Lietuvių literatūra vaikams: pasakos ir eilėraščiai apie vilkus ir kitus personažus
Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas.
Vilkas - intriguojantis personažas vaikų literatūroje
Vilkas - dažnas ir išraiškingas personažas lietuvių liaudies pasakose bei kūriniuose. Jis gali būti ir gudrus, ir kvailas, ir baisus, ir apgavikas, todėl per jo personažą vaikams lengva perteikti svarbias pamokas apie elgesio pasekmes, išmintį ir draugystę. Nors kartais jis vaizduojamas kaip bauginantis miško gyventojas, vilko paveikslas literatūroje yra daugialypis ir suteikia puikią galimybę diskutuoti apie gėrį ir blogį.
Pasaka apie vilką, genialų genį ir gudrią lapę
Ši liaudies pasaka moko, kad kiekvienas turi savo paskirtį ir kad nevertėtų piktintis kitų gyvenimo būdu, o labiau rūpintis savimi. Ji puikiai atskleidžia vilko charakterį ir jo patiriamus išgyvenimus.
- Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau batų nenusikali!
O genelis atšauna:
- Man ir nereikia batų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi.
Vilkas prisiminė, kad jis per žiemos speigus dantimis iš šalčio kalendavo, nuliūdo ir eina verkdamas. Susitinka lapę. Lapė klausia:
- Kūmuti, ko gi tu verki?
- Kaip man neverkti, jeigu genys sako: „Vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o sau kailinių nepasisiuvi“.
- Būta ko verkti. Aš tau pasiūsiu kailinius, kūmuti, tik tu man atnešk vieną avelę.
Vilkas nuėjo, papjovė avelę ir atnešė.
- Ateik rytoj, tai bus pasiūti kailiniai, - sako lapė.
Lapė avelę surijo ir raičiojasi pakalnėje soti, šildosi atokaitoje. Atėjo vilkas.
- Na, laputaite uogele, ar pasiuvai kailinius?
- Visus pasiuvau, tik apykaklės pristygau. Kad taip arklio odos apykaklei gavus…
- Iš kur gausim?
Lapė sako:
- Netoli nuo čia, dirvone, ganosi gražus kumelys, tai iš jo būtų gera apykaklė. Pasiimk vadžias, ir eikim! Tu paturėsi, o aš išsikirpsiu, kiek man reikia apykaklei.
Lapė priėjo su žirklėm prie kumelio ir čiaukši jam paausy, o vilkas su vadžiom taikosi. Kumelys kad pasibaidė, kad šoks, kad neš vilką, vilkui net gaurai dulka. Lapė vis rėkia:
- Kūmuti, laikyk kumelį, dar neatkirpau.
Vilkas jau norėtų paleisti vadžias, bet įsipainiojo ir nebegali. Kumelys neša vilką stačiai į namus. - Kūmuti, kūmuti, laikykis užvarčios! - rėkia lapė iš tolo. Kaip vilkui besilaikyti, kad jau kaulai barška per žemę.
Geležinio vilko pasaka: brolio ir sesers išbandymai
Šioje pasakoje vilko personažas įgauna mitologinį atspalvį, tapdamas pačio velnio įsikūnijimu. Tai pasakojimas apie išgyvenimą, ištikimybę ir brolio sesers ryšį, kuriam tenka susidurti su pavojais ir apgaule.
Vištytė ir gaidelis – lietuvių liaudies pasaka
Ėmė ir pasivertė vilkas ponaičiu, padavė galvą paieškot ir užmigo. Jie abu bėgt. Bėgo, bėgo ir pribėgo marias. Nežino, kas čia daryt, kaip pereit per marias. Pamato ateinant senelį, jie tuoj klaustis jo. Senelis klausia: - Ar neturit vestuvinio žiedo ir skarelės? Jie pasisakė, kad turi. - Tai paridenkit žiedą per skarelę ir bus kelias. Jie parideno žiedą, ir pasidarė per marias kelias, ir pabėgo. Tik žiūri - vilkas baigia vytis, kone pusiau marių įėjęs. Tuoj jie atgalio atrideno žiedą, ir nebėr kelio. Vilkas ir neperbaigė eiti, atplaukė atgal, o jie rado trobelę ir pradėjo gyventi. Brolis eidavo į mišką medžiotų, o sesuo likdavo namie. Sesuo pradėjo gailėti vilko, kad jis taip staugia už marių. Atrado skarelę su žiedu, parideno ir padarė kelią per marias. Vilkas ir atbėgo pas ją. Brolis tuomet vaikščiojo po mišką ir susitiko senelį. Tas jam paliepė pasikirsti tris lazdas - vieną obelinę, kitą uosinę, o trečią ąžuolinę, ir pasakė: Kai užeisi drūtą obelį, tai obeline lazda suduok, kai užeisi drūtą uosį, uosine lazda suduok, o kai užeisi drūtą ąžuolą, tai ąžuoline lazda suduok. Kai užėjo jis drūtą obelį, sudavė su obeline lazda, iššoko iš obels didelis šuva. Užėjęs drūtą uosį, sudavė su uosine lazda, iššoko didesnis šuva. O kai sudavė į ąžuolą su ąžuoline lazda, tai iššoko iš ąžuolo šuva didesnis ir už anuos. Šitie šunys prigaudydavo jam kiškių ir kitoniškų žvėrių.
Anas parėjo namo, o vilkas pasivertė adata, įlindo į suolą ir pasakė seseriai: - Pasodink brolį toje vietoje, tai aš jį sudraskysiu. Tuoj pirmas šuva kapt už suolo ir išplėšė pusę suolo. Sesuo pradėjo bartis: - Matai, šunes suolą sudraskė. Užmušk juos. - Tai suolą aš padirbsiu kitą, o šunes mus maitina. Rytojaus dieną brolis vėl išėjo su šunimis į mišką medžiotų. Vilkas ir sako: - Dabar aš pasiversiu druska; kai anas valgys, tu įpilk druskos į viralą: aš jį ir sudraskysiu. Kai brolis parėjo namo iš miško, padavė jam valgyt ir, paėmus nuo stulpo druskos, įpylė į bliūdelį. Tuoj antras šuva šoko ir sudraskė bliūdelį. Sesuo bartis ant jo: - Vienas suolą, kitas bliūdelį sudraskė - užmušk tu šituos šunis. - Tai čia bėda! Bliūdelį aš padirbsiu ir naują. Rytojaus dieną ir vėl anas išėjo į mišką. Vilkas sako: - Tu apsirk ir sakyk: „Man nė jokių vaistų nereikia. Tik yra, sakyk, malūnas trejom devyneriom durim, trejom devyneriom girnom; kad atneštum iš to malūno miltų, aš ir sugyčiau." Ateina brolis iš miško ir randa jau ją sergančią. Ji taip ir pasakė jam, kaip vilkas mokė. Anas su šunim ir išėjo į tą malūną. Kai tik šunes subėgo į malūną, durys trinkt ir užsidarė. Šunes staugia, nebeišlenda iš malūno. Brolis ir eina raudodamas: - Dabar, kai pareisiu namo, mane užkamuos. Sutiko senelį. - Ko tu raudi? - Kaipgi neraudosiu, kad mano šunis uždarė malūne. Kai pareisiu namo, mane vilkas sudraskys. Davė jam senelis dūdelę: - Rasi pirtį iškūrentą dėl tavęs, kad tave sudegintų. Kai tave įves, tai paprašyk, kad leistų paskutinį kartą padūduoti dūdele. Kai parėjo namo, rado pirtį iškūrentą. Vilkas pastatė geležinę pirtį. Tuoj jį nuvedė ir pradėjo vanoti. Jis pasiprašė oran: - Leisk man nors kartą padūduoti dūdele. Vilkas išleido. Vieną kartą padūdavo, atlėkė pirmas šuva. Įėjo vėl į pirtį, ir vėl jį pradėjo vanoti. Išleido jį ir kitą kartą. Kai sudūdavo, atlėkė antras šuva. Vėl jį vanoja pirty, baigia jau kamuot: - Leisk man dar kartą padūduot. Kai sudūdavo, atlėkė ir trečias šuva. Tuoj jie apipuolė vilką ir sudraskė. Jis ir parėjo namo. Sesuo rytojaus rytą nuėjo į pirtį, rado iltį ir pasiėmė. - Kai šitas virkščias suvalgysi ir kubilą priliesi ašarų, tai paleisiu. Tuo metu karaliūčia užkurį ėmėsi. O žmonių daugiau nebuvo, kaip tik šitas brolis. Ir pradėjo jį piršti. Sutaisė vestuves. Reikia važiuoti į jungtuves, karaliūčia ir klausia: - Ar nėr kokio giminės, ar brolio, ar sesers, ar tetulės patalui pataisyti? Jis atminė apie seserį: - Mano yra sesuo: dvidešimt septyneri metai, kai nuvežiau į girią, gal dar gyva. Anas ir nuėjo. Atrado: virkščios suėstos, kubilas priraudotas. Ir parsivežė namo. Kai jauniesiems sesė taisė patalą, ir įdėjo iltį. Brolis kai gulė, iltis įlindo į šoną - ir nebegyvas. Sesuo sako: - Oje, šunų šitų neprileiskit, nes jie sudraskys brolį. Nuvežė į kapus laidoti. Kai į duobę įleido, vienas šuva įšoko ir išnešė iš duobės. Sesuo rėkia: - Šaukit šunis, šaukit! O kiti dar žiūri, ką jie darys. Tuoj vienas šuva apuostė, aplaižė, atrado iltį ir ištraukė. Brolis ir atgijo. Paėmė jis kardą ir nukirto galvą seseriai, o su karaliūčia ilgai gyveno santarvėj ir meilėj.
Eilėraščių skaitymo ir mokymosi nauda vaikams
Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas. Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui.
Kaip efektyviai mokyti vaikus eilėraščių?
- Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Lietuvių poetai ir jų kūryba vaikams
Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių, kurie praturtina vaikų pasaulį.
Pasaka-eilėraštis "Eglė žalčių karalienė"
Vienas žymiausių lietuvių literatūros kūrinių, dažnai adaptuojamas vaikams, yra pasaka-eilėraštis apie Eglę ir Žaltį. Nors jame ir nėra vilko personažo, šis kūrinys puikiai iliustruoja, kaip poezija gali pasakoti gilias ir įtraukiančias istorijas, ugdančias vaizduotę ir vertybes. Tai klasika, kurią žino kiekvienas lietuvis, ir puikus pavyzdys, kaip poezija praturtina mūsų kultūrinę atmintį.
BALTIJOS DVASIA
Laumės Vaivos juosta
Vingiais išausta -
Lig žvejų pat uosto
Spindi nutiesta.
Narstosi bangelės
Jūrų gilumon.
Vaivorinis kelias
Mirga tolumon.
Skendi bokštai rūmų -
Gintaro pilių. -
Žengia karaliūnas
Saulėtu keliu.
Dėkui, mylimoji,
Žodį, kad laikai!
Štai mus jūra moja, -
Jūros mes vaikai.
Tu matai ten toly?
Ne kalnai bangų -
Joja mano broliai
Ant širmų žirgų.
Jūra, nesiskųsi,
Štai tau ir marti! -
Aš tikiuosi, būsim
Dailiai sutikti.
Močia rūpestinga
Lepina mane: -
Lobių jai nestinga
Ir laivų dugne;
Daug jų nuskandino
Audros vandenuos --
Pamergės undinės
Jų dainas dainuos.
Eglę už rankelės
Vedasi tolyn --
Vaivorinis kelias
Neriasi gilyn.
Jūra liaunas ūžus, -
Saulės nebmatyt...
Tai jisai ne šliužas!
Ne bjaurus žaltys!
Lieknas ir išbalęs,
Jaunas, išdidus, -
Garbanos jo žalios, -
Žilvinas vardu.
Žilvinas jo vardas -
Baltijos dvasia.
Aukso žalčiu nardos
Plieno bangose.
Kai žvejai paklysta
Jūroj per audras, -
Jis tik vienas drįsta
Kelią jiems surast.
Įžūliem drąsuoliam,
Kur dievų nebos,
Bangos šaltą guolį
Smiltyse paklos.
Priešmirtinio šalčio
Skraistėm apsiausti,
Pamatys jie žalčio
Veriančias akis.
Bet nūnai toks geras
Eglei! Nuostabu!
Žalio šilko skaros
Supa juos abu.
Eglė spindi, kaista
Džiugesio jausmu.
Nors labai čia keista,
Bet drauge ramu.
Sako jis: - Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūry verkei.
Ašarėlės sūrios
Krito vandenin --
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim.
Tuomet nusibodo
Man draskyt tinklus,
Nežabotus jodyt
Viesulus aklus.
Baltijos aš vėjas,
Jūroj gyvenu. -
Aš tavęs ilgėjaus
Daug naktų, dienų.
Akys man ištįso --
Ak, tu pas mane!
Supsiu tave visą
Meile ugnine!
Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau. -
Perlais ir karoliais
Puošiu kaklą tau.
Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais.
Žuvys kelią šluos mums
Šilko pelekais.
Jūrmergės undinės
Tau kasas šukuos.
Žvaigždės deimantinės
Sumirgės plaukuos.
Žėri žalčio rūmai, -
Gintaro takai --
Juos vynioja dūmai
Kaip žalsvi rūkai.
Žuvys ir žuvelės
Šmėkščioja būriais,
Nešinos žvakelėm -
Jūrų žiburiais.
Krištolinės taurės -
Indai puotai skirti. -
Meškos baltagaurės
Kojom atsispirti.
Žvaigždės jūrų guoly
Švysčioja veidan,
O varpai skenduoliai
Dindi: - dan, dan, dan!
Klostuos šimtaraščiuos
Migdosi diena.
Eglė susimąsčius,
Tarsi ko liūdna.
Ko širdelė plasta,
Kas gi ją supras?
Kam laivai tie skęsta,
Žūva per audras?
Iriasi nuo kranto
Vasaros naktis --
Žilvinas supranta
Jos visas mintis.
- Tebūnie, Egluže,
Taip, kaip nori tu, -
Te laivai sudužę
Negraudins krantų.
Tau prisieksiu vaiko
Ašara tyra:
Jūra nuo šio laiko
Bus visiems gera.
Saulėje sužibus,
Žais ji vandenim --
Baltija rami bus,
Kol tu su manim.
ŽEMĖS ILGESYS
Slenka, bėga metai
Kaip giedri diena.
O dukters nemato
Tėviškė sena.
Eglė laimingiausia
Iš visų marčių;
Ji nelieja gausiai
Ašarų karčių.
Čia ji karalienė
Mėlynų bangų, -
Čia ji naktį dieną
Saugoma sargų.
Jai kiekvienas draugas, -
Ji visiems gera.
Trys sūneliai auga
Ir viena dukra.
Eglė jiems dainuoja
Daug skambių dainų,
Kaip močia senoji
Siuntė raut linų.
- Pasakyk, mamute,
Kas gi tie linai?
- Kaip ir jūs akutės,
Žydi mėlynai.
Daug dainų dainavo
Neprašyta ji:
Apie grėblį klevo
Išrašytąjį;
Apie debesėlį,
Plaukiantį dangum;
Apie bitinėlį,
Kvepiantį medum.
Dainos nenubosta
Žemės tolimos -
Kaip sidabro juosta -
Kraitinė mamos:
Žydras tulpių raštas -
Močios palaikai ---
Mama, kur tas kraštas? -
Stebisi vaikai.
- O, mieli vaikeliai,
Jis toli, tikrai!
Ten, kur palei kelią
Svyra jovarai.
Žemė ten gimtoji, -
Tėviškė mana!
Ten dabar kvatojas
Šienpjovio daina.
Žilvine, žalteli,
Leiski, leiski mus
Į tėvelių šalį,
Aplankyt namus!
Devyni jau metai,
Ne viena diena, -
Kaip dukters nemato
Tėviškė sena.
Saulės aš pasilgau,
Kvepiančių barų --
Man be galo ilgu
Brolių, seserų.
Žilvinas niaurus toks.
Kodėl? Nežinai.
Mylimas, nerūstauk -
Juk ne amžinai!
Kregždele ji skristų,
Plauktų ji gulbe. -
Vyras nebedrįsta
Eglės atkalbėt.
Ir vaikus ji vedas
Žemėn per marias, -
Ir sugrįžti žada,
Kada jis norės.
Žilvinas neširsta,
Mąsto neramus, -
Kuo būdu užkirsti
Kelią į namus.
- Eikite, nesvarbu, -
Sako, - ryt, poryt, -
Tik pirma tris darbus
Duosiu padaryt.
Kurpės štai, Egluže,
Sudėvėki jas!
O kai bus aplūžę,
Gausi vėl naujas.
Žilvinas tai žino -
Eglė nusivils: -
Kurpės geležinės -
Niekad nesudils.
Jau ir Eglė mato -
Jų nesudėvės,
Nors ir šimtą metų
Jas kasdien avės.
Pamary žiniuonė,
Žinoma seniai. -
Eglė siunčia ruonį -
Ką patars jinai.
- Minsi jas be galo, -
Sako, - nepadės,
Kolei ant priekalo
Kalvėj pagruzdės.
Ruonis prie tos kalvės
Nuplaukė risčia.
Kalvis raudongalvis
Jai padėjo čia.
Žilvinas neširsta, -
Mąsto neramus,
Eglei kaip užkirsti
Kelią į namus.
Duoda jai kuodelį -
Balzgani šilkai.
Lig pirmų gaidelių
Jį suverpt - niekai.
Bet šilkai nemąžta -
Naktys dienos trys. -
Kas padės šią naštą
Nuo pečių nurist?
Eglė siunčia ruonį,
Tegu sužinos,
Tepaklaus žiniuonės,
Raganos senos.
- Susikurk ugnelę -
Pataria jai ta, -
Mesk į ją kuodelį, -
Ir bėda baigta!
Eglė tik pamatė,
Baigiant šilkui degt,
Kaip ugny gyvatė
Raitėsi juoda.
Vyras kitą dieną,
-Ką gi bedarys,-
Duoda jai dar vieną
Darbą padaryt.
- Išsikepk ragaišį,
Neik be jo tenai!
Kokios būtų vaišės? -
Tu pati žinai.
Indai kur nudėti,
Suslėpti giliai.
Tiktai vienas rėtis
Kėpso nuošaliai.
Ėmus rėtį šitą,
Kiaurą nemažai, -
Reikia įmaišyti
Ir iškept gražiai.
Eglė nesikrimto,
-Greit išsivaduos:
Senė metų šimto
Patarimą duos.
JIE PRISIEKĖ
Eglei skruostuos žydi
Spindulys jaukus --
Žilvinas palydi
Žmoną ir vaikus.
Krantas. Eglė žino
Čia visus kelius.
Vyras ją graudina
Skausmo žodeliu.
- Išeini tu drąsiai,
Vejama dalios. -
Tik ar besurasi
Kelią atgalios?
Vėjas geležinis
Pučia su ledais -
Tai iš tos tėvynės,
Kur pasigedai.
Žmonės ten gyvena
Tamsūs ir pikti;
Pražudys jie mane,
Žūsi tu pati.
Kuo vardu žaltys, ten
Jei kas paminės, -
Nebepamatysit
Niekados manęs.
Neberasit kelio
Gintaro pilin --
Veltui kris vaikelių
Ašara gaili.
Kai devintą sykį
Saulė nusileis,
Jūs prie jūros grįšit
Tais pačiais keliais.
Prieš bangas sustojus,
Šauk mane vardu. -
Bangos tekartoja
Tūkstančius aidų.
Jeigu gyvas būsiu, -
Pieno kils puta.
Jei klastingai žūsiu, -
Kraujo kils puta.
Tardami sudievu
Paskutinįsyk,
Jie prisiekė tėvo
Vardo nesakyt.
GRĮŽIMAS TĖVIŠKĖN
Pamariu praeina
Eglė su vaikais. -
Visi traukia dainą,
Žengdami laukais.
Smilgos, ramunėlės
Linksta pakelėm. -
Ir vaikų galvelės
Marguoja gėlėm.
Čia linksmi paukšteliai,
Čia margi drugeliai, -
Šnara palei kelią
Plaukiantys rugiai.
Ten šienauja pievas, -
Ganosi avis.
Žilagalvis tėvas
Vartuos bestovįs.
Tėviškę ji seną
Jaučia taip arti. -
Čia vaikystę mena
Kiekviena kertė.
- Tėve, ak tėvuti,
- Egle, ar tai tu?
- Gera, gera būti
Vėl visiems kartu!
Ašara senukui
Raukšlėmis nuslinko, -
O maži anūkai
Tūpčioja aplinkui.
Su tinklais pareina
Vyrai nuo žūklės. -
Sesės meta dainą,
Dundančias stakles.
Susirinko gentys,
Giminės, draugai --
Pasakojo, rentė
Eglė jiems ilgai.
Kaip gyveno jūroj,
Kaip gražu tenai: -
Sesės - bangos sūrios,
Broliai - vandenai.
Žodžiai birte byra, -
Krykštauja vaikai --
Bet kodėl tu vyrą
Jūroj palikai?
Naujos kalbos kyla,
Klausimų eilė,
Eglė čia nutyla
Tartum nebylė.
- Egle, jūs nuo šiolei
Liksite pas mus.
- Ne, seselės, broliai, -
Grįšim į namus,
Kai devintą sykį
Saulė nusileis... -
Jie nenor klausyti, -
Niekad neišleis.
- Garbstėm ir vaišinom
Tris dienas naktis,
-O lig šiol nežinom,
Kuo vardu žaltys.
Taip kamantinėjo
Broliai devyni. -
Eglė neminėjo
Nieko apie jį.
Apmaudo nerodę,
Broliai pagalvos,
Kaip išgauti žodį,
Vardą vyro jos.
- Švento Jono naktį
Klausime žvaigždės,
Imsim laužus degti, -
Raganos padės.
IŠDAVIMAS
Ramunėlių dieną
Vaikai ramunes
Rankiojo po šieną,
Kaišo šiaudines.
Ir papartis žydi
Vidury nakties --
Girioj pasiklydus,
Žvaigždele ji švies.
Pragaras juodasis
Saugot jo išeis, -
Piktos žemės dvasios
Visą naktį žais.
Juostos šimtaspalvės
Prieš mėnulį džius, -
Šliaužios devyngalvis,
Grauždamas medžius.
Žiną šerno kinį
Ir vilkų kelius,
Laumės ir miškiniai
Šoka ratelius.
Skambina paparčiuos,
Aidi per girias: -
Kelia miško marčios
Rūkstančias taures.
Taurėse ne vynas,
Žėrintis juodai, -
Niekas nė nežino,
Kad pikti nuodai.
Kas išgers - o, siaubas!
Dar nuo jų nemirs: -
Tam tikrai baisiau bus -
Vilktakiu pavirs.
Ims visi bijotis
Stūgesio gailaus --
Jis lakstys, besotis,
Kraujo reikalaus.
Daug baisių dalykų
Girių glūdumoj --
Daug baisybių tyko
Žmogų sutemoj.
Tokią naktį delčią
Į klaidžius miškus
Išviliojo žalčio
Keturis vaikus.
- Ar paparčio žiedo
Jie čionai ieškos? -
Kūtvėla pelėda
Ūksi nuo šakos.
Ąžuolą - vyriausią
Vedas vyrai du
Tankumynan, - klausia
Tėvas kuo vardu?
- Grįžus jūron, močia
Kaip tėvelį šauks? -
Mato, veltui kvočia, -
Žodžio nesulauks.
Kriokia lyg pamišę:
- Oi, nedovanosim!
Prie kamieno rišim!
Kailį išvanosim!
Greičiau medis sveikas
Anglimi pajuos, -
O ne žalčio vaikas
Tėvą jums išduos.
Uosį ir Berželį
Vedas iš eilės, -
Bet ir jie tėvelio
Vardą nutylės.
Apmaudas putoja
Vyrų širdyse, -
Dukrą stirnakoję
Vedasi trise.
Žada jai parodyt
Nuostabių žiedų,
Kad išgautų žodį, -
Tėvas kuo vardu.
Pagrasino pančiu,
Jeigu nesakys --
Ašarėlės karčios
Temdo jai akis.
Dėdės gal supykę
Nukeliaus namo, -
Vieną ją palikę
Girios glūdumoj.
Gal pastos jai kelią
Milžinas lokys --
Ne! Vis tiek tėvelio
Vardo nesakys.
Nieko nesužino
Pažadais švelniais --
Vyrai vėl grasina
Pančiu ir velniais.
Drebulėlė klūpo,
Dreba ties medžiu --
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu.
Upeliu jai teka
Ašaros - graudu.
Drebulė pasako:
- Žilvinas vardu
Aižo girią juokas -
Kruvinas, šiurpus:
Skambina apuokas
Pragaro varpus.
KUR NAMUČIAI NAMAI
Paskubėk, Eglužėl,
Tu vaikais vedina, -
Niauriai merkiasi vėl
Devintoji diena.
Bėga žalčio vaikai,
Pasiilgę namų, -
Svetimi čia takai
Tarp žmonių svetimų.
Debesys nerangus, -
Po juo saulė žemai.
O tėveli brangus!
O namučiai namai!
Ūžia jūra smarkyn, -
Gaudžia vėtros aidai.
Debesys vis artyn -
Dengia dangų juodai.
Blyksi žaibas trankąs. -
Pyksta jūra. Gūdu.
Eglė tiesia rankas, -
Šaukia žaltį vardu:
- Žilvine, Žilvinėl,
Jau saulelė žemai. -
Žilvine, Žilvinėl, -
Kur namučiai namai?
Jei tu gyvas - atplauk
Balta pieno puta.
Jei negyvas - atplauk
Juoda kraujo puta!
Be baigos atvangos
Dunda jūra gili.
Ir banga už bangos
Atskuba iš toli.
Baltaskarių bangų
Vainiku apsupta,
Atliūliuoja... Baugu!
Juoda kraujo puta.
Ne vėjinga nakčia
Lūžo nendrė žalia -
Laužė Eglę kančia,
Sielvartinga dalia.
- Kas nužudė? Kuris?
Žilvinėli brangus?
Te jį žemė praris!
Te užgriūn jį dangus!
Kas iš jūs keturių
Laužėt žodį? Skaudu!
Ką vadinti turiu
Išdaviko vardu?
Prie jos kojų slidžiai
Prisiglaudus staiga,
Sušlamėjo gūdžiai
Kruvinoji banga:
- Saulei tekant anksti,
Mūs dukrelės žinia -
Dalgiais broliai pikti
Užkapojo mane.
Sudejavo. Ir vėl
Atgalios ėmė plaukt --
Žilvine, Žilvinėl!
Dar sustoki, palauk!
Eglė šaukia kaip gal,
Kad sugrįžtų jisai.
Bangos rieda atgal
Ir išnyksta visai.
Trys žaltienės sūnai
Žvelgia rūsčiai, stačiai,
O dukrelė... Jinai
Vien kukčioja karčiai.
Keikia prakeiksmu ją
Motinėlė tikra:
- Būk prakeikta!.. Deja!
Išdavikė dukra!
Virski drebule tu! -
Visais lapais drebėk!
Paukštis joks nenutūps
Prie tavęs, nečiulbės.
Tešukuos, tegu raus
Vėtra plaukus piktai!
Tegu lietūs išpraus
Tau veidelį baltai!
Nusileido naktis
Ant laukų ir kaimų -
Kas gi mus pasitiks? -
Be namų, be namų...
Jau naktelė tamsi -
Šen bei ten žiburys --
Namuose jau visi
Užsisklendę duris.
Trobelytė menka
Ir ugnelė skaidri --
Atiduotum kažką! -
Kam tu jos neturi?
Ūžkit, vėtros, smagiau!
Barkit, guoskite mus!
Mes negrįšim daugiau
Niekados į namus!
Jums nelemta, sūnai,
Augt berneliais dailiais!
Jus užkeikiu nūnai: -
Virskit medžiais žaliais!
Ąžuolas šiuos laukuos
Bus miškų pažiba.
Uosis oš.
Papildomos veiklos vaiko lavinimui
Mėgstate klausytis deklamuojamų eilėraščių? Išmokus ilgą eilėraštį mintinai, atsipalaiduokite žaisdami!
- Mėgstate minti mįsles? Tai, kaip ir eilėraščių mokymasis, gali būti labai naudinga veikla.
- Mėgstate žiūrėti filmus? Jie gali būti išties naudingi.
- Rūpinatės visapusišku vaiko lavinimu? Yes For Skills lavinamosios knygos su daugkartiniais lipdukais - vaiko smulkiajai motorikai, akies-rankos koordinacijai, pažinimo funkcijoms lavinti.
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #vilka
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
