XX a. pirmosios pusės vaikų literatūroje gausu rašytojų, turėjusių mokytojo darbo patirties, o tai dažnai lėmė didaktinį kūrybos kryptingumą. Ne vienerius metus mokytojavo ir XX a. ketvirtajame dešimtmetyje į vaikų literatūrą atėjęs poetas Leonardas Žitkevičius. Tačiau tarp mokytojų rašytojų jis atrodo perdėm „nemokytojiškai“, nes didaktiniais sumetimais parašyti eilėraščiai sudaro palyginti nedidelę jo kūrybos dalį.
Išskirtine Žitkevičiaus vaikų poezijos ypatybe Loreta Žvironaitė laiko žaismą. Žaidimo tema buvo ir tikriausiai visada bus viena pagrindinių vaikų literatūros temų. Žitkevičiaus kūryboje nedaug pavyzdžių, kada žaidžiančius vaikus iš pašalės stebi pasyvaus naratoriaus akis, vyrauja eilėraščiai, kuriuose kalbama pirmuoju asmeniu, ir tas asmuo - lyrinis „aš“ - yra vienas iš žaidėjų.

Daugumoje eilėraščių lyrinis „aš“ yra berniukas, dažniausiai vaizduojamas įsitraukęs į judrius žaidimus: bėgioja, mėto kamuolį, plaukioja, važinėja ratukais, rogėmis. Itin poetas mėgsta varžybų motyvą. Į akis krinta nusistovėjusi fabulos schema ir eilėraščių subjekto laikysena - eilėraščių pradžioje jis iškyla kaip be galo savimi pasitikintis, nė trupučio savo sėkme neabejojantis varžybų dalyvis.
Tačiau Žitkevičiaus eilėraščiams būdinga logika neleidžia pasiekti numatytosios pergalės. Nesėkmė netikėta, bet nei karčių apmaudo ašarų, nei ūmaus pykčio proveržio eilėraščiuose nerasime. Nesėkmė sutrikdo, ją išgyventi nemalonu, tačiau vaikystės žaidimų pasaulio ji neužtemdo. Eilėraščių subjektas ją priima vyriškai oriai.
Paskutiniai eilėraščių žodžiai primena sakytuosius giriantis, tačiau dabar jie skamba lydimi prislopinto atodūsio. Pralaimėjus margučių daužtynes, pareiškiama: „Šimtą kartų aš laimėjau, / Šimtas pirmo netekau…“, pargriuvus lenktynėse, tarstelima: „O buvau toks greitas…“
Nepaisant liūdnos gaidelės, girdimos pralaimėtojo balse, eilėraščiai verčia skaitytojus šypsotis. Juoką kelia perdėto pasitikėjimo savimi ir nelauktos, kartais humoristiškai absurdiškos žaidimo baigties kontrastas. Netikėtumas, nedidukė komiška nesėkmė yra daugelio žaidimų temos eilėraščių pagrindas.

Žitkevičius, kaip ir daugelis kitų XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvių poetų, prisidėjo formuodamas tradicinės struktūros vaikų eilėraščio tipą. Vis dėlto Žitkevičiaus kūrybos braižas turi tam tikro savitumo. Pažymėtina, kad Žitkevičiaus žaidimo temos eilėraščiuose reikšmingą vaidmenį atlieka judesys. Veiksmažodžius keisdamas ištiktukais, Žitkevičius ekspresyviai perteikia vaiko gyvumą, pirmiausia fizinius jo veiksmus: „Na, vyručiai, žybt į orą - (…) Švilpt per slenkstį, šmakšt į sodą -“.
Fizinių judesių fiksavimas reikalingas mini siužetui plėtoti, tačiau ištiktukai yra ir ta priemonė, kuria vienu metu galima perteikti ne tik fizinius, bet ir dvasinius judesius, atspindinčius minčių ir jausmų dinamiką. Štai eilėraštis „Kepuraitė“ pradedamas eilutėmis: „Vai, tai lėkėme lenktynių - / Nuo kalnelio rida dai!“ Ištiktukinis šūksnis rida dai išreiškia ne tik lėkimo žemyn greitį, bet ir džiaugsmą, kuris užlieja širdį patiriant nevaržomą laisvę.
Be to, Žitkevičiaus poezijoje svarbi intonacinė dinamika. Lyrinis Žitkevičiaus eilėraščių subjektas iškyla kaip nepaprastai komunikabilus vaikas. Bendraudamas su kitais, kreipiasi į juos kviesdamas, ragindamas, prašydamas, perspėdamas, klausdamas. Daugelyje eilėraščių kalbinamieji atsiliepia, taigi būdinga bendravimo forma yra dialogas. Net tuomet, kai su niekuo kitu nebendraujama, eilėraščiuose išlieka dialoginė mąstymo maniera: lyrinis subjektas tarsi susidvejina - pats savęs klausia, pats sau atsako.

Apibendrinant galima teigti, kad nors šie modeliai visos Žitkevičiaus poezijos neaprėpia, jie geriausiai atspindi pagrindines individualias jo eilėraščių ypatybes: žaismo ir komizmo tendencijas, judesio ekspresiją, dialogines intonacijas. Savitumo poezijai teikia berniukiškas lyrinio subjekto charakteris ir gyvenimo džiaugsmo teigimas per žaidimą, dainą ir šokį.
tags: #eilerastis #apie #vaikiska #nesekme