Edeno sodas: Biblijos pasakojimo paaiškinimas vaikams
Tikriausiai esate girdėjęs pasakojimą apie Adomą ir Ievą, apie Edeno sodą. Ši istorija yra žinoma visame pasaulyje. Net ir neskaičiusieji Biblijos žino apie Adomą ir Ievą - pirmuosius žmones Žemėje, kurie apsigyveno Edeno sode. Pasakojama, kad tai buvo vieta, kur viskas tobula, porai nereikėjo kęsti bado ar jausti skausmo. Bet ar viskas apie Edeno sodą yra taip paprasta? Panagrinėkime šį nuostabų pasakojimą detaliau.
Dievo kūryba ir Edeno sodo atsiradimas
Biblija pasakoja, kaip Dievas kūrė pasaulį. Pirmiausia Dievas padengė žemę žalia žole. Ir jis sukūrė visas smulkių augalų ir krūmų bei medžių rūšis. Šie augalai labai puošia žemę. Bet jie teikia dar didesnę naudą. Vėliau Dievas pripildė vandenis žuvų ir padangę skraidančių paukščių. Jis sukūrė šunis ir kates bei arklius - didelius ir mažus gyvūnus. Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai.
Galiausiai vienoje žemės dalyje Dievas paruošė ypatingą vietą. Jis pavadino ją Edeno sodu. Šis sodas buvo puikus. Viskas čia buvo nuostabu.
Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą.” Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela. Jis pavadino jį Adomu ir apgyvendino jį Edeno sode, kurį pats buvo įruošęs. Sodas puikiai drėkinamas, čia gausu gražių vaismedžių. Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.
Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko. Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė.
Adomo ir Ievos sukūrimas
Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją.” Po kurio laiko Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš Adomo, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų. Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno!” Jis pavadino ją Ieva, kad būtų jam pagalbininkė. Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
Šiuolaikinis mokslas patvirtina, kad žmogaus kūnas sudarytas iš įvairių cheminių elementų, pavyzdžiui, vandenilio, deguonies, anglies. Visos tos medžiagos randamos žemės plutoje. Šių dienų genetikos specialistai, be to, priėjo išvadą, jog visa žmonija greičiausiai kilo iš vieno protėvio ir pramotės. Tai puikiai dera su Biblijos pasakojimu apie Adomą ir Ievą.
Mūsų Kūrėjas norėjo, kad vyrą ir moterį jungtų tvirti santuokos saitai ir kad juodu taptų artimi, nelyginant „vienas kūnas“.
Uždraustas vaisius ir išvarymas iš sodo
Dievas davė Adomui ir Ievai vieną svarbų nurodymą: “Bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi.” Pačiame sodo viduryje augo „gero bei pikto pažinimo medis“. Gero bei pikto pažinimo medis vaizdavo išimtinę Dievo teisę nustatyti, kas yra gera ir kas bloga. Tad nenuostabu, jog imti to medžio vaisių buvo nusikaltimas.
Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Kartą į Ievą, kuri, kaip tyčia, pasilikusi viena, prabyla gyvatė ir ima gundyti paragauti uždrausto vaisiaus: tikina, kad Dievas jai pamelavęs, kad slepia nuo jos kai ką gera ir kad jei to vaisiaus užvalgys, pati taps kaip Dievas.
Moteris vilionei pasiduoda ir uždrausto vaisiaus paragauja. Deja, Ieva nesugebėjo atsispirti klastingoms gyvatės vilionėms. Vėliau Dievo įsakymą šitaip sulaužo ir Adomas.
Dievas paklausė Ievos: “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”. Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą! Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos.” O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,-prakeikta bus žemė dėl tavęs! Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas.”
Jehova pirmiesiems žmonėms, taip pat gyvatei paskelbė nuosprendį. Tad abu pirmieji žmonės buvo išvaryti iš Edeno sodo. Nuo tada pajuto tikrąjį gyvenimo skonį, kentėjo badą, šaltį, marą ir kitas negandas.
Kas padarė taip, kad atrodytų, jog gyvatė kalba? Ar per gyvatę iš tiesų kalbėjo Šėtonas? Sykį Jėzus Šėtoną pavadino „melagiu ir melo tėvu“. Kristus žinojo, kad gyvate manipuliavo Šėtonas. Tai nebuvo paprasta gyvatė, bet dvasinė esybė, Šėtonas, pasinaudojo ja, kad apgautų Ievą.
Edeno sodo vietos paieškos
Ne paslaptis, kad žmonės Edeno sodo ieško nuo tada, kai buvo iš jo išvaryti. Vis dar tikimasi jį surasti arba patvirtinti jau žinomas teorijas naujais atradimais. Biblija pateikia keletą užuominų apie šio sodo buvimo vietą. Pradžios knygoje rašoma, kad sodas veša rytuose. Be to, iš jo išteka keturios upės. Pirmosios vardas Pišonas, antrosios upės vardas Gihonas, trečiosios upės vardas Tigras, ji teka į rytus nuo Asūro, ir ketvirtoji - Eufratas.
Dvi iš pasakojime paminėtų keturių upių - Eufratas ir Tigras (Hidekelis) - savo vandenis plukdo ligi pat šiol. Jų ištakos yra labai arti viena kitos. Tai paskatino manyti, kad sodas plyti regione, kuriame dabar yra Irakas ir Iranas. Juk šiais laikais Tigras ir Eufratas teka per Iraką. Nors nėra istorinių faktų, įrodančių, kad sodas vešėjo Irake, galbūt ši ypatinga vieta liko palaidota po didžiuliu nuosėdų sluoksniu.
Tačiau kitų upių, Pišono ir Gihono, jų neberasime jokiame pasaulio žemėlapyje. Šimtmečius teologai spėliojo, kad pasakojimuose iš tiesų minima Ganga Indijoje ir Nilas Egipte, nors kiti pažymėjo, kad tai apimtų per didelę Žemės dalį, kas neatrodytų logiška vienos vietos aprašymui.
Kodėl sunku rasti tikslią vietą?
Nuo įvykių Edeno sode praėjo maždaug šeši tūkstančiai metų. Tikėtina, kad per šimtmečius daug kas pasikeitė, pavyzdžiui, upės galėjo pasukti kita vaga. Žemės pluta nuolat juda, reljefas kinta. O vieta, kur, kaip manoma, buvo Edenas, yra seisminėje zonoje - būtent čia užregistruojama 17 procentų stipriausių žemės drebėjimų pasaulyje. Tad pokyčiai tokiose vietose nestebina.
Spėjama, kad rasti įrodymų apie Edeno sodą neįmanoma dėl Biblijoje aprašyto Didžiojo tvano. Tuometinį pasaulį 40 dienų ir naktų užtvindė vanduo, siautėjo audros. Toks potvynis nušlavė stebuklingąjį Edeno sodą, netgi galėjo pakeisti visų keturių minimų upių vandens kelius.
Įvairios teorijos apie Edeno sodo vietą
Anksčiau įvairūs žinovai, istorikai, kiti išsilavinę žmonės laikėsi nuomonės, jog Pradžios knygoje užrašyti įvykiai yra tikri istorijos faktai. Tačiau ilgainiui į krikščionių bažnyčios mokymus įsiskverbė graikų filosofų, kaip antai Platono ir Aristotelio, idėjos, esą žemėje nieko tobulo negali būti, tobulybė - tik danguje. Persiėmę tokių idėjų teologai priėjo prie išvados, kad rojus turėjęs būti arčiau dangaus.
Dalis mokslininkų mano, kad Edeno sodas vešėjo Afrikoje. Anot jų, jei tikime, kad Edeno sodas simbolizuoja žmonių kilmę, turime įvertinti šio žemyno svarbą žmonijai. Mokslininkai išsiaiškino, kad visi turime bendrų protėvių su žmonėmis, gyvenusiais Afrikoje prieš 150-200 tūkst. metų. Vadinamąjį žmonijos lopšį galima rasti Pietų Afrikoje, maždaug 50 km į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo. Remiantis tyrimais, Botsvana - labiausiai tikėtina Edeno sodo vieta, mat beveik visą šalį dengiančioje Kalahario dykumoje, kur kadaise plytėjo pelkė, gyveno pirmieji žmonės.
Adomo genealogija ir senovės civilizacijos
Nojaus palikuonių pėdsakai veda iš Edeno per Zagros kalnus į Mesopotamijos lygumas. Šumerai, kurių "suklestėjimo" laikotarpis buvo maždaug 4-5 tūkst. m. pr.m.e., stebina savo pasiekimais: raštas, ratas, metalų apdirbimas, jūrininkystė. Enki - šumerų dievas kūrėjas, vėliau tapęs Ea Babilone, buvo gėlųjų vandenų maitinančių upes, ežerus ir šaltinius valdovas. Ea laikytas žmonijos globėju ir mokytoju.
Deividas Rochlas, garsus archeologas ir egiptologas, kuris tyrinėja biblines vietas, teigia, kad Edeno sodas galėjo būti dabartiniame Irane. Jis atliko išsamius tyrimus ir, remdamasis senuosiais tekstais, vietovardžiais, archeologiniais radiniais, bandė nustatyti konkrečią vietą, atitinkančią Biblijos aprašymą. Jo teigimu, nauji įrodymai rodo, kad Nojaus arka nusileido ant Judi Dagh kalno, kuris nėra ant Ararato kalno, kaip dažnai manoma. Taip pat, kad Edenas yra į rytus nuo Edino.
Šumerų karalių knygoje Eridu yra seniausias šalies miestas. Semitų kalboje jo atitikmuo yra Es, reiškiantis „Gyvasis“. Tai siejasi su gyvybės pradu ir vandeniu.
Edeno sodo tikrumas ir Jėzaus liudijimas
Jėzus Kristus vadinamas „ištikimuoju bei tiesakalbiu Liudytoju“. Jis, tobulas žmogus, niekada nemelavo, neiškreipė tiesos. Prieš ateidamas į žemę jis ilgus amžius gyveno danguje, kaip pats sakė, „dar prieš atsirandant pasauliui“ buvo šalia savo Tėvo Jehovos. Tad kai žemėje buvo kuriama gyvybė, Jėzus tai matė.
Kristaus mokymai rodo, kad Adomas ir Ieva tikrai gyveno. Aiškindamas, kad vienpatystė yra Jehovos nustatyta santuokos norma, Jėzus paminėjo pirmąją porą. Jeigu Adomas su Ieva niekada negyveno ir Edeno sodas, jų namai, pramanytas, vadinasi, arba Jėzus buvo apgautas, arba melavo. Tačiau nei taip, nei anaip būti negali. Jėzus savo akimis matė, kokia tragedija įvyko Edeno sode. Neigdami Pradžios knygoje užrašytą istoriją, parodytume stoką tikėjimo Jėzumi. Taip pat būtų neįmanoma perprasti kai kurių esminių Biblijos mokymų, tušti būtų Dievo pažadai.
Edenas yra Dievo sodas, vieta, kur kadaise buvo tobula harmonija tarp Dievo ir žmogaus. Nors mes negalime jo aplankyti dabar, istorija apie jį moko mus apie Dievo meilę, jo nurodymų svarbą ir pasekmes, kai jų nepaisoma. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: “Štai Dievo buveinė tarp žmonių.” Tai pažadas apie ateitį, kai Dievas vėl atkurs tobulą pasaulį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
