Eilėraščiai vaikams apie senelius: Ugdantis ryšys ir kūrybiškumo skatinimas
Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Ypatingą vietą vaikų literatūroje užima eilėraščiai apie senelius, kurie padeda stiprinti ryšį tarp kartų, puoselėti pagarbą ir meilę šeimos nariams. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą, leidžia vaikams lengviau išreikšti savo jausmus ir emocijas, skirtas mylimiems senoliams.
Poezijos nauda vaiko raidai
Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Kaip skatinti vaikų meilę poezijai?
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Štai keletas patarimų, kaip padėti vaikams pamilti poeziją ir atrasti jos grožį:
- Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Patarimai tėvams. Kaip prakalbinti dvikalbį vaiką?
Eilėraščiai apie senelius: Šiluma ir prisiminimai
Štai keletas nuostabių eilėraščių, padedančių vaikams išreikšti meilę ir dėkingumą savo seneliams bei močiutėms.
Eilėraščiai apie senelius
Anūkėlio (anūkės) eilėraštis seneliui
Aš mažas kaip žirnelis,
Bet didelis užaugsiu!
O kai ateis senelis,
Ir dovanos sulauksiu-
Kad padedu mamytei,
Gražiai klausau tėvelio...
Nors mažą dovanytę
Gal gausiu iš senelio...
Kaip aš tebus ji.
Bus gerai!
Juk aš nedidėlis tikrai...
Atleiskit už tai ,kad išdykęs...
Už tai,kad ne auksas esu,
Už tai ,kad kai kas nepavyko...
Nors stengiausi aš iš tiesų.
Pasižadu jums aš šiandieną,
Aš tapsiu geresnis tikrai!
Tik dovaną gauti bent vieną,
Norėčiau,seneli,labai!
Dėkoju, seneli (Kostas Kubilinskas)
DĖKOJU, SENELI
Už tai, kad saulytė
Sapnely aplanko,
Dėkoju, seneli,
Už šilumą rankų...
Nukrito žvaigždelė
Ant mano delniukų.
Priimki, seneli,
Gėles iš anūko.
Eilėraščiai apie močiutes
Kiek pasaulyje vaikučių
Kiek pasaulyje vaikučių,
Tiek juos mylinčių močiučių.
Bet aš štai ką jums sakau -
Jos ne tokios kaip seniau!
Skuba, bėga kaip ir mamos,
Nori būti gražios damos.
Nenešioja jos skarelių,
Ir sijonai iki kelių.
Sušukuoti jų plaukai,
Kartais net ilgi nagai.
Visos jos labai skirtingos,
Bet kažkuo vis ypatingos:
Vienos gydo mums dantukus,
Kitos siūna drabužiukus.
Dar jos rašo mums knygas
Ir linksmiausias daineles.
Jos mokyklose mokina,
Pačios mokytis ketina.
Kartais stato mums namus,
Braižo tiltus ir kelius.
Dar jos dėdėms vadovauja,
Po pasaulį net keliauja…
Taip, pasikeitė močiutės -
Be prijuostės, be skarutės.
Močiutė (Juta Liutkevičiūtė)
Savo mylimai ir vienintelei močiutei
Mano močiutė - geriausia siuvėja!
O mano - dainuoja dainas!
O mano - pati kaime žemę akėja,
Ir kalba Dievuliui maldas.
Pyragą skaniausią iškeps tiktai mano!
O mano man kojines numegs!
O mano močiutė sedės užu stalo
Ir pasaką gražią paseks.
Ir gyrė kiekvienas tik savo močiutę,
Tie kaimo padūkę vaikai.
Tik nieks iš jų būrio tikrai nesuprato,
Kad kalba be galo kvailai...
O jei kas paklausia, jei kam įdomu -
Man mano močiutė geriausia!
Lietuvių liaudies pasaka: "Senelis ir Bobutė ant Pupelės"
Lietuvių tautosaka - neįkainojamas lobis, kuriame gausu pasakų apie išmintingus, išdykusius, o kartais ir nuotykių ieškančius senelius. Štai viena iš jų, pilna netikėtų įvykių ir pamokų:
Gyveno senelis ir bobutė. Turėjo senelis žirnelį, bobutė pupelę. Pasodino bobutė tą pupelę palovy. Pupelė augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo lig lubų ir lubas pradūrė. Vėl augo augo, užaugo lig šelmens ir pradūrė šelmenį; paskui užaugo lig debesų ir pradūrė danguj skylę. Tada senelis ir bobutė pradėjo lipti pupelės stiebu į dangų. Bobutė pirmiau bėga, o senelis paskui skuba. Lipo lipo ir įlipo. Nuvargę po tokios ilgos kelionės, seneliai pasiprašė dievą priimti juos naktigulto. Dievas priėmė ir liepė gulti ant krosnies. O ant priekrosnio buvo dievo duona įmaišyta, ir dievas abiem seniam prigrasė, kad neliestų jo duonos.
Sugulė abu seniai ant krosnies ir guli. Senelis tuoj užmigo, tik bobutė niekaip negali užmigti: jai vis rūpi paragauti, ar gardi dievo duonos rūgštelė. Pristigus kantrybės, nulipo ji nuo krosnies ir pasikabino duonos maišymo. Bet kai tik duoną palietė, kad ėmė tešla bėgti, kad ėmė bėgti! Bobutė puolė ją atgal į rėčką krėsti, bet nieko nepadarė: visa tešla kuo gražiausiai išbėgo iš rėčkos žemėn. Nusigandus bobutė prikėlė senį, bet ir tas nieko negalėjo padaryti. Nusiminę sėdi abu seneliai ant krosnies ir rauda. Taip jie išsėdėjo lig pat gaidžių. Kai tik gaidys užgiedojo, tuoj visa tešla suėjo atgal rėčkon, ir senelis su bobute nusiramino. Rytą dievas juos klausia: - Ar nelietėt mano duonos? - Nelietėm! - atsakė seneliai. - Gerai, kad nelietėt,- sako dievas.
Vakare jis vėl priėmė senelius naktigulto. Tiktai šiuo kartu liepė gulti lovoje ir prigrasė, kad neliestų jo ratelių, kurie buvo pastumti į palovį. Kai tik senelis užmigo, bobutei parūpo pasižiūrėti, kokie dievo rateliai. Išsitraukė juos iš palovio ir įsisėdo. Rateliai tuoj dar dar dar - ėmė važinėtis po visus namus. Nubudo ir senelis. Pamatęs, kad bobutė jau važinėjas, ėmė bėgti iš paskos ir šaukti: - Palaukš, bobut! Palaukš, bobut! Bet niekaip negalėjo ratelių pavyti, ir jie tol važinėjo, kol sutrupėjo. Ėmė abudu seneliai suirusius ratelius taisyti, bet nieko nepadarė. Tada pastūmė juos į palovį ir verkia abu atsisėdę. Jiems taip besėdint, gaidys užgiedojo, ir rateliai patys susitaisė. Rytą dievas klausia senelius: - Ar nelietėt mano ratelių? - Nelietėm! - atsakė seneliai. - Na, tai gerai,- sako dievas,- šiąnakt aš jus leisiu gulti į sodą, tiktai nekrėskit mano obuolių.
Vakare nuėjo abu seneliai į sodą. Senelis atsigulęs greitai užmigo, tik vis dar nemiega bobutė: jai labai norėtųsi paragauti dievo obuolių. Galų gale nebeiškentė ir nusiraškė vieną obuolį. Kai tik vieną nusiraškė, kad pradėjo obuoliai kristi, kad pradėjo kristi! Nebežinodama, kas daryti, bobutė tik peša nuo senio galvos plaukus ir vis riša obuolius, o obuoliai kaip krinta, taip krinta. Taip besidarbuojant, gaidys užgiedojo, ir obuoliai patys atsidūrė kiekvienas savo vietoje. Rytą dievas klausia: - Ar nelietėt mano obuolių? - Nelietėm! - atsakė seneliai. - Kaipgi nelietėt,- sako dievas,- kad senio visa galva plika?! Supykęs ėmė ir išmetė juos iš dangaus žemėn.
Žymūs lietuvių vaikų poetai
Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Tarp daugelio talentingų kūrėjų, kurie parašė daug ypač gražių eilėraščių, verta paminėti šiuos autorius:
- Anzelmas Matutis
- Justinas Marcinkevičius
- Janina Degutytė
- Violeta Palčinskaitė
- Vytė Nemunėlis
- Sigitas Geda
- Martynas Vainilaitis
- Kostas Kubilinskas
Ir daugelis kitų poetų sukūrė nuostabius kūrinius, kurie džiugina mažųjų širdis ir padeda ugdyti meilę lietuvių kalbai bei literatūrai.
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #senelius
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
