Aklas vaikas: analizė ir reikšmė mene bei literatūroje
Akademinė monografija, skirta socialiniam negalios vaizdiniui, atskleidžia daugiabriaunį neregio paveikslo formavimąsi per istoriją, jo atspindžius mene ir literatūroje. Kūrinys, publikuotas 2020-2022 m. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos, apima ne tik regėjimo negalią, bet ir kitas negalios rūšis, tarp jų nagrinėdamas jų sąsajas ir apibendrinančius aspektus. Monografija tiria, kaip visuomenė nuo senovės iki šių dienų vertino neįgaliuosius, analizuojant tiek tikrovės reiškinius, tiek jų atvaizdavimą meno kūriniuose.
Neregio įvaizdis mene ir literatūroje
Pirmasis monografijos tomas daugiausia dėmesio skiria neregio įvaizdžiui vaizduojamajame mene. Nuo senovės Egipto iki šių dienų nagrinėjami neregio muzikanto, elgetos paveikslai. Analizuojami arti trisdešimties žymių neregių atvaizdai, pradedant Homero ir baigiant Andrea Bocelli.
Antrame tome gilinamasi į neregio atvaizdavimą tautosakoje, prozoje ir poezijoje. Ypač daug dėmesio skiriama lietuvių poetų kūrybai. Vinco Mykolaičio-Putino, Bernardo Brazdžionio, Henriko Nagio, Janinos Degutytės, Juozo Erlicko ir kitų poetų eilėraščiai atskleidžia lietuvių lyrikoje poetizuojamą taurų neregių vidaus pasaulį, jų dvasinius lobius, priešpastatant juos reginčiųjų sumaterialėjimui.
Taip pat analizuojama regėjimo negalią turinčių poetų - P. Daunio, A. Jonyno, V. Toločkos, Vaclovo Areimos, Onės Baliukonės, Alvydo Valentos - kūryba. Vytautas Gudonis parodo P. Daunį ne tik kaip prozininką, bet ir kaip poetą, dainų autorių. Tyrėjas džiaugiasi net ir nedideliais poezijos kūrinėliais, jei juose atsispindi neregio psichologijos bruožai.
Pavyzdžiui, Gražinos Kriščiūnaitės eilėraštis „Apie aklą mergaitę“ (1969 m.) vaizdingai ir jautriai pasakoja apie tai, kaip neregintis vaikas formuoja pirminius vaizdinius. Autorė ją lygina su talentinga neregių mokytoja.
Tiflologinė meno kūrinio analizė
Monografijos autorius, pabrėždamas tarpdisciplininį savo tyrimų pobūdį, išskiria tiflologinę meno kūrinio analizę. Dailės ir literatūros kūriniai aptariami socialiniu ir psichologiniu aspektais, atsisakant grynai dailėtyrinio ar literatūrologinio vertinimo. Analizėje pasitelkiami įvairūs aspektai: kūrinio didaktika, socialinio kontrasto vaizdai, personažo išorės ar dvasios pasaulio analizė, neregio idealizavimas.
Tiflopsichologai, tyrinėdami aklagimio ir apakusio žmogaus pasaulio suvokimo skirtis, tikisi šios skirties atspindžio ir grožiniame kūrinyje. Tai ypač akivaizdu nagrinėjant Bernardo Brazdžionio „Neregio elegiją“, kurios lyrinis subjektas ilgisi „pasaulio šviesios karalijos“, apgailestaudamas, kad niekada nematė auksinio saulėlydžio ar obelų žydėjimo.
Monografijos autorius, būdamas psichologas, meistriškai laviruoja tarp tiflologinio ir estetinio kūrinių vertinimo. Jis sutinka su kritika Vladimirui Korolenkai dėl jo apysakos „Aklasis muzikantas“, kurioje neregiui priskiriamos nebūdingos akliesiems bruožai. Tačiau autorius teisina rašytojo „klaidas“, aiškindamas, kad aklumas buvo pasirinktas kaip modelis žmogaus charakterio, meilės, savitarpio pagalbos galios išbandymams. Aklumą šiuo atveju galėjo pakeisti alkis, kurtumas ar karas.
Kalbiniai ir semantiniai aspektai
Antrasis monografijos tomas taip pat apima du svarbius kalbinius priedus: frazeologizmų su žodžiu „akis“ išrašą iš „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyno“ ir lingvistinį tekstą „Žodžio aklas semantinių junginių analizė“. Šie priedai susiję su pirmojo tomo skyriumi „Aklumas kaip metafora ir simbolis vaizduojamajame mene“, kur nagrinėjamos metaforos ir simboliai.
Pastebima žodžio ir vaizdo tropų analogija. Žodinė metafora dažnai būna vienanarė, kur aklumas yra vaizdas, įvardijamas žodžiu, o tema implikuojama ir nuspėjama iš konteksto. Dailės kūrinyje aklumas taip pat yra vaizdas, tačiau tema dažnai eksplikuota žodžiu, todėl dailės metafora paprastai esti dvinarė. Dailės metaforos nariai yra skirtingos raiškos: vienas vaizdinis, kitas - žodinis.
Aklumo simboliai dailėje yra kur kas įvairesni nei perkeltinis žodinis aklumo sąvokos vartojimas. Vienas atvejų - kai aklumo sąvoka reiškia neraštingumą, tamsumą. Tai gana primityvus vaizdinis tropas, tinkantis socialinei reklamai. Monografijoje pateikiama išsami junginių su žodžiu „aklas“ analizė, parodanti, kaip įvairiai šis būdvardis vartojamas perkeltinėmis reikšmėmis. Dažniausios aklumo metaforos reiškia negalvojimą, neišmintingumą, nekritiškumą.
Tiesiogine reikšme žodis „aklas“ vartojamas kaip neutralus asmens įvardijimas. Monografijoje pakaitomis vartojami du sinonimai - būdvardis „aklas(is)“ ir daiktavardis „neregys“, kurie taikiai sugyvena.
Visuomenės požiūris ir monografijos vertė
Monografija aiškina visuomenės požiūrį į neregius per istoriją, remdamasi meno ir literatūros kūriniais. Konstatuojama, kad visuomenės nuostatos yra lėtai kintantis reiškinys. Autorius remia šį teiginį ir savo tyrimais - visuomenės apklausomis, atliktomis beveik trisdešimties metų pertrauka.
V. Gudonio veikalas turi ne tik mokslinę, bet ir praktinę pažintinę bei humanistinę vertę. Skaitytojas įtikinamas, kad požiūris į žmones, turinčius negalių, atspindi visuomenės brandą. Daugelis meno kūrinių analizių pateikiamos kaip mokslo populiarinamasis tekstas, siekiant pritraukti platesnį skaitytojų ratą.
Autorius siekė, kad neregys, skaitydamas tekstą specialia aparatūra ar pasitelkęs skaitovą, galėtų susidaryti elementarius pateikiamų ir aptariamų meno darbų vaizdinius. Tai rodo autoriaus pastangas padaryti tyrimus prieinamus ir naudingus visiems, turintiems sąlytį su negalės fenomenu.
Monografija yra svarbus indėlis į negalios tyrimų sritį, atskleidžiantis, kaip menas ir literatūra atspindi ir formuoja socialinius vaizdinius, skatinant gilesnį supratimą ir empatiją.
tags: #eilerastis #aklas #vaikas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
