Devyni radijo dešimtmečiai vaikams: istorija ir evoliucija

Dokumentinių radijo laidų ciklas, skirtas Lietuvos radijo 90-ties metų sukakčiai, kviečia į kelionę laiku. Kviečiame į kelionę laiku nuo šaukinių iš studijos Kaune, pirmųjų radiofono transliacijų, sparčiai gausėjančio klausytojų rato, karo išbandymų, sovietinės cenzūros iki bundančios Lietuvos radijo, Baltijos kelio dalyvio ir tebesikeičiančio šių dienų visuomeninio LRT radijo šiandien - populiariausios radijo stoties Lietuvoje.

Prieš 90 metų vienas pirmųjų Lietuvos radijo kūrėjų žingsnių buvo įsteigti vaikų valandėlę. Neprabėgus nė metams nuo Radiofono atsiradimo, ją įkūrė pirmasis jo vedėjas, programų organizatorius ir atlikėjas, poetiškos sielos pedagogas Petras Babickas. Pirmoji laida transliuota 1927 m. sausio 23 d. sekmadienio popietę.

„Tai toks didžiulis vandenynas buvo tų laidų, ir emocijų didelis vandenynas“, - sako aktorė ir režisierė Lilija Žadeikytė apie vaikams skirtas laidas. „Jaunimo redakcijoje dirbant buvo mažiau propagandos ir daugiau radijo žurnalistikos su „žmogišku veidu“, - tvirtina žurnalistė Rita Baltušytė.

Laidos vaikams ir jaunimui nuolat keitėsi bėgant dešimtmečiams. Kokios jos buvo ir kaip keitėsi, pasakoja jas kūrę žmonės.

Radijo pradžia ir visuomenės reakcija

XX a. pradžioje, atsiradus radijui, ne visi vienodai reagavo į šį „stebuklą“. Kai kurie žmonės net prisibijojo radijo, nes nesuprato, kaip jis veikia. Istorijos tyrinėtojas Sigitas Žilionis pasakoja, kad kaime žmonės susirinkdavo pasiklausyti radijo, bet grįžę namo bijodavo garsiai kalbėti, manydami, kad tas, kuris turi radiją, girdi viską, ką jie kalba. Radijas net buvo kaltinamas dėl lietaus ir sausros. Pavyzdžiui, 1927 m. „Lietuvos žinios“ rašė, kad radijas kaltas dėl smarkaus lietaus Nausodės kaime.

Pirmoji siunčiamoji radijo stotis buvo Vilniuje carinės Rusijos laikais. Manoma, kad po Rusijos ir Japonijos karo, po 1905 m., kariuomenė pradėjo statyti radijo stotis pagrindiniuose miestuose. Tikrai žinoma, kad 1910 m. Kauno tvirtovėje buvo įrengta radijo stotis ryšiui su Sankt Peterburgu ir kitomis karinėmis zonomis palaikyti. Tų metų liepos 9-oji laikytina radijo ryšio pradžia Lietuvoje. Kariuomenės stotis veikė dar ketverius metus. Radijo stotis buvo labai primityvi - nebuvo įmanoma transliuoti nei kalbos, nei muzikos, todėl 1923 m. nutarta statyti naują, radiofoninę, stotį. Konkursą dėl stoties statybos laimėjo prancūzai, ir 1926 m. birželio 12 d. prasidėjo transliacijos.

1926 m. birželio 12 d. ne tik radijo pradžia, bet ir visos LRT gimtadienis. Prie lietuviškos radiofonijos muzikos garsyno ištakų stovėjo Juozas Naujalis, Mikas Petrauskas, Kipras Petrauskas, Juozas Gruodis, Jeronimas Kačinskas, Stasys Šimkus, kurio dainos „Lietuviais esame mes gimę“ motyvas skambėjo kaip pagrindinis Lietuvos radijo iš Kauno kasvalandinis šaukinys.

Pati radiofono veikimo pradžia buvo sunki - trūko radijo aparatūros, o ką jau kalbėti apie gerai nuo garso izoliuotą radijo studiją. Pirmoji studija pranešimams buvo atvežta iš Kauno centrinio pašto telefonų stoties. Tai buvo paprasta telefono būdelė. Pirmoji laida užtruko apie pusvalandį. Buvo pasakyta sveikinamoji kalba, perskaityti naujausi vidaus ir užsienio gyvenimo pranešimai, pranešėjas įvairiomis kalbomis paragino klausytojus parašyti į Kauno radijo stotį, kaip buvo girdėti pirmoji laida. Gerai pamenu, kaip pranešėjas, išėjęs iš telefono būdelės, kurioje buvo įrengtas mikrofonas, mums, šalia stovėjusiems radijo technikams, pareiškė, kad, jei jam būtų reikėję dar pusvalandį kalbėti, jis nebūtų ištvėręs, nes toje būdelėje trūko oro.

Pirmąsias radijo žinias skaitė pranešėjai Petras Speičys, Petras Babickas, Alfonsas Vabalas, Irena Garmiūtė, Kazys Inčiūra, Irena Oškinaitė, Jonas Stonys. Iš pradžių radijo žinių laidą sudarė informacija apie šalies gyvenimą ir užsienio įvykių pranešimai, kuriuos rengė ELTA`os žurnalistai. Vėliau prie radijo žinių laidos prisidėjo Vidaus reikalų ministerijos pranešimai, sporto naujienos, politikos apžvalga, laikraščių santraukos ir t. t. Kartą per savaitę buvo transliuojami oficialūs pranešimai prancūzų, anglų, vokiečių, esperanto kalbomis, kad Lietuvą geriau pažintų kitų šalių žmonės. Iš pradžių informacinės laidos buvo transliuojamos kartą per dieną, vėliau - du tris, paskui - keturis penkis, o galiausiai - po dešimt ar vienuolika kartų kasdien.

Muzika ir kultūra radijo eteryje

Stebino ir ikikarinio Lietuvos radiofono muzikinė programa: operų transliacijos, simfoninės programos, solistų rečitaliai. Prie turiningo Kauno eterio jungėsi ir Klaipėdos radiofonas su originalia programa. Deja, šis darbas mūsų laikus pasiekė tik skaičių, skrupulingų ataskaitų ir programų išrašų pavidalu.

Lietuviškos radiofonijos aušroje ir vėlesniais laikais, formuojant eterio muzikinę programą, buvo laikomasi kolektyvinio sprendimo principų. Nuolatiniuose radijo vadovybės ir muzikos autoritetų debatuose buvo pasitelkiama ir klausytojų nuomonė. Eteryje buvo siekiama ne tik pažintinio, šviečiamojo, bet ir demokratinio skambėjimo, įsimenančių melodijų, pagavios harmonijos ir ritmo. Ištisus dešimtmečius visa tai nebuvo fiksuojama, nes magnetofono juosta iki pat gilaus antrojo pokario buvo prabangos dalykas daugeliui Europos radijo stočių, ne išimtis ir Lietuvai.

Kaip tik nacių okupacijos metais buvo parengtos dvi lietuviškos premjeros Operos teatre. Muzikologė Vytautė Markeliūnienė teigia, kad vertėtų prisiminti, jog, pavyzdžiui, Lietuvoje nacių okupacijos laikotarpiu veikalai muzikiniame teatre buvo atliekami lietuvių kalba, o Rygoje - vokiškai. „Draudžiami buvo žydų, tarkim, Felixo Mendelssohno, kūriniai. Bet George`ą Bizet grojo“, - užsiminė ji.

Taip pat svarbu prisiminti, ką „vokietmečio“ kontekste reiškia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardas ir kūryba. Per kelis sezonus nemaža M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ nuskambėjo net dešimt kartų. Jai dirigavo Jeronimas Kačinskas, Stasys Šimkus ir Vytautas Marijošius - visas mūsų dirigentų elitas. Anot muzikologės, būtent V.Marijošius kartu su Berlyno simfoniniu orkestru 1942 m. įrašė M.K.Čiurlionio „Miške“. Taip pat plokštelėje buvo įgroti ir Juozo Pakalnio bei Jurgio Karnavičiaus kūriniai. Deja, per karo bombardavimus Hanoverio sandėliuose įrašas žuvo. Sveikos teliko kelios pirmos dalies plokštelės - 7 min. M.K.Čiurlionio muzikos. Toji skeveldra saugoma Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriuje.

M.K.Čiurlionio menas visada buvo lydimas džiaugsmo, buvo stengiamasi apie jį ką nors parašyti. Muzikologė Vytautė Markeliūnienė sakė, kad radiofonas buvo toji sklaidos priemonė, kuri atliepė kultūros gyvenimo tvinksnius. Daugybė mūsų muzikų, dainininkų, instrumentininkų, orkestrų dalyvių, choristų tuo metu gyveno paskutinius metus Lietuvoje. 1944 m. vasarą vyko lūžis, padalijęs mūsų piliečius, valstybę ir kultūros gyvenimą į dvi dalis. Vieni kūrė laisvame pasaulyje, bet, deja, toli nuo tėvynės. Kiti liko čia ir kūrė diktatūros, nelaisvės sąlygomis.

Radijo Teatras: Nuo Gyvų Vaidinimų Iki Šių Dienų

Lietuvoje radijo teatras atsirado tuo metu, kai šis žanras tapo populiaria pramoga Vakarų Europoje. 1926 m. gruodžio pradžioje Radiofonas iš Valstybės teatro transliavo Charles`io Gounod „Romeo ir Džuljetą“. Kai kurie klausytojai piktinosi, kam eteris užimamas tokias „niekais“. 1927 m. kovo mėnesį (pirmąkart radijo studijoje) suvaidintas spektaklis „Beauštanti aušrelė“. Dabar kontroversiškai vertinamo rašytojo Liudo Giros simbolinę pjesę režisavo Vladas Braziulevičius, o vaidino Karių teatro trupė. Deja, išgirsti šio spektaklio, kaip ir vėlesnių, neturime galimybių, nes ne vieną dešimtmetį radijo teatro spektakliai būdavo vaidinami tik gyvai.

Kaip rašė radijo istorikas Stasys Štikelis, po pavykusios premjeros Radiofono žmonės bandė sukurti specialią radijuje vaidinsiančių aktorių trupę. Prie šios minties tarpukariu sugrįžtama ne kartą, tačiau nesėkmingai. Radijo teatras patiko ne visiems. Pavyzdžiui, 1928 m. „Ūkininkai neišgirsta juos dominančių žinių, patarimų, o operos ir baletai įkyrėję. Miestelėnai taip pat nepatenkinti programa, nors jų nedomina žemės ūkio reikalai. Įdomiausia, kaip kūrybiškai į šį tekstą sureaguoja Radiofonas - vaidinimu, kurio veiksmas vyksta radijo nemėgstančio žmogaus bute.

Pjeses radijo teatrui kūrė pirmasis Radiofono balsas Petras Babickas, taip pat Vytautas Bičiūnas, Kazys Inčiūra, Antanas Gustaitis, buvo statomi Balio Sruogos, Vydūno, Oskaro Milašiaus kūriniai. Rašė ir pats savo pjeses režisavo Borisas Dauguvietis. Jo pavardė labai svarbi radijo teatro istorijoje, nes būtent B. Dauguviečio duslus balsas - seniausias išlikęs radijo teatro įrašas.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje į radijo teatrą atėjęs kaip aktorius, vėliau ilgus metus radijo teatro režisieriumi dirbęs Vytautas Grakauskas prisimena, kad nemažai tekdavo repetuoti masines scenas. Tuomet Lietuvos radijas buvo įsikūręs dabartiniame Gedimino prospekte, kur dabar veikia Mažasis teatras. „Sovietmečiu visą radijo eterį, įskaitant radijo teatrą, smarkiai palietė cenzūra. Vietoj pačių geriausių pasaulio klasikos kūrinių radijo teatro kūrėjai nemažai dėmesio turėjo skirti ideologiniams, bet menine prasme menkaverčiams tekstams“, - pasakoja V. Anot ilgametės radijo teatro redaktorės Jonės Babiliūtės, radijo vaidinimai daugiausia būdavo statomi pagal rusų literatūrą, o pagal užsienio literatūrą kasmet būdavo pastatomi vos keli spektakliai.

Keičiantis politinėms aplinkybėms, būdavo „pravalomi“ ir radijo fondai, todėl dabar turime tik dalį įvairių laikotarpių radijo įrašų. Nors ir ideologizuotas, radijo teatras tais laikais buvo labai populiarus. Anot radijo teatre dirbusių žmonių, šis darbas nėra paprastas. Radijo spektakliuose nelieka gestų, vaizdų, judesių - tik aktoriaus balsas. Garso režisierė Nijolė Baranauskaitė sako, kad nėra paprasta išgauti kai kuriuos garsus, reikalingus vaidinimo idėjai atskleisti. Garso režisierė Sonata Jadevičienė teigia, kad radijo spektakliuose naudojami įvairūs garso efektai.

Režisierė teigia, kad radijas gyvuoja, ir visi radijo teatro žanrai turi galimybę vystytis. G. Radijo programos vaikams: švietimas ir pramogos.

Radijo Programos Vaikams: Švietimas ir Pramogos

Kaip savo knygoje „Eterio šviesa“ rašo radijo žurnalistas Stasys Štikelis, klausimo, kas turi dominuoti Lietuvos radijo programoje - kultūra ar politika, pirmiesiems programų kūrėjams net nekilo. Visi žinojo, kad šis technikos stebuklas turi tapti priemone visapusiškai šviesti ir ugdyti visuomenę.

Transliuotos ir P. Babicko teatralizuotos „Vaikų valandėlės“ laidos, jų metu buvo sekamos ar vaidinamos senovinės lietuvių liaudies pasakos, legendos ir padavimai, skaitomos, deklamuojamos rašytojų kūrinių ištraukos. 1928 m. vasarį pradėta transliuoti „Jaunimo valanda“, kurią globojo tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“. Tarpukario Lietuvoje kiekvienas atpažindavo laidos „Vaikų valandėlė“ rengėjo, diktoriaus P. Babicko, dar vadinto Radijo Dėde, balsą.

Aktorė ir režisierė Lilija Žadeikytė sako, kad laidų vaikams kūrimas buvo didelis emocijų vandenynas. Žurnalistė Rita Baltušytė tvirtina, kad jaunimo redakcijoje dirbant buvo mažiau propagandos ir daugiau radijo žurnalistikos su „žmogišku veidu“.

Prieš 90 metų vienas pirmųjų Lietuvos radijo kūrėjų žingsnių buvo įsteigti vaikų valandėlę. „Tai toks didžiulis vandenynas buvo tų laidų, ir emocijų didelis vandenynas“, - sako aktorė ir režisierė Lilija Žadeikytė. „Jaunimo redakcijoj dirbant buvo mažiau propagandos ir daugiau radijo žurnalistikos su „žmogišku veidu“, - tvirtina žurnalistė Rita Baltušytė. Kokios buvo ir kaip bėgant dešimtmečiams keitėsi laidos vaikams ir jaunimui, pasakoja jas kūrę žmonės.

Archyvų Lobiai: Išsaugoti Garsai Iš Praeities

Lietuviško radiofono garsyno išsaugota tik labai nedidelė dalis. Turime daugiau nei 80 į plokšteles įrašytų Lietuvos kultūros ir meno žmonių pasisakymų įvairiomis kūrybos ar Lietuvos aktualijų temomis, šie pasisakymai mums prabyla po ilgo dramatiško laiko.

1944 m. vasarą, kai vokiečių okupantai ruošėsi atsitraukti, tvyrojo nuojauta, kad į iškankintą kraštą tuoj tuoj įžengs sovietai. Lietuvai jie jau buvo pažįstami iš 1940-1941 m., tad dalis visuomenės ėmė trauktis į Vakarus su viltimi grįžti. Tarp besitraukiančių buvo ir Balys Gražulis, iki paskutinės dienos nepalikęs Kauno radiofono. Nujausdamas, kad artėjantys laikai bus tamsūs, prieš pasitraukdamas į Vakarus, kartu su rankraščiais jis ryžosi užkasti ir 80 Kauno radiofono plokštelių, kurios žemėje išgulėjo beveik 50 metų.

„Plokšteles B.Gražulis užkasė būdamas 30-ies, jis rizikavo savo gyvybe. Plokštelių paieškos vyko ilgai, galimybių jas rasti beveik nebuvo, bet dėl žmonių pastangų lobis vis dėlto buvo atrastas“, - pasakojo knygos apie B.Gražulį sudarytoja Vilija Gražulytė.

Beje, pats B.Gražulis, išgirdęs, kad jo paslėptos plokštelės buvo atkastos, negalėjo sulaikyti susijaudinimo. „Man net širdis apmirė. Dievuli, pagalvojau, po 48 metų. Nesinorėjo tikėti, gal kokia klaida, gal sakė, kad dar tik ieško? Juk man Bronė Masaitienė sakė, kad rudenį su ekskavatoriumi kasė ir nieko nerado“, - kalbėjo jis.

tags: #devyni #radijo #desimtmeciai #vaiku

• Ikimokyklinio ugdymo informacija "Vyturėlyje"
• Nomeda Kazlaus: Daugiabriaunis talentas scenoje
• Kaip išplakti standžius baltymus
• VPK principai, veikla ir analizė
• Pagalba žindymui