Šiuolaikinės Demokratinės Ikimokyklinės Pedagogikos Bruožai ir Principai

Šiuolaikinės ikimokyklinės pedagogikos esmė glūdi giliame supratime apie vaiko unikalumą ir jo integralų vystymąsi. Lopšelis - darželis vaikus ugdo humanistiniu filosofijos požiūriu, pripažįstant vaiko, kaip asmenybės, orumą ir teisę į saviraišką. Humaniškumas - vaiko kaip asmenybės gerbimas; jis turi teisę gyventi pagal savo didingą prigimtį ir kurti save remiantis aukščiausiomis vertybėmis. Ugdymas, savo esme esantis socialinis procesas, šiandien siekia būti visapusiškas, integruojantis ir orientuotas į besivystančią asmenybę.

Vaikystės Reikšmė ir Vaiko Individualumas

Ikimokyklinė pedagogika pripažįsta, kad kiekvieno vaiko, o taip pat ir visos žmonijos vystymasis, priklauso nuo sveikatą stiprinančių patirčių pirmąjį gyvenimo septynmetį. Vaikas - tai bręstanti asmenybė, turinti savo individualius poreikius, trokštanti įvairios veiklos, kad pažintų aplinką ir kartu save. Vaiko ugdymas grindžiamas pagarba ir meile.

Dvidešimtas amžius aiškiai pasakė: jog vaikas nėra suaugusiojo miniatiūra, kad žmogaus amžius susiskaido į daugybę skirtingų laikotarpių, kad vaikai turi atskirą pasaulį, savo skirtingus interesus saviraiškai plėtoti. Mokslininkai pabrėžia, kad vaikystė, kaip socialinė pedagoginė kategorija, išryškėjo humanistinėje ir demokratinėje pedagogikoje, kuri priartino vaikų ugdymą prie jų gyvenimo problemų, vaiko socialinį gyvenimą interpretavo kaip ugdymąsi gyvenimui ir per visą gyvenimą. B. Bitinas teigia, kad „pavienis individas nepajėgia tobulėti, nepasisavindamas visuminio individo (žmonijos) patirties, o žmonijos patirtis egzistuoja tik individo išraiškoje, tad individo vystymasis reiškia visų jo fizinių, protinių bei dvasinių savybių raidą kaip vieningą, neskaidomą procesą“.

Ši supratimu apie žmogaus individualybės vystymąsi pagrįsta pedagogika saugo ir gerbia orią vaikystę. Ji paremta žiniomis apie nuoseklų vaiko vystymąsi nuo pradėjimo iki septynerių metų. I. Lelikšienės nuomone, ugdymas - socializacijos proceso dalis, nusakantis tikslingą žmogaus vystymosi proceso valdymą, kurio dėka įeinama į įvairius socialinius santykius visuomenėje, žaidimuose, praktikoje ir kt. veiklos sritys. Asmenybės vystymasis tęsiasi visą gyvenimą.

Pagrindiniai Šiuolaikinės Pedagogikos Principai

Šiuolaikinės demokratinės pedagogikos tikslas - bendradarbiaujant su šeima puoselėti visus vaiko gebėjimus, lemiančias jo visapusiško asmenybės vystymo(si) ir socializacijos sėkmę. Ugdymo programos uždaviniai apima vaiko pažintinių interesų plėtimą skirtingose kompetencijose, išgyvenant pažinimo džiaugsmą, bei savarankiškumo, iniciatyvumo, kūrybiškumo skatinimą, ugdant gebėjimą išreikšti savo patirtį įvairiais būdais. Valdorfo pedagogika yra puikus tokios vientisos vaikų ugdymo sistemos pavyzdys, taikoma ikimokyklinėse institucijose ir bendrojo lavinimo mokyklose.

Valdorfo Pedagogikos Įtaka

Nors Valdorfo darželių programos gali skirtis priklausomai nuo šalies, kultūros, grupės dydžio, vaikų amžiaus ar individualaus požiūrio į ugdymą, pripažindama šiuos skirtumus, Valdorfo pedagogika remiasi tam tikrais pamatiniais principais. Valdorfo pedagogika yra nukreipta paremti subalansuotą individo vystymąsi. R. Steineris, kurdamas Valdorfo ugdymo pagrindus, siekė, kad ugdymo programa veiktų vaiką harmonizuojančiai. Valdorfo pedagogika siekia puoselėti kiekvieno vaiko sveiką raidą, suteikti jam galimybę realizuoti savo potencialius sugebėjimus bei padėti vaikui išplėtoti įgūdžius, reikalingus visuomenės plėtrai.

Valdorfo pedagogikoje pagrindiniai akcentai tenka trims aspektams:

1. Sveikam vaiko asmenybės vystymuisi, amžiaus tarpsnių dėsningumams, kitaip tariant, sveiko individo raidos archetipui.
2. Vaiko individualumui, vaiko stebėjimui, pedagoginiams - psichologiniams tyrimams ir jų analizei. Stengdamasis įžvelgti vaiko individualybę, pedagogas pats turi nuolat tobulėti ir mokytis.
3. Harmoningo socialinio klimato tarp suaugusiųjų ir tarp vaikų sukūrimui.

Vienas iš ugdymo programos uždavinių yra sudaryti vaikui sąlygas susidurti su jo brandą atitinkančiais sunkumais („mesti jam tinkamą iššūkį“), tuo stimuliuojant jo vidinių galių skleidimąsi. Kitas uždavinys yra palaikyti, stiprinti, įtvirtinti besiformuojančius vaiko gebėjimus, sudaryti sąlygas saugiai vystytis jo vidiniam gyvenimui. Dviejų pastarųjų uždavinių pusiausvyra leidžia išplėsti vaiko „artimiausio vystymosi zoną“, kaip ją įvardijo rusų psichologas Levas Vygotskis.

Mokymosi Metodai ir Priemonės

Šiuolaikinė pedagogika remiasi supratimu, kad mažas vaikas mokosi mėgdžiodamas, gaudamas įvairių jutiminių įspūdžių ir judėdamas. Prigimtinis vaiko poreikis yra aktyviai tyrinėti fizinę ir socialinę aplinką. Tai skatina galimybė žaisti laisvą kūrybinį žaidimą su paprastomis priemonėmis. Prasmingas darbas - virimas, kepimas, sodininkystė, rankdarbiai ir namų ruošos darbai - suteikia galimybių vystytis besiskleidžiantiems žmogiškiesiems gebėjimams.

Ugdymo priemonės parenkamos taip, kad atitiktų vaiko amžių, individualius gebėjimus, padėtų vaikui tenkinti emocinius, judėjimo, pažinimo poreikius; tenkintų norą žaisti ir bendrauti su kitais; padėtų pažinti aplinką, tyrinėti, eksperimentuoti, atrasti; skatintų ugdytis saviraišką ir kūrybiškumą.

Ikimokyklinėje pedagogikoje taikomi įvairūs ugdymo metodai, padedantys vaikui visapusiškai vystytis:

Socializacijos Procesas ir Ikimokyklinės Įstaigos Vaidmuo

Dabarties pasaulyje vykstant urbanizacijai, intensyvėjant industrializacijos ir komunikacijos procesams, didėja socialinių institucijų reikšmė vaikų socializacijoje. V. Murdiko teigimu, socializacija - žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso. Vaiko socializacija - ilgas ir sudėtingas procesas. Visuomenė kiekviename vystymosi etape sukuria tam tikrą socialinių bei dorovinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus. Aplinka suinteresuota, kad vaikas suvoktų tai ir pavertęs savastimi, galėtų tapti pilnateisiu visuomenės nariu. Nustatyta, kad ugdymas, besikeisdamas kartu su visuomenės socialine kultūrine raida, sudaro palankias sąlygas vaikų socializacijai.

Pirmoji socializacijos ir ugdymo institucija yra šeima, kuri labiausiai veikia visą asmens gyvenimą. Būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė. Vaiko auginimo šeimoje sąlygos turi didelę reikšmę jo socialinių gebėjimų raidai ir brandumui, vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeimoje formuojasi pagrindinės elgesio normos, suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, emocinė gerovė, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės. Tėvai, bendraudami su vaikais, įžvelgia jų pomėgius ir troškimus, tenkina poreikius ir skatina nevergauti savo troškimams. Bendraujant geriau pastebima kokia nors ryškėjanti moralinė savybė, elgesio tendencija ir ugdoma. Vaiko ugdymas šeimoje - tai nuoseklus ir sudėtingas socialinis edukacinis procesas.

Mes pripažįstame, kad sveikiausiai vaikas vystosi bendruomenėje, kurioje socialiniai santykiai tarp tėvų, mokytojų ir vaikų yra sveiki. Šiuolaikinės ikimokyklinės įstaigos reprezentacijos laukas atspindi kelis sistemos sąveikos modelius, kuris per paslaugų kokybę bei ryšius reprezentuoja save. Per reprezentaciją ikimokyklinė įstaiga kuria naują vaiko institucijos įvaizdį, kuris tampa patrauklus ir reikalingas kaip socialinis, kultūrinis ir edukacinis paslaugų centras tėvams ir vaikams. Ikimokyklinės institucijos sąveika su šeima skatina šeimos įtraukimą ir dalyvavimą ugdymo procese bei kartu siekiant organizacijos vizijos, institucijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo. Socializacija gali būti laikomas procesas, kurio metu vaikas (individas) įsitraukia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius, perima jų socialines vertybes, normas, sukauptą kultūrinę patirtį bei formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus ir savybes.

Pedagogų Kompetencijos ir Ugdymo Iššūkiai

Esminis darbo su mažais vaikais aspektas - vidinė ugdytojo nuostata, kurią vaikas gali mėgdžioti. Stengdamasis įžvelgti vaiko individualybę, pedagogas pats turi nuolat tobulėti ir mokytis. Mokslininkai daug dėmesio skiria švietimo sistemos struktūros, jos aplinkos ir funkcijos sąveikos studijoms. Pagrindinė švietimo sistemos paslauga - kokybiškas, visapusiškas, integruotas asmenybės ugdymas, informacijos bei konsultacijos teikimas.

Lietuvos švietimo reformos dokumentuose (1993) taip pat akcentuojamas vaikystės statuso svarbumas: „Vaikystė ir jaunystė yra savaiminės ugdymo vertybės“. Naujoje Lietuvos švietimo koncepcijoje vienu iš svarbiausių švietimo sistemos uždavinių akcentuojama būtinybė puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą. Lietuva yra patvirtinusi Vaiko teisių konvenciją, kurioje pabrėžiama vaikų teisė į saviraišką visuomenėje. Šiuos gyvenimo reikalavimus kelia uždavinį švietimui perorientuoti savo veiklos prioritetus, siekti integralumo (sociokultūrinio, asmenybinio), harmoningumo, kompleksiškumo, ugdymo sąryšingumo, kad labiau būtų humanizuotas, demokratizuotas mažųjų ugdymas.

Nors tėvai suinteresuoti, kad vaikai ikimokyklinėje įstaigoje gautų daugiau socialinių paslaugų, nors už tai būtų mokama papildomai, ikimokyklinės įstaigos per menkai informuotos apie socialinių paslaugų koordinavimą ir plėtrą (kas ir kokias socialines paslaugas teikia). Todėl būtina paslaugų atranka auklėjamuoju ir kitais aspektais. Šiuolaikinės ikimokyklinės įstaigos susiduria su iššūkiu patenkinti augančius tėvų ir jų vaikų socialinių paslaugų poreikius, kurių vienos ikimokyklinės įstaigos visų patenkinti negali.

Ugdymo Filosofijos ir Teorijos Evoliucija

XXI amžiuje progresyvinis pedagogikos mokslas, kaip ir švietimo sistema, išgyvena naują laikotarpį, įgyja naują teorijos ir praktikos prasmę. Mokslininkai pabrėžia, kad vaikystė, kaip socialinė pedagoginė kategorija, išryškėjo humanistinėje ir demokratinėje pedagogikoje, kuri priartino vaikų ugdymą prie jų gyvenimo problemų, vaiko socialinį gyvenimą interpretavo kaip ugdymąsi gyvenimui ir per visą gyvenimą. Tačiau Juodaitytės teigimu, vaikystės reikšmės ir socializacijos procesus suaugusieji dažnai pertvarko taip, kaip jiems patiems yra patogu. Todėl dažnai visuomenėje, o ir ugdant įvyksta dirbtinė vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio sąveika. Vaikas tampa tik simboline figūra, ir taip dar labiau sustiprinamos suaugusiųjų funkcijos.

Mokslininkės nuomone, Lietuvos pedagogika šiandien itin stokoja vaikystės, kaip fenomeno, pagrindimo, nes reikalauja apibendrinto sisteminio bei praktinio žinojimo. Todėl fenomenologinės filosofijos kryptis, kurios esmė yra socialinė - humanitarinė, suteikia naujų galimybių vaikystės periodo interpretacijoms pedagogikoje ir leidžia jį apibūdinti kaip universalų ir specifinį, taip pat ir reikšmingą žmogaus socialiniam tapsmui. Mokslinė revoliucija XX a. pradžioje paskatino naujų ugdymo tipų kūrimąsi, orientuotų į individualios patirties plėtrą. Šiandien siūloma ieškoti sisteminių struktūrinių ugdymo sąsajų su socializacijos procesais vaikystėje.

tags: #siuolaikines #demokratines #ikimokyklines #pedagogikos #bruozai

• ką daryti, kai vaikui pakyla temperatūra ir skauda galvą
• Oksitocino vaidmuo gimdant
• kaip ugdyti sveiką vaiko savivertę
• kalbos raidos sutrikimai ikimokyklinukams
• Kas tai ir kokios rekomendacijos dėl hepatito B vakcinos naujagimiams?