Dilgėlinė Pas Vaikus: Priežastys, Simptomai ir Gydymas

Dilgėlinė arba urtikarija yra dažna odos liga, dėl kurios ant odos atsiranda iškilę, raudoni ir niežtintys guzeliai arba iškilimai. Nors dilgėlinė gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms, ji ypač dažna vaikams. Šie guzeliai gali būti įvairaus dydžio ir atsirasti bet kurioje kūno vietoje, dažnai greitai keisdami vietą. Dilgėlinė (lot. urticaria) - tai staigi odos ir (ar) poodžio reakcija, kuriai būdingi laikinos iškilusios pūkšlės ir intensyvus niežulys. Odos dilgėlinė gali atrodyti gąsdinančiai, tačiau ne visada reiškia pavojų.

Nors dilgėlinė paprastai nėra rimta, ji gali kelti nepatogumų vaikams ir nerimą tėvams. Dilgėlinės priežasčių, simptomų ir gydymo būdų supratimas gali padėti tėvams veiksmingai valdyti šią būklę ir užtikrinti savo vaiko komfortą. Dilgėlinė (lot. urticaria) vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu paveikia apie 20% žmonijos. Manoma, kad ji kada nors yra pasireiškusi 1 iš 5 žmonių. Staiga atsiradęs niežtintis bėrimas, kuris per kelias valandas „persikelia“ į kitas kūno vietas, gali rimtai suneraminti.

Kaip dilgėlinė pasireiškia ir jos mechanizmas?

Dilgėlinė yra odos reakcija, kuri paprastai pasireiškia kaip iškilę, raudoni arba balti gumbeliai ant odos. Ji gali niežėti ir atsirasti staiga, dažnai reaguojant į alergeną ar dirgiklį. Pūkšlės susidaro dėl putliųjų ląstelių (mastocitų) ir bazofilų išskiriamų mediatorių, ypač histamino, kurie plečia smulkias kraujagysles ir didina jų pralaidumą - todėl odoje greitai atsiranda paraudimas ir patinimas. Pagrindinis mechanizmas dažniausiai susijęs su putliųjų ląstelių (mastocitų) aktyvacija odoje: jos išskiria histaminą ir kitus mediatorius, dėl kurių išsiplečia smulkios kraujagyslės, padidėja jų pralaidumas, susiformuoja pūkšlės ir atsiranda niežėjimas.

Dilgėlinę sukelia histamino ir kitų cheminių medžiagų išsiskyrimas iš organizmo imuninės sistemos reaguojant į išorinį dirgiklį. Šios cheminės medžiagos sukelia mažų kraujagyslių, esančių šalia odos paviršiaus, pratekėjimą, dėl kurio atsiranda dilgėlinei būdingas patinimas ir paraudimas. Odos paburkimai yra raudoni dariniai su aiškiais krašteliais. Šie paburkimai atsiranda padidėjus smulkių kraujagyslių pralaidumui. Pūkšlė yra bėrimo elementas, kuriam būdingas centre esantis įvairaus dydžio odos paburkimas su aplink juosiančia eritema, išnykstantis per 1-24 val., ir niežėjimas [1, 2]. Dilgėlinės paburkimai gali atsirasti bet kurioje kūno srityje; gali keisti formą, judėti, išnyksta ir vėl per trumpą laiką pasirodyti. Dilgėlinė paprastai pasireiškia raudonos arba odos spalvos paburkimais su aiškiais kraštais, kurie paprastai staiga atsiranda ir lygiai taip pat greitai praeina.

Dilgėlinės formos ir trukmė

Dilgėlinė gali būti dviejų tipų - trumpalaikė (ūmi) ir ilgalaikė (lėtinė). Ūminė dilgėlinė trunka iki 6 savaičių ir dažnai turi aiškesnį provokuojantį veiksnį (infekcija, vaistas, konkretus dirgiklis). Lėtinė dilgėlinė tęsiasi ilgiau nei 6 savaites, gali kartotis bangomis, o priežastis ne visada būna lengvai identifikuojama. Lėtinė dilgėlinė atsiranda kone kasdien, išlieka daugiau nei šešias savaites ir paprastai pasižymi niežuliu. Kiekvienas dilgėlinės paburkimas atskirai trunka mažiau nei 24 valandas.

Lėtinė spontaninė dilgėlinė apibrėžiama kaip liga, kuriai būdingas spontaninis bėrimas pūkšlėmis ir/arba angioedema, besikartojantys 6 ar daugiau savaičių dėl nustatytų arba nenustatytų priežasčių [1, 2]. Lėtinė spontaninė dilgėlinė yra pati dažniausia lėtinės dilgėlinės forma, sudaranti apie 2/3 visų atvejų [6]. Lėtinė dilgėlinė yra skirstoma į spontaninę ir indukuotą. Dilgėlinės simptomai gali trukti nuo kelių minučių, mėnesių ar net metų. Dilgėlinė gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Daugeliu atvejų ji išnyksta per 24-48 valandas.

Dilgėlinės priežastys ir rizikos veiksniai

Klausimas, nuo ko atsiranda dilgėlinė, ne visada turi vieną aiškų atsakymą, nes tai - reakcijos tipas, o ne viena konkreti liga. Mokslininkams pavyko nustatyti daugelį (tačiau ne visus) veiksnių, kurie gali sukelti dilgėlinę. Vaikų dilgėlinę gali sukelti kelios priežastys - nuo alerginių reakcijų iki aplinkos veiksnių. Dilgėlinę gali sukelti įvairūs veiksniai: vaistai ir įvairios cheminės medžiagos (ypač nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), salicilatai, maisto priedai), kai kurie maisto produktai (riešutai, žuvis, jūros gėrybės), kontaktinės medžiagos, kosmetikos priemonės, fiziniai veiksniai (spaudimas, šiluma, šaltis, vanduo), įkvepiamieji alergenai, infekcijos, sisteminės ligos, endokrininė patologija ir kiti veiksniai, kurie nėra tiksliai žinomi [1-3].

Alerginės reakcijos

Alerginės reakcijos yra viena iš dažniausių dilgėlinės priežasčių vaikams. Maisto alergijos, tokios kaip reakcijos į riešutus, kiaušinius, pieno produktus ar vėžiagyvius, gali sukelti dilgėlinę. Taip, tam tikri maisto produktai, pavyzdžiui, riešutai, kiaušiniai, vėžiagyviai ar pieno produktai, gali sukelti alergines reakcijas, dėl kurių atsiranda dilgėlinė. Alerginiai veiksniai - maistas, vabzdžių įgėlimai, lateksas ir kt. Tokiais atvejais reakcija dažniau būna staigi, pasireiškia netrukus po kontakto ir gali būti lydima kitų alergijos požymių - tuomet labiau tikėtina alerginė dilgėlinė. Taip pat dilgėlinę gali sukelti vabzdžių įgėlimai ar įkandimai, lateksas, kraujo perpylimas, gyvūnų pleiskanos, žiedadulkės, kai kurie augalai, pavyzdžiui, nuodingasis ąžuolas ir nuodingoji gebenė.

Infekcijos

Infekcijos: Virusinės ir bakterinės infekcijos gali sukelti dilgėlinę kaip antrinę reakciją. Ūminė dilgėlinė dažniausiai yra susijusi su ūmine infekcija, ypač vaikams. Dažniausiai ūminė dilgėlinė būna susijusi virusine viršutinių kvėpavimo takų infekcija (nazofaringitu) ar virusine virškinamojo trakto infekcija, rečiau su virusiniu hepatitu A ir B. Nustatyta sąsaja ir su bakterinėmis infekcijomis, dažniausiai sukeliančiomis anginą (tonzilitą) ir šlapimo takų uždegimą (cistitą).

Lėtinė, kaip ir ūminė, dilgėlinė gali būti susijusi su infekcija. Bakterinės infekcijos, įskaitant šlapimo takų ir gerklės infekcijas, bei virusinės infekcijos, įskaitant peršalimą, infekcinę mononukleozę ir hepatitą, yra galimos priežastys. Pietų kraštuose, kur populiaru valgyti termiškai neapdorotą žuvį, dilgėlinė būna susijusi ir su anisakiaze, apvaliųjų kirmėlių infekcija (4). Sergančiuosius lėtine dilgėline verta tirti dėl Helicobacter pylori infekcijos, kuri paprastai yra siejama su skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige. Lėtiniu infekcijos židiniu gali būti ir sugedę, netaisyti dantys. Lėtine dilgėline sergantiems nustatomos ir įvairios pirmuonių infekcijos (blastocistozė, giardiazė, amebiazė, toksokarozė, helimtozės ir kt.). Pirmuonių paplitimas priklauso nuo klimatinės zonos, jais galima užsikrėsti per maistą, nešvarų vandenį, gyvūnus, nešvarias rankas.

Vaistai

Vaistai, tokie kaip antibiotikai (ypač penicilinas ir sulfonamidas), aspirinas ir ibuprofenas, gali sukelti dilgėlinę. Apie 9% atvejų ūminė dilgėlinė yra susijusi su medikamentų vartojimu. Sergantys arterine hipertenzija (padidėjęs kraujospūdis) gana dažnai yra gydomi angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriais (AKFI). Didelės apimties tyrimų rezultatai rodo, kad 0,5% šiuos vaistus metus ar ilgiau vartojusių asmenų išsivysto angioedema. Dažniausiai tinsta liežuvis, lūpos ir gerklos. Angioedema ir dilgėlinė gali būti susijusios ir su kitais vaistais. Dažniausi kaltininkai yra nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pavyzdžiui, aspirinas), skirti skausmui ir karščiavimui sumažinti. Jie gali būti ūminės angioedemos ir/ar dilgėlinės priežastimi, jei vaistai vartojami retkarčiais, pavyzdžiui, suskaudus galvai ar sąnariams. Nuolat vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali būti lėtinės dilgėlinės ir/ar angioedemos priežastimi. Taip pat šie vaistai gali pabloginti ligos eigą jau sergantiems lėtine dilgėline su ar be angioedemos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad, jei bėrimų atsiradimas yra susijęs su vaistų vartojimu, tai gali būti ir alergijos medikamentams požymis.

Fiziniai veiksniai ir aplinkos dirgikliai

Fiziniai dirgikliai (fizinė dilgėlinė), tokie kaip šaltis, karštis, spaudimas, vibracija, prakaitavimas, fizinis krūvis, UV spinduliai, gali sukelti dilgėlinę. Ekstremalios temperatūros - tiek šaltos, tiek karštos - poveikis kartais gali sukelti dilgėlinę. Kai kuriems vaikams dilgėlinę gali sukelti tam tikri aplinkos dirgikliai, tokie kaip karštis, saulė ar prakaitas. Indukuotą dilgėlinę gali sukelti įvairūs fiziniai veiksniai: šaltis, spaudimas, šiluma, saulės spinduliai, trintis, vibracija, taip pat kūno temperatūros padidėjimas dėl fizinio krūvio ar emocinio susijaudinimo, kontaktas su įvairiomis išorės medžiagomis, vandeniu.

Pavyzdžiui, šalčio ar saulės dilgėlinė pasireiškia tik esant konkrečioms sąlygoms ir dažnai kartojasi, kol provokuojantis veiksnys (trigeris) išlieka aktualus. Paprastai odos bėrimai po fizinio poveikio atsiranda ten, kur oda buvo paveikta. Sergant šalčio dilgėline paprastai beria atviras kūno vietas (veidą, plaštakas) palietus šaltus daiktus, šaltą vandenį ar nuo šalto vėjuoto, drėgno oro, o sergant dermografine dilgėline atsiranda linijiniai bėrimai patrynus, pakasius odą. Žmogus vienu metu gali sirgti keliomis dilgėlinės formomis, pavyzdžiui spontanine ir dermografine ar spontanine ir šalčio dilgėline.

Stresas

Emocinis stresas ar nerimas taip pat gali sukelti dilgėlinę kai kuriems vaikams. Taip, stresas gali sukelti dilgėlinę kai kuriems vaikams. Dilgėlinė nuo streso yra realus reiškinys: ilgalaikė įtampa keičia imuninės sistemos reguliaciją, didina uždegiminį foną ir gali „nuleisti“ reakcijos slenkstį. Dažnai pacientams kyla klausimas ar dilgėlinę gali sukelti stresas. Daugelis gydytojų tam pritartų. Žmogaus nervinė sistema gali aktyvuoti imuninę sistemą ir putliąsias ląsteles per nervines skaidulas ir išskirdama biologiškai aktyvias medžiagas (nervinius signalus perduodančias molekules). Mokslininkai, nagrinėję sergančiųjų lėtine dilgėline psichinę sveikatą, nustatė, kad šie asmenys dažniau patiria nerimą, serga depresija, yra kankinami nemigos ir yra patyrę stiprių išgyvenimų (pavyzdžiui, artimo žmogaus mirtis), dažniau serga kitomis psichinėmis ligomis.

Kiti veiksniai

Autoimuninės ligos pasireiškia, kai organizmo imuninė sistema nuosavus audinius klaidingai atpažįsta kaip svetimus ir su jais kovoja, taip juos sužalodama ir sutrikdydama normalią jų veiklą. Pastebėta, jog dilgėlinė gali būti susijusi su tam tikromis autoimuninėmis ligomis: baltme (vitiligo), I tipo cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, o dažniausiai - autoimuniniu tiroiditu (3). Autoimuninis tiroiditas yra skydliaukės liga, kuria serga 0,4-9,1 proc. visuomenės. Ligonių kraujyje nustatomi baltymai (autoimunininiai antikūnai), kurie jungiasi prie skydliaukės audinių ir aktyvina imuninės sistemos ląsteles. Tų pačių baltymų nustatymas kraujyje yra susijęs su lėtine dilgėline, todėl visus sergančius lėtine dilgėline rekomenduojama tirti dėl skydliaukės funkcijos sutrikimų ir autoimuninių skydliaukės ligų.

Pseudoalergija vadinamos neimuninės reakcijos, kurios savo išraiška yra panašios į alergines. Lėtinė dilgėlinė gali būti susijusi su neimuninėmis reakcijomis į nuolat vartojamus vaistus ir į maistą. Biologiškai aktyvios medžiagos gali pabloginti ligos eigą. Jų tam tikruose maisto produktuose gali būti gausu natūraliai (pavyzdžiui, citrusiniuose vaisiuose) ir gali būti įdėta į maistą siekiant pagerinti produkto tekstūrą, skonį, spalvą, prailginti tinkamumo naudoti laiką (įvairūs maisto priedai). Lėtinė spontaninė dilgėlinė dažnai nėra susijusi su aplinkos veiksniais; neretai ją sąlygoja autoimuniniai mechanizmai. Tai patvirtinama ištyrus autoantikūnus, kurie nustatomai 30-50 proc. atvejų [4, 5].

Jei dilgėlinės priežastys nenustatomos net ir po išsamios diagnostikos, tokia būklė vadinama lėtine idiopatine dilgėline („idiopatinė“ reiškia „nežinomas“). Apie puse šių atvejų yra susiję su kai kuriais imuniniais mechanizmais. Apie 50% pacientų, sirgusių ūmine dilgėline, net atlikus išsamius tyrimus, ligos priežastis lieka nežinoma (idiopatinė arba spontaninė dilgėlinė). Sergantiems lėtine dilgėline, atlikus išsamius tyrimus, dilgėlinės priežastis nėra nustatoma maždaug pusei pacientų. Kraujagyslių uždegimai (arba vaskulitas), taip pat gali sukelti dilgėlinę. Esant šiai dilgėlinei labiau skauda nei niežti, ant odos gali likti net mėlynės.

Dilgėlinės simptomai ir su ja susijusios būklės

Dažniausias dilgėlinės simptomas yra niežulys, kuris vaikams gali būti stiprus ir nemalonus. Kai kuriais atvejais dilgėlinę gali lydėti patinimas, ypač veido, lūpų ar akių. Jei dilgėlinę sukelia sunki alerginė reakcija, vaikams gali pasunkėti kvėpavimas arba švokštimas. Nors dilgėlinė paprastai nėra rimta ir dažnai gali būti gydoma namuose, yra tam tikrų situacijų, kai būtina medicininė pagalba.

Sunkios alerginės reakcijos gali sukelti anafilaksiją - gyvybei pavojingą būklę, kuriai reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Jei tarp įprastų dilgėlinės simptomų pasitaiko lūpų, liežuvio patinimų ar pasunkėjusio kvėpavimo simptomų, tai gali įspėti apie galimą anafilaksijos šoką, sunkią alerginę reakciją, kuri gali baigtis mirtimi. Nors daugeliu atvejų jis praeina savaime, pavojinga situacija yra tuomet, kai patinimas apima kvėpavimo takus ir atsiranda užkimimas, dusulys, švokštimas ar rijimo sutrikimas - tuomet reikia skubios pagalbos. Ne, odos dilgėlinė nėra užkrečiama, nes tai organizmo reakcija, o ne infekcija, perduodama kontaktu.

Angioneurozinė edema yra paodiniai patinimai, kurie gali būti klaidingai diagnozuojami, maišomi su dilgėline. Angioneurozinė edema gali pasireikšti dėl alerginių reakcijų, vaistų ar kai kurių fermentų paveldimo trūkumo organizme. Simptomai, susiję su angioneurozinė edema, yra akių srities ar burnos patinimai, rankų, kojų ar gerklės patinimai. Jei liga pasireiškia vien besikartojančiu tinimu (angioedema), o bėrimų nebūna, būtina ligonį įvertinti ir dėl paveldimų ligų požymių. Paveldima angioedema pasireiškia dėl tam tikro fermento (C1 esterazės inhibitoriaus) stokos. Sutinti gali bet kuri kūno vieta: rankos, pėdos, genitalijos, veidas, vidaus organai. Šiai ligai būdinga, kad tinimas vystosi lėtai, per kelias valandas, o pokyčiams išnykti gali prireikti 1-5 dienų. Tokia angioedema niekada nepasireiškia kartu su dilgėline. Dažniausiai pirmieji ligos simptomai pastebimi 8-12 m. amžiuje.

Dilgėlinės diagnostika

Vaikų dilgėlinės diagnozė paprastai apima išsamų fizinį tyrimą ir ligos istorijos peržiūrą. Gydytojas paklaus apie vaiko simptomus, galimus veiksnius (pvz., maisto produktus, vaistus ar aplinkos veiksnius) ir ar jiems anksčiau buvo alergijų ar kitų ligų. Dilgėlinė diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais, o klasifikuojama pagal ligos trukmę ir priežastis [1, 2]. Šią ligą nustato, jos priežastis patikslina ir gydo gydytojas alergologas ar dermatologas. Todėl šiuo atveju ypač svarbi yra detali anamnezė, tikslus bėrimo apibūdinimas, jo atsiradimo laikas, trukmė, ryšys su aplinkos ar kitais veiksniais.

Jei dilgėlinė yra ūminė (simptomai kartojasi trumpiau nei 6 savaites), diagnostinių tyrimų atlikti nerekomenduojama, išskyrus tuos atvejus, kai yra įtariama alergija [1-3]. Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos (EAACI) dilgėlinės gairėse sergantiems ūmine dilgėline nerekomenduojama atlikti jokių rutininių ar specializuotų tyrimų, nebent būtų aiškus alergijos įtarimas (1). Jei dilgėlinė yra lėtinė, pacientui atliekami įprastiniai ir išplėstiniai diagnostiniai tyrimai, siekiant patikslinti ligos priežastį [1, 2]. Tiriant pacientus, sergančius lėtine spontanine dilgėline, svarbu išsiaiškinti detalią ligos ir gyvenimo anamnezę, ypač, kokiomis kitomis ligomis serga, ar nėra lėtinių infekcijos židinių, kokius vaistus vartoja [1-3].

Taip pat šiems pacientams rekomenduojama ištirti periferinio kraujo vaizdą, uždegimo rodiklius (eritrocitų nusėdimo greitį (ENG) ir C reaktyvųjį baltymą (CRB)) [1, 2]. Kartojantis simptomams, atliekami detalesni tyrimai pagal įtariamą priežastį - autoantikūnų tyrimas, ištyrimas dėl infekcijos (pvz. Helicobacter pylori), pirmojo tipo alergijos, skydliaukės ligų, onkologinės patologijos ir t. t. Jei kyla įtarimas, jog simptomus sukelia alergija konkrečiam maistui, o jūs alergijos tyrimų dar nebūsite daręsi, specialistas gali paprašyti pasidaryti odos dūrio mėginį ar kraujo tyrimą, siekiant patvirtinti diagnozę. Jei dilgėlinė pasireiškia epizodiškai, bet įtariate alergiją maistui, rekomenduojama atlikti molekulinius alergijos tyrimus bei stebėti, ką valgote.

Įtarus indukuotą dilgėlinę atliekami provokaciniai mėginiai ant odos: šalčio, spaudimo, spindulių ar kt., priklausomai nuo to kokia dilgėlinė yra įtariama. Įtariant, kad dilgėlinę sukelia vidinės kūno temperatūros padidėjimas, atliekamas provokacinis fizinio krūvio mėginys (žmogus mina dviratį ir yra stebimas ar neatsiranda bėrimų). Įtariant autoimuninę dilgėlinę atliekamas autologinio serumo testas. Šiam tyrimui paimamas ligonio kraujas ir pašalinus iš jo kraujo ląsteles suleidžiamas į odą (tam pačiam žmogui, iš kurio buvo paimtas). Jeigu netyčia vedate mitybos dienoraštį, būtinai parodykite jį savo alergologui. Praktinis metodas: 1-2 savaites fiksuoti, kada atsiranda bėrimas ir kas vyko prieš tai (ką valgėte, kokius vaistus ar papildus vartojote, ar sirgote, ar buvo fizinis krūvis, prakaitavimas, šaltis, saulė, emocinė įtampa, kontaktas su naujomis priemonėmis). Toks dienoraštis dažnai suteikia daugiau aiškumo nei bandymas prisiminti detales „iš atminties“.

Pagrindiniai diagnostikos žingsniai ir rekomenduojami tyrimai

Dilgėlinės gydymas ir valdymas

Vaikų dilgėlinės gydymas priklauso nuo simptomų sunkumo ir pagrindinės priežasties. Pagrindinis gydymo tikslas - sumažinti intensyvų odos niežulį. Jei priežastis nėra nustatoma ar ją pašalinus simptomai vis tiek išlieka, skiriamas medikamentinis gydymas. Dilgėlinės patogenezinis mechanizmas yra pagrįstas putliųjų ląstelių degranuliacija ir biologiškai aktyvių medžiagų išsiskyrimu, kurios ir sukelia ligos simptomus. Vienas svarbiausių mediatorių yra histaminas, todėl pirmiausia gydymas pradedamas H1 receptorių antagonistais [1,2]. Antihistamininiai vaistai, kurių galima įsigyti bet kurioje vaistinėje be recepto, blokuoja histamino išsiskyrimą odoje, kuris sukelia alergines reakcijas.

Remiantis šiuo metu galiojančiomis rekomendacijomis, medikamentinis gydymas yra skiriamas į tris pakopas [1, 2]. Pirmajai pakopai priskiriamas pradinis gydymas, kai skiriami H1 receptorių antagonistai įprastomis dozėmis. Jei paskyrus antihistamininius vaistus po 2 sav. simptomai išlieka, rekomenduojama šių vaistų dozę laipsniškai didinti iki 4 kartų (II gydymo pakopa) [1, 2]. Jei ir paskyrus maksimalų gydymą histamino receptorių blokatoriais simptomai kartojasi, papildomai pridedamas vienas iš III gydymo pakopai priklausančių vaistų.

Audinių infiltraciją uždegimo ląstelėmis mažina ir gliukokortikoidai, tačiau jie turi būti skiriami tik esant sunkiai, atspariai įprastiniam gydymui dilgėlinei ar sunkių paūmėjimų metu trumpais kursais [1, 2]. Omalizumabas yra monokloninis antikūnas, kuris selektyviai jungiasi prie IgE sunkiosios grandinės C3 domeno ir slopina IgE prisijungimą prie receptorių, esančių putliųjų ląstelių ir bazofilų paviršiuje [8]. Laipsniškai receptorių kiekis šiose ląstelėse pradeda mažėti [9]. Omalizumabas priklauso III dilgėlinės gydymo pakopai ir yra skiriamas pacientams nuo 12 m. Šiuo metu daugiausia duomenų yra apie omalizumabo efektyvumą gydant lėtinę spontaninę dilgėlinę. Klinikiniai tyrimai parodė, kad šis vaistas efektyviai sumažina niežulį ir pūkšlės balą ir geriausias rezultatas pasiekiamas skiriant 300 mg omalizumabo dozę kas 4 savaites. Omalizumabas yra gerai toleruojamas.

Daugumą dilgėlinės atvejų galima gydyti nereceptiniais vaistais ir namų gynimo priemonėmis, o sunkesniais atvejais gali prireikti receptinio gydymo. Dilgėlinės simptomams palengvinti gydytojas alergologas gali rekomenduoti ir dviejų ar trijų antihistamininių vaistų derinį kartu su šaltais kompresais arba balzamais, kurie slopina niežulį, tačiau sunkią epizodinę dilgėlinę gali tekti malšinti ir prednizonu, kortikosteroidiniais vaistais ar imuniniu moduliatoriumi. Jei antihistamininiai vaistai nepalengvina simptomų, svarbu jų nedozuoti ir nekeisti gydymo savarankiškai - reikėtų kreiptis į gydytoją. Daugeliu atvejų vaikų dilgėlinė nėra rimta ir gali būti gydoma nereceptiniais vaistais bei namų gynimo priemonėmis.

Priežasčių šalinimas ir prevencija

Geriausias gydymas yra priežasties išvengimas arba pašalinimas. Jei dilgėlinę sukelia IgE sąlygota alergija maistui, tą produktą būtina pašalinti iš mitybos [1, 2]. Jei įtariama, kad ligą sąlygojo vaistų vartojimas, rekomenduojama nutraukti tuos vaistus ir keisti juos kitos grupės medikamentais. Jei nustatoma infekcija, ją būtina gydyti [1, 2]. Jei įtarimai pasitvirtina, gydytojas patars vengti to maisto ar produktų, į kurių sudėtį jis įeina.

Svarbu vengti kasymosi ir odos dirginimo: nenaudokite intensyvaus muilo ar prausiklio, dažniau maudykitės, nes dažnas maudymasis gali sumažinti niežulį ir kasymąsi (pastarasis pablogina dilgėlinę). Venkite prigludusių drabužių: itin prigludę drabužiai trinasi į odą, ją dirgindami, todėl gali skatinti dilgėlinės simptomų sustiprėjimą. Jeigu dilgėlinę sukelia temperatūrų pokyčiai, pavyzdžiui, šaltis, venkite maudymosi šaltame vandenyje ir venkite kontakto su šaltu oru, o esant šaltajam periodui būdami lauke nosį ir burną pridenkite skarele ar šaliku, renkitės šiltais drabužiais. Nuo saulės spindulių saugokitės dėvėdami apsauginius drabužius. Jei įtariate, jog paskirtas vaistas sukelia dilgėlinės simptomus, nedelsdami informuokite gydytoją ar vaistininką. Pirmiausia įvertinama, ar vaistas vartojamas tinkamai ir pakankamai nuosekliai, ar nėra tęstinio provokuojančio veiksnio (pvz., vartojamo vaisto, infekcijos, alkoholio, perkaitimo, streso).

Taip pat svarbus yra natūralus visavertis maistas be cheminių priedų (dažiklių, konservantų ir kt.), racionalus darbo ir poilsio ritmas, fizinė veikla. Nekentėkite ir nelaukite, kol liga praeis savaime; naudokite gydytojo alergologo paskirtus vaistus dilgėlinei gydyti. Jei kyla įtarimas, jog simptomus sukelia alergija konkrečiam maistui, o jūs alergijos tyrimų dar nebūsite daręsi, specialistas gali paprašyti pasidaryti odos dūrio mėginį ar kraujo tyrimą, siekiant patvirtinti diagnozę.

Dilgėlinės įtaka gyvenimo kokybei

Depresija, nerimas, miego sutrikimai, kasdienio aktyvumo ir darbinės veiklos pablogėjimas, prastesnė gyvenimo kokybė, lankymasis gydymo įstaigose buvo dažnesni pacientų, gydomų dėl lėtinės dilgėlinės, grupėje nei tarp sveikų asmenų [7]. Šio reprezentatyvaus tyrimo rezultatai atskleidė, kad lėtinė dilgėlinė yra dažna liga, daranti didelę įtaką pacientų kasdienei veiklai. Sergančiųjų lėtine dilgėline sveikatos būklė prilyginama sergančiųjų lėtine išemine širdies liga (1). Lėtinė dilgėlinė paveikia žmonių gyvenimo kokybę: sutrikdo miegą, kasdienę veiklą. Daugiau nei 20 proc. dirbančiųjų praleidžia bent vieną ar daugiau darbo valandų per savaitę dėl ligos, jų darbinis produktyvumas sumažėja apie 27 proc.

tags: #dilgeline #pas #vaikus

• sužinokite, kaip angliškos lopšinės praturtina lietuvių vaikų muzikinį lavinimą
• Ypatumai, iššūkiai ir metodai dirbant su proto negalia
• Akušerijos paslaugų ateitis Kaune
• Plėtros perspektyvos Pašilaičių darželiuose
• BENU nėštumo testų pasirinkimas