Edita Lei ir „Fėjų slėnis“: grįžimas į vaikystę, kurioje gyvena magija ir tikrumas

Kartais žmogaus gyvenimas pasikeičia iš esmės, kai jis imasi to, kas seniai, bet labai giliai slypėjo jo širdyje, galbūt jam pačiam netgi to gerai nesuvokiant. Panašiai nutiko ir Editai Lei, kuri, sėkmingai darbavusis statybų versle kuriant sodybas, būdama keturiasdešimties, staiga viską metė ir pradėjo kurti lėles, iš esmės visą savo laiką ir energiją skirdama vien tam. Šis gyvenimo pokytis jau tęsiasi penkerius metus.

Vaikystės jausmas ir kūrybinio kelio pradžia

Prieš dešimtį ar daugiau metų manyje kilo troškimas kaip nors save realizuoti. Taigi, pradėjau įrenginėti sodybas, su vyru statėme ten namus. Tačiau ilgainiui supratau, kad tai - ne moteriškas darbas. Pardavei namą, kitą - ir kas iš to? Tai man neteikė didelės laimės. Juk daugelis tą taip pat daro. Taigi kuo toliau, tuo labiau pradėjau nuo tų statybų trauktis. Mane apėmė liūdesys, apatija, aš tarsi visa susmegau. Tada netikėtai pradėjau internete mokytis dirbti su Photoshop programa, dėlioti koliažus. Ir pastebėjau, kad tuose koliažuose - ne paveikslai, ne žmonių veidai, o lėlės. Tada pagalvojau, kad galbūt ir aš galėčiau padaryti lėlę - juk vaikystėje lankiau dailės mokyklą, kur man neblogai sekėsi skulptūra. Tačiau greitai šią mintį pamiršau.

Vieną vakarą tvarkiau dukters daiktus ir radau gabalą molio, kurį nejučiomis pradėjau minkyti. Netrukus man tapo taip smagu, kad nebegalėjau jo paleisti. Mečiau tvarkymą, visus darbus. Radau dar molio, paėmiau tuščią kartoninį pakelį nuo pieno, pervėriau jį vielomis - padariau rankas ir kojas, viską apvyniojau popieriumi ir lipnia juosta bei padengiau moliu. Kai namo sugrįžo vyras ir pamatė mane įpusėjusią savo „kūrinį“, nusprendė, jog man iš tiesų depresija. O aš į tai atsakiau, kad jis nesijaudintų ir palauktų - tai bus gražu. Savo pirmąją lėlę, tikrą „baiboką“ pabaigiau per tris dienas. Dabar ji sėdi garaže. Iš tiesų ji „baisoka“ - tokių lėlių daugiau niekada gyvenime nedariau. Tačiau tada supratau, kad daugiau nebegaliu nelipdyti.

„Įlindau“ į internetą, pradėjau domėtis, kaip kuriamos lėlės, ėmiau pirkti medžiagas, galiausiai ieškoti mokytojų, kursų. Per pirmuosius kursus buvau tarsi apžavėta: kaip galima taip gražiai sukurti lėlę?! Taigi lankiau trejus kursus ir iš kiekvienų jų pasiėmiau tai, kas man patinka ir tinka, o po to pradėjau kurti taip, kaip išeina man pačiai. Būdamas vaikas, kažkodėl labai svajoji greičiau suaugti. Kai tas laikas atėjo, kai suvokiau, jog pagaliau užaugau, atrodė, kad dabar galiu veikti, ką noriu ir pati daryti sprendimus, bet kartu su savarankiškais sprendimais užgriuvo ir atsakomybės už juos našta. Kažkodėl pradėjo darytis labai sunku. Tada pabandžiau prisiminti, o kada gi buvo gerai? Taigi ir grįžau prie to, kas man teikė laimę - o tai buvo laikas, kai žaidžiau su lėlėmis. Vaikystėje lėlės man buvo tokios ypatingos, tačiau užaugusi, aš visai pamiršau tą jausmą. Taigi aš ir toliau „žaidžiu“ su lėlėmis, bet pasikeitė tai, jog dabar aš pati jas kuriu, nors kartais pradeda atrodyti, kad lėlės kuria mane.

Fėjų slėnio legendos gimimas

Pirmiausia, kas man ateina į galvą, tai, kad nenorėjau užaugti. Nuo 16 metų šį norą pamiršau ir prisiminiau tik būdama 35 metų, kai pati auginau dukrą. Pamačiusi tą lengvumą vaiko gyvenime, pasiilgau ir pati to jausmo. Nuo tada kažkas manyje pasikeitė, bet… Taigi visiškai išsaugoti vidinio vaiko savyje nepavyko, o prisiminti prireikė pastangų. Vaikystės pasaulis kupinas ne tik magijos, stebuklų, bet ir tikrumo, nuoširdumo.

Kai aš sugalvojau, kad autorinės lėlės gali būti knygos iliustracijomis, nebuvo jokių tolimesnių planų. Tiesiog man pačiai visa tai labai patiko, galvojau, jog tai būtų gražu ir įdomu. Kai gimsta naujos lėlės idėja ir pradedu galvoti, kaip ją įgyvendinti, imu jausti tarsi kažkokį badą. Vaikštau tarsi alkana, visko norisi, akys ieško detalių, o mintys skrenda nežinia kur. Tikriausiai lėlėse įžvelgiau per daug gyvybės ir jos pradėjo prašyti dar daugiau. Dabar jau kuriu joms namus, kambarius, baldus, aksesuarus ir viską, ko tik prireikia namų interjerui.

Klausimą „Kodėl lėlės?“ esu girdėjusi ne kartą. Tiesą sakant, aš lig šiol nežinau tikslaus atsakymo. Kai pradėjau jas kurti, „grimzdau“ vis giliau, atrasdama, kad šis procesas iš tiesų yra tarsi terapija. Tačiau tai lyg ir savotiška manija. Prekybos centruose padėjau matyti ir pirkti, atrodo, niekam nereikalingus daiktus, tačiau žinodama, kad juos panaudosiu vėliau, kurdama savo lėlių pasaulį. Man taip pat labai patinka kurti mistines būtybes naudojant gamtinę medžiagą. Aš, norėdama perteikti nors dalelę savo kurtų personažų gyvybės, apie kiekvieną jų rašau istoriją, kuri gimsta savaime, kuriant lėlę.

Bekuriant lėles bei pasakų personažus Editai kilo idėja pačiai parašyti pasaką ir išleisti knygą vaikams, iliustruotą savo sukurtų personažų fotografijomis. Per gana trumpą laiką sulaukiau laiškų su klausimais, ar nėra ir knygutės vaikams apie fėjas bei kitus „Fėjų slėnio“ gyventojus. Klausimų vis daugėjo ir tikriausiai nuo to laiko pradėjau galvoti, kad vis dėlto galbūt reikėtų bandyti ieškoti leidyklos, kuriai patiktų mano idėja. Pagalvojau, kad tokios knygos vaikams, kuri būtų iliustruota ne piešiniais, o fotografijomis, Lietuvoje, ko gero, dar nėra (bent jau lietuvių autorių).

Ji pataikė tiesiai į „dešimtuką“: per dvejus metus - dvi pasakų knygos, iliustruotos jos rankų darbo lėlėmis („Miglų slėnio fėjų pasakos“ ir „Miglų slėnio fėjų burtai“), ir - stulbinantis pasisekimas: vaikai, ypač mergaitės, jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be Fėjų slėnio!

Projektas „Slėnio žmonės“ ir bendraminčių paieška

Kurdama butaforijas knygos iliustracijoms sugalvojau dar vieną neįtikėtiną dalyką - projektą „Slėnio žmonės“. Tai yra, „Fėjų slėnio“ paskyroje paskelbiau, jog kviečiu žmones atvažiuoti į savo sodybą bei prisidėti prie knygos kūrimo, padedant gaminti butaforijas. Negana to, siūliau juos apnakvindinti. Pagalvojau, nejaugi aš esu vienintelė, kuri tuo užsiima? Nejaugi daugiau niekam tai neįdomu? Taigi, paskelbdama šią žinią, aš tiesiog norėjau sutikti daugiau tokių žmonių kaip aš.

Kita vertus, kai ieškai to, ko niekas tau negali pasiūlyti, tą tenka susikurti pačiam. Taip nutiko ir man. Iš pradžių ieškojau, gal kur nors vyksta butaforininkų ar lėlininkų projektai, kur reikalinga pagalba, bet nieko neradau. Tada ir nusprendžiau pati sukurti savo projektą, kuris kviestų prisidėti prie knygos iliustracijų kūrimo, dar truputį abejodama, ar pavyks išleisti knygelę. Baisu tik buvo tai paskelbti, o kai jau paskelbiau ir pradėjo rašyti žmonės, trauktis buvo per vėlu, tada susitaikiau su viskuo. Drąsos užteko, nes, kai labai tiki tuo, ką darai, baimė kažkur pradingsta.

Iš tikrųjų aš nieko per daug nesitikėjau, nežinojau nė kiek žmonių atvažiuos, nė ką jie čia nuveiks, tačiau projektas „Slėnio žmonės“ pasiteisino su kaupu. Atvykę padėti žmonės mane stebindavo kiekvieną kartą. Nors vieni sugebėdavo atlikti bet kurią užduotį, o kiti beveik nieko nenuveikė, tačiau bandė, man iš tiesų rezultatas nebuvo pats svarbiausias. Žmogus galėjo priklijuoti tik vieną lapelį prie butaforinio medžio ar nudažyti vieną namelio sieną, tačiau man svarbiausia buvo tai, kad jis nors truputį prisidėjo prie to, kas man patinka. Nors iš pradžių atvažiavo tik keletas pažįstamų, bet vasarą žmonių labai padaugėjo, kad kartais negalėdavau visų norinčių vienu metu priimti. Juk man visiškai negaila ir nesunku papasakoti kitiems apie tai, ką aš veikiu. O prie projekto prisidėję žmonės iš tiesų buvo kažkokie kitokie, ypatingi. Nors čia nieko keisto - kas gi važiuotų ten, kur tiksliai nežino, ką veiks?

„Fėjų slėnio“ galerijos: pasakos atgyja realybėje

Pirmą Fėjų slėnio galeriją Edita įkūrė Garliavoje, kai jau buvo išleistos dvi knygos apie fėjas - „Miglų slėnio fėjos“ ir „Fėjų burtai“. O 2016 m. lapkričio 26 dieną Garliavoje duris atvėrė Fėjų slėnio galerija, kurioje įsikūrė visi pasakų iš minėtų knygų personažai. Ir ne tik! „Visas šis projektas būtų taip ir likęs tik mintyse, jei ne žmonės, kurie buvo pakviesti į atidarymo vakarėlį“, - sakė knygų autorė Edita Lei. Kai žmonės pradėjo važiuoti ne tik šeimomis, bet beveik jau ir autobusais, Edita suprato, kad to, kaip ir savo besipildančių svajonių, nereikia stabdyti. Reikia padaryti, kad visiems būtų truputį paprasčiau ir patogiau. Taip ir padarė - atidarė Fėjų slėnio galeriją Garliavoje, nedideliame miestelyje šalia Kauno.

Nors slėnio tokio, kokį kūrė žmonių vaizduotė, tada dar nebuvo, mamos su vaikais, močiutės su anūkais važiuodavo jo ieškoti. Kai kartą prie Editos namų sustojo autobusas, kūrėja suprato: reikia kažką daryti. Dabar norinčius pamatyti Fėjų slėnio gyventojus galiu pakviesti į Garliavą, galiu papasakoti, kaip buvo iliustruojamos knygos. O veiklos visada atsiras.

Galerijoje Garliavoje Edita susipažino su vilniete Rūta, kartu su dukromis atvažiavusia į galeriją gyvai susitikti su pamėgtų knygų herojais. „Vežkime Slėnį į Vilnių“, - pasiūlė Rūta. Tokia yra Vilniuje, Ogmios centre, įsikūrusių fantazijos namų „Fėjų slėnis“ priešistorė. Dabar čia, 300 kv. metrų buvusio sporto klubo patalpose „užaugintas“ miškas, kuriame čiurlena upeliai, yra mediniai tiltukai virš jų, nepailsdamos žydi gėlės, Arbatos fėja kaip visada verda arbatą, Žiniuonė Zila dalija patarimus ir gydomąsias žoleles, Kvepalų fėja vilioja kvapais, Pašto fėja laukia laiškų, o piktieji pelėsiai viską apleidžia pelėsiais. Trumpai tariant, knygų personažai čia gyvena savo gyvenimą...

„Kuriame dabar galima pabūti ne tik mintimis, persikelti į jį ne tik savo vaizduotėje skaitant knygas, bet ir iš tikrųjų ateiti, pasivaikščioti, pamatyti savo akimis tai, apie ką skaitėte knygose, - mintį pratęsia viena Fėjų slėnio įkūrėjų Rūta. - Kai manęs prašo paaiškinti, kas yra Fėjų slėnis, aš visada prisimenu stebuklingą drabužių spintą Narnijos kronikose. Atidarei spintos dureles ir jau esi kitame - stebuklų, magijos ir pasakų, pasaulyje.“

Ne žaidimų kambarys, o jausmų erdvė

„Paaiškinti, kas yra Fėjų slėnis išties nelengva, nes Lietuvoje nėra nieko panašaus, tad nėra su kuo palyginti, - Rūtai antrina Edita. - Knygų pagrindu sukurtas žaidimų kambarys? - klausia vieni. Taip, knygų pagrindu, bet ne žaidimų, lakstynių ar karstynių kambarys. Pas mus ne kojos ir rankos turi vaikus kažkur užnešti ar nunešti, o vaizduotė. Ši vieta sukurta ne lipti, kabarotis, šokinėti, dūkti ir išsirėkauti, o pažadinti jausmus. Tai kažkas tarp meno galerijos ir teatro, tačiau mūsų spektaklio žiūrovai yra ir jo dalyviai“. Pasak pašnekovių, būna, kad vos kyštelėję į galeriją suaugusieji jai iškart priklijuoja etiketę: senoviška. Neva, šių laikų hiperaktyviukams reikia veiksmo, stiprių dirgiklių, kurie bent trumpam prikaustytų jų dėmesį.

„Tai negi dabar viską „nurašysime“ hiperaktyvumui ir kuo toliau, tuo labiau vaikus aktyvinsime, dirginsime? Kur riba? Kada vaikams sustoti, su savimi pabūti, pasikalbėti, atidžiau aplink apsidairyti?, - klausia Edita ir prisimena dvi mergaites, kurios apėjusios visą galeriją tiesiog sutūpė vienoje pievelėje tarp fėjų namukų, iš rankinių išsitraukė savo žaisliukus ir užsimiršusios pradėjo žaisti, kalbėtis su žaisliukais, kažką įsivaizdavo. - Tiesą pasakius, kurdama Fėjų slėnį apie tai ir svajojau - prisipažįsta Edita Lei. - Apie aplinką tokią, kurį padėtų užsimiršti, nukeltų tarsi į kitą laiką, kitą vietą, bet būtų ne mažiau tikra nei realybė. Iš žaidimų kambarių vaikus tėvai pasiima nusilaksčiusius, suprakaitavusius, visiškai išsikvėpusius. Fėjų slėnį, atvirkščiai, visi palieka įkvėpti. Ir ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.“

Vaikystės išmintis ir idealai

Vaikystės pasaulyje, kad žmogus augtų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, būtinas idealas, orientuotas į grožį, gerumą, teisingumą, meilę, gyvenimo veržlumą, sveiką humorą. Tavo knygų personažai neša idėją apie idealą, kurio reikia siekti: būti gražiam (visapusiškai), draugiškam, teisingam, matuoti viską širdimi ir mylėti. O ko dar gyvenime siekti? Smurto, pavydo, apgaulės, blogio, karų, klastos ir taip apstu - to siekti nereikia. Taip norėtųsi, kad pasaulyje įsiviešpatautų suvokimas, jog visi turime pasistengti būti geresni ir laimingi. Nesiekiant naudos ar garbės, ne kito sąskaita, bet ir ne save aukojant, o visada iki galo ieškant geriausio sprendimo visiems.

Antrosios Editos Lei knygos reziumė: „Kad gyvenime daug lengviau, kai turi gerų draugų, kuriais gali pasitikėti. Kad reikia klausyti, ką sako tavo širdis, o ji niekada nemeluoja. Kad kovoti neverta, nes visada galima rasti būdų, kaip gyventi taikiai. O kad išsipildytų svajonės, reikia tikėti savimi ir turėti drąsos leistis į žygius.“ Visai tai įmanoma, jei širdyje dar gyva vaiko savyje dvasia.

„Dažniausiai matome filmuose apie didvyrius, draugų ištikimybę, tikėjimą savo jėgomis ir dažnas filmui pasibaigus atsidusdamas ištaria: „Taip būna tik filmuose…“ Tai kodėl ne tu tas ištikimas draugas? Nesitikėk to iš kitų, tiesiog tu būk toks! Tai kodėl nedrįsti daryti tai, apie ką svajoji? Bevertė kova - prieš akis laukas po mūšio, kuriame tūkstančiai žuvusių brolių, tėvų, mylimųjų, ar tikrai taip turi būti?

Fėjos kaip terapija ir mistika

Man labai smagu, kai į lėlių pasaulį įsitraukia ir kiti žmonės, kurių žvilgsnis į juos supančią aplinką bei elgesys tampa kiek kitoks, kūrybiškesnis. Kartą mano sodyboje žmonės rinko drugelių sparnus, sakydami, jog galbūt jie man kur nors pravers. Kartais man atrodo, jog suaugusieji galvoja, kad lėlės, mašinytės, konstruktoriai ir kamuoliai - tik vaikų žaidimai. Labai išmintingas žmogus, psichiatras Andrejus Gnezdilovas arba Daktaras Balu įsitikinęs, kad lėlės - ne tik žaislai, bet kur kas rimtesnis dalykas. Jis gali papasakoti neįtikinamiausių nutikimų, sutapimų, susijusių su lėlėmis.

Iš tiesų kuriant lėles nutinka daug keistų sutapimų, ypač, kai kuri lėlę žmogui pagal individualų užsakymą. Kai kurdamas lėlę visą mėnesį galvoji tik apie tą konkretų asmenį, kartais nutinka nepaaiškinamų dalykų, todėl leidžiu sau tikėti, kad čia iš tiesų esama tam tikros mistikos. Pavyzdžiui, manęs paprašė sukurti lėlę vieno verslininko žmonai, apie kurią nieko nežinojau, tik turėjau jos nuotrauką. Kažkodėl sukūriau šokėją. Ją gavusi moteris susigraudino. Dar viena, nelabai maloni istorija nutiko ir man pačiai. Kūriau lėlę, valgančią raudonas uogas ir tuo momentu, kai vaizdavau raudonas sultis bėgančias jos balta suknia, staiga išgirdau savo vyro šauksmą - jis ką tik stipriai susižeidė ranką. Kai vežiau jį į ligoninę, jo baltai apibintuota ranka ir pro tvarstį prasisunkęs kraujas labai priminė tai, ką prieš akimirką bandžiau pavaizduoti.

„Sutirpsta“ ne tik mergaitės ir moterys - vyrai ir berniukai taip pat! „Knygas apie fėjas rašau taip, kad būtų įdomu ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, kad kiekvienas, kuris jos prisiliečia, rastų kažką sau, tarsi apie save, įsitrauktų. Fėjų slėnis taip pat nėra tik vaikams. Tiksliau, jis yra vaikams nuo šešerių iki devyniasdešimt šešerių, - sako E.Lei. - ir tikrai ne tik mergaitėms ar moterims. Štai neseniai į galeriją buvo atėjęs garbaus amžiaus senolis su anūke. Labai skeptiškai nusiteikęs, vis pabrėždavo, kad butaforijos nevertos bilieto kainos ir pan. Tačiau apžiūrėjęs ekspoziciją išėjo lyg visiškai kitas žmogus. Net prisakė - taip, prisakė, liepė! - anūkei būtinai išsirinkti knygą, nes jis būtinai nori jai ją nupirkti!”. Panašiai nutinka ir jaunesnio amžiaus berniukams, kurie galerijoje atsiduria dėl kokios nors giminaitės ar draugės gimtadienio. Iš pradžių drovisi, gėdijasi prieš kitus berniukus, į viską žiūri atsainiai, tarsi jiems tai nerūpi, bet netrukus atsileidžia, dalyvauja teatralizuoto pasivaikščiojimo veiklose, atlieka užduotis, o atsisveikinant ima kumščiuoti savo seseris: „Prašyk mamos, kad ir tavo gimtadienį čia darytų!”

Padaryk pats: Fėjų namelis

Siūlome kartu su mažaisiais pabandyti pasigaminti fėjų namelį, kuris žadins vaikų smalsumą ir vaizduotę. Idėjos autorė ir įgyvendintoja - Edita Lei (www.fejuslenis.com).

Reikės:

• pasibaigusios lipnios juostos rulono;
• popieriaus lapo;
• karštų klijų aparato;
• pieštukinių klijų;
• žirklių;
• celofano (kokio turite, bet spalvotas sukurs įdomesnį įspūdį);
• įvairių dekoratyvių žiedų, uogyčių, lapelių ir pan.;
• akvarelės arba guašo.

Kaip daryti?

1. Siūlu išmatuokite lipnios juostos rulono ilgį. Iš popieriaus iškirpkite reikiamo ilgio ir norimo aukščio, pavyzdžiui, 12 cm aukščio juostelę.
2. Nupieškite dureles, langelius. Iškirpkite angeles. Iškirpkite celofano kvadratėlius - du langams, vieną - durims. Priklijuokite juos iš „blogosios” popierinės juostelės pusės.
3. Gerąja pusę - tą, kuri bus matoma, nuspalvinkite norima spalva, taip pat nupieškite langų ir durų apvadėlius. Palikite džiūti.
4. Aplink pasibaigusios lipnios juostos ruloniuką (tai bus namelio pagrindas, išorinę jo pusę prieš tai patepkite klijais) apvyniokite popieriaus juostelę, juostelės kraštelius suklijuokite.
5. Pasigaminkite stogą. Iš popieriaus iškirpkite skritulį, įkirpkite iki vidurio, patepkite kraštelį klijais ir vieną popieriaus kraštą šiek tiek „užleiskite” ant kito (suformuokite kūgį), kraštelius suklijuokite. Stogelį taip pat nudažykite norima spalva. Palikite džiūti.
6. Kai gerai išdžiūsta, viršų patepkite karštais klijais ir papuoškite dekoratyviais lapeliais, žiedeliais, uogelėmis ar pan.

Editos Lei kūrybos ateitis

Mano darbas, pasirodo, dar visai nebaigtas ir įgauna vis didesnį pagreitį. Viskas pakrypo ta linkme, apie kurią ir svajojau. Keletas leidyklų, į kurias kreipiausi, tikriausiai taip ir nesuprato mano idėjos, bet dabar dėl to visai nesistebiu. Pasirodo, suprasti apie ką aš kalbėjau, buvo galima tik pas mane atvykus ir pamačius, tai, ką aš darau. Taigi pagaliau mano fėjos ir kiti „Fėjų slėnio“ gyventojai persikėlė į leidybos namus „Tikra knyga“. Labai tikiuosi, kad ji pasirodys dar prieš Kalėdas. O dėl naujų planų - geras klausimas… Iš tiesų turiu labai daug idėjų, kurios man neleidžia naktimis užmigti, ir panašu, kad daugelis jų gali virsti realybe, jau vien dėl to, kad į savo kūrybinį procesą įsileidau tinkamus žmones. Dabar jaučiuosi tarsi turėčiau komandą, kurioje visi prisideda prie nepaprastos vaikiškos knygelės, kuri kol kas man svarbiausia.

Dabar aš vėl rašau ir lipdau, tačiau šios lėlės pareikalaus daug laiko - projektas gana rimtas, tad užtruks. Turiu galeriją, kurioje kartais lauksiu svečių ir kursiu ten ne viena. Yra pasiūlymų bendradarbiauti, bet juos galėsiu apsvarstyti tik 2017-aisiais.

„Ne kiekvienas klaidžiojantis yra pasiklydęs“. Man patinka daug J. R. Tolkieno minčių. O ši citata atspindi tai, ką aš iš tiesų veikiu ir apie ką dabar kalbėjome - tai yra klaidžioju po atradimų ir svajonių girią.

tags: #edita #lei #tavo #vaikas

• Sužinokite daugiau apie Liną Kojalą
• Ryškūs ir blizgūs drabužėliai vaikams
• Vaikiškų traktorių nauda
• Nuo klasikos iki modernių siaubo adaptacijų
• Kodėl nėštumo testas gali meluoti?