Liudviko van Bethoveno gyvenimas ir kūryba
Liudvigas van Bethovenas (vok. Ludwig van Beethoven, 1770 m. gruodžio 17 d. Bona, Vokietija - 1827 m. kovo 26 d.) gimė 1770 m. gruodžio 17 d. Bonoje Johano van Bethoveno ir Marijos Magdalenos Keverich van Bethoven šeimoje. Tiksli kompozitoriaus gimimo data nėra žinoma, bet jo krikšto šv. Remigijaus bažnyčios registracijos dokumente išliko data - 1770 m. gruodžio 17 d. Iš septynių vaikų, gimusių Johanui ir Marijai Magdalenai Bethovenams, išgyveno tik Liudvikas ir du jaunesni broliai: Kasparas Antonas Karlas gimė 1774 m. balandžio 8 d., jauniausiasis Nikolausas Johanas - 1776 m.
Liudviko senelis, taip pat vardu Liudvikas van Bethovenas (1712-1773 m.), buvo muzikantas, kilęs iš Mecheleno miesto, Brabanto kunigaikštystės. Senelis, būdamas 21 metų amžiaus, persikėlė į Boną, kur įsidarbino Bonos kurfiursto rūmų kapelos kontrabosininku. 1767 m. Johanas vedė Mariją Magdaleną Keverich, kuri buvo Heinricho Kevericho (1701-1751 m.), vadovavusio Tryro arkivyskupijos virtuvei, duktė. Liudvikas gimė iš šios santuokos Bonnstrasse g. Nr. 20 name, kuriame šiuo metu įkurtas jo muziejus.
Muzikinio talento atskleidimas ir mokslai
Pirmasis Liudviko Bethoveno muzikos mokytojas buvo jo tėvas. Vėliau jis lankė pamokas pas kitus vietos muzikantus: rūmų vargonininką Gilesą van den Edeną (1782 m.), šeimos draugą Tobijasą Frydrichą Pfeiferį (mokė groti klavišiniais), giminaitį Francą Rovantinį (mokė groti smuiku bei altu) bei rūmų koncertmeisterį Francą Antoną Rysą, kuris mokė groti smuiku. Mokytis mažasis Bethovenas pradėjo būdamas penkerių metų. Pamokų režimas buvo griežtas ir intensyvus, dažnai privesdavo vaiką iki ašarų. Į vėlų vakarą vykusias Pfeiferio pamokas Liudvikas buvo tempiamas miegantis iš lovos.
Liudviko van Bethoveno muzikinis talentas buvo akivaizdus. 1782 m. į Boną atvyko vargonininkas ir kompozitorius Kristianas Gotlobas Nefė. Jis tapo tikru Bethoveno mokytoju, iš karto supratęs, kad berniukas turi talentą. Jaunasis Liudvikas van Bethovenas dažnai lankėsi fon Broiningų šeimoje, mokė groti fortepijonu kai kuriuos Broiningų vaikus. Šiuose namuose jis sutiko jauną medicinos studentą Francą Vegelerį, kuris tapo ilgamečiu Bethoveno bičiuliu (Vegeleris turėjo vesti vieną iš fon Broiningų dukterų). Taip pat Broiningų namuose Bethovenas susibičiuliavo su grafu Ferdinandu fon Valdšteinu, kuris finansiškai ėmė remti jaunąjį muzikantą.
Nuo 1790 iki 1792 metų Bethovenas sukūrė keletą kūrinių (nė vienas tuo metu nebuvo išleistas), kuriuose juntama vis didesnė jo, kaip kompozitoriaus, branda. Galbūt pagal Nefės rekomendacijas Bethovenas gavo savo pirmuosius užsakymus. Bonos literatūros draugija užsakė kantatą, skirtą pažymėti 1790 m. Juozapo II mirties metinėms „Die Kantate auf den Tod Kaiser Josephs II" (WoO 87).
1790 m. pabaigoje Liudvikas van Bethovenas pirmą kartą buvo pristatytas Jozefui Haidnui, kai šis keliavo į Londoną ir šv. Kalėdų laikotarpiu sustojo Bonoje. Po pusantrų metų Bethovenas ir Haidnas vėl susitiko Bonoje, Haidnui grįžtant iš Londono į Vieną. Liudvikas van Bethovenas išvyko iš Bonos į Vieną 1792 m. lapkritį, plūstant gandams apie karą su Prancūzija. Netrukus po atvykimo jis sužinojo, kad mirė jo tėvas.
Gyvenimas ir kūryba Vienoje
Per ateinančius kelerius metus Bethovenas studijavo neseniai mirusio Mocarto kūrybą. Mocarto įtaka atsispindėjo ir jo paties kūriniuose. Bethovenas ne iš karto ėmė įsitvirtinti Vienoje kaip kompozitorius, tačiau jis daug studijavo bei lavinosi grodamas instrumentais, veikiamas Haidno. Šio laikotarpio pradžioje jis taip pat klausė Vienos kompozitoriaus Antonijaus Saljierio patarimų, ypač dėl itališko vokalo kompozicijos. 1794 m. Haidnui išvykus į Angliją, Bonos kurfiurstas tikėjosi, jog Bethovenas sugrįš į Boną, tačiau šis liko Vienoje ir toliau lankė Johano Albrechtsbergerio, kuriam jį buvo prirodęs Haidnas, ir kitų žinomų to meto muzikos pedagogų pamokas. Haidno ir Valdšteino ryšių dėka Vienos diduomenės salonuose Bethovenas pamažu ėmė garsinti save kaip kompozitorių bei atlikėją pianistą.
Pirmasis viešas Liudviko van Bethoveno pasirodymas Vienoje įvyko 1795 m. kovo mėn. Koncerto metu jis pirmą kartą atliko vieną iš savo koncertų fortepijonui. Netrukus po šio koncerto Bethovenas publikavo savo pirmuosius kūrinius („Trys trio fortepijonui", op. 1), skirtus jo globėjui princui Lichnovskiui. Kūriniai buvo finansiškai sėkmingi. Iš gauto pelno kompozitorius galėjo padengti savo metines išlaidas.
1799 m. Bethovenas dalyvavo ir laimėjo garsioje „fortepijonų dvikovoje“ barono Reimundo Vetslaro namuose prieš virtuozą Jozefą Violflą. 1799 m. išleista aštuntoji Bethoveno fortepijoninė sonata „Grande Sonate Pathétique“ (op. 13) liudija apie jo kūrybinę brandą. Tarp 1798 ir 1800 m. Bethovenas sukūrė savo pirmuosius šešis kvartetus styginiams (op. 18). 1799 m. kompozitorius baigė kurti „Septetą“ („Septett in Es-Dur” (op. 20)). 1800 m. įvyko Bethoveno simfonijos Nr. 1 („Sinfonie in C-Dur”, (op. 21)) premjera, programoje skambėjo Haidno, Mocarto kūriniai, taip pat Bethoveno sukurtas „Septetas“. 1801 m. pavasarį Bethovenas baigė kurti baletą „Prometėjo kūriniai“ („Die Geschöpfe des Prometheus“), kuris sulaukė didelio populiarumo. 1803 m. įvyko Bethoveno simfonijos Nr. 2 („Sinfonie in D-Dur”, op. 36) premjera, kuri finansiškai buvo sėkminga.
Asmeninis gyvenimas ir mecenatai
1799 m. gegužę kompozitorius mokė groti fortepijonu Vengrijos grafienės Anos Brunsvik dukteris. Šių pamokų metu jis įsimylėjo jaunesnę grafienės dukterį Džozefiną. 1801 m. pabaigoje pas Brunsvikus Bethovenas susipažino su jauna grafiene Julija Gvičardi. Apie meilę jai rašė laiške savo bičiuliui. Šiai moteriai kompozitorius paskyrė vieną žinomiausių savo kūrinių „Mėnesienos sonatą“ („Die Klaviersonate Nr. 14”, op. 27).
L. van Bethovenas pajamas gaudavo iš kūrinių publikavimo, koncertų, taip pat iš privačių mecenatų, kuriems surengdavo pasirodymus. Kai kurie ilgamečiai kompozitoriaus globėjai, įskaitant princą Lobkovicą ir princą Lichnovskį, skyrė jam kasmetines stipendijas. Bene svarbiausias Bethoveno mecenatas buvo Austrijos hercogas Rudolfas, jauniausias imperatoriaus Leopoldo II sūnus, kuris 1803 ar 1804 m. pradėjo mokytis pas jį groti fortepijonu ir kompozicijos. Jie tapo bičiuliais. Bethovenas Rudolfui paskyrė 14 kompozicijų, įskaitant „Das Klaviertrio Nr. 7 in B-Dur“ (op. 97, 1811 m.) ir „Missa solemnis in D-Dur“ (op. 123).
1808 m. rudenį, kai buvo atmestas L. van Bethoveno prašymas užimti pareigas Karališkajame teatre, kompozitorius gavo Napoleono brolio Žeromo Bonaparto, tuometinio Vestfalijos karaliaus, pasiūlymą užimti kapelmeisterio pareigas Kaselio rūmuose. Tam, kad įtikintų Bethoveną pasilikti Vienoje, hercogas Rudolfas, princas Kinskis ir princas Lobkovicas, gavę Bethoveno draugų pareiškimus, įsipareigojo sumokėti kompozitoriui 4000 florinų pensiją per metus.
Kovos su kurčiavimu ir kūrybos viršūnės
1815 m. Bethovenas papasakojo anglų pianistui Čarlzui Nytui, kad jis 1798 m. po priepuolio, kilusio dėl kivirčo su vienu muzikantu, ėmė prarasti klausą. Klausai palaipsniui silpnėjant, ją apsunkino atsiradęs įvairaus pobūdžio spengimas ausyse. Jau 1801 m. pavasarį Bethovenas rašė savo draugui Vegeleriui apie savo būklę. Gavęs savo gydytojo patarimą, Bethovenas nuo 1802 m. balandžio iki spalio mėn. persikėlė į nedidelį Austrijos miestą Heiligenštatą, esantį visai šalia Vienos, bandydamas susitaikyti su savo būkle. Ten jis parašė dokumentą, dabar žinomą kaip Heiligenštato testamentas, laišką broliams, kuriame užfiksuotos jo mintys apie savižudybę dėl vis didėjančio kurtumo. Laiškas niekada nebuvo išsiųstas, buvo rastas tarp kompozitoriaus dokumentų po jo mirties.
Bethovenui klausos praradimas nesutrukdė kurti muzikos, tačiau groti koncertuose, kas buvo svarbus pajamų šaltinis, šiame gyvenimo etape jam darėsi vis sunkiau (tai taip pat prisidėjo prie jo socialinės saviizoliacijos). Bethovenas grįžo į Vieną iš Heiligenštato pasikeitęs. Tarp jų paminėtina „Trečioji simfonija", žinoma kaip „Herojinė simfonija“ („Sinfonie in Es-Dur“, op.55), parašyta 1803-1804 m. Iš pradžių kompozitorius simfonijai suteikė pavadinimą „Bonapartas“, tačiau 1804 m. nusivylęs, kad Napoleonas pasiskelbė imperatoriumi, jis iš rankraščio titulinio puslapio išbraukė Napoleono vardą. Herojinė simfonija buvo ilgesnė ir didesnės apimties nei bet kuri ankstesnė Bethoveno simfonija. Jos premjera įvyko 1805 m.
Tarp kitų šio laikotarpio kūrinių paminėtini styginių kvartetai, „Valdšteino sonata" („Die Klaviersonate Nr. 21”, op. 53), „Appasionata“ („Klaviersonate Nr. 23 in f-Moll“, op. 57). Taip pat šiuo laikotarpiu Bethovenas parašė seriją simfonijų, pavyzdžiui: „Ketvirtąją simfoniją“, „Penktąją simfoniją“, „Šeštąją simfoniją“, „Septintąją simfoniją“ ir „Aštuntąją simfoniją“, oratoriją „Kristus ant Alyvų kalno“, operą „Fidelijus“ ir koncertą smuikui („Konzert für Violine und Orchester D-Dur”, op. 61).
1809 m. balandžio mėn. Bethovenas baigė rašyti „Penktąjį koncertą fortepijonui" („Imperatoriškąjį koncertą“, op. 73). Gegužės pradžioje arkivyskupas Rudolfas su šeima išvyko iš sostinės, tuo paskatindamas Bethoveną sukurti fortepijono sonatą „Les Adieux“ („Klaviersonate Nr. 26 in Es-Dur“, op. 81a).
L.V.Bethovenas. Menesienos sonata
Vėlyvasis laikotarpis ir paskutiniai kūriniai
1813 m. pradžioje L. van Bethovenas pasinėrė į šeimos problemas. Jo brolis Johanas gyveno su Tereza Obermajer, kuri jau turėjo nesantuokinį vaiką. Tai nepatiko kompozitoriui ir jis įtikinėjo brolį nutraukti ryšius su minėta moterimi, tačiau Johanas ir Tereza susituokė lapkričio 8 d. Vis didesnį nerimą kėlė kito brolio Kasparo liga, galiausiai jis mirė nuo tuberkuliozės. Po Kasparo mirties 1815 m. Bethovenas įsivėlė į teisinį ginčą su Kasparo žmona Johana dėl tuometinio devynerių metų brolio sūnaus Karlo globos. 1818 m. sausio mėnesį pas Bethoveną apsigyveno jo sūnėnas, nors vėliau jo motina laimėjo globą.
Iki to laiko pablogėjo Bethoveno klausa, todėl, norint susikalbėti, tekdavo kompozitoriui sakinius rašyti į sąsiuvinį ir rodyti. Šios „pokalbių knygos“ yra turtingas rašytinis kompozitoriaus palikimas. Hercogo kunigaikščio Rudolfo paaukštinimo kardinolu-arkivyskupu proga Bethovenas parašė „Missa Solemnis“ (op. 123). Maždaug tuo laikotarpiu leidėjas Antonijus Diabelis pakvietė penkiasdešimt Vienos kompozitorių, įskaitant Bethoveną, Francą Šubertą, Karlą Černį ir aštuonmetį Ferencą Listą, sukurti variacijų. Bethovenas sukūrė „Diabelio variacijas“ (Op. 120).
1816 m. pabaigoje L. van Bethovenas susirgo, liga tęsėsi beveik metus. Tuo laikotarpiu kūrė mažiau. Be to, jį slėgė besitęsiantys teisiniai ginčai dėl jo sūnėno ir naujos vokiečių klasikinės muzikos tendencijos, kurios jam nebuvo prie širdies. Paminėtina 1818 m. jo sukurta „Hammerklavier Sonata“ (op. 106), taip pat „Alois Jeitteles, An die ferne Geliebte“ (op. 98). 1818 m. Bethovenas pradėjo rašyti muzikinius eskizus, kurie turėjo būti jo paskutinės „Devintosios simfonijos" dalis. Liudvigo van Bethoveno sukurta IX-oji simfonija tapo genijaus kūrybos viršūne, o jos finalas - Odė džiaugsmui - Europos civilizacijos manifestu.
tags: #betoveno #motina #norejo #pasidaryti #aborta
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
