Tatjanos Motinystės ir Gyvenimo Kelionės: Nuo Scenos iki Šeimos Namų

Gyvenime dažnai susiduriame su išskirtinėmis asmenybėmis, kurių istorijos praturtina mūsų supratimą apie žmogaus likimą, stiprybę ir pasišventimą. Šiame straipsnyje apžvelgsime trijų skirtingų kartų Tatjanų gyvenimo istorijas, kuriose persipina motinystė, profesinė veikla ir asmeniniai iššūkiai.

Tatjana Gembickaitė: Muzikos Šventykla ir Išbandymų Metai

„Ogi aš jus pažįstu!“ - džiaugsmingai sušuko trapi senutė išpuoselėtu veidu, kurios smaragdo spalvos galvaraištis paryškino tamsių akių grožį. Nejaugi mane matė persisvėrusią per Filharmonijos balkono turėklus ar suspaustą paskutinėse parterio eilėse? Per tuos dešimtmečius, kai Tatjana Gembickaitė dirbo koncertų pranešėja, subrendo ne viena profesionalių muzikų ir šiaip muzikos mylėtojų karta. Sutinkama plojimais, vilnijančia juoda arba žydra suknia, ji pereidavo lengva eigastimi per sceną ir akimirksniu sustodavo, leisdama išvysti jos ypatingą, „nečionykštį“ grožį, aiškiu, sodriu balsu skelbdavo numerį ir tarsi ištirpdavo, užleisdama sceną atlikėjams. Pats jos pasirodymas buvo neatskiriama šventės dalis.

Tatjanos gyvenimas buvo kupinas įspūdingų susitikimų ir palaikymo. „Kokie puikūs žmonės supo mane visą gyvenimą, - pasakoja Tatjana. - Filharmonijos vadovybė parūpindavo sanatorinių kelialapių, kai sunkiai susirgau... Gimtadieniais gaudavau sveikinimus iš Davido Oistracho, Zaros Doluchanovos, kitų gastroliavusių muzikų.“

Muzika Tatjanos gyvenime užėmė ypatingą vietą, tačiau jaunystės metai Kaune prisimenami ir dėl kitų dalykų. Ji prisimena ieškojusi „žąsienos spirgučių pyragėlių“ vienoje krautuvėlėje Laisvės alėjoje, kurie „tirpte tirpo burnoje...“ Taip pat prisimena, kaip jaunystėje su draugais buvo pamišusi dėl buriavimo sporto: „Jauni ir smagūs, klegančia minia bėgte leisdavosi nuo kalnelio Jachtų klubo prieplaukos link.“

Karo Išbandymai ir Žmogiškumas

Tačiau šią idilę netrukus nutraukė karas. „Kažkokie banditai ėmė daužyti žydų parduotuvių vitrinas, - tęsė Tatjana. - Nesuprantu, iš kur jų atsirado - nei kaime, nei sostinėje nebuvau tokių sutikusi.“ Jų kompanijoje buvo įvairių tautybių ir konfesijų draugų, ir tai jiems netrukdė bendrauti. Tą 1941 metų vasarą Tatjanos draugė, gražuolė Fira Kupric, nebebėgo su kitais prie jachtų - ji laukėsi. Prasidėjo karas, atėjo vokiečiai. Firos vyras buvo nužudytas gatvėje pirmomis okupacijos dienomis, o birželio 30-tą gimė mažoji Anita. Jau buvo paskelbta apie geto steigimą Vilijampolėje. Geri draugai pasiūlė Firai slėptis kaime, bunkeryje, kad nereikėtų eiti į getą.

Šeimos gyvenimas pasikeitė ir kitais aspektais. Tatjanos sesuo Tamara susiruošė tekėti. Jos išrinktajam, austrui Volfgangui Jančigui, dirbusiam Kauno komendatūroje, karas buvo dviguba nelaimė. Tapęs vermachto prievolininku po Austrijos „anšliuso“, jis nekentė nacių ir nė karto nepadavė rankos esesininkui, kaip ir daugelis kitų, pabrėžė Tatjana.

1942 m. gimė Tatjanos sūnus Aleksejus, ir ji su vyru bei abiem vaikais persikėlė į Vilnių, kur įsidarbino popieriaus fabrike. Paaiškėjo, jog priešais jų butą Neries krantinėje apsigyvenęs toks esesininkas. Niekada nesisveikinęs, vokietis dėbčiojo į tamsiaplaukę, juodaakę kaimynę. Smalsūs vyriški žvilgsniai buvo jai jokia naujovė - teko net dalyvauti grožio konkursuose. Kartą jis paskambino prie durų ir tarė: „Gražus oras, frau.“ Tatjana suprato, kad reikia veikti greitai. Abu vaikus į vieną vežimėlį, glėbį vystyklų ten pat ir bėgte į tolimą miesto pakraštį, pas seserį Lidiją, kuri priglausdavo kuriam laikui.

„Jūs taip rizikavote“, - priminė pašnekovė. „Ką gi, - linktelėjo galvą Tatjana. - Sunkūs buvo laikai. Tėvas, Mykolas Gembickas, ilgai sirgo, vėliau mirė. Mama labai sielvartavo.“

Klausimas, ar priimdama mažąją Anitutę Tatjana pasitarė su kitais šeimos nariais, ir ar visi sutiko, gavo atsakymą: „Mes to nesvarstėme“, - tarė Tatjana. Šiame atsakyme atsiskleidė ne sunykusi, permatomu veidu, ligų ir netekčių iškamuota moteris, palaidojusi vyrą Valentiną ir mylimą sūnelį Aliošą, o tarsi nužengusi nuo kabančios nuotraukos anų dienų Tatjana - artimieji vadindavo ją jos totorišku vardu - Tabunna. Liekna, graži, vilkinti koncertine suknele, ji ką tik perėjo įstrižai scenos. Už nugaros jos lemiamo žodžio laukia sustingęs choras ir orkestras, kiek pakreipęs galvą į šoną pasirengęs mostelėti lazdele dirigentas. Priešais - kvapą užgniausianti pilnutėlė salė, kurioje skamba Liudvigo van Bethoveno Simfonija orkestrui, chorui ir solistams D-dur, Devintoji. Jos gyvenimas ir atsidavimas menui bei šeimai atsispindi Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugomose istorijose.

Tatjana Lavrinovič: Didelė Šeima, Vaikų Auklėjimas ir Kelionių Išmintis

Vos paskambinus Tatjanai Lavrinovič, krepšininko Kšištofo Lavrinovičiaus žmonai, tampa akivaizdu - jos ir Kšištofo namuose veiksmo tikrai nestinga. Kaip ir gali būti kitaip, kai po vienu stogu gyvena keturios atžalos. „Kai visi vaikai būna namie, tai atrodo, kad ne tik jaunėliui, bet ir visiems kitiems yra po du metukus, o ne 16, 13 ir 9-eri“, - pokalbį juokdamasi pradeda T. Lavrinovič. Tačiau neblėstanti vaikų energija, nors kartais ir varginanti, vis vien džiugina laimingus tėvus, ypač per šventes, kai atžalos dvigubai apdovanoja dėmesiu ir meile.

Be jokios abejonės, per Motinos dieną staigmenos Tatjanai pasipila it iš gausybės rago. „Žinoma, tų Motinos dienos staigmenų tikrai netrūksta. Vaikai kasmet ruošia atvirukus, o ir gėlių neša. Kažkada juokiausi sužinojusi, kad mano vidurinis vaikas net turi savo tašką, kuriame nuolat perka gėles. Vieną kartą ėjau pro tą vietą ir pardavėja sakė: „Jūsų sūnus yra mano nuolatinis klientas.“ Tai juokėmės abi, kad tiek metų tęsia gražią tradiciją“, - šypsosi pašnekovė. Tiesa, priduria Tatjana, nors vaikų dėmesys ją labai džiugina, Motinos diena dabar jai kelia dviprasmius jausmus. „Yra ir liūdesio. Labai pasiilgau savo mamos (T. Lavrinovič mama gyvena Rusijoje - red. past.). Kadangi dabar neturime galimybės susitikti, tą dieną būna ir liūdna“, - neslepia ji.

Šeimos Planavimas ir Santykių Iššūkiai

Nors Tatjanos ir Kšištofo Lavrinovičių šeimoje vaikų energija kilnoja net stogą, T. Lavrinovič šypsosi - apie tokį gyvenimą ir svajojo. „Tai, kad turėsime didelę šeimą, su vyru žinojome dar prieš vestuves. Nors tiksliai nežinojome, kiek vaikų turėsime, bet norėjome turėti mažiausiai tris. Aš pati esu trečias vaikas šeimoje, tai man įprasta, kad šeimos turi būti didelės“, - dalijasi ji. Viena yra svajoti, o visai kita - susidurti su realybe. Keturi vaikai taptų nemažu išbandymu bet kurios poros santykiams. Vis dėlto Tatjana sako, kad jiedu su Kšištofu puiki komanda. „Žinoma, visko būna - ir džiaugsmo, ir sunkių akimirkų. Aišku, ir tos buities netrūksta, bet abu suprantame, kad vaikais reikia rūpintis. Dabart toks etapas. Tačiau tuo pačiu vaikai į mūsų gyvenimą atnešė ir supratimą, kad laiką dviese reikia branginti. Jei tik turime tokią akimirką, ją čiumpame ir mėgaujamės“, - šypsosi ji.

Čia T. Lavrinovič netikėtai prisipažįsta, kad visai neseniai su vyru net išvyko atostogauti dviese. Pirmą kartą... Po penkiolikos metų pertraukos. „Per 15 metų tokia kelionė mums - pirmoji. Tiek metų su vyru niekur nevykome be vaikų, - juokiasi ji. - Dabar pirmąkart buvome Dubajuje tik dviese.“ Paklausta, kaip jautėsi tokioje kelionėje, Tatjana nusijuokia - buvo ir keista, ir sunku. „Sugebėjau atsipalaiduoti tik tuomet, kai liko trys paskutinės atostogų dienos. O visą kitą laiką mano širdis buvo nerami - ar viskas gerai vaikams, ar jiems nesunku, ar nesunku močiutei“, - prisipažįsta ji. - „Bet reikia jau suprasti, kad vaikai nėra priežastis nekeliauti, nebūti kartu. Manau, kad reikia ir dviese su vyru kartais pailsėti.“

Motinos Savybių Atpažinimas ir Auklėjimo Būdai

Keturias atžalas auginanti T. Lavrinovič šypteli - dabar, kai auklėja savo vaikus, kur kas geriau supranta savo pačios mamą. O ir savyje mamos savybių vis daugiau atranda. „Aš tikrai pati sau primenu savo mamą. Esu labai griežta, bet be galo mylinti ir globojanti. Tuo pačiu esu ir labai atsakinga, tai noriu viskuo pasirūpinti, viską sustyguoti, suplanuoti, padaryti, o juk reikia bent kartais vaikus paleisti, leisti jiems savarankiškai priimti sprendimus. Tai kartais vyras jau net taikliai pastebi ir mane moko, kad ramiau žiūrėčiau į situacijas, šiek tiek paleisčiau vaikus... Jis sako, kad vaikai užaugs ir išeis, o mums dviems reikės gyventi toliau“, - dalijasi ji.

Paklausta, ar tai reiškia, kad jųdviejų namuose Kšištofas yra kur kas nuolaidesnis vaikams, Tatjana šypteli: „Dabar jau visaip būna. Šiaip tuomet, kai labai intensyviai dirbo, Kšištofas buvo tikras „tėtis-šventė“, o aš - „mama-kariuomenė“, - juokiasi ji. - O dabar jau abu ieškome balanso.“ Tiesa, priduria pašnekovė, bendraujant su atžalomis ne visuomet lengva tą balansą atrasti - auklėjant keturis skirtingo amžiaus vaikus, su kiekvienu reikia rasti bendrą kalbą. „Mūsų vaikai labai skirtingo amžiaus, tai su kiekvienu reikia vis kitaip bendrauti. Su vyresnėliu jau reikia kaip su suaugusiu kalbėti, antram sūnui jau prasideda paauglystė, tai vėl kitaip, su dukra - dar kitaip, mažiukas - vėl kitaip... Nėra lengva, bet ieškome balanso. Nežinau, kas iš to išeis. Svarbiausia, kad vaikai užaugtų gerais žmonėmis“, - sako T. Lavrinovič.

Vaikų Gabumai ir Iššūkiai

„Keturi vaikai jau rimtas ūkis! Minėjote, kad tai planuotas mažylis - kaip ryžotės tokiam sprendimui?- Nebuvo sunku suplanuoti tą vaiką, nes vyras visą laiką norėjo dešimt, tai sutikau, kad būtų keturi. Gal viskas ir daugiau neprašys (juokiasi).- Ar tai tikrai paskutinis šeimos narys?- Dabar aš negaliu sakyti, nes po antro jau sakiau, kad paskutinis, po trečios dukros - tikrai paskutinis... Dabar ketvirtas ir jau nieko nesakau.“

„Tarp vyresniųjų berniukų tarpas dveji metai, Emily gimė po ketverių pertraukos, o dabar amžiaus skirtumas bus net septyneri metai! Specialiai renkatės tokį amžiaus tarpą?Dabar lengva - nereikia nešioti ant rankų vaikų, visi savarankiški, mokosi mokykloje, tad tas ketvirtas bus kaip pirmas. Man atrodo, kad nebus taip sunku.- Ar Emily nenusivylė, kad neturės mažos sesutės?- Pradžioje norėjo mergaitės ir kai pasakėme, kad bus berniukas, paklausė kodėl negalėjome pasiimti mergaitės. Sakiau, kad su mergaitėmis reikės dalintis suknelėmis ir šiemet mergaitės tokios labai bjaurios... (kvatoja). Tai sakė, kad gerą sprendimą priėmėme.“

„Du sūnūs ir viena dukra, tai jau galite palyginti - ką lengviau auginti, o ką sunkiau?- Žinokite, man buvo lengviau su berniukais, o vyras artimesnis su dukra. Berniukai klauso, girdi... Mergaitė viską anksčiau supranta - Emily iki trejų buvo labai labai rami, bet dabar kartais atrodo, kad per daug supranta. Norėtųsi, kad pabūtų vaiku, bet labai greitai auga.- O ji yra šeimos mažoji princesė ar neatsilieka nuo brolių ir labiau berniukiška?- Ji didžioji karalienė, o ne mažoji princesė (juokiasi). Jei ji ką nors padarys blogą, tai vis tiek berniukai liks kalti. Ji moka ir pavaidinti, ir ašaras parodyti, tėtis visada viską jai leidžia, o aš visada pikta. Taip ir būna su ta mergaite.“

„Esu skaičiusi, kad esate griežta mama - su jumis kalbantis taip neatrodo! Ar tikrai?- Taip. Labai daug laiko Kšištofas žaidė užsienyje, skraidydavo po pasaulį, tai reikėjo palaikyti tvarką namuose. Jei būtų buvęs vienas vaikas, nebūčiau buvus tokia griežta, bet kadangi yra trys, reikia tuo apsirūpinti. Mėgstu tvarką, man svarbu, kad vaikai klausytų, jei yra laikas - reikia dirbti, mokintis, treniruotis, valgyti.“

„Kokias jų savybes jums svarbiausia išugdyti?- Labai norėčiau, kad vaikai būtų rūpestingi ir atviri žmonėms, nes užsidaryti labai lengva, bet grįžti į gyvenimą labai sunku. Dabar tą ir matau, nes su kompiuteriais labiau moka nei su žmonėmis. Norėčiau, kad užaugę mokėtų ir su žmonėmis bendrauti.“

„Kokie gabumai ryškėja? Kas kam talentingas?- Visi talentingi kompiuteriui (juokiasi). Labai greitai moka spausdinti, kopijuoti ir ištraukti iš interneto informaciją. O šiaip, berniukai pradėjo nuo trejų sportuoti, vyresnėlis jau rodo pirmuosius rezultatus. Danieliui bus 14 metų ir jis įrodė, kad jau pasiruošęs žaisti už Lietuvą - papuolė į projektą „Talentų karta“, kurie ruošia Lietuvos rinktinę. Jei noras nepraeis su laiku, taip ir bus. Dominykas taip pat talentingas krepšinyje. Jeigu Danielis viską daro per savo darbą, Dominykui šiek tiek lengviau, bet jį reikia paskatinti. Supranta, kad turi daug talento, todėl gali truputį patingėti. Emily visko nori - šokti, dainuoti, piešti, žaisti tenisą, tai kol kas nesuprantame, kas labiausiai tinka. Kadangi jai septyneri, turime laiko viską išbandyti, bet labai bijau, kad nenueitų į krepšinį.“

„Tai būtų tėčio svajonės išsipildymas?- Norėtų. Ji įrodo, kad ji stipri ir greita, fiziškai stipresnė nei berniukai - gali padaryti ir atsispaudimus, prisitraukimus.“

„Namuose vienas paauglys, o kitas tuoj juo bus. Kokie dažniausiai iššūkiai kyla? Kaip tramdote juos? Ar jaučiasi ta paauglystės krizė?- Šiek tiek jaučiasi. Vyresnis nori, kad mes bendrautume su juo, kaip su suaugusiu, įsiklausytume į jo nuomonę. Prieš kokius 8 mėnesius vyras dar nesuprato, kad šeimoje atsirado dar vienas vyras, o nebe vaikas, bet paskui įsivažiavome. O dėl paauglystės krizių, su Danieliu nepasakyčiau, kad labai sunku. O Dominykas pas mus vėžlys ir viską, ką jam pasakysi, jis padarys atvirkščiai. Reikia iš karto sugalvoti, kaip pasakyti atvirkščiai.“

„Ar jums svarbūs jų pažymiai mokykloje? Ar čia jų atsakomybė?- Man nėra svarbu, kad būtų vien dešimtukai. Jei matau, kad vaikas dirba, atsisėdo, padarė užduotis, stengėsi, bet gavo nelabai aukštą pažymį, aš tikrai jam nepriekaištausiu, geriau nuraminsiu, kad nepergyventų. Bet jei matau, kad nepadirbėjęs gavo žemą pažymį, tada priminsiu, kad reikėjo padirbėti.“

„Trys vaikai namuose, nuobodu niekad nebūna. Ar dažnai tenka spręsti ir kaip sprendžiate vaikų kivirčus?- Mes sakome, kad spręsti patys ir jei nepavyks, tada mes padėsime. Tikrai nenoriu, kad kas penkios minutės bėgtų pas mus skųstis „mama, jis padarė tą ir tą“, „mama, ji man pasakė šitą“. O jei visai nesprendžiama problema, tada galime prisijungti. Kartais matome, kad nėra vienos tiesos, tuomet pasakome, kad visi kalti ir vienas plauna indus, kitas paima siurblį.“

„O kokių pareigų turi namuose vaikai?- Šeštadienis pas mus yra tvarkos diena ir prašau susitvarkyti savo kambarį - berniukai gyvena viename, Emily atskirai. Vieną kartą per savaitę stengiamės, kad jie pasirūpintų ir namais.“

Skaitymo Svarba ir Vaikų Psichologės Patarimai

Žinoma keturių vaikų mama Tatjana Lavrinovič pasidalijo, kokias knygeles skaito su mažiausiuoju sūnumi, o vaikų psichologė Ieva Kirkilė - kaip pasirinkti pasakas vaikams ir kodėl jas iš tiesų skaityti naudinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Kaip pasakojo T. Lavrinovič, pasakas šiuo metu skaito mažiausiajam sūnui - dvimečiui Kristianui. Berniukas labai noriai varto knygeles ar klauso, kaip jam skaito mama, tad jei tik turi laisvo laiko - būtinai į rankas ima knygą ir skaito su mažyliu. Trys vyresnieji Tatjanos vaikai tiek mokykloje, tiek papildomai, namuose, taip pat noriai skaito knygas, tik, kaip juokauja T. Lavrinovič, jos jau kur kas sudėtingesnės. „Kiek tenka girdėti iš draugų ar pažįstamų, tikrai ne visi vaikai mėgsta skaityti ar klausytis pasakų, todėl džiaugiasi, kad mano sūnui Kristianui jos patinka. Suprantu, kad dar per anksti su juo skaityti ilgas pasakas, bet jis noriai klauso, kai jam skaitau jo knygeles, kartu apžiūrime paveikslėlius, aš savo žodžiais papasakoju tai, ką kartu perskaitėme ar kas pavaizduota paveikslėlyje“, - kalbėjo žinoma moteris.

Kadangi trys Tatjanos vaikai - jau moksleiviai, prieš miegą ji paprastai skaito su vyresne dukra. Mergaitė laisvai skaito anglų, lietuvių, rusų kalbomis, būtent lietuviškas knygas mama ir dukra stengiasi skaityti kartu - puslapį dukra, kitą - ji pati. T. Lavrinovič patvirtina: skaitymas jos šeimoje išties svarbus, todėl vaikams stengiasi paaiškinti, kodėl paimti į rankas popierinę knygą, o ne skaityti tik elektronines, labai svarbu. Štai neseniai diskutavo su keturiolikmečiu sūnumi, kuo svarbi mokyklos taisyklė - privalomą literatūrą skaityti ne kompiuterio ekrane, o tik spausdintas knygas. Moteris pasakojo jam paaiškinusi, jog laikyti knygą rankose - visai kitoks jausmas nei tekstą skaityti kompiuterio ekrane, skaitant popierinę knygą, informaciją įsiminti paprasčiau. Mažylis Kristianas, pasak Tatjanos, labai mėgsta gyvūnus, todėl jam išrinkti knygas - tikrai paprasta. 2-3 metų vaikams knygelių, kurių pagrindiniai personažai - gyvūnai, pasirinkimas išties gausus.

Vaikų psichologė I. Kirkilė, renkantis pasakas, patarė atsižvelgti į vaiko amžių, kalbos raidą, pomėgius. Mažyliams iki 3 metų verta skaityti trumpas pasakas su paveikslėliais, kuriose atsikartoja pagrindinis veiksmas. Šiame amžiuje svarbu, kad pasakos vaikui nesukeltų streso ar neišgąsdintų. Truputį vyresniems - 3-5 metų - vaikams I. Kirkilė patarė parinkti pasakas, kuriose aptariamos moralinės vertybės, tinkamo elgesio modeliai. Pradinukams puikiai tiks pasakos, kuriose daugiau fantastikos, nuotykių - jos skatina fantaziją ir kūrybiškumą. Pasakas pašnekovė patarė skaityti keičiant balso intonaciją, garsumą. Tai padeda vaikams labiau įsiminti svarbiausius pasakos momentus.

Vaikų psichologė pritaria: pasakos išties gali turėti įtakos tiek vaiko asmenybės, savybių formavimuisi, tiek vertybių ugdymui, mat jose vaikams pasakojama apie pasaulį, jame egzistuojančias problemas, žmonių skirtumus. Skaitydami pasakas, vaikai gali mokytis apie sąžiningumą, draugystę, gerumą, atkaklumą, baimių įveikimą. Pasakos skatina vaikų vaizduotę, lavina fantaziją.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai daug lengviau įsisavina informaciją, jei knygoje yra paveikslėlių ar garsinės informacijos, todėl konsultuodama tėvus I. Kirkilė rekomenduoja skaityti knygeles, jei vaiko laukia svarbūs pasikeitimai: adaptacija darželyje, vizitas pas gydytoją ar kita, vaikui nepažinta, veikla. Knygelės gali padėti vaikui suprasti, kas jo laukia, kokias emocijas ši patirtis gali sukelti ir kaip su tuo tvarkytis. Tiesa, perskaityti knygelę neužtenka, svarbu aptarti jos turinį - sužinoti, ką vaikas išgirdo, kas jam paliko įspūdį. Visuomet reikėtų skirti laiko išklausyti vaiko mintis, paklausti jo nuomonės apie pasaką, atsakyti į jam kylančius klausimus. Pasakos gali būti puikus įrankis kalbėti sunkiomis temomis, padėti vaikui suprasti pasaulį, save ir savo jausmus.

„Kadangi pasakų yra labai skirtingų, prieš jas skaitant vaikui, visuomet tėvams rekomenduoju peržvelgti, ar tikrai knygoje pateikta informacija atitinka jų puoselėjamas vertybes. Knyga turi atitikti vaiko amžių, kad jį įtrauktų, sudomintų ir jam duotų naudos. Jei pasakos parinktos tinkamai, jos gali būti itin efektyvi priemonė vaikų emociniam ir psichologiniam vystymuisi“, - neabejoja pašnekovė.

Žinoma, pasakos skaitymas vaikui neturėtų tapti varginančiu darbu, todėl mažyliams gali pakakti kelių minučių, 3-5 metų vaikai pasakos gali klausytis iki 15 minučių, o pradinukai - maždaug pusvalandį. Svarbu, kad pasaka nebūtų skaitoma paskubomis, susierzinus, tuomet šis laikas gali būti itin kokybiškas būdas stiprinti ryšį su vaiku. Pasakos, pasak psichologės, universalios ir nėra ribojamos amžiaus. Dažnai suaugusieji pasakose gali įžvelgti daug svarbių detalių, kurios jiems patiems leistų į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitu kampu. Jei pasakos skaitomos vaikui, tai leidžia kurti stipresnį emocinį ryšį, yra galimybė, kad vaikas, klausydamas pasakos, papasakos savo istoriją, kas leis padėti suprasti jo vidinį pasaulį. Kita vertus, skaitymas suaugusiajam leidžia pažvelgti ir į savo paties vaiko pasaulį, nes kiekvieno suaugusiojo širdyje gyvena mažas vaikas. Jos dažnai gali įkvėpti ir skatinti permąstyti turimas vertybes bei gyvenimo tikslus.

Personalizuotos pasakos, kuriose vaikas turi galimybę pasijusti pasakos herojumi, pasak I. Kirkilės, taip pat gali būti labai naudingos ir paskatinti vaiką skaityti daugiau. Personalizuotas knygas „Namee“ kuriančios ir leidžiančios bendrovės „Balto trader“ direktorius Dovydas Pauliukonis neabejoja, jog knygos, kurių herojumi tampa vaikas arba visa šeima, suteikia daugybę emocijų ir skatina labiau įsitraukti į istoriją, kurio herojus yra jis pats. Psichologė I. Kirkilė antrina, jog vaikai skaitydami apie save, yra labiau suintriguoti ir nori sužinoti, kaip pasibaigs jų istorija bei kas vėliau nutiks kitoje. „Tokio tipo knygos gali padėti vaikui jaustis ypatingam ir svarbiam. Personalizuotos pasakos gali būti pritaikytos vaiko amžiui, atliepti vaiko turimus pomėgius, būti orientuotos į vaiko patiriamus iššūkius ir tų sunkumų išsprendimą. Žinoma, personalizuotos pasakos neturėtų būti vienintelis pasakų šaltinis. Vaikams reikia skaityti ir tradicines pasakas, kurios skatintų jų vaizduotę, formuotų bendrąsias vertybes. Personalizuotos pasakos gali būti papildomas elementas skaitymo procese, kuris gali padėti jūsų vaikams pasijusti ypatingiems“, - apibendrino pašnekovė.

Kelionių Patarimai Šeimoms su Vaikais

Šeimos kelionių organizatoriaus „Kidy Tour“ duomenimis, nepilnamečiai vaikai sudaro apie 30 proc. visų keliaujančiųjų. Tad kaip užtikrinti poilsį ne tik skirtingo amžiaus ir poreikių atžaloms, bet ir sau? Tatjana Lavrinovič dalijasi savo patirtimi ir patarimais:

1. Įsivardykite atostogų tikslą. Prieš ieškodami atostogų kelionės, visi šeimoje nuspręskite, koks jos tikslas. Norite daugiau laiko praleisti su vaikais? Tuomet galite vykti vien šeima ar kooperuotis su draugų šeima, kad būtų linksmiau. Jei vis dėlto su sutuoktiniu norite nors kiek laiko praleisti dviese, reikėtų į pagalbą kelionėje pasiimti senelius ar auklę. Nieko baisaus, jeigu atostogas norite praleisti tik dviese - tuomet rinkitės tik suaugusiems skirtą viešbutį. „Mūsų šeimoje nėra apibrėžtų atostogų taisyklių. Kiekvienas kartas - skirtingas. Vaikai jau paaugę, tad galiu atostogauti su jais ir be vyro, kai jis užsiėmęs darbo reikalais. Esame keliavusios ir su drauge bei mūsų abiejų vaikais - kartu paprasčiau ir smagiau tiek mums, tiek vaikams“, - dalijasi T. Lavrinovič.

2. Pasirinkite tinkamą kryptį ir viešbutį. Į poilsinę kelionę su visa šeima T. Lavrinovič leidžiasi mažiausiai du kartus per metus, įprastai bent kartą iš jų Lavrinovičių šeima praleidžia būtent Turkijoje. Pasak jų, ši šalis geriausiai pateisina visos šeimos poreikius. Svarbu teisingai pasirinkti ne tik šalį, bet ir viešbutį: „Keliaujant su vaikais, būtinas ramus viešbutis su kokybišku maistu. Visuomet surandame tokį variantą, kuris būtų ne tik šalia jūros, bet ir su baseinais, vandens parku, daugybe kitų aktyvių pramogų. Niekas neturi nuobodžiauti.“

3. Iššūkius priimkite ramiai. Kelionėje pirmasis iššūkis vaikams - skrydis lėktuvu. Vieni mažyliai būna itin ramūs ir visą laiką skrydžio metu miega, kiti, net ir skrisdami dešimtąjį kartą, gali būti irzlūs. Jei ir nepavyksta mažylio nuraminti, tėvai į tai turėtų reaguoti ramiai - erzulys tik dar labiau blogina situaciją, be to, lėktuvuose į populiarius kurortus tikrai būsite ne vienintelė šeima, tad dauguma keleivių jus tikrai supras ir palaikys. Kelionės metu gali užklupti ir įvairios ligos. Prieš leidžiantis į kelionę, patartina pasidomėti, ar pasirinktas viešbutis turi gydytoją. Į šeimas orientuoti viešbučiai įprastai teikia tokią paslaugą arba medikus gali iškviesti. Nepamirškite iš anksto pasirūpinti ir kelionės draudimu. T. Lavrinovič sako, kad ligų bijoti nereikia, tačiau pataria joms pasiruošti: „Vaikai atostogų metu serga, serga ir namuose, tad panikuoti neverta. Labai svarbu pasiimti būtiniausius vaistus su savimi. Kurorte juos gauti gali būti kiek sunkiau, ypač jei vaikas suserga naktį.“

4. Rinkitės šeimų kelionių organizatorius. Mintis keliauti savarankiškai gali sužavėti ne vieną tautietį, visgi šis variantas gali būti ne tik rizikingesnis, bet ir brangesnis. Kelionių organizatorių sudaryti kelionių paketai į Turkiją gali būti net apie 30 proc. pigesni nei atskirai internetu įsigyti lėktuvo bilietai ir nakvynė viešbučiuose. Renkantis kelionių organizatorių, svarbu patikrinti, ar jis nuolat rengia atostogas šeimoms. Jeigu taip, toks vežėjas greičiausiai žinos, kaip patenkinti jūsų poreikius.

5. Nesibaidykite pažintinių kelionių. T. Lavrinovič į poilsinę kelionę su vaikais vyksta bent kartą per metus, tačiau su šeima keliauja ji dažniau, nebijo rinktis pažintinių kelionių. „Dabar, kai vaikai jau didesni, tikrai galime ištverti ir šiek tiek sudėtingesnes atostogas. Esame išnaršę beveik visą Europą, planuojame ir tolimesnes pažintines keliones. Vaikai jau priprato keliauti“, - šypsosi žinoma moteris.

6. Venkite sezono įkarščio. Vidurvasarį dėl atostogų piko ir karščiausių orų užsienio kurortai yra perpildomi poilsiautojų. Nepaisant to, kad daugumai atostogautojų šis laikotarpis itin patrauklus, tai nėra pats geriausias metas atostogauti su mažyliais. Jiems tokie orai gali būti sunkiai pakeliami ir pavojingi, o per didelis žmonių skaičius varginantis. Patartina atostogas su vaikais rinktis vėlyvą pavasarį arba ankstyvą rudenį. Be to, tokios kelionės gali būti ne tik saugesnės, bet ir pigesnės.

7. Nepalikite paieškų paskutinei minutei. Kelionių organizatoriai vienbalsiai tvirtina: pačios pigiausios kelionės būna išankstinių pardavimų metu. Tačiau šis teiginys pasidaro dar svarbesnis, kai kalbame apie keliones su vaikais. Šeimoms skirti viešbučiai ir kambariai yra patys paklausiausi rinkoje. Perkant per vėlai, jie gali būti ne tik brangesni, bet ir išparduoti. Tad atostogas susiplanuoti reikėtų kuo anksčiau.

Tatjana Svygrys: Savęs Atradimas Per Pokyčius ir Profesinę Veiklą

Šie metai Kudirkos Naumiestyje (Šakių rajone) gyvenančiai Tatjanai Svygrys atnešė daug naujovių, ir ji tiki, kad kitais metais virsmas tęsis. Jos svajonė profesinėje srityje buvo tapti renginių organizatore, dirbti su vestuvių planavimu. Renginius ji mėgo jau seniai: dar mokyklos laikais, kai vykdavo kokia šventė ir reikėdavo kažką organizuoti, ji būdavo pirmose gretose.

„Į 12-os klasės egzaminus ėjau su dideliu pilvu.“ Vis dėlto 12 klasių ji baigė, kartu įgijo padavėjos-barmenės specialybę. 18-os, vos atsiėmusi atestatą, ji visas svajones apie renginių organizavimą pamiršo ir paniro į buities rūpesčius. „Mums su vyru nebuvo lengva, buvome jauni ir visko turėjome siekti savo rankomis. Tiesa, vaiku rūpintis man nebuvo sunku, dar seselė ligoninėje pastebėjo, kad, nors esu visai jauna, elgiuosi kaip trisdešimtmetė.“ Sūnui kiek paaugus, bandė ir Anglijoje laimės ieškoti, bet po kurio laiko grįžo atgal. Dabar jos sūnui yra trylika, dukrai - 10 metų, jaunėlei dukrytei 4-eri, o sūneliui - 2-eji metukai.

Tuomet, susilaukus antrojo vaiko, jos santykiai su vyru pradėjo braškėti. „Na, turbūt mes buvome per jauni rimtiems santykiams... Be to, mūsų santykiai, nors tada to nesupratau, buvo toksiniai. Kai galiausiai pasiryžau skirtis, vyras nenorėjo manęs paleisti. Ko tik nebuvo - ir padangų pjaustymo, ir grasinimų...“ Dabar ji mano, kad tuo metu jai tikrai būtų pravertusi psichologinė pagalba, tačiau jos kreiptis nesiryžo. Jai labai padėjo ir ją palaikė draugės. „Jeigu ne jos, būčiau emociškai palūžusi.“ Po kurio laiko Tatjana visgi pasijuto tvirčiau ir sutiko naują vyrą, dėl kurio pakeitė gyvenamąją vietą ir su kuriuo susilaukė dviejų jaunesnių vaikų.

Profesinis Išpildymas ir Nauja Gyvenimo Prasmė

„Ankstesniame darbe mūsų kolektyvas buvo labai draugiškas, palaikantis, o naujoje vietoje sąlygos buvo kitokios.“ Tuo metu Tatjana jau buvo sugalvojusi, ką nori gyvenime keisti. Vieną dieną ji pamatė internete skelbimą, kad Vilniuje įsikūrusioje privačioje Vestuvių verslo mokykloje rengiami vestuvių planuotojų mokymai, ir suprato, kad tai yra būtent tai, ką ji nori daryti. Ji su dideliu entuziazmu kibo į mokslus (dėl jų važinėjo į Vilnių), nauja aplinka, mokyklos įkūrėjos Ingos Klimienės taikomi metodai ir bendramokslės jai labai patiko. „Ir vyras, ir nemažai kitų žmonių stebėjosi, ko aš prisigalvoju, sakė, kad darbas vaikų darželyje visai geras ir negalima jo mesti, ieškant nežinia ko. Daugelis gąsdino, klausė, ką darysiu, jeigu nepavyks.“

Šią liepą, baigusi mokymus, naujai iškepta vestuvių planuotoja kibo į darbus. „Visų vestuvių nuo A iki Z dar nesu organizavusi, bet esu kelias koordinavusi. Vestuvių koordinatorius reikalingas tiems, kurie nusiteikę jas organizuotis patys, bet šventei priartėjus prireikia papildomų rankų. Tarkim, vestuvių dieną atvežamas užsakytas tortas ir paaiškėja, kad jis netelpa į šaldytuvą, kuriame turėtų sulaukti vakaro, - pati nuotaka juk nepuls spręsti šios problemos.“ Be to, ji ne tik koordinuoja vestuves, bet ir organizuoja bei veda humanistinės santuokos ceremonijas. Taip pat pašnekovė dekoruoja šventes, veda gimtadienius. „Šiuo atveju mano paslauga skirta tiems, kurie nori jaukios gimtadienio šventės, bet grandiozinio vedėjo su triukšminga programa nenori, o gal negali sau to leisti. Aš padedu organizuoti jaukią šventę artimųjų rate, pasidomėjusi, kas konkrečiam sukaktuvininkui ir jo svečiams įdomu.“

Ji džiaugiasi ir tuo, kad jau turi nemažai užsakymų ateinančiai vasarai, net ir ateinančiam rudeniui - kalendorius palengva pildosi. Apie savo veiklas moteris pasakoja savo feisbuko paskyroje „Vestuvių planuotojos išpažintis“ - pirmiausia dėl to ji kreipėsi į socialinių tinklų specialistę Laurą, kuri davė daug naudingų patarimų. Kas visgi ją džiugina renginių organizavimo srityje, kurioje tiek daug stresinių situacijų (kad ir dėl to į šaldytuvą netelpančio torto)? „Man patinka pats planavimas, procesas, detalių derinimas. Ir kai ruošdavausi savo vaikų krikštynoms, rašydavau šventės scenarijų ir mėgaudavausi procesu, nors ir labai trūko tam laiko.“ Ją džiugina ir tai, kad dabar dieną gali atrasti laiko ir, pavyzdžiui, nueiti į renginį vaikų mokykloje ar darželyje, taip pat ir prisidėti prie jo organizavimo - dirbdama nuo ryto iki vakaro niekaip nebūtų radusi tokios galimybės.

Moteris džiaugiasi, kad dabar, kai ėmėsi naujos veiklos, tarsi susirinko save iš naujo ir pajuto, kas ji iš tikrųjų yra ir ko nori. „Seniau jaučiausi labai save išmėčiusi, išsibarsčiusi, rūpinausi vaikais, kitais reikalais, o apie save visai negalvojau. Net gerai nesuvokiau, kas aš esu, išskyrus tai, kad esu mama. Ir dažnai darydavau tai, ko nenoriu, per jėgą, guosdama save, kad daugelis taip gyvena. O pastaruoju metu tarsi išgyvenau transformaciją ir atgimiau iš naujo.“

tags: #dingo #vaikas #tatjana

• Zodiako ženklų įtaka vardams
• išbandykite įtraukiantį žaidimą „Kiaušinis“
• sužinokite, kokią prasmę slepia daina „Eik, vaike, eik“
• Vaiko ugdymas per kasdienes veiklas ir žaidimus
• Ūkinės veiklos organizavimas globos įstaigose