Spektaklis „Madagaskaras“: lietuviškos utopijos scenoje

Spektaklis „Madagaskaras“ - tai dviejų dalių tragikomedija, kurią žiūrovai itin pamėgo ir kuri gyvuoja scenoje jau du dešimtmečius. Bene didžiausia pjesės sėkmės priežastis - intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą.

Spektaklis sukurtas pagal šiandien plačiai žinomo lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Ji originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip tam tikrą fenomeną, atskleisdamas autentišką lietuvių požiūrį į save ir į pasaulį. Kūriniui apie lietuviškas utopijas autorius „surado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę - geografą, keliautoją, geopolitiką ir visuomenės veikėją Kazį Pakštą. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir ten sukurti „atsarginę“ tėvynę.

Režisieriai - Rimas Tuminas, Arvydas Dapšys. Scenografė ir kostiumų dailininkė - Vilma Galeckaitė-Dabkienė. Kompozitorius - Faustas Latėnas.

Jei pirmojoje režisieriaus Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktoriai Tomas Rinkūnas, Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), jos dramatiškam likimui, kurios prototipas - jautrioji poetė Salomėja Nėris. „Madagaskare“ tarsi perkuriamas S. Nėries mitas ir Salė paverčiama lygia utopistui K. Pakštui. Antrojoje spektaklio dalyje ataidi ir S. Dariaus ir S. Girėno pilotuotos „Lituanikos“ katastrofa, taip pat - karas, okupacija.

Spektaklyje minimos ir kitos istorinės asmenybės - rašytojo V. Mykolaičio-Putino studentė, S. Nėries bičiulė Emilija Kvedaraitė ir žymus lietuvių kilmės prancūzų rašytojas ir diplomatas O. Milašius (Oscar Milosz), Nobelio premijos laureato rašytojo Č. Milošo pusbrolis.

Aktoriai ir vaidmenys

Spektaklyje vaidina:

• POKŠTAS - Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas
• SALĖ - Indrė Patkauskaitė
• MILĖ - Valda Bičkutė / Agnė Šataitė
• HELĖ - Neringa Būtytė / Ilona Kvietkutė
• MOTINA - Jūratė Brogaitė
• TĖVAS - Almantas Šinkūnas
• VERONIKA - Ilona Kvietkutė / Agnė Šataitė
• OSKARAS - Mantas Vaitiekūnas
• PRANCŪZAS - Vytautas Rumšas (jaun.) / Jokūbas Bareikis / Balys Latėnas / Tomas Kliukas
• STEPONAS - Balys Latėnas / Vytautas Rumšas (jaun.) / Jokūbas Bareikis / Petras Šimonis
• STASYS - Balys Latėnas / Vytautas Rumšas (jaun.) / Jokūbas Bareikis / Tomas Kliukas / Povilas Adomaitis
• LIETUVIAI - Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Jokūbas Bareikis, Tomas Kliukas, Neringa Būtytė, Petras Šimonis, Povilas Adomaitis, Ilona Kvietkutė
• KAREIVIAI - Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Jokūbas Bareikis, Tomas Kliukas, Petras Šimonis, Povilas Adomaitis
• KINGKONGAS - Vytautas Rumšas (jaun.) / Mantas Vaitiekūnas

Premjera Vilniaus mažojo teatro scenoje įvyko 2004-09-29. Spektaklio trukmė - 3 valandos.

Išmonė - teatro pagrindas

Anot spektaklio režisieriaus R. Tumino, svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė - ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur.

Marius Ivaškevičius. Madagaskaras

Daugiau

Režisieriaus Rimo Tumino spektaklis M. Ivaškevičiaus "Madagaskaras" Vilniaus mažajame teatre. Pirma dalis. Spektaklio režisierius statytojas Rimas Tuminas, režisierius Arvydas Dapšys, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė - Masteikienė Dabkienė, kompozitorius Faustas Latėnas. Premjera Vilniaus mažojo teatro scenoje įvyko 2004-09-29, spektaklis į vaizdo juostą įrašytas 2006 m.

Epizodas

M. Ivaškevičius. Madagaskaras

474

Žiūrite dabar

M. Ivaškevičius. Madagaskaras

M. Ivaškevičius. Madagaskaras

2007-02-16 12:42

52 min.

307

M. Ivaškevičius. Madagaskaras

M. Ivaškevičius. Madagaskaras

2006-01-01 10:58

1 val.

Grupė „madagaskariečių” Vienos parke. Iš teatro albumo.

Švytintys publikos veidai ir ilgi, atkaklūs plojimai, po kurių aktoriai net septynis kartus turėjo išeiti į sceną nusilenkti. Taip praėjusį antradienį baigėsi Vilniaus Mažojo teatro meno vadovo Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Madagaskaras“ premjera žymiajame Vienos festivalyje „Wiener Festwochen“.

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė suteikė galimybę scenoje atgyti geopolitikui Kazimierui Pakštui, poetei Salomėjai Nėriai, poetui ir diplomatui Oskarui Milašiui.

Lietuvoje žiūrovai ploja ir juokiasi pamatę istorinius personažus nevadovėlinėje šviesoje. Arvydas Dapšys ir Rimas Tuminas gali kelti tostus. D. Matvejevo nuotr.

Poetui Salė pasirodė „tikra“

„Nuostabus spektaklis“, - gyrė pastatymą ir poetas Tomas Venclova, tomis dienomis svečiavęsis Vienoje. Jis visą laiką įdėmiai, net palinkęs į priekį, stebėjo personažus scenoje, lyg gaudydamas kiekvieną aktorių žodį.

Vėliau poetas prisipažino pažinojęs du spektaklio prototipus - Salomėją Nėrį bei jos draugę Milę.

DĖMESIO! Dėl aktorės traumos vietoj 2015 m. spalio 10 d. 18.30 val. skelbto spektaklio „MASKARADAS“ vyks „MADAGASKARAS“. Įsigyti bilietai galios. Žiūrovai, nenorintys žiūrėti „MADAGASKARO“, įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2015 m. spalio 27 d.

Neįprastu humoru žaižaruojantis ir kartu graudus vieno iš žymiausių lietuvių režisieriaus Rimo Tumino „Madagaskaras“, subtiliai ragindamas atsigręžti į praeitį, užgauna kažką, labai giliai slypintį kiekviename iš mūsų. Nes, režisieriaus žodžiais tariant, į bet kokį istorinį kontekstą nuklysdamas, kartu grįžti į savo vaikystę. Negalime užčiuopti savo vientisumo apsiriboję vien gimimo data. Visi mes, anot Vilniaus mažojo teatro vadovo R.

„Madagaskaras” - dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis - intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę asmenybę - Kazį Pakštą. Visoje XX a. Lietuvos istorijoje turbūt nerastume kito tokio žmogaus, kuris būtų turėjęs tiek kultūrinių, geopolitinių bei visuomeninių idėjų ir tiek drąsių projektų bei užmojų. Geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas (1893-1960) vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu ir A. von Humboldtu.

Pasak režisieriaus, svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė - ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur.

Jei pirmojoje „Madagaskaro“ dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei, kurios prototipas - jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

Iš pradžių režisierius galvojo antrąją dalį kurti su vyresniais teatro aktoriais - juk nemažai laiko praėjo, tačiau, pastatęs pirmąją, suprato, kad tęsti turi tie patys jaunieji, labai jautrūs ir dėmesingi praėjusios „epochos balsui“. „Aktoriams sakiau, kad antrą dalį jie turi vaidinti lyg pasaką. Lyg „Eglę žalčių karalienę“. Žaisti gyvenimą, puikiai žinant, kad jis baigiasi, kad jis nepavyko, bet žaisti iki galo. Skubėti gyventi, kaip rašė Salomėja“, - sako R.

Kurdamas atmosferą kūrybiniam darbui, režisierius stengėsi sužadinti užmirštus potyrius, asociacijas, netikėčiausius vaizdinius. Juk ir jo taip pamėgta istorija apie dešrų rūkymą vieną vėlyvo rudens sekmadienį, savotiška "Madagaskaro" priešistorė, yra ne tiek alegorija, kiek visam gyvenimui įstrigusio vaikiško pojūčio "suvaizdinimas". Po keleto viešų peržiūrų "Madagaskare" atsirado lopšys-laivas. Kol kas jis pasirodo tik dukart: spektaklio pradžioje, Pokšto gimimo ir vaikystės scenoje, bei pabaigoje - kai Pokštas, nustėręs Oskaro "televizijų" akivaizdoje, sunkiai virve kelia jį aukštyn kaip vėliavą. Savotiškos perspektyvos, lyg lango į universalių pojūčių pasaulį, režisierius siekė bemaž kiekvienoje scenoje. Išradingai pasitelkęs įvairias kasdienybės įžvalgas ir buitines detales, R. Tuminas kartu bandė išgauti tai, ką jis pats vadina "epochos balsu". Repetuodamas "Madagaskarą", režisierius išrutuliojo savitą garso filosofiją: visa praeina, išnyksta, užsimiršta, tik garsas yra amžinas. Spektaklyje svarbūs ir "materialūs", kompozitoriui Faustui Latėnui talkinant, atrasti garsai - jūros ošimas, besiveržiantis į bažnyčią Pokštui sakant pamokslą, rėksmingas kaimiečių giedojimas, tylus varpelių skimbčiojimas, gaili "Karvelėlio" melodija, išblaškanti situacijų komizmą, - ir tylos pauzės, kuriose turėtų susitikti esamasis ir būtasis laikas.

„Madagaskaras“ juokiasi mylėdamas bei žavėdamasis ano laiko žmonėms, mokėjusiais gyventi tegul ir utopinėmis, bet labai išradingomis bei gražiomis fantazijomis.

Vilniaus valstybinis mažasis teatras yra viena patraukliausių eksperimentinių erdvių. Režisieriaus Tumino jau seniai puoselėtą idėją papasakoti apie nelegendinio (todėl dar įdomesnio) lietuvių diplomato be portfelio, teoretiko ir keliautojo Kazio Pakšto utopiją Ivaškevičius pavertė savotišku savo kūrybos kaleidoskopu. Marius Ivaškevičius pagal savo receptą restauravo laiką, idėjas, kalbą - sutirštindamas, paryškindamas žmones, įkūnijusius tą laiką.

„Madagaskaras“ - dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatanti Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis - intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę - Kazį Pakštą. Šis geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu… Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę.

Jei pirmojoje Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktoriai Tomas Rinkūnas, Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas - jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kaziui Pakštui. Mintis šią idėją perkelti į teatro sceną šovė mūsų laikų režisieriui Rimui Tuminui. Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą.

Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes - pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia - graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. Todėl ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Antipakštinių pjesių nėra. Nors keistai turbūt šiandien jaustumėmės Pietų pusrutulyje, kaitinant tropikų saulei įsitaisę palmių giraitėje priešais Indijos vandenyną. Ir kai garsus juodaodis režisierius Rimas Tuminas būtų pasiūlęs rašyti man šią pjesę, pavadinčiau ją egzotiškai - „Lietuva“. Taigi galima šią pjesę skaityti ir taip.

PREMJERA - 2004 m. II DALIŲ SPEKTAKLIS ( 3 val. PREMJERA - 2004 m. II DALIŲ SPEKTAKLIS ( 3 val. „Madagaskaras“ - dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatanti Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis - intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę - Kazį Pakštą. Šis geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu… Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę. Jei pirmojoje Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktoriai Tomas Rinkūnas, Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas - jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kaziui Pakštui. Mintis šią idėją perkelti į teatro sceną šovė mūsų laikų režisieriui Rimui Tuminui. Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes - pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia - graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. Todėl ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Antipakštinių pjesių nėra. Nors keistai turbūt šiandien jaustumėmės Pietų pusrutulyje, kaitinant tropikų saulei, įsitaisę palmių giraitėje priešais Indijos vandenyną, o garsus juodaodis režisierius Rimas Tuminas pasiūlytų rašyti man šią pjesę, pavadinčiau ją egzotiškai - „Lietuva“. Apie tolimą, mažai pažįstamą žemę. Taigi galima šią pjesę skaityti ir taip. Tarytum mus iš tikrųjų perkėlė ir dabar, pasitelkę teatrą, bando grąžinti atgal.“

Marius Ivaškevičius, dramaturgas

*„Kai persikeli į bet kokį istorinį kontekstą, visada grįžti į vaikystę. Negalime suvokti savo tęstinumo, apsiribodami tik gimimo data.

Papildoma informacija:

Spektaklio metu scenoje naudojami tabako gaminiai.

Spauda ir kritikai:

Delfi / Lietuviai, į Madagaskarą! / 2004 02 11

Festivaliai, gastrolės, apdovanojimai:

• 2005 m. - tarptautinis teatro festivalis „Kontakt’05“ Torunėje (Lenkija) - 2-oji festivalio premija; geriausias režisierius - Rimas Tuminas; geriausia aktorė - Gintarė Latvėnaitė.
• 2005 m. - XXI Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ Rokiškyje prizas už geriausią moters vaidmenį - Gintarei Latvėnaitei, specialus prizas perspektyviausiam aktoriui - Ramūnui Cicėnui.
• 2005 m. - viešnagė Vienoje (Austrija) su spektakliu.
• 2005 m. - tarptautinis Baltijos šiuolaikinės dramos festivalis SKATS Rygoje (Latvija).
• 2005 m. - festivalis „Urbi et Orbi“ Briuselyje (Belgija).
• 2006 m. - didžiosios teatro gastrolės A. Majakovskio teatre Maskvoje (Rusija), taip pat - A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas), A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (R. Tuminas), M. Lermontovo „Maskaradas“ (rež. R. Tuminas), S. Becketto „Belaukiant Godo“ (rež. R. Tuminas).
• 2006 m. - Lietuvos dienos Lenkijoje, taip pat - A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas).
• 2007 m. - 52-asis tarptautinis teatro festivalio „Sterijino Pozorje“ (Serbija) prizas už geriausią festivalio užsienio programos spektaklį.
• 2008 m. - III tarptautinis jaunimo teatro forumas „M. art Kontakt“ Mogiliove (Baltarusija).
• 2008 m. - gastrolės Maskvoje (Rusija), taip pat A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas).
• 2008 m. - IX tarptautinis teatro festivalio „Raduga“ Sankt Peterburge (Rusija) prizas už geriausią spektaklį.
• 2008 m. - II tarptautinis meno festivalis Mažeikiuose.
• 2008 m. - tarptautinis teatrų festivalis „Akademija“ Omske (Rusija).
• 2011 m. - Maskvos J. Vachtangovo teatro (Rusija) 90-mečio šventinė programa, taip pat - N. Gogolio „Revizorius“ (rež. R. Tuminas).
• 2015 m. - tarptautinis M. Tumanišvilio teatro meno festivalis GIFT (Gruzija), taip pat - J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (rež. G. Tuminaitė).
• 2016 m. - Kinijos „Nanluoguxiang“ teatrų festivalis (Pekinas), taip pat - A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas), J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (rež. G. D.

Išjungiau kompiuterį, nes jau buvo kelios minutės po 18. Darbo laikas out. Laikas namo. Skamba telefonas, draugės numeris. Alio. 18.30 spektaklis Vilniaus Mažajame teatre, draugės vyras eiti negali, klausia, gal susiviliosiu paskutinės minutės pasiūlymu. Kaipgi! Žinoma! Tekina Gedimino prospektu lekiu iki teatro ir staiga suprantu, kad esu apsirengusi kone kasdieniu džemperiu. Prastai. Bet nieko nepakeisi, teatras svarbiau už tai, kaip tu atrodai. 90 procentų visų kartų į spektaklius aš vaikštau viena. Tiesiog man taip patinka. Tačiau mielos draugės kompanija šalia irgi dar niekam nepakenkė. Dar nespėjus aptarti paskutinių šeiminių naujienų, gęsta šviesa, ir spektaklis prasideda. Aš „Madagaskare“ buvau antrą kartą, tačiau tas pirmas kartas buvo seniai. Iš tiesų „seniai“, nes spektaklio premjera įvyko 2004 metų sausio 30 dieną! Šiandien - 2016 metų gruodžio 22 diena. Ilgaamžis spektaklis. Salė buvo beveik pilna, tačiau už tai turime būti dėkingi nežinomiems pedagogams. Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje pasakojama prieškario keliautojo, filosofo Kazio Pakšto idėja perkelti Lietuvą į Madagaskarą ir sukurti ten atsarginę „Lietuvą“. Spektaklyje, kuris turi du tėčius - režisierių statytoją Rimą Tuminą ir režisierių Arvydą Dapšį, daug istorinių motyvų ir istorinių veikėjų. Salė - Salomėja Neris, Milė - būsimoji Vinco Mykolaičio Putino žmona. Oskaras - Oskaras Milašius. Spektaklio kalba - 20 amžiaus pradžios, manieringa ir šiek tiek kelianti juoką. Daug eiliavimo, kuris yra tiesioginė aliuzija į Salomėjos Neries poeziją. Būtent jos charakteris spektaklyje ir yra labiausiai išplėtotas - nuo jaunos studentės, merginų bendrabutyje svaigstančios apie pirmąją meilę, suaugti padėjusios kelionės į Paryžių iki jos mirties Maskvos ligoninėje, stebint dviem SSSR kareiviams. Tačiau tai nėra sausas istorijos atspindys. Viena pertrauka ir viso trys valandos neprailgo. Tai spektaklis, kurį, manau, reikia įtraukti į „must see“ sąrašą. Tačiau garantijos, kad jis jums patiks, aš neduodu.

tags: #rimas #tuminaskaip #gime #spektaklis #madagaskaras

• trimestrų ir pusmečių palyginimas bei taikymas
• Gimdymo komplikacijų valdymas
• Išmokos vaiko priežiūros metu
• Sužinokite daugiau apie gimdymą ligoninėje ir moterų teises
• Išmokite groti „Su gimimo diena“