro, kad vaikas nejaustų tam tikrų nemalonių emocijų, noro, kad vaikas elgtųsi pagal taisykles.“ Tačiau realybė tokia, kad neįmanoma nustoti jausti tam tikrų emocijų ir visada jaustis tik gerai, - pabrėžia specialistė. - Neįmanoma būti stipriam nejaučiant tam tikrų emocijų ar jas slopinant. K. Kančiauskytės-Beigės nuomone, viena dažniausių tėvų klaidų - bausti, gėdinti, pykti už jausmus. „Kuo daugiau tokių komentarų vaikas išgirsta (o jas sakyti gali ne tik tėvai, bet ir mokytojai, kiti suaugusieji, draugai), tuo stipriau tos žinutės pasilieka mąstyme“, - teigia specialistė.
Užaugo daugybė kartų, kurių tėvai nežinojo apie emocinį intelektą. Ar tai prarastos kartos? Jei tos kartos užaugo, gyveno ir neturėjo bendravimo ar psichologinių problemų, vadinasi tai nėra prarastos kartos. Emocijos, bendravimas, empatija visada buvo, tik gal nebuvo to mokomasi specialiai. Ir dabar dar tenka sutikti jaunuolių, kurie nesugeba įvardinti, kokius jausmus jaučia, o išsako tik vieną jausmą - įtampa/stresas. Vyrams labiau priimtiniau kalbėti apie fizinius pojūčius, kaip įtampa pečiuose, spaudimas krūtinėje.
Emocinio intelekto lavinimui tinka visos emocijų lėlytės, veidukai su skirtingomis emocijomis, taip pat gyvūnai, vaizduojantys skirtingas būdo savybes. Galima naudoti ir įvairias korteles, kur pavaizduotos skirtingos situacijos ir žmonių reakcijos. Mokyti vaikus atsipalaiduoti tinka pratimas - „ežiukas“. Kai pradžioje vaikas turi susiriesti į mažą, mažą kamuoliuką, kad pajustų įtampą, o paskui gali išsitiesti - atsipalaiduoti. Pykčio valdymui galima piešti ugnikalnį. Vaikui aiškiname, kad pyktis kaupiasi mumyse ir jį galima pastebėti daug anksčiau, kad nereiktų sprogti.
Tradicinėje pedagogikoje (valstybinėse ugdymo ir mokymo įstaigose) emocinis vaiko intelektas dažnai gauna didelį dėmesį. Emocinis intelektas labai glaudžiai siejasi su vaikų elgesiu. Vaikai, mokėdami atpažinti ir įvardinti tikruosius savo ar draugų jausmus, geriau geba susitarti tarpusavyje be muštynių ir patyčių. Vaikai labai dažnai klaidingai interpretuoja draugų veiksmus dėl egocentrinio mąstymo. Tarkime, draugas nepasisveikino ryte, tai vaikai gali galvoti, kad draugas ant jo pyksta ir nebenori draugauti. O nepasisveikinimo priežastys gali būti pačios įvairiausios. K. Kančiauskytė-Beigė pastebi, kad didesnės įtakos ugdant emocinį intelektą galėtų turėti mokykla ir mokytojai.
Vaikų emocinį intelektą vienaip ar kitaip veikia ir šiuolaikinės technologijos. Pasak psichologės, socialiniuose tinkluose yra įvairiausio turinio - nuo empatiško ir emociškai turiningo iki radikalaus, skatinančio tam tikras agresijos formas. „Visgi manau, kad tas tikrasis empatijos, emocinio suvokimo ir ryšio kūrimas vyksta realioje aplinkoje, mezgant kontaktus ir bendraujant su savo aplinkos žmonėmis, susiduriant su įvairiomis situacijomis, sprendžiant įvairias problemas ir kuriant santykį su savimi pačiu.“

MO muziejaus inicijuotas ir kartu su „Integruotųjų neuromokslų asociacija“ (INA) atliktas tyrimas „Emocinio raštingumo gerinimas per meno intervencijas“ patvirtino, kad moksleivių emocinis raštingumas, matuojamas EAQ (Emotional Awareness Questionnaire) skale, pagerėjo jau vos po keturių edukacijų. Tai pirmasis Lietuvoje atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu, pasitelkiant MO muziejaus emocinio raštingumo edukacinę programą, buvo įrodytas meno intervencijų teigiamas poveikis mokinių emociniam raštingumui. MO muziejuje nuo pat atidarymo 2018 m. nuolat siekiama prisidėti prie emocinio raštingumo ugdymo.
„Pasaulinėse ugdymo programose yra įvardijama, kad trūksta alternatyvių ir veiksmingų būdų, galinčių padėti ugdyti mokinių emocinį raštingumą. Menas gali būti svarbi emocinės tapatybės dalis, o muziejai - tapti puikia aplinka emocinėms ir socialinėms kompetencijoms lavinti“, - sako MO direktorė Milda Ivanauskienė. Neuromokslininkė, Harvardo absolventė, INA steigėja Emilė Radytė atkreipė dėmesį, kad 58-68 proc. emocinio raštingumo gebėjimų gali būti paaiškinami aplinkos veiksniais ir tai reiškia, kad emocinis raštingumas yra labiau išmokta kompetencija nei įgimta savybė ir gali būti ugdomas gyvenimo eigoje. Taigi reikšminga dalis emocinio raštingumo gali būti modifikuojama - būtent į ją ir svarbu koncentruotis kuriant emocinio raštingumo stiprinimo edukacijas, intervencijas bei atliekant mokslinius tyrimus.
Psichiatrijos ir klinikinių neuromokslų doktorantė, INA narė Eglė Padaigaitė, kalbėdama apie tyrimui pasirinktą amžiaus grupę - 11-14 metų moksleivius - pabrėžė, kad paauglystė yra itin jautrus emocinės raidos laikotarpis, kai gali padažnėti nuotaikos svyravimai bei suprastėti emocijų reguliacija. Todėl šis moksleivių amžiaus tarpsnis yra itin tinkamas ir svarbus laikotarpis emocinio raštingumo bei socialinių kompetencijų lavinimo intervencijoms - kai paauglių smegenys yra itin plastiškos. MO muziejaus edukacijų vadovė Jurgita Zigmantė dėmesį atkreipia ir į tai, kad nacionaliniuose „Mokykla 2030“ tiksluose itin pabrėžiama socialinių-emocinių kompetencijų svarba visavertiškam vaiko ugdymui.
Todėl MO muziejaus tyrimui sukurta edukacinė programa siekė lavinti tris „Mokykla 2030“ įvardintas kompetencijas: (1) savo emocijų atpažinimą ir įvardijimą; (2) kitų žmonių emocijų atpažinimą ir atliepimą; (3) bendravimo įgūdžius komunikacijos gerinimui. Taigi tyrimo tikslas buvo ištirti, ar menu grįstos edukacijos gali būti sėkmingas būdas 5-8 klasių moksleiviams lavinti emocines ir socialines kompetencijas bei kelti moksleivių emocinio raštingumo lygį.
„INA mokslininkės išvystė tyrimo protokolą, siekiantį efektyviai įvertinti edukacijų svarbą 5-8 klasių moksleiviams. Viso projekto metu, tarp INA ir MO vyko aktyvios konsultacijos ir dalijimasis patirtimi“, - pasakoja E. Radytė. Mokiniai dalyvavo keturiose skirtingose MO edukacijose, siekiančiose lavinti emocinį raštingumą meno muziejaus aplinkoje. Pirmos sesijos tikslas buvo susipažinti su emocijomis, pasimokyti jas atpažinti bei skirti vieną nuo kitos. Antroje sesijoje moksleiviai tyrinėjo, kur ir kaip kūne jaučia emocijas, bei aiškinosi, ką emocijos „reiškia“ bei kodėl jos kilo. Trečioje sesijoje moksleiviai mokėsi parodyti bei pasidalinti tuo, ką jaučia, taip pat turėjo atlikti namų darbus: kuo nors pasirūpinti ir padaryti gerą darbą bei patyrinėti kilusias emocijas.
Pasak mokslininkių, projekto metu ypač nustebino tai, kad moksleiviai buvo labai įsitraukę į užduotis, kas yra gana sunkiai pasiekiama šioje tikslinėje grupėje, ir tai, kad efektas buvo nenuginčijamai matomas po vos keturių edukacijų. Projekte dalyvavę vaikai dalijosi savo įspūdžiais: „Sužinojau daugiau emocijų - dabar galiu jas atpažinti“; „Išmokau, kad baimė yra vertinga emocija“; „Nežinojau, kad gali jausti tiek daug emocijų“. Tyrimas buvo parengtas pagal mokslinio tyrimo „Emocinio raštingumo gerinimas per meno intervencijas“ medžiagą, ir projektas buvo vykdomas 2022 rugpjūčio-lapkričio mėnesiais su Vilniaus ir Vilniaus rajono mokyklų mokiniais MO muziejuje ir mokyklose.

Aukšto EQ vaikai yra lengvai bendraujantys tiek su kitais vaikais, tiek su suaugusiais. Jie moka prisitaikyti prie esamos aplinkos ir užimti lyderio poziciją. Šie vaikai dažniausiai būna geros nuotaikos, optimistiškai žvelgiantys į gyvenimą. Gali būti mėgstantys tarpininkauti tarp konfliktuojančių pusių. Gali būti užjaučiantys ir padedantys silpnesniems arba kaip tik gebantys išsireikalauti sau privilegijų. Kartais su aukštu EQ eina ir gebėjimas manipuliuoti suaugusiais ar kitais vaikais.
Kartais užtenka vieno vaiko žvilgsnio, kad suprastume: jo viduje vyksta kur kas daugiau, nei matome išorėje. Vieną akimirką jis džiaugiasi, kitą - susigūžia iš nusivylimo, o trečią - pyksta taip, lyg pasaulis griūtų. Darželyje žemo EQ požymiai gali pasireikšti kaip agresyvumas, dideli pykčio priepuoliai, negebėjimas valdyti emocijų (ilgas verkimas), nesutarimai su kitais vaikais. Mokykloje - patiriamos patyčios arba nuolatiniai konfliktai su bendraamžiais ir mokytojais. Jeigu vaikui itin sunku atpažinti bei išbūti ar kontroliuoti savo pyktį, tai gali sukelti įvairių sunkumų mokykloje ar būreliuose, dažnesnių konfliktų su aplinkiniais žmonėmis. Galiausiai visa tai stiprina ir tam tikrus įsitikinimus apie save patį („aš blogas“) ar aplinką („manęs niekas nesupranta“).
Vieni vaikai yra jautresni už kitus. Mes gimstame su didesniu ar mažesniu neurologiniu jautrumu, kuris įtakoja mūsų santykį su pasauliu. Jautrumas aplinkai, kitiems žmonėms yra dievo dovana, tačiau tokiems vaikams yra sunku gyventi, susitvarkyti su savo emocijomis, nerimu ir mintimis, todėl tiek tėvai, tiek pedagogai turėtų padėti tokiam vaikui užaugti, nesužlugdant vaiko talento.
Jei norite įvertinti vaiko jautrumą, galite atsakyti į klausimus:
Jei savo vaikui pritaikėte 7 ir daugiau teiginių, tikėtina, kad Jūsų vaikas yra jautresnis nei jo bendraamžiai ir jam yra sunkiau susidoroti su gyvenime iškylančiais sunkumais.

Intelekto vertinimas vaikams yra svarbus procesas, padedantis suprasti jų kognityvinius gebėjimus, stipriąsias ir silpnąsias puses. „Tradicinis IQ testas matuoja intelektinius gebėjimus - dėmesį, trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį, gebėjimą mintis išreikšti žodžiais, erdvinius gebėjimus. „Įsivaizduokime, kad vaikas turi gerus intelektinius gebėjimus, tačiau jam labai sudėtinga emociškai išlikti ramiam. Nesėkmės ar sudėtingesnės užduoties metu sukyla stiprios emocijos, su kuriomis jis nepajėgia išbūti.“ Psichologė K. Kančiauskytė-Beigė primena, kad emocinės reakcijos dažnai lemia mūsų elgesį, pasirinkimus ir tai, kaip reaguojame į įvairias situacijas.
Vienas iš labiausiai pripažintų ir plačiai naudojamų instrumentų šiam tikslui yra Wechslerio intelekto testas vaikams (WISC). WISC yra individualiai administruojamas klinikinis testas, skirtas įvertinti vaikų ir paauglių intelektinius gebėjimus. Jis sukurtas David Wechsler ir nuolat atnaujinamas, kad atspindėtų besikeičiančius visuomenės standartus ir pažangą psichologijos srityje.
Pirmasis Wechslerio intelekto testas vaikams (WISC) buvo išleistas 1949 metais. Jis buvo sukurtas kaip alternatyva Stanfordo-Binet intelekto testui ir greitai tapo populiarus dėl savo išsamumo ir patikimumo. Testas buvo kelis kartus peržiūrėtas ir atnaujintas, siekiant užtikrinti jo aktualumą ir tikslumą. Kiekviena nauja versija patobulina testą, įtraukdama naujus subtestus, atnaujintus normatyvinius duomenis ir pagerintą psichometrinę kokybę.
WISC testas skirtas vaikams ir paaugliams nuo 6 metų iki 16 metų ir 11 mėnesių. Jis naudojamas įvairiose situacijose, įskaitant:
WISC-V testą sudaro keli subtestai, kurie matuoja skirtingus kognityvinius gebėjimus. Subtestai yra suskirstyti į penkias pagrindines skales:
Štai keletas pavyzdžių, kokios užduotys gali būti pateikiamos WISC-V teste:
WISC testą turi atlikti kvalifikuotas psichologas, turintis patirties atliekant ir interpretuojant psichologinius testus. Testas atliekamas individualiai, vienas su vaiku. Testo metu psichologas pateikia vaikui įvairias užduotis ir klausimus, o vaikas turi į juos atsakyti arba atlikti užduotis. Testo eiga:
WISC testo rezultatai pateikiami kaip skalės balai ir bendras IQ. Skalės balai atspindi vaiko pasiekimus kiekvienoje kognityvinėje srityje, o bendras IQ atspindi bendrą intelektinį lygį. Vidutinis IQ yra 100, o standartinis nuokrypis yra 15. Tai reiškia, kad dauguma vaikų (apie 68%) turi IQ tarp 85 ir 115.
IQ balai gali būti suskirstyti į skirtingas kategorijas, kurios atspindi skirtingus intelektinius lygius:
| IQ balas | Kategorija |
|---|---|
| 130 ir daugiau | Labai aukštas intelektas |
| 120-129 | Aukštas intelektas |
| 110-119 | Vidutiniškai aukštas intelektas |
| 90-109 | Vidutinis intelektas |
| 80-89 | Vidutiniškai žemas intelektas |
| 70-79 | Ribotas intelektas |
| Žemiau 70 | Intelektinė negalia |
Svarbu atsiminti:
Kaip ir bet kuris kitas psichologinis testas, WISC testas turi savo privalumų ir trūkumų.
Privalumai:
Trūkumai:
Be WISC testo, yra ir kitų intelekto testų, kurie gali būti naudojami vaikams įvertinti:

Be intelekto ir emocinio intelekto vertinimų, egzistuoja ir kiti svarbūs psichologiniai testai, padedantys visapusiškai įvertinti vaiko raidą ir gerovę.
Vaikų ir paauglių emocinei būsenai ir elgesiui vertinti papildomai rekomenduojama pasitelkti Galių ir sunkumų klausimyną (angl. Strengths and Difficulties Questionnaire, SDQ, Goodman, 1997; Goodman, 2005; Goodman, Goodman, 2009) arba išsamų Vaiko elgesio aprašą (angl. Achenbach System of Empirically Based Assessment; T. M. Achenbach, 2000; 2010), apimantį įvairias kasdienio funkcionavimo sritis.
Penkių didžiųjų asmenybės bruožų tyrimas, išsamaus (NEO PI-R) arba bendro (NEO-FFI) vaizdo apie vertinamo asmens asmenybę susidarymas bei prielaidų apie jo funkcionavimą plačiame situacijų spektre kėlimas. Šia metodika yra įvertinami visi didieji asmenybės faktoriai (sritys) - Neurotiškumas, Ekstravertiškumas, Atvirumas, Sutarumas, Sąmoningumas bei jų bruožai - viso net 30 asmenybės bruožų. Naudojantis šiuo vertinimo instrumentu vertiname nuo 16 metų amžiaus jaunuolius, dažniausiai planuojant karjerą, norint geriau pažinti save.
Tai patobulinta Vaiko brandumo mokyklai įvertinimo metodika (VBMĮ-2). Vertinimo tvarka:
Paprastai naujagimiams klausa yra patikrinama, bet reikėtų stebėti augantį vaiką ir tai, kaip jis reaguoja į įvairius garsus, ne tik į mūsų kalbėjimą. Paprastai vaikai išgirsta tai, ką nori girdėti, ir negirdi to, ko nenori.
Vaikai retai iš karto sureaguoja į mamos ar kito žmogaus prašymą ar paliepimą. Vaikai labiau nei suaugusieji įsitraukia į tą veiklą, kurią atlieka tuo metu ir dažnai tiesiog negirdi, kas jiems yra sakoma, o ir kai išgirsta, jiems reikia laiko, kad galėtų nuo vienos veiklos pereiti prie kitos. Todėl reikalauti iš vaiko tuoj pat paklūsti arba tuoj pat pakeisti savo emociją ar elgesį yra nerealu. Vaikams reikia duoti laiko.
Jei vaikams labai daug kalbame, labai daug jiems nurodinėjame ir tai darome visą laiką vienodu tonu ir būdu, jie nustoja mus girdėti. Yra paskaičiuota, kad vaikai per dieną girdi apie 6 tūkstančius paliepimų. Įsivaizduokit, atsikeliate ryte ir Jums kažkas vis nurodinėja: „prauskis, valgyk, renkis, tylėk, stovėk ir t.t.“. Manau ir Jums po kurio laiko „užsiblokuotų“ klausa. Vaikai dažniausiai labiau klauso vyrų, nes jie kalba mažiau ir aiškiau, o moterys yra linkusios kalbėti daug, ilgais sakiniais, kuriuos vaikui išgirsti ir suprasti...