Mokytojo vaidmuo, vaikų kūryba ir informacijos ugdymas: nuo klasikos iki XXI amžiaus iššūkių

Lietuvių vaikų literatūros istorijoje daugelis žymių rašytojų, tokių kaip L. Šatrijos Ragana, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Matas Grigonis, Pranas Mašiotas, Antanas Giedrius-Giedraitis, Kazys Binkis, Konstantinas Bajerčius, Bronė Buivydaitė, turėjo didesnę ar mažesnę mokytojo darbo patirtį. Kaip tik ši patirtis daugiausia ir lėmė didaktinį kūrybos kryptingumą. Gyvavo „mokytojiška“ nuostata, kad kūrinys vaikams, be kita ko, turįs būti ir ugdymo priemonė.

Leonardo Žitkevičiaus kūryba vaikams: žaismės ir dinamikos kupinas pasaulis

Ne vienerius metus mokytojavo ir XX a. ketvirtajame dešimtmetyje į vaikų literatūrą atėjęs poetas Leonardas Žitkevičius. Jis dirbo Veisiejų, Žaslių, Trakų valsčių pradžios mokyklose. Tačiau tarp mokytojų rašytojų jis atrodo perdėm „nemokytojiškai“, nes didaktiniais sumetimais parašyti eilėraščiai sudaro palyginti nedidelę jo kūrybos dalį.

Išskirtine Žitkevičiaus vaikų poezijos ypatybe Loreta Žvironaitė laiko žaismą. Žaidimo tema buvo ir tikriausiai visada bus viena pagrindinių vaikų literatūros temų. Žitkevičiaus kūryboje nedaug pavyzdžių, kada žaidžiančius vaikus iš pašalės stebi pasyvaus naratoriaus akis, kaip kad eilėraščiuose „Čiampar vampar“, „Lenktynės“. Vyrauja eilėraščiai, kuriuose kalbama pirmuoju asmeniu, ir tas asmuo - lyrinis „aš“ - yra vienas iš žaidėjų. Daugumoje eilėraščių lyrinis „aš“ yra berniukas, kas matyti iš atitinkamų dalyvio, būdvardžio, skaitvardžio, daiktavardžio formų (laimėjęs, prisitykojęs, supykęs, greitas, pirmesnis, išdykėlis), retsykiais - iš kitų personažų kreipimosi į jį vardu.

Kaip įprasta berniukams, eilėraščių subjektas dažniausiai vaizduojamas įsitraukęs į judrius žaidimus: bėgioja, mėto kamuolį, plaukioja, važinėja ratukais, rogėmis ir pan. Itin poetas mėgsta varžybų motyvą, kaip antai eilėraščiuose „Margučių daužtynės“ ir „Daina apie smilgą“. Fabulos schema ir eilėraščių subjekto, lyrinio „aš“, laikysena yra nusistovėjusi: eilėraščių pradžioje jis iškyla kaip be galo savimi pasitikintis, nė trupučio savo sėkme neabejojantis varžybų dalyvis.

„Margučių daužtynėse“ tai parodoma varijuojant skaičių hiperbolėmis: „Šimtą kartų jau laimėjęs, / Aš tavęs nesibijau. //(...) Šimtą kartų jau laimėjau, / Tai turiu laimėt ir šį. //(...) Šimtą kartų jau laimėjau, / Dar laimėsiu du šimtus“, o „Dainoje apie smilgą“ - panaudojant greitumą išryškinantį palyginimą „aš kaip zuikis greitas!“ bei tiesiai pasigiriant savo, kaip nepavejamo bėgiko, pranašumais: „Nepavyt: / Mano kojos ilgos!“

Tačiau Žitkevičiaus eilėraščiams būdinga logika neleidžia pasiekti numatytosios pergalės. Nesėkmė netikėta, bet nei karčių apmaudo ašarų, nei ūmaus pykčio proveržio eilėraščiuose nerasime. Nesėkmė sutrikdo, ją išgyventi nemalonu, tačiau vaikystės žaidimų pasaulio ji neužtemdo. Eilėraščių subjektas ją priima vyriškai oriai. Paskutiniai eilėraščių žodžiai primena sakytuosius giriantis, tačiau dabar jie skamba lydimi prislopinto atodūsio - grafiniu atodūsio ženklu, ko gero, galėtume laikyti poeto paradaugtaškius. Pralaimėjus margučių daužtynes, pareiškiama: „Šimtą kartų aš laimėjau, / Šimtas pirmo netekau…“, pargriuvus lenktynėse, tarstelima: „O buvau toks greitas…“ Nepaisant liūdnos gaidelės, girdimos pralaimėtojo balse, eilėraščiai verčia skaitytojus šypsotis. Juoką kelia perdėto pasitikėjimo savimi ir nelauktos, kartais humoristiškai absurdiškos (pargriuvo užkliuvęs už smilgos) žaidimo baigties kontrastas. Netikėtumas, nedidukė komiška nesėkmė yra daugelio žaidimų temos eilėraščių pagrindas.

Judesio ekspresija ir intonacinė dinamika

Žitkevičius, kaip ir daugelis kitų XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvių poetų, prisidėjo formuodamas tradicinės struktūros vaikų eilėraščio tipą, kuris, deja, verčia paisyti griežtokų kanonų ir varžo poetinę individualybę. Vis dėlto Žitkevičiaus kūrybos braižas turi tam tikro savitumo. Pažymėtina, kad Žitkevičiaus žaidimo temos eilėraščiuose reikšmingą vaidmenį atlieka judesys. O niekas taip įspūdingai neišreiškia judesio dinamikos kaip ištiktukai - lietuvių literatūroje tai žinoma nuo Motiejaus Valančiaus Palangos Juzės. Veiksmažodžius keisdamas ištiktukais, Žitkevičius ekspresyviai perteikia vaiko gyvumą, pirmiausia fizinius jo veiksmus: „Na, vyručiai, žybt į orą - (...) Švilpt per slenkstį, šmakšt į sodą -„ („Praustynės“). Fizinių judesių fiksavimas reikalingas mini siužetui plėtoti.

Tačiau apie nutikimus kalbant pirmuoju asmeniu svarbūs ir dvasiniai judesiai, atspindintys minčių ir jausmų dinamiką. Ištiktukai kaip tik ir yra tokia priemonė, kuria vienu metu galima perteikti ne tik fizinius, bet ir dvasinius judesius - žinoma, tokiu dvejopu raiškos pobūdžiu pasižymi ne visi ištiktukai, o atitinkamai poeto parinkti. Štai eilėraštis „Kepuraitė“ pradedamas eilutėmis: „Vai, tai lėkėme lenktynių - / Nuo kalnelio rida dai!“ Ištiktukinis šūksnis rida dai išreiškia ne tik lėkimo žemyn greitį, bet ir džiaugsmą, kuris užlieja širdį patiriant nevaržomą laisvę. Žaidimu ištiktukais pagrįstas ir eilėraštis „Baibokėlis“, tik vienas iš ištiktukų, atraminis, čia įgyja dar ir specifinę funkciją - jis yra ir šuns kalbinimo žodis: „Turiu šunį iš Baibokų. / Jį aš kalbinu kaip moku: / Vingir eikš vingir čia, / Vingir vingir o čia čia…//(...) Vingir marš, vingir bėk, / Vingir pievon paskubėk!

Tačiau klystume ištiktukinę kalbą laikydami vienintele priemone, lemiančia Žitkevičiaus eilėraščių ekspresyvumą. Ne mažiau svarbi ir intonacinė dinamika. Lyrinis Žitkevičiaus eilėraščių subjektas iškyla kaip nepaprastai komunikabilus vaikas. Bendraudamas su kitais, kreipiasi į juos kviesdamas, ragindamas, prašydamas, perspėdamas, klausdamas. Kreipiasi ne tik į žmones, bet ir į šunį, juodmargę, kamuolį, kepurę, laikrodį, sniego senį, šaltį, rudenį. Daugelyje eilėraščių kalbinamieji atsiliepia, taigi būdinga bendravimo forma yra dialogas. Gana dažnai dialogą sudaro klausimas (klausimai) ir atsakymas; šie savo ruožtu gali susidėti iš kelių, neretai paraleliškai surikiuotų sakinio atkarpų, sudarančių anaforą: „- Pasakyk man, kamuoly, / Kurioje šaly esi? / Ar jon plaukti, ar jon skrist, / Ar į kaminą man lįst? // - Kai tu būsi kamine, / Tai aš būsiu jau Kaune! -„ („Kamuolys“).

Tačiau ir tada, kai eilėraščio forma esti monologinė, intonacinė monotonija jam negresia. Maža Žitkevičiaus eilėraščių, kuriuose nėra klausimų. Net tuomet, kai su niekuo kitu nebendraujama, eilėraščiuose išlieka dialoginė mąstymo maniera. Tada lyrinis subjektas tarsi susidvejina - pats savęs klausia, pats sau atsako: „Kaktoj guzas kaip arbūzas. / O kodėl? Kad sugriuvau. / O kodėl aš sugriuvau? / Kad išdykėlis buvau.“

Kalbančių daiktų pasaulis ir tautosakos įtaka

Kai kuriuose eilėraščiuose lygiomis teisėmis su vaikais bendrauja įvairūs daiktiniai objektai. Tačiau esama ir tokių kūrinių, kur šie objektai atsiduria centre, o vaikas - arba fone, arba iš viso dingsta. Antai eilėraščio „Šepetukai ir batukai“ siužetas plėtojamas pagal jau aptartą schemą, kai perdėtą pasitikėjimą savimi nuvainikuoja netikėta nesėkmė. Besiginantys, kad jiems valyti niekada neprireiks šepetukų, nauji, auksu tviskantys batukai smarkauja kaip beįmanydami, kol netikėtai išvysta save veidrodyje purvinus, o tada belieka susitaikyti, kad be šepetukų pagalbos neišsivers. Eilėraščiui būdingas ir komizmas, tačiau, panašiai kaip suaugusiųjų kūryboje, kalba apie daiktus, šiuo atveju - batukus, yra satyrinio pobūdžio. Eilėraštyje „Mano pietūs“ šaukšto ir lėkštės būdą puikiai parodo dialogas. Ir vaikų žaidimų, ir kalbančių daiktų eilėraščiai yra optimistinės tonacijos kūriniai. Visa, kam Žitkevičius suteikia gyvybę, trykšta vitaline energija.

Antrojo Žitkevičiui būdingo modelio eilėraščiuose žodis džiaugsmas gana dažnas: „Skamba džiaugsmas kaip skambėjęs“ („Metų džiaugsmas“), „Kas tiek džiaugsmo mums atneš!“ („Draugai“), „Mūsų dienos - kaip tos gėlės: / Atsidžiaugti jom negalim“ („Žengia šaunios mergužėlės“). Lyrinis subjektas kalba ir „aš“, ir „mes“ vardu. Abiem atvejais gramatinė raiška rodo, kad jis tapatinasi su vyriškąja gimine: „linksmutis kėliaus aš“, „augsim šaunūs mes broliukai“, „Ram tam tam, jauni broliukai: / Ko mums nedainuoti?“. Vadinimas savęs broliukais byloja apie lyrinio subjekto kilmę - su šitokiu kolektyviniu subjektu, vadinančiu save broliukais, brolužėliais, broleliais, susiduriame liaudies dainose.

Teminiu požiūriu antrojo modelio Žitkevičiaus eilėraščius apibrėžti sunkoka. Tačiau į akis krinta pasikartojantis motyvas: buvimo džiaugsmas reiškiamas daina ar šokiu: „Linksmas klumpakojis / Skamba pievoj vėlei! / Sukitės, drugeliai, / Šokit, piemenėliai!“ („Linksmas klumpakojis“), „Duos broliukas man dūdelę - / Tai pagrosiu jam dainelę“ („Tirliuotinė“), „Po kiemelį tu sukies, / Ir dainuoji, ir juokies“ („Draugai“). Taigi plika akimi pastebimas Žitkevičiaus eilėraščių ryšys su tautosaka. Apie folkloro įtaką Žitkevičiaus poezijai užsimena daugelis jo kūrybos tyrėjų. Santykiai su folkloru neatsitiktiniai - tradicinės struktūros vaikų poezijos tipo, kuriam atstovauja ir Žitkevičius, šaknys remiasi į liaudies kūrybą. Ypač svarbų vaidmenį šiame žanre atlieka žaidimo funkcija - tai rodo ir kai kurie jo požanrių įvardijimai, pavyzdžiui: šokiai-žaidimai, rateliai-žaidimai. Taigi folklorinės Žitkevičiaus eilėraščių atramos patvirtina jo kūrybos linkmę į žaidimą. Šokių dainos gana dažnai konstatuoja patį šokimo veiksmą. Žitkevičiaus eilėraščius su šokių dainomis pirmiausia sieja šokio motyvas.

Kaip ir klasikinėje liaudies poezijoje, poetinio vyksmo fonas ir perkeltinės prasmės vaizdų šaltinis yra gamta, vyrauja augaliniai įvaizdžiai. Antai šokėjų ir dainininkų erdvė piešiama operuojant liaudies dainų peizažo objektais („Margos pievos, / Baltos ievos, / Vainikuotas kelias“), o su sesutėmis šimtą kartų apsisukę broliukai savo džiaugsmą reiškia pasitelkdami tradicinę gamtinę metaforiką („Skaisčiai žydim dobilėliais / Su sesutėm, su rūtelėm“). Vis dėlto esama ir tokių Žitkevičiaus eilėraščių, kurie labiau primena lietuvių liaudies vaikų dainas. Taigi, orientuodamasis į šokių dainas, Žitkevičius eina dviem kryptimis. Be stilizavimo, Žitkevičius itin mėgsta dar vieną folkloro panaudojimo būdą - citavimą. Tautosakinė citatų kilmė lengvai atpažįstama: „Žilvitėli, tūta“, „Bijūnėli žalias“, „Vai dūdą ir vėl dūdą - / Jonui smuiką, Baltrui dūdą“. Citatomis galėtume laikyti ir iš liaudies dainų perimtus onomatopėjinius (vėl susiduriame su ištiktukais!) refrenus (tindi rindi, tirli tirli, kibur vibur, opa opa, o čia čia, trilia tralia - tralia lia).

Šie modeliai išlieka vyraujantys ir vėlesniojoje jo kūryboje emigravus į Vokietiją, paskui - į JAV. Jie geriausiai atspindi pagrindines individualias jo eilėraščių ypatybes: žaismo ir komizmo tendencijas, judesio ekspresiją, dialogines intonacijas, dainišką kompoziciją. Savitumo poezijai teikia berniukiškas lyrinio subjekto charakteris ir gyvenimo džiaugsmo teigimas per žaidimą, dainą ir šokį.

Mokymosi ateitis: nuo informacijos įsiminimo prie kritinio mąstymo

Šiandieniniame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje švietimo sistema susiduria su naujais iššūkiais. Mokytojai nebėra visažiniai, kurie vieninteliai kaime moka rašyti ir skaityti bei mokėsi universitete ir gali pasidalinti tomis žiniomis. Net neabejoju, kad dabar klasėje sėdi vaikas, kuriam biologija įdomiau, nei pačiam biologijos mokytojui ir kuris tikrai turi bent gabalėlį informacijos, kurios neturi mokytojas. Dėl to mokytojas turėtų pasitraukti iš klasės priekio, vaikai turi nebežiūrėti vienas kitam į pakaušį, o sustatyti stalus taip, kad matytų vienas kitą, kad galėtų diskutuoti, kalbėtis. Mokytojas - mentorius, specialistas, tačiau jokiu būdu ne visažinis, sėdintis dramblio kaulo soste klasės priekyje.

Mokymasis mintinai, kadaise laikytas akademinės sėkmės garantu, šiandienos „Google kartai“ yra nenaudingas. Visi faktai gali būti žinomi įsijungus mobilųjį telefoną, pasitelkus Google, Wikipedia ar internetines bibliotekas. Todėl vaikus reikia mokyti, kaip taikyti ir atsirinkti visą tą informaciją, kurią jie randa vos spustelėję pelę. Vaikus reikia mokyti kritiškai ir kūrybingai mąstyti. Su vaikais reikia diskutuoti. Reikia vaikams leisti analizuoti ir vertinti. Pavyzdžiui, istoriją būtina mokytis, bet ne datas ir ne pavardes. Apie istoriją reikia kalbėti, kad vaikai suprastų kontekstą, kodėl pasaulis, kuriame gyvename, yra būtent toks. Vaikams daug svarbiau žinoti, ką Žalgirio mūšis reiškė lietuviams, o ne tai, kelintais metais jis įvyko - tą galima sužinoti akimirksniu.

Be to, visi išmokstame skaityti (vėliausiai) pirmoje klasėje. Kodėl mokytojai vis dar mano, kad prieš juos sėdi neskaitanti auditorija, kuriai reikia perpasakoti tai, kas parašyta vadovėlyje? Visi gali ir turi perskaityti tai, kas yra vadovėlyje. Mokykloje susirenkame tam, kad apie tai kalbėtumėme, diskutuotumėme, vertintumėme, dalintumėmes nuomonėmis, požiūriais, įžvalgomis; kritikuotumėme, džiaugtumėmės, pyktumėme ir analizuotumėme.

XXI amžiuje išsilavinimas yra kaip niekada svarbus. Kiekvieną savaitę gaunamas milžiniškas kiekis naujausios informacijos. Šiandienos vaikams reikės ne tik atsisakyti žinotos informacijos ir priimti naują, bet ir apskritai persidėlioti visą savo pasaulėvoką. Jau prieš dešimt metų dalyvautose konferencijose mokslininkai teigė, kad XXI amžiaus vaikų smegenys veikia ne taip, kaip veikia jų tėvų ir senelių. Džiaugiamasi, kad yra vis daugiau mokyklų, kuriose vaikai mokosi savarankiškai (ateina į mokyklą diskutuoti, analizuoti, papasakoti, ko išmoko ir papildyti savo žinias).

Svarbiausia yra teksto išsiaiškinimas, o ne aklas atkartojimas. Jeigu vaikas puslapyje nesupranta daugiau nei penkių žodžių, knyga jam per sudėtinga. Mokantis eilėraštį, būtina išsiaiškinti kiekvieno žodžio prasmę, kontekstą ir tuomet mokymasis tampa lengvesnis ir prasmingesnis.

Ikimokyklinio ugdymo principai ir kontekstai

Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę. Šie principai apima:

• Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.
• Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
• Žaismės principas.
• Sociokultūrinio kryptingumo principas.
• Integralumo principas.
• Įtraukties principas.
• Kontekstualumo principas.
• Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas. Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis.
• Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
• Reflektyvaus ugdymo(si) principas. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
• Šeimos ir mokyklos partnerystės principas. Mokykla ir šeima bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį.

Ugdymo(si) kontekstų kūrimas

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.

Štai keletas pagrindinių ugdymo(si) kontekstų:

• Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis.
• Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius.
• Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes.
• Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą.
• Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui.
• Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus.
• Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą.
• Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą.

Vaikų pasiekimų sritys ir gebėjimai

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią vaiko galių ūgtį. Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.

Štai keletas pavyzdžių iš pasiekimų sričių:

Mokytojų pripažinimas ir emocinio intelekto ugdymas

Sostinės švietimo bendruomenė kasmet pagerbiama už neįkainojamą misiją. Mokytojų dienos proga Vilniaus miestas apdovanoja iškiliausius pedagogus ir švietimo įstaigų vadovus. Jau devintą kartą vykusiame renginyje iškilmingai apdovanoti 10 iškiliausių sostinės pedagogų ir 2 švietimo įstaigų vadovai.

„Mokytojų diena yra puikus priminimas mums visiems, kad švietimas yra stipriausias pagrindas, ant kurio visi drauge statome rytojų, o Jūsų misija - neįkainojama. Jūs esate tie, kurie savo darbu kuria mūsų miesto ir šalies ateitį. Linkiu, kad niekada nepritrūktumėte tikėjimo savo pašaukimu, o kiekviena pamoka, klasė, auklėtinių karta būtų dar viena galimybe patiems augti ir atrasti,“ - sakė Vilniaus miesto atstovai. „Metų mokytojais tapę pedagogai ir jų darbai įkvepia visą švietimo bendruomenę. Savo dėkingumą visus metus išreiškiame tokiais būdais kaip nemokamas viešasis transportas visiems Vilniaus mokytojams, skatinamasis priedas naujiems mokytojams, pedagogų studijų finansavimas ir galimybė dalyvauti įvairiuose kompetencijų kėlimo mokymuose.“

Be to, aktyviausi projekto „Vilnius yra mokykla“ mokytojai taip pat apdovanoti. „Vilnius yra mokykla“ - tai atvirų pamokų platforma, skatinanti pedagogus dalintis patirtimi ir tobulėti. Nuo 2022-ųjų Vilniaus mokytojai gali visomis dienomis keliauti nemokamai viešuoju transportu. 2025/2026 mokslo metų sezonui sostinės švietimo darbuotojams įteikta beveik 24 tūkst. metinių viešojo transporto bilietų. Informaciją parengė Vilniaus miesto savivaldybė.

Emocinio intelekto ugdymas virtualioje erdvėje

Šiandieniniame ugdyme ypatingas dėmesys skiriamas vaikų emociniam intelektui. Vaikams, turintiems gerai išsivysčiusį emocinį intelektą, daug lengviau suprasti kitus. Virtualus kursas „Emocijos super jėga!“ padeda vaikams geriau kontroliuoti save ir sąmoningai valdyti savo elgesį. Grupėse po 8 mokinius, per Zoom platformą, vaikai gali mokytis iš kompiuterio, planšetinio kompiuterio ar telefono, bendrauti ir atlikti užduotis kartu. Kursas įtvirtina pamokas, ugdančias gebėjimą matyti save iš šalies, užjausti ir būti dėmesingiems kitiems, bei moko emocijų reguliavimo technikų, padedančių susidoroti su nerimu ir stresu.

tags: #eiles #mokytojui #vaiku #kuryba

• sužinokite daugiau apie Kukarskės globos namus
• Saugus Paracetamolio vartojimas
• Išsamus vadovas: bazinė kūno temperatūra ir ovuliacija
• patvarūs drabužiai vaikams lauko nuotykiams
• Pradėti primaitinti kūdikį