Edmondo De Amičio „Širdis“: romanas vaikams, ugdantis vertybes ir pilietiškumą
Edmondo De Amičio romanas vaikams „Širdis“ (it. Cuore), pirmą kartą išleistas Italijoje 1886 metais, tapo viena pirmųjų ir svarbiausių itališkų knygų, skirtų jauniesiems skaitytojams. Šis kūrinys, pasakojantis apie mokyklos gyvenimą ir to meto Italijos visuomenę, peržengė paprasto vaikų literatūros kūrinio ribas ir iki šiol yra leidžiamas bei diskutuojamas visame pasaulyje.
Edmondas De Amicis - autorius ir epochos atspindys
Edmondas de Amicis gimė 1846 metų spalio 31 dieną Onelijoje, mažame Šiaurės Italijos miestelyje. Jis augo šalyje, kurios žmonės kariavo dėl Italijos išlaisvinimo iš kitų šalių jungo ir suvienijimo. Baigęs karo mokyklą, de Amicis taip pat dalyvavo paskutiniuosiuose karuose dėl Italijos suvienijimo. Nuo pat jaunų dienų de Amicis mėgo literatūrą ir rašė pats. Labai domėjosi auklėjimu ir mokymu, sakė, kad pats iš prigimties yra mokytojas. De Amicis mirė 1908 metų kovo 11 dieną. Jo vardas su pagarba tariamas ne tik Italijoje, bet ir toli už jos ribų, o romanas „Širdis“ atnešė jam pasaulinę šlovę.
Nedaug žmonių atsimena, koks iš tikro buvo šios knygos autorius. Jis tarnavo armijoje, buvo socialistas, labai mėgo keliauti. Šių margų biografijos faktų leitmotyvas - didžiulis noras aprašyti žmonių iš įvairių socialinių sluoksnių santykius. Kadangi mėgo keliauti, gyvendamas užsienyje, De Amicis ne tik gerai susipažino su kultūros problemomis, bet ir savo kailiu patyrė, ką reiškia būti emigrantu. Apie tai galima paskaityti jo knygoje „Vandenyne“.
Romano atsiradimo kontekstas
Manoma, kad parašyti knygą „Širdis“ de Amičio paprašė jo draugas ir leidėjas Emilis Trevesas, kuris Italijoje įkūrė vieną pirmųjų didelių leidyklų, besidominčių vaikų literatūra. Šį Treveso pageidavimą lėmė socialinės ir kultūrinės priežastys. Viena vertus, Italijoje tuo metu gyveno 25 mln. žmonių, 17 mln. iš jų buvo neraštingi. De Amicis buvo kaltinamas, kad vaizduoja per sunkų gyvenimą, tačiau statistika rodo, jog Italijos vaikai buvo labai panašūs į aprašytuosius Dickenso kūriniuose. Italijoje buvo didžiulė socialinė nelygybė, daug vaikų mokyklos nelankė, o jau nuo mažumės dirbo. Daug italų buvo priversti emigruoti. Jiems turėjo padėti tautinė tapatybė. Dar daugiau - tautinė tapatybė turėjo įteisinti viešųjų įstaigų, skirtų šiai socialinei padėčiai pakeisti, įkūrimą.
Kita vertus, Italija tuo metu buvo jauna šalis, suvienyta po dvidešimt metų trukusios kovos su užsienio valstybių viešpatavimu. Italijoje buvo įvairių kultūrų žmonių, vyko įvairūs ekonominiai ir urbanizacijos procesai. Pirmasis De Amičio tarpkultūrinis žygis buvo šio sudėtingo reiškinio aprašymas pasitelkiant optimistiškai nuteikiantį mokyklos gyvenimą, kad būtų lengviau suprasti vaikams. Tuometinė padėtis daug tikroviškiau pavaizduota suaugusiesiems skirtose autoriaus knygose.
„Širdies“ struktūra ir pasakojimo ypatybės
Romanas parašytas berniuko Enriko dienoraščio forma, ištisinio siužeto beveik nėra. Knygą sudaro atskiri pasakojimai apie Enriko klasės draugus, jų tėvus ir kilnius žmonių poelgius. Romanas „Širdis“ - tai keleto pasakotojų balsų rinkinys, parašytas dienoraščio forma ir apimantis 1881 m. spalio 17-1882 m. liepos 10 d. laikotarpį.
Knyga parašyta kaip Enriko Botinio, paauglio iš pasiturinčios šeimos, dienoraštis. Enrikas aprašo mokyklos gyvenimą: mokyklos draugus, jų šeimas, mokytojus, kontrolinius ir namų darbus, pamokas, metų kaitą, valstybines šventes, mokyklines išvykas ir kitus dalykus. Į dienoraštį įterpti ir Enriko tėvo laiškai. Nors Enriko mokykla labai skiriasi nuo Anglijos mokyklų, De Amicis išlieka ištikimas tradicinių mokyklinių apysakų, tokių kaip Thomaso Hugheso „Tomo Brauno mokyklinės dienos“ (Tom Brown’s School Days, 1857), kanonams. Širdies pradžia panaši į garsiojo Manzoni’o romano „Sužadėtiniai“ (I promessi sposi) pradžią tuo, kad ji leidžia tikrajam pasakotojui (autoriui) tarsi pasislėpti už kito žmogaus, šiuo atveju mokinuko Enriko, dienoraščio puslapių. Autorius tėra tarpininkas tarp jaunojo Enriko užrašų ir skaitytojo.
Pagrindiniai pasakotojai yra bent trys: De Amicis, Enrikas ir Enriko tėvas. Be to, kartais pasigirsta Enriko mamos ir sesers balsai, taip pat jaučiamas dar vieno anoniminio asmens buvimas. Dažniausiai šie pasakotojai analizuoja kitų žmonių, taip pat ir Enriko, elgesį. Jaučiami stiprūs moraliniai principai ir autoriaus noras aprašyti, kaip dera elgtis. Kūrinys tarsi persmelktas kaltės jausmo, atrodo, kad Enrikui niekaip nepavyksta visko padaryti gerai iki galo. Minėtų pasakotojų hierarchijoje Enrikas nėra stipriausias. De Amicis stengiasi pateikti šiuos dienoraščio užrašus kaip atskirų gyvenimo situacijų gabalėlius. Enriko dienoraštis panašus į nedidelius portretus, kuriuose veiksmas nueina į antrąjį planą. Enriką galima laikyti autoriumi: aprašomi ir turtuoliai, ir vargšai, yra ir stereotipinių personažų, tokių kaip Enriko mokytojai ir bendraklasiai. Visi kartu jie sukuria mikrokosmą, iš kurio sužinome apie jų mokyklinį gyvenimą ir skaitydami tekstą tyrinėjame socialinį istorinį kontekstą.
Mėnesiniai apsakymai: tarpkultūriškumo pamokos
Svarbi romano dalis - vadinamieji mėnesiniai apsakymai, kuriuos Enrikui ir jo klasės draugams kiekvieną mėnesį duoda nusirašyti jų mokytojas. Mėnesinių apsakymų pasakotojas nežinomas, nes Enrikas istoriją tik užrašo, bet ji visuomet būna skirta tarpkultūrinėms problemoms analizuoti. Kiekviena istorija vyksta kokiame nors Italijos regione, turi savo herojų. Tai rodo, jog kiekvienas italas turi ypatingų jausmų ir noriai susiduria su gyvenimo sunkumais. De Amicis nesistengia visiškai tiksliai aprašyti gyvuojančių tradicijų. Kiekvienas pasakojimas - tai nedidelė geografijos pamokėlė ir būdas sutelkti dėmesį į pagrindinius įvairių tapatybių ir asmenybių bruožus bei išmokti juos atpažinti.
Vienas žymiausių apsakymų - „Nuo Apeninų iki Andų“. Tai istorija apie Marką, trylikos metų berniuką, gyvenantį Genujoje. Jo tėtis darbininkas, o mama emigravo į Argentiną uždirbti pinigų skoloms grąžinti. Po metų šeima pameta mamos pėdsakus, todėl Markas įtikina tėtį išleisti jį ieškoti mamos. Kelionė bus ilga ir varginanti. Argentiniečių šeima, kurioje dirbo Marko mama, persikėlė gyventi kitur, mama susirgo. Markas tikisi ją surasti Buenos Airėse, bet vėliau sužino, kad ji Kordoboje, o galiausiai - name ant Saladiljo upės kranto. Iš Buenos Airių jis nukeliauja į Andus, laiku spėja surasti mamą ir įtikinti ją ryžtis operacijai. Mama buvo taip išsiilgusi namų, jog buvo bepasiduodanti.
Istorija apie Marką yra pavyzdys, kaip De Amicis išplečia naratyvą, papildydamas kūrinį įvairiais pasakojimais. Pats buvęs keliautojas ir karo korespondentas, De Amicis puikiai geba vaizduoti moralines vertybes ir negaili išsamių aprašymų. Markas mums parodo, ką reiškia keliauti į svetimą šalį, į kitą pasaulio kraštą, nelengvą ir drąsų sprendimą išvykti, nesibaigiančios kelionės vandenynu kančias, namų ilgesį, nežinomybės baimę, laukinės gamtos grožį ir įvairių miestų papročius. Po tamsios Turino (Enriko miesto) atmosferos, susipažįstame su Genujos uostu. Matome tiems žmonėms įprastus veidus ir veiksmus, girdime jų balsus, nes De Amicis įtraukia į pasakojimą keletą tarmių ir tradicinių posakių. Autorius išnarplioja kelionę į svetimą šalį iki menkiausių smulkmenų. Šiame pavyzdyje matyti aiškus perėjimas nuo vienos kultūros prie kitos. Šalių skirtumai, didžiuliai atstumai, drąsa ir smalsumas, vienatvė, netikėti susitikimai ir draugystė. Atsakomybės jausmas neretai peržengia laiko, erdvės ir kultūrų ribas.
Knygos temos ir problemos
Knygoje stipri itališkojo nacionalizmo dvasia, aukštinama šalies vienybė ir stiprybė. Tai ir sudėtinga, ir nuotaikinga pedagoginio pobūdžio mokyklinė istorija, pasakojanti apie Italijos kultūrą, tautos sunkumus siekiant suvienodinti įvairiose vietovėse gyvavusias tradicijas prieš 1861 m. šalies suvienijimą. Knygoje nemažai dėmesio skiriama tarpkultūrinėms temoms. Vienas ryškiausių skiriamųjų kūrinio bruožų - tarpkultūriškumo ir šalies kultūros derinys. Išgalvotas pasaulis, kuriame gyvena veikėjai, paremtas bendrais įsitikinimais, pabrėžiančiais būtinybę, galbūt net pareigą suprasti kultūrinius skirtumus. „Širdis“ yra tarsi simbolis, ypatingas veidrodis, atspindintis italų jausmus ir požiūrį į tarpkultūriškumą. Knygoje gausu politinės retorikos ir XIX a. vaikų literatūrai būdingo pamokslavimo. Aukštinami nacionalizmas ir patriotizmas, jautrumas ir užuojauta, vaizduojama šio istorijos tarpsnio visuomenė, kurioje nacionalizmas reiškė tarpkultūriškumą, o užuojauta - modernumą.
Knyga nagrinėja tokias problemas kaip savanaudiškumas ir nejausmingumas, klausia, kodėl mes nebranginame to, ką turime. Pagrindinė knygos mintis - elgis su visais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Autorius siekia pavaizduoti visuomenę, kurioje, nepaisant didelės socialinės nelygybės ir sunkaus gyvenimo, vertybės ir moraliniai principai išlieka svarbūs.
Literatūrinė vertė ir kritika
„Širdis“ knyga išversta į daugelį pasaulio kalbų. Lietuviškai „Širdis“ pirmą kartą pasirodė 1915 m. (vertėjas - Matas Grigonis), 1929-1930 m. pasirodė Jono Jablonskio vertimas, o 1989 m. - naujas Algimanto Gudaičio vertimas. Nors autorius siekė parašyti mokyklinį vadovėlį, šis kūrinys laikomas romanu. Knyga ir dabar vertinama prieštaringai. Neretai apie „Širdį“ atsiliepiama kaip apie istoriją, kupiną savigailos ir nacionalizmo, todėl kritinė analizė tampa raktu, atveriančiu duris į aktualias ir opias tautinės tapatybės problemas.
Viena didžiausių šios knygos pamokų - skatinimas diskutuoti. Italų filosofas Benedetto Croce rėmėsi šia knyga, aiškindamas, kodėl vaikų literatūros negalima laikyti tikra literatūra. Pasak Croce’s, pagrindinė priežastis, kodėl De Amicis nėra tikras rašytojas, yra ta, jog įkvėpimo jis semiasi vedamas pedagoginių paskatų, o ne grynosios grožio idėjos. Croce mano, kad De Amicis rašo trumpas didaktines alegorijas, vaizduoja paviršutiniškas gyvenimo situacijas, pasitelkia paprastus stilizuotus aprašymus. Jis teigia, jog De Amicis kalbėjo trimis balsais: liberalų partijos nario, Italijos suvienijimo šalininko ir tiesiog gero žmogaus.
Dėl tam tikrų tyčinių stilistinių priemonių, išskiriančių šį kūrinį iš kitų, kilo nemažai nesusipratimų. Vienas žymiausių Italijos poetų Giosuè Carducci sarkastiškai pakeitė pavardę De Amicis (it. draugas) į De Languori (it. skausmas). Umberto Eco pažymėjo, jog kūrinyje pernelyg dramatizuojamos moralinės normos ir taisyklės, iškeliant personažo, kuris yra išdykęs ir tiesiog kitoks, svarbą. Tuo metu, kai vyko diskusijos dėl vaikų knygų rašymo subtilybių, De Amicis priėmė iššūkį sukurti vieną svarbiausių knygų italų vaikams, aplenkdamas per daug moralią Luigi’o Alessandro Parravicini’o knygą „Jonukas“ (Giannetto) ir įkvepiančius bei mėgstamus Pietro Thouar kūrinius.
Skaitytojų atsiliepimai ir rekomendacijos
Ši knyga yra labai užkabinanti ir emociškai paveikianti, sukėlusi labai daug jausmų. Nors ji tikrai ne pati linksmiausia, ji to ir nesiekia. „Širdis“ yra liūdna, bet itin įdomi. Gera buvo skaityti apie Enriko klasę ir kaip joje visi vaikai keitėsi. Nors knyga yra pakankamai lėta ir neturi daug veiksmo, joje daugiau dėmesio skiriama jausmams. Beveik kiekvienas veikėjas šioje knygoje yra svarbus, kiekvienam susidaro vis kitokia nuomonė, ir dėl to skaitytojas jaučiasi lyg jis yra veiksmo vietoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
