Ekrano laikas vaikams: rekomendacijos, poveikis ir tėvų vaidmuo skaitmeniniame amžiuje

Šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje, kur technologijos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis, vaikų ekranų naudojimo trukmė tapo viena iš labiausiai diskutuojamų temų. Tėvai, pedagogai ir sveikatos specialistai nerimauja dėl to, kaip ekranai veikia vaikų sveikatą, raidą ir elgesį. Ekspertai vieningai sutaria - per anksti ir per ilgai naudojami ekranai ne tik stabdo vaikų raidą, bet ir išbalansuoja emocijas, trukdo susikaupti, skatina socialinę izoliaciją ir netgi veda į priklausomybę.

Kas nutinka mažam vaikui, kai ekranas jam tampa svarbesnis už žaidimą, miegą ar bendravimą su šeima? Kur yra riba tarp sveiko ir žalingo ekranų naudojimo? Ar tėvai, patys dažnai rankose laikantys telefoną, gali išmokyti savo vaikus saiko? Apie tai kalbamės su šios srities profesionalais, kurie vieningai sutaria - tėvų vaidmuo šioje temoje yra itin reikšmingas.

Kylant klausimui, ar šiuolaikinės technologijos yra priežastis aktyvumo ir dėmesio sutrikimui atsirasti, ar vaikai turintys šią diagnozę ir leidžiantys daug laiko prie ekranų elgiasi kitaip nei neurotipiniai vaikai, Kilbey (2017) pastebi, kad „mūsų vaikai yra pirmoji skaitmeninė karta, vadinasi, jie gimė ir užaugo tokiame pasaulyje, kuriame jų lūkesčiai, mokymasis ir namuose leidžiamas laikas yra stipriai veikiami skaitmeninių technologijų, o mūsų vaikystėje to nebuvo“ (p.13). Labai ankstyvame amžiuje galime pastebėti vaikų intuityviai teisingus veiksmus planšetės ekrane ir stebėtiną greitį mokantis skaitmeninių naujovių. Tuo pačiu šypsomės ir nerimaujame matydami trimetį, bandantį pirštukais praplėsti vaizdą už lango, lyg paprastas stiklas būtų išmaniojo įrenginio ekranas.

Išmaniosios technologijos sukėlė tikrą revoliuciją vyresnės kartos žmonių veikloje, o šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams tai savaime suprantami įrankiai jų mokymosi, bendravimo ir informacijos sklaidos srityse. Muppalla ir kt. (2023) savo straipsnyje teigia, kad lyginant šiandieną su aštuntu dešimtmečiu, amžius, nuo kurio vaikai reguliariai bendrauja su žiniasklaida, sumažėjo nuo ketverių metų iki keturių mėnesių. Kilbey (2017) savo knygoje dalinosi „Ofcom“ tyrimų rezultatais, jog 2016 metais pirmą kartą vaikai mieliau rinkosi internetinę veiklą nei televizijos žiūrėjimą.

Rekomenduojamos ekrano laiko normos pagal amžių

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Amerikos pediatrijos akademija (APA) pateikia aiškias rekomendacijas, kaip riboti vaikų ekranų laiką, atsižvelgiant į jų amžių. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijos mokslininkas, Skaitmeninės etikos centro ekspertas dr. Julius Burkauskas nurodo, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje - skirtingos rekomendacijos.

Ekranų laiko formulė, kurią naudoja Vilniaus universiteto mokslininkai, tyrinėjantys ekranų poveikį vaikų sveikatai yra paprasta - 0-1-2-3/4:

1. Kūdikiams ir vaikams iki 2 metų amžiaus (arba iki 18 mėnesių) elektroninės medijos (ekranai) nerekomenduojami, išskyrus vaizdo pokalbius su artimaisiais. Šios amžiaus grupės vaikų fizinei, emocinei ir psichinei raidai svarbus fizinis aktyvumas, laisvas žaidimas ir socialinis ryšys.
2. Nuo 2 iki 5 metų vaikams (arba 18-24 mėnesių) patariama prie ekranų praleisti ne daugiau kaip valandą per dieną. Šis laikas turėtų būti skirtas aukštos kokybės edukacinėms programoms su suaugusiojo priežiūra ir bendru žiūrėjimu. Neilgas laikas paprastai nepakenkia, bet kuo daugiau laiko praleidžiama prie ekranų, tuo labiau didėja rizika, kad ateityje gali kilti priklausomybės problemų.
3. Mokyklinio amžiaus vaikams (nuo 6 iki 10 metų) rekomenduojama neviršyti 2 valandų ekranų laiko per dieną. Reikėtų atskirti ne edukacinį naudojimą nuo namų darbų. Svarbu, kad ekranų naudojimas būtų subalansuotas su kitomis veiklomis, tokiomis kaip žaidimai lauke, kūrybinės užduotys ir skaitymas.
4. Paaugliams (nuo 11 iki 18 metų) rekomenduojama prie ekranų praleisti iki 3 valandų, maksimaliai - iki 4 valandų per dieną (įskaitant mokymąsi ir laisvalaikį). Šiame amžiuje ypač svarbu aiškios taisyklės ir tėvų priežiūra, mat vaikai dar turi mažai savikontrolės. Svarbiausia - kad dėl ekranų laiko nenukenčia vaikų bei paauglių miegas, mityba, fizinis aktyvumas ir mokymasis.

Ekrano laikas karantino metu

Karantino dėl Covid-19 pandemijos metu įvairaus amžiaus vaikai, tikėtina, praleidžia daugiau nei įprasta laiko naudodamiesi įvairiais ekranus turinčiais elektroninių medijų prietaisais. Svarbu nepamiršti, kad pats naudojimasis elektroninėmis medijomis neturi akivaizdžios teigiamos reikšmės vaikų raidai, neugdo geresnių mąstymo, kalbinių, atminties, dėmesio ar kitokių gebėjimų. Nuotolinio mokymo būtinybė neturi skatinti perteklinio ekranų naudojimo ugdant vaikus. Ypač svarbu pakankamai dėmesio skirti skaitymui ir rašymui nesinaudojant elektroninėmis medijomis, veiklai su realiais daiktais, tiesioginiam bendravimui.

Ekrano laiko poveikis vaikų raidai ir sveikatai

Psichologė-psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė supažindina, kad pagrindinis žmogaus asmenybės formavimasis vyksta vaikystėje, o ypatingu laiku turėtų būti laikoma ankstyvoji vaikystė. Tuo metu, anot jos, vaikas yra itin priklausomas nuo aplinkos, ir, galima sakyti, ją tarsi „sugeria“ be jokių filtrų. „Šiuo laikotarpiu vystosi vaikų smegenys, formuojasi vidinis pasaulis, kitaip tariant - asmenybė. Pirmieji metai, kai smegenys vystosi greičiausiai, yra itin svarbūs. Mokslininkai nustatė, kad pernelyg ilgas ekranų laikas mažiems vaikams gali sutrikdyti smegenų vystymąsi, ypač kalbos, socialinių įgūdžių ir emocijų reguliavimo srityse“, - aiškina specialistė.

Ankstyvas ekranų naudojimas gali būti susijęs su kalbos vėlavimu ir socialiniais sąveikos sunkumais. Vyresniems vaikams, nuo 6 iki 12 metų amžiaus, ekrano laikas, ypač jei jis nėra kontroliuojamas, gali trukdyti susikaupti, mažinti kūrybiškumą, trikdyti miego ciklą. Tai gali neigiamai veikti jų psichologinę sveikatą ir mokymosi gebėjimus. Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė aiškina, kad nuo žmogaus gimimo iki dviejų metų sparčiai vystosi smegenys bei formuojasi neuronų jungtys. Kad tai vyktų, reikalingas vaiko pojūčių lavinimas - jis turi judėti, liesti, čiupinėti, girdėti, užuosti bei ragauti.

„Jei vaikas daug laiko praleidžia prie ekranų, jis nebejaučia poreikio tiek judėti bei yra sustingęs. Žiūrėdamas televizoriuje, kaip stato bokštą, jis pats nesimoko jo statyti iš kaladėlių. Tai lemia vėluojančią kalbą, silpnesnį dėmesio išlaikymą, prastesnius bendravimo įgūdžius, lėtesnį smulkiosios motorikos vystymąsi, miego sutrikimus“, - pasakoja pašnekovė.

Poveikis mokymosi gebėjimams ir fizinei sveikatai

Dr. J. Burkauskas teigia, kad jei laikas prie ekranų labai ilgas, gali atsirasti dėmesio, emocijų valdymo ar elgesio problemų. Paauglystėje ekranų naudojimas dar labiau padidėja, o tai gali turėti įtakos savivertei, sukelti nerimą ar liūdesį, apsunkinti emocijų kontrolę. „Per ilgas laikas prie ekranų mažina fizinį aktyvumą, riboja galimybes kūrybai, gali sukelti galvos ir pilvo skausmus, miego sutrikimus, antsvorį ar net padidinti rimtesnių ligų riziką“, - grėsmes vardija ekspertas.

Tyrimai rodo, kad vaikams, kurie praleidžia daugiau nei dvi valandas per dieną prie ekranų, dažniau diagnozuojami dėmesio ir emocijų sutrikimai, pavyzdžiui, nustatomi ADHD simptomai, elgesio sunkumai bei sutrikimai. Vaikuose, kurie daugiau naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, yra pastebimas pilkosios ir baltosios medžiagos mažėjimas. Tai lemia prastesnius akademinius rezultatus, mažėjančią motyvaciją skaityti, kurti. Kilbey (2017) teigia, kad „motoriniai įgūdžiai neigiamai paveikti dėl ilgo sėdėjimo. Tai rodo jų eisena ir laikysena.“ (p. 41).

V. Mikutaitienė tęsia, kad 10-12 metų vaikams, kurie daug laiko praleidžia prie ekranų, vystosi priklausomybė. Išmaniąsias technologijas naudojant žaidimams smegenyse išsiskiria dopaminas, todėl yra jaučiamas malonumas bei pasitenkinimas. Vaikams tampa sudėtingiau išlaikyti dėmesį nuobodžiose veiklose, laukti eilėse, mokytis. „13-18 metų jaunuoliams tebesivysto prefrontalinė žievė. Jei technologijų vartojimas yra nekontroliuojamas, kenčia savikontrolės mechanizmai, stiprėja priklausomybė, tęsiasi sunkumai priimant sprendimus, prasčiau vystosi kritinis mąstymas“, - dėsto specialistė. Tokiame amžiuje, nekontroliuojant laiko, praleidžiamo prie ekranų, daugėja nerimo bei depresijos požymių. Taip pat gali stipriai kentėti ir akademiniai rezultatai.

Lietuvoje atlikti Ignatovos (2018) tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė 14-17 metų paauglių kasdien internete praleidžia iki 5 valandų. Kas penktas paauglys - daugiau nei 5 valandas kasdien. Tyrimas (40 tūkst. tiriamųjų, 2-17 m.) atskleidžia ryšį tarp ekrano laiko ir psichologinės savijautos - laikui ilgėjant, savijauta blogėja. Pokyčiai atsiranda ir savijauta nuosekliai blogėja ekranais naudojantis ilgiau nei 1 valandą. To paties Twenge kito tyrimo duomenimis (2019), paaugliai, naudojantys skaitmeninius prietaisus iki 1 val. per dieną yra geresnės psichologinės būklės nei paaugliai, naudojantys juos 4 valandas ir ilgiau.

Pasyvus ir aktyvus ekranų naudojimas

Dr. J. Burkauskas paaiškina, kad ekranų laiką galima skirstyti į pasyvų ir aktyvų. Pasyvus ekranų naudojimas, pavyzdžiui, filmų ar laidų žiūrėjimas, yra mažiau įtraukiantis ir dažniausiai apsiriboja stebėjimu. Jis rečiau sukelia probleminio interneto naudojimo riziką, tačiau gali atimti laiką iš kitų svarbių veiklų, tokių kaip miegas, judėjimas ar bendravimas. „Tuo tarpu aktyvus naudojimas - žaidimai ar socialiniai tinklai - įtraukia stipriau, nuolat stimuliuoja emocijas ir reikalauja reakcijos. Dėl to jis labiau siejamas su probleminiu interneto naudojimu ir priklausomybės rizika“, - sako mokslininkas.

Ilgalaikis pasyvus ekranų naudojimas, tarkim, filmų žiūrėjimas, neapima aktyvaus dalyvavimo, sprendimų priėmimo ar kūrybiškumo, todėl mažiau stimuliuoja smegenis. Priešingai, aktyvus ekranų naudojimas, pavyzdžiui, žaidimai ar socialiniai tinklai, reikalauja daugiau psichinio ir emocinio įsitraukimo. Kai kurie žaidimai lavina problemų sprendimo įgūdžius, kūrybiškumą ir koordinaciją, tačiau gali ir sukelti priklausomybę, stresą ar pabloginti emocinę sveikatą, jei yra naudojami nevaldomai.

V. Mikutaitienė pasakoja, kad kartais tėvai klaidingai galvoja, jog pasyvus televizoriaus žiūrėjimas vaikams yra nekenksmingas, o neretai - net naudingas. Tėvai džiaugiasi, mat nuolat fone girdint televizoriaus šurmulį vaikai nurimsta, nesipeša. „Tačiau ilgas pasyvus ekranų naudojimas taip pat veikia neigiamai vaikų kalbos raidą, dėmesio ir miego kokybę. Ypatingai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaikas, pabuvęs priešais ekraną, fiziškai visai nepavargsta, tad natūralu, jog miego jis nenorės“, - teigia pašnekovė.

Ekrano laikas ir socialinių įgūdžių vystymasis

Dr. J. Burkauskas perspėja, kad ilgesnis laikas prie ekranų mažina galimybes bendrauti gyvai, todėl silpnėja socialiniai įgūdžiai, empatija ir gebėjimas spręsti konfliktus. „Vaikų įpročiai dažnai atspindi tėvų elgesį - jei jie daug naudojasi įrenginiais, mažėja dėmesys bendravimui šeimoje. Paauglystėje, ypač socialiniuose tinkluose, bendravimas tampa paviršutiniškesnis, o emocijų reguliacija ir tiesioginis socialinis įsitraukimas gali silpnėti“, - nurodo jis.

Kalbinama ekspertė aiškina, kad vaikai, kurie labai daug laiko praleidžia prie ekranų, turi labai mažai realaus, asmeninio bendravimo, o tai trukdo socialinių įgūdžių vystymąsi. „Daug laiko praleisdami prie ekranų vaikai gali tapti mažiau empatiški, nes virtualios sąveikos neskatina realių emocinių reakcijų ar kūno kalbos interpretacijos. Vaikai, kurie pradeda naudoti ekranus anksti, gali turėti didesnę riziką susidurti su socialinėmis, emocinėmis ir pažintinėmis problemomis, mat jų smegenys nebuvo tinkamai išvystytos norimam dėmesio ir savitvardos lygiui“, - sako psichologė-psichoterapeutė.

Ankstyvas ekranų naudojimas gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį socialinei raidai. Sugretinus aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bei perteklinio ekrano naudojimo pasekmes, galime spręsti, jog šį sutrikimą turintys vaikai yra jautresni skaitmeninėms technologijos ir virtualiam pasauliui. Jeigu aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams neribosime prie ekranų leidžiamo laiko, turime didelę galimybę padidinti jau turimas tas pačias dėl sutrikimo problemas. Buvo minėta, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams neretai sunku užmegzti draugystės ryšius, o ekranų priklausomybė didina socialinę izoliaciją, tai reiškia, kad šiems vaikams kyla dar didesnė vienatvės grėsmė.

Ekrano laikas ir aktyvumo bei dėmesio sutrikimas (ADS)

Kad galėtume vertinti ekranų poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams, pirmiausią reikia prisiminti pačio sutrikimo kilmę ir bruožus. Evans (2024) savo straipsnyje teigia, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra neurologinės ir genetinės kilmės. Pasireiškus keletui ar visiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bruožams, vaikai jaučiasi sutrikę, pavargę, įsitempę. Jiems sunku susirasti draugų, pritapti.

Mokslinėje literatūroje dažnai aprašomi panašūs bruožai ir probleminės sferos tiek dėl perteklinio ekranų naudojimo, tiek dėl ADS. Evans (2024) teigia, kad tai yra neurologinis ir genetinis sutrikimas. Tikėtina, kad vaiko, kuriam diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, artimoje aplinkoje rasime panašių bruožų turinčių giminaičių. Tai reiškia, kad vaikai jau gimsta su tam tikra smegenų struktūra, kuri nulemia tokį būdą ir elgesį. Paneigus mitą, kad per didelis technologijų vartojimas sukelia aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, negalime teigti, jog ekranai ši sutrikimą turinčius vaikus įtakoja taip pat kaip ir kitus.

Kilbey (2017) knygoje rašo, kad „dėmesio sutrikimas - genetinė liga ir gali būti, kad šie vaikai jaučia didesnį potraukį ekranams nei neurotipiniai vaikai, todėl jie daugiau laiko praleidžia internete ir žaisdami žaidimus - nors prie ekrano praleidžiamas laikas jiems ir nesukėlė šio sutrikimo“ (p. 167).

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčių asmenų smegenų struktūra skiriasi mažesniu pilkųjų ląstelių tūriu ir mažesne dopamino gamyba. Kadangi dopaminas tiesiogiai susijęs su mūsų nuotaikomis ir motyvacija, nenuostabu, jog šį sutrikimą turintys vaikai demonstruoja didelius nuotaikų kaitos šuolius ir žemą motyvacijos lygį. Muppala ir kt. (2023) straipsnyje mini, jog ekranai, ypatingai kompiuteriniai žaidimai ar agresyvūs vaizdiniai, skatina dopamino gamybą, todėl nenuostabu, jog pasitvirtina Kilbey įtarimai, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo turintiems vaikams yra didesnis poreikis šiai veiklai, o tuo pačiu ir polinkis į priklausomybę. Jiems nuolatos reikia pakelti dopamino kiekį organizme, kad jaustųsi apdovanoti gera nuotaika ir motyvuotų save kitoms veikloms.

Jeigu dopamino trūkumas paaiškina tokius bruožus kaip nuotaikų svyravimą ir motyvacijos trūkumą, tai pilkosios medžiagos smegenyse trūkumas išreguliuoja sutrikimą turintiems vaikams orientaciją, emocijas, dėmesio sutelkimą, atminties ir planavimo gebėjimus. Evans (2024) vaikus apibūdino kaip negebančius valdyti emocijų, laiko, nuolat išsiblaškiusius, užmaršius, negalinčius susikoncentruoti. Kadangi ekranai labiau nei bet kokia kita veikla gali įtraukti, tai ypač tinka ir patinka vaikam, stokojantiems dėmesio. Kilbey (2017) teigia, kad „tėvai dažnai pasakoja, kad jų vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, būna ramūs ir susikaupę tik sėdėdami prie kompiuterio“ (p.167).

Naudingas ir sveikas ekranų naudojimas

Vis tik ekspertas nepamiršta paminėti ir to, kad ekranai taip pat gali padėti vaikams mokytis ar kurti. Tačiau tai vykti gali tik tada, kai jie yra naudojami saikingai ir turinys pritaikytas vaiko amžiui. „Ekranai neturėtų pakeisti pagrindinių veiklų - miego, žaidimo, judėjimo ir bendravimo. Patys ekranai bendrų kognityvinių gebėjimų negerina, tačiau mokomosios programėlės ar edukacinis turinys gali būti naudingi kaip papildoma priemonė“, - pataria dr. J. Burkauskas.

Sveikas ekranų naudojimas yra tada, kai jie nepakeičia įprastų vaiko užsiėmimų. Psichologė-psichoterapeutė pabrėžia, kad ekranų poveikis priklauso nuo rodomo turinio. Pavyzdžiui, mokymosi ar lavinimo aplikacijos gali turėti teigiamą poveikį. Skaitmeninės etikos centro ekspertas nurodo, kad mokomasis turinys gali padėti vaikams lavinti žinias ir kūrybiškumą, tačiau pats ekranų naudojimas negerina bendrų gebėjimų, todėl tai turėtų būti tik papildoma priemonė mokytis.

Edukaciniai žaidimai, mokymosi aplikacijos, arba kūrybiniai projektai, kaip piešimas ar muzikos kūrimas, gali lavinti atmintį, problemų sprendimo įgūdžius ir kūrybiškumą. Svarbu pasirinkti tinkamą turinį ir užtikrinti, kad ekranų laikas būtų subalansuotas su kitomis veiklomis. Programos, kurios vaikus moko programavimo, matematikos ir kalbų, gali skatinti pažintinę raidą ir kritinį mąstymą. V. Mikutaitienė priduria, kad ekranai gali būti ir naudingi. Kognityvinius gebėjimus galima gerinti žaidimais, kurie skirti treniruoti atmintį, dėmesį. Taip pat egzistuoja nemažai loginių žaidimų ir kalbos mokymosi programėlių, kurios naudingos treniruojant smegenis. Rasti galima ir kūrybiškumui skirtų aplikacijų.

Kintantys vaizdai ir garsai vyresniems nei 3-4-erių metų vaikams nebėra tiesiog atskirų smegenų centrų stimuliacija - jie jau gali suvokti, kas yra rodoma ekrane. Šiems vaikams prie ekrano reikėtų būti saikingai, pagal susitarimą su tėvais, įvertinus ir vaiko hobius ar polinkius. Tinkamas turinys ir interaktyvumas yra labai svarbūs. Klauskite savęs, ar turinys atitinka vaiko amžių, ką vaikas sužino, ko išmoksta žiūrėdamas filmukus ar žaisdamas žaidimus. Tai nebūtinai gali būti naujos žinios ar informacija: filmukai gali mokyti ir draugiškumo, pagarbos, jautrumo. Turima omenyje ne tik interaktyvi technologija, bet ir tėvų dalyvavimas: sėskite prie ekrano kartu su vaiku, aptarkite tai, ką matote ekrane, klauskite jo nuomonės, žaiskite pakaitomis ir pan.

Tėvų vaidmuo ir praktinės rekomendacijos

„Tėvams svarbu stebėti, ką vaikas žiūri ir kiek laiko tam skiria, kad ekranai netaptų pertekliniu užsiėmimu“, - pataria specialistas dr. J. Burkauskas. „Mažiems vaikams reikalingos aiškios ribos, o vyresniems galima taikyti lankstesnį požiūrį, vertinant, ar ekranai netrukdo jų kasdieniam gyvenimo balansui. Limitai turėtų būti kaip gairės, bet jie pritaikomi pagal šeimos poreikius ir vaiko raidą“.

Psichologė-psichoterapeutė pabrėžia, kad tėvai visuomet turėtų įvertinti savo pačių santykį su vaiku bei suprasti, kiek jis atviras, nuoširdus ir tikras. Žinoma, svarbu stebėti ir vaiko santykį su ekranais. Sekti vertėtų ne tik laiką, praleistą prie jų, bet ir turinio kokybę. „Sveikas ekranų laikas turi būti įtraukiantis. Vaikas turi būti skatinamas mąstyti, bendrauti ar kurti, o ne tik pasyviai žiūrėti. Toks laikas privalo būti ir subalansuotas. Svarbu užtikrinti, kad ekranų naudojimas neviršytų kitų veiklų, tokių kaip fizinis aktyvumas, miegas ar tiesioginė socialinė sąveika. Svarbu paminėti ir tai, kad kūdikiai bei mažyliai neturėtų apskritai leisti laiko prie ekranų, o vyresni vaikai turėtų turėti galimybę naudoti juos mokymuisi, tačiau ne itin ilgai“, - pabrėžia dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė.

Vaikai - tėvų atspindys. Tėvų elgesys ir ekranų naudojimo įpročiai taip pat turi didelę įtaką vaikų požiūriui į ekranus. Tėvai, kurie patys riboja savo ekranų laiką ir skatina aktyvų gyvenimo būdą, dažnai skatina ir vaikus daryti tą patį.

Konkretūs patarimai tėvams

• Sukurkite šeimos taisykles dėl ekranų naudojimo. Pavyzdžiui, galite nustatyti, kad ekranų laikas gali būti leidžiamas tik po to, kai vaikai atliko namų darbus ar dalyvavo fizinėje veikloje.
• Įdiekite sistemą, pagal kurią vaikai gali „užsidirbti“ ekranų laiką. Pavyzdžiui, už kiekvieną atliktą užduotį ar fizinę veiklą jie gali gauti tam tikrą laiką prie ekranų.
• Rinkitės edukacinius ir interaktyvius turinius, kurie skatina mokymąsi ir kūrybiškumą. Pasirinkite programas, kurios yra pritaikytos vaikų amžiui ir skatina jų pažinimą.
• Palaikykite aktyvų gyvenimo būdą, skatindami vaikus žaisti lauke, sportuoti ar užsiimti kitomis fizinėmis veiklomis. Fizinis aktyvumas ir miegas - absoliutūs prioritetai.
• Būkite pavyzdžiu. Tėvų elgesys yra labai svarbus. Jei tėvai patys riboja savo ekranų laiką ir aktyviai dalyvauja kitose veiklose, vaikai greičiausiai paseks jų pavyzdžiu.
• Nustatykite ribas drauge su vaikais. Įtraukite juos planuojant, kiek laiko galima praleisti internete, kokiu dienos metu ir kokiose platformose.
• Nustatykite laiką „be ekranų“ ir vietas namuose, kur ekranais nesinaudojama.
• Valgymo metu nesinaudoti jokiais ekranais.
• Valandą prieš miegą nesinaudoti jokiais ekranais.
• Miegamajame ar poilsio zonoje nelaikyti jokių ekranų.
• Venkite ekrano laiką naudoti kaip apdovanojimą.

„Tėvams svarbu ne tik žinoti rekomendacijas, bet ir praktiškai jas taikyti“, - pabrėžia V. Mikutaitienė. Stebėkite, kiek laiko vaikai praleidžia prie ekranų, ir reguliariai vertinkite, ar laikotės nustatytų taisyklų. Galite naudoti įvairias programėles, kurios padeda sekti ekranų laiką, arba tiesiog užsirašyti laiką, praleistą prie ekranų. Taip pat verta atsižvelgti į individualias situacijas - jei ekranų naudojimas padeda mokytis ar yra naudingas socialinei sąveikai, jis gali būti leidžiamas, tačiau su saiku.

Kai tenka ilgesnį laiką naudotis ekranais, labai reikalingos įpročiu tapę pertraukėlės, kurių metu atliekami pratimai pirštais, masažuojamas sprandas ir pečiai, kilnojamos kojos bei rankos, žiūrima į tolį per langą, ir pan. Ugdytojų ar tėvų vaidmuo ir pavyzdys formuojant tokius įpročius yra esminis.

Skaitmeninės etikos centras primena, ką vadiname ekranų laiku: pasyvus ekrano laikas (video ar TV žiūrėjimas, e. knygų skaitymas, video ir mobilieji žaidimai, soc. tinklų naršymas, muzikos klausymas), komunikacija (bendravimas su šeimos nariais ar draugais socialiniuose tinkluose, amžių atitinkantys žaidimai, kuriuose dalyvauja daugiau žaidėjų, vienijantys šeimą ir kuriantys šeimos laiką filmų ar žaidimų vakarai), mokymasis ir kūryba (namų darbai, turinio kūrimas, lavinamieji žaidimai, mokyklos projektų koordinavimas).

Kaip įvertinti, ar ekranų laikas pernelyg neužvaldo, o gal viskas kontroliuojama? Galima pasitikrinti: yra pateikiami klausimynai kiekvienam - įvertinti savo ar savo vaikų rizikos lygį, ar netampame priklausomi nuo interneto.

tags: #ekrano #uzsklanda #vaiku

• Pratimai ir rekomendacijos sveikai vaikų laikysenai
• Vytauto Janušaičio gimimo metai
• Sužinokite viską apie Avino ženklo vaikų auklėjimą
• Stuburo ligos vaikystėje
• Valstybės pagalba daugiavaikėms šeimoms Lietuvoje