Leonardo Gutausko kūrybos pasaulis vaikams: nuo poezijos iki prozos apie gamtą ir keliones
Leonardas Gutauskas (1938-2021) - garsus dailininkas ir rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2001), beveik penkiasdešimties poezijos, prozos ir knygų vaikams autorius, neabejotinai - vienas įdomiausių ir talentingiausių mūsų šalies literatų. Jo kūrybos palikimas yra išties platus ir apima įvairius žanrus, skirtus tiek suaugusiems, tiek jauniesiems skaitytojams.
L. Gutausko sūnus Tadas, baigiantis 2022-iesiems, literatūros kritikui Valentinui Sventickui atnešė septynis aplankus su knygose nespausdinta autoriaus poezija. Iš šių aplankų V. Sventickas pasirinko „Pažado žemę“. Autorius yra nurodęs, kad tai 2003-2020 m. eilėraščiai. Lyginant su kitais aplankais, pasak V. Tai reikšmingi tekstai. Nors šio straipsnio tema yra L. Gutausko eilėraščiai vaikams apie jūrą, pateiktoje medžiagoje randame įtraukiančių prozos ištraukų, kurios atskleidžia jo gilų ryšį su gamta ir gebėjimą kurti gyvus pasakojimus, itin patrauklius jauniesiems skaitytojams. Toliau panagrinėsime vieną tokių pasakojimų, kuriame gvildenamos kelionės, vandens ir gamtos stebuklų temos, galinčios atspindėti ir jo poetinę vaizduotę.
Kelionė prie ežero: gamta, nuotykiai ir vandens magija
Leonardo Gutausko kūrybai būdingas jautrus požiūris į gamtą ir gebėjimas įpinti pasakos elementų į kasdienes istorijas. Šis pasakojimas, nors ir aprašo kelionę prie ežero, o ne jūros, puikiai iliustruoja rašytojo talentą perteikti vandens stichijos trauką ir su ja susijusius nuotykius.
Išvažiavo vos praaušus. Vežime pririštas luotas dungsi į drangas, bet Akunio Obuolmušis, dar jaunas, ketverių metų arklys, traukia lengvai, tarsi tas sunkus ąžuolinis laivas jam nė motais.
Vargas prasidėjo privažiavus keltą. Gyvulys, dar niekada ant kelto lentų nekėlęs kanopos, nenorėjo žengt nuo tiltelio, tėvui teko išlipt iš vežimo ir suėmus už pavadžio, pamaži, vis kalbinant, įvesti arklį į siūbuojantį laivą. Keltininkas, sentikis Jemeljanas, stiprus, plačiaapetis vyras raudona susivėlusia barzda, traukiantis storą plieninį lyną kaip kokį siūlą, paklausė: „Tai kur važiuoji, Juozai?“ Išgirdęs, kad žvejai traukia į tolimus Žuvinčius, šyptelėjo ir pasakė: „Navatnas tu žmogus, Juozai, dar nemačiau, kad kas vežtų laivą į tokią tolybę, argi miestelio ežere maža žuvies? vandenin nuleisi, o paskui atgal vežiman įkelsi, ar pagalvojai?“
Tėvas ramiu balsu paaiškino: „O aš, Jemeljanai, nevešiu luoto atgal. Turiu naują valtį, o šita gelda jau baigia supūt, paliksiu ją Žuvinčiuos, ten mamos tėvas prieš šimtą metų ją iš ąžuolo išskaptavo, tai tegu Žuvinčių aky ir nueis dugnan.“ Tokie tėvo žodžiai, ypač - „šita gelda“, skaudžiai palietė berniuko širdį ir jis vos laikėsi nepravirkęs. Argi ne pats tėvas dar aną savaitę gyrė luotą, kad jo sparnai dar tvirti ir gerai žmogų ant vandenio laiko, o dabar - gelda. Jis tėvo vietoj parsivežtų luotelį į namus ir kluone užkeltų ant ožių, kad po stogu sausas stovėtų. Taip mąstė vaikas, sėdėdamas ant aukštos vežimo pasostės, mąstė ir stebėjo, kaip Obuolmušio akis žvairuoja į stiprią sūkuringą upės tėkmę; karvė kelte tikriausiai stovėtų rami ir snaustų atrajodama, o arklys - baikštus padaras.
Lietuvos stebuklai | Nuostabiausios vietos Lietuvoje | Kelionių vaizdo įrašas 4K
Pagaliau keltas bumbteli į kito kranto tiltelį, ir tėvas už pavadžio išveda arklį ant kietos žemės. Žuvinčius pasiekė po vidurdienio. Stovėdamas ant aukšto kalno, tėvas apžvelgė plačią apylinkę, saulėj tvaskančią ežerėlio akį ir paklausė: „Nu, tai ar gražu, Tomuk? Čia gimė ir augo tavo mieliausia senelė Marija. Gal nežinojai, kad jos mergautinė pavardė Vėgėlytė?“ - „Nežinojau“, - tyliu balsu atsakė berniukas, o pats žvalgėsi, bene pamatys miestelio bažnyčios bokštus.
Luotas, tarsi nematomo kapitono vairuojamas, tik čiūžžžžžžžžt žemyn ir įneria į ežerėlio pakrantės švendrus, tėvui belieka tik giliau į vandenį pastūmėti. Tėvas tinklą metė iki pavakarių ir nutaręs, jog vieno maišo užteks - bus dar rytoj pusdienis, - nusiyrė į krantą. Iš vežimo tėvas atsinešė dvi gūnias ir maišioką šieno, tuomet pririnko sausų šakalių ir netoli vandens, ant aukštumėlės, sukūrė laužą. Abu pavakarieniavo.
Danguje jau žiebėsi pirmosios žvaigždės, dar neryškios, kaip tolumoje plevenančios žvakių ugnelės. Berniukas atpažino virš miško apvirtusius Grigo Ratus, kuriuos kartą rodė vyresnė sesuo. Tėvas paklausė: „Ar jau gulsi?“ - „Dar pasėdėsiu“, - atsakė berniukas. Matė, kaip, ant vienos gūnios atsigulęs, kita užsiklojęs, po galva pasikišęs šieno maišelį, tėvas užmigo ir po minutės jau knarkė, sakytum, namuose, savo lovoj, o ne po šaltom žvaigždėm ant ežero kranto. Sėdėjo apsikabinęs kelius ir žiūrėjo į ežerą. Atsigręžė pasižiūrėti, kaip laikosi Akunio Obuolmušis. Arklys blyškiai švytėjo ant kalno, šalia juodų vežimo drangų.
Senelio Vėgėlės pasirodymas
Ir tuomet išvydo: iš ežero brenda senis, bet vandenį skiria ne rankos, o žuvies plaukmenys, ir iš smakro styro toks ūsas, panašus į vėgėlės barzdą. Išsigando ir jau norėjo pažadinti tėvą, bet senis staiga prabyla: „Nebijok, Tomuk, aš tavo senelės Marijos tėvas Karolis Vėgėlė. Pamačiau ugnį, tai ateinu pasišildyt, ar priimsi?“ Per miegus vaikas tyliai sukužda: „Sėskis, seneli, ugnis dar karšta, vandeny turbūt sušalai, o kur tavo rankos?“ - „Ogi va“, - rodo senis. Ir iš tikrųjų, žuvies plaukmenys prapuolė, o senis didelėmis plaštakomis iš švendrų ištraukia suodiną katilėlį, pasemia vandens, atsineša prie ugnies ir atsitūpęs klausia: „Ar mėgsti, Tomuk, virtus vėžius?“ - „Net labai, - atsako berniukas, - mes su Akunio Petriuku ant varlių Riešėj pasigaunam, tik aš negaliu varlėm skūrelių lupt, tai visada lupa Petriukas, jis už mane metais vyresnis, rudenį eis į antrą klasę. Senis pakrutina barzdos ūsą ir taria: „Argi negirdėjai, vaike, kad vėžys - didžiausias vėgėlių skanėstas? Iš upelės vėžiai į ežerą pakyla ir pasilieka. Pažvelk, atsinešiau maišelį plačiažnyplių vėžių, tai gal mudu, ilgai negaišdami, juos ir virkim.“ Ir tikrai senis iš po skverno išsitraukia maišelį - vėžiai tik šiugžda, poteriauna, - ir iškrato juos į katiluką su vandeniu, kuris stebuklingai virš ugnies jau kunkuliuoja.
Vaikas ir vėl klausia: „O iš kur tu, seneli, paimsi druskos? Be jos vėžių mėsa neskani kaip malka.“ - „Aš, - atsako senis, - visko turiu, tiek metų gyvendamas visokio gero prikaupiau, štai, pažvelk, argi čia ne druska?“ Ir berniukas mato, kaip senis iš ilgo durtinio kišenės išsitraukia švarų balto lino ryšulėlį ir, atrišęs mazgelį, supila į vandenį mėnesienoj net blizgančią druską. Vėžiai verda, rausta, o senis prisikemša molinę pypkę ir, spragtelėjęs nagu į nagą, išskelia žiežirbą, kuria ir užsidega tabokę. Išpūtęs dūmą, pasižiūri į aukštą kalną, į lygų vandens veidrodį, į mėnulio taką, pasiklauso nakties garsų ir tyliai klausia: „Ar yra, Tomuk, kur pasauly gražesnė vieta?
Lietuvos stebuklai | Nuostabiausios vietos Lietuvoje | Kelionių vaizdo įrašas 4K
Po valandėlės senis Vėgėlė ilgu pirštu pamaišo vėžius, sučepsi storom žuvies lūpom, apsilaižo ir paklausia: „O Juozo ar nežadinsim? Senis didžiule sauja semia iš katiluko vėžius ir deda ant žolės. Berniukas mato, kad jo pirštai padengti smulkiais sidabriniais žvyneliais, kaip kokio pasakų vandenio, ir veidas pamažu keičia spalvą, darosi žalesnis, vaikui baugu, bet suvokia, kad senis Vėgėlė, senelės tėvas, tikrai savo proanūkiui nieko pikta daryti negalės, o senis klausia: „Ar penkių užteks?“ - „Man, - atsako berniukas, - ir trijų gana, kol švariai išlukštensiu, iščiulpsiu, tai ir naktis pasibaigs.“ Paima vėžį, nulaužia žnyplę, apkramto jos pakraščius, išlupa rausvą mėsytę ir įsidėjęs į burną kramto - skonis ne blogesnis kaip namuose virto vėžio, ir druskos - kaip tik. Kramto neskubėdamas, pasigardžiuodamas, o Vėgėlė pasemia sauja kelis vėžius ir įsimetęs į plačiai pražiotus žabtus net nekramtęs su visais šarvais praryja, nusišluosto durtinio rankove lūpas ir vėl semia.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
