Donatas Katkus (g. 1942 m. rugsėjo 21 d. Kaune) - itin ryški asmenybė Lietuvos kultūroje. Žymus lietuvių altininkas, dirigentas, pedagogas, muzikologas bei kultūros ir meno veikėjas per savo gyvenimą paliko gilų pėdsaką šalies muzikos istorijoje. Nors daugelį metų jo vardas buvo neatsiejamai susijęs su Vilniaus kvartetu ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, šiandien maestro džiaugiasi galimybe atsitraukti nuo intensyvios karjeros ir skirti laiko asmeniniam gyvenimui bei refleksijoms.

Šešis dešimtmečius Donatas Katkus žengia per gyvenimą su žmona Laima Erika Katkuviene. Jų ryšys, pasak maestro, yra paremtas pagarba ir gebėjimu kalbėtis. „Šiokie tokie nesutarimai - gyvenimo druska ir būdas pažinti sutuoktinį“, - sako jis. Paklaustas apie sėkmingos santuokos paslaptį, dirigentas pabrėžia padorumą ir teisybės supratimą.
Nors D. Katkus neslepia, kad karjera jam visada buvo labai svarbi, jis pripažįsta, jog šeima yra didelė atsakomybė. Užaugęs be tėvo, su motina, kuri sunkiai dirbo, kad išlaikytų šeimą, Donatas Katkus anksti suprato, kas yra tikrasis šeimos ryšys. Šiandien jis su pasididžiavimu stebi savo sūnus - Lauryną, kurio kūryboje atsispindi sovietmečio patirtys, ir Mykolą, viešųjų ryšių specialistą bei roko grupės narį.
1965 m. Donatas Katkus subūrė Vilniaus kvartetą ir jame griežė iki 1994 metų, o vėliau įkūrė Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą. Jo vadovaujamas kolektyvas tapo stilistinio universalumo simboliu, parengusiu daugiau kaip 100 lietuvių kompozitorių premjerų.
| Veiklos sritis | Svarbiausi pasiekimai |
|---|---|
| Muzika | Vilniaus kvarteto įkūrimas, Šv. Kristoforo orkestro vadovavimas |
| Pedagogika | Dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus vardas |
| Visuomeninė veikla | Kristupo vasaros festivalio meno vadovas, įvairių komisijų narys |
Sulaukęs 80-ies, maestro teigia, kad pensija yra metas, kai galima pagaliau mėgautis laisve. Dabar jis daug rašo, tvarko savo archyvus ir dienoraščius. „Aš visus dabar raginu: rašykite dienoraščius! Tai yra mūsų tautos istorija“, - įsitikinęs D. Katkus. Gyvendamas sodyboje netoli Aukštadvario, jis atitrūksta nuo miesto šurmulio, skaito lietuvių filosofų kūrinius ir džiaugiasi gamtos ramybe.

Maestro pabrėžia, kad svarbiausia - ne aplinkinių pripažinimas, o kompetencija ir gebėjimas duoti kažką realaus. Jis drąsiai vertina šių dienų politines ir kultūrines aktualijas, kritikuoja susireikšminimą ir skatina žmones išlikti savimi. „Paslėpkime savo pesimizmą... Būkime lietuviai išdidūs! Štai mūsų tikslas“, - savo požiūrį reziumuoja garsus menininkas.