Janušo Korčako dešimt patarimų, kaip auklėti vaiką
Kaip auginti ir auklėti visavertę, savimi pasitikinčią asmenybę? Kaip ugdyti vaiką nesiimant bausmių, vien išklausant, patariant, susitariant ir parodant meilę? Siūlome remtis šiais devyniais paprastais žingsniais, kurie padės susidaryti oraus auklėjimo vaizdą: svarbiausia - nuo pat pirmųjų dienų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi.
1. Vaikų savęs suvokimas ir tėvų požiūris
Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus. Tokie komentarai kaip „kaip kvailai čia pasielgei!“ arba „elgiesi kaip kūdikis, o ne kaip mažasis brolis!“ daro lygiai tokią pačią žalą, kaip ir fiziniai smūgiai. Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys.
2. Teigiamas grįžtamasis ryšys ir motyvacija
Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Nesunku įsivaizduoti situaciją: ir jūs turbūt nelabai gerai jaustumėtės, jei, pavyzdžiui, vadovas darbe taikytų negatyvius principus, nuolat kritikuotų, nors jo ketinimai, atrodytų, ir patys geriausi. Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su seserimi, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.
3. Drausmės svarba ir pasekmių taikymas
Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.
4. Kokybiškas laikas kartu
Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau tikriausiai nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės. Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Panašu, kad paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Kadangi tėvams ir paaugliams yra mažiau galimybių susiburti, tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
Šeimos joga, laikas būti kartu.
5. Vaiko elgesio modeliavimas
Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supykęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
6. Paaiškinimų ir lūkesčių aiškumas
Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės.
7. Realių lūkesčių kėlimas ir aplinkos pritaikymas
Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Jei pastebite, kad nuolat sakote „ne“ savo 2 metų vaikui, ieškokite būdų, kaip pakeisti aplinką, kad būtų mažiau draudimų, galbūt ji būtų saugesnė užsiimti tam tikromis veiklomis. Jums nereikės sakyti „ne“, o vaikui - nervintis. Keičiantis jūsų vaikui, pamažu turėsite keisti ir savo auklėjimo stilių. Paaugliai elgsenos pavyzdžius, nors tėvai šiuo laikotarpiu irgi turi įtakos, daugiau perima ne iš tėvų, o bendraamžių. Tačiau ir toliau drąsinkite nors jau ir paaugusį vaiką, duokite patarimų ir drausminkite, kai reikia: taip jis įgaus vis daugiau savarankiškumo.
8. Atsakomybė už vaiko klaidas ir tinkamas nukreipimas
Būdami tėvai, jūs esate atsakingi už savo vaikų, vadinkime, klaidas ir tinkamą nukreipimą. Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą. Net drausmindami vaikus stenkitės juos ugdyti ir skatinti.
9. Tėvų tobulėjimas ir savirūpa
Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu. Pripažinkite, kai esate perdegęs. Susitelkimas į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais. Visai neturite laiko pabūti su vaiku?
Janušo Korčako gyvenimas ir filosofija
Kai kalbame apie karo didvyrius, paprastai turime galvoje žmones, kurie uždega kitus mūšyje, veda į pergalę, iš paskutiniųjų ginasi nuo priešų. Tačiau yra ir tylių herojų, kurie dėl idėjos atiduoda savo gyvenimą. Januszas Korčakas (Janušas Korčakas) gimė 1878 metais Varšuvoje, pasiturinčių žydų pasauliečių šeimoje. Jo tikras vardas - Herszas Goldszmitas, tačiau vadindavo jį - Henriku. Henriko tėvas - advokatas Jozefas Goldszmitas, mama - Cecilija Gembicka. Gavęs puikų išsilavinimą, Henrikas labai anksti apsisprendė būti gydytoju pediatru. Užsiimdamas gydytojo praktika, Henrikas ėmė kurti dramas ir esė, pasirašydamas Januszo Korczako slapyvardžiu. (Janaszas Korczakas - pagrindinis Jozefo Krasewskio romano Hystoria o Janaszu Korczaku veikėjas.) Korczako esė reguliariai pasirodydavo didžiausiuose Lenkijos dienraščiuose. Dėl savo originalių pažiūrų ir profesionalumo J. 1906 metais per atostogas J. Korzakas dirba vasaros stovykloje, skirtoje Varšuvos lūšnynų vaikams. Patirtis prižiūrint gatvės vaikus tą vasarą pakeičia jo gyvenimą. Jis nusprendžia įsteigti prieglaudą našlaičiams ir apleistiems vaikams. Tokia galimybė pasitaiko 1911 metais, kai J. Korczakas Varšuvoje aplanko siaubingai apleistą žydų prieglaudą, tikrą miesto gėdą. Prieglaudoje jis taiko šveicaro Johanno Pestalozzi ir vokiečio Friedricho Fröbelio pedagogikos metodus, praturtindamas juos savo unikaliomis interpretacijomis. Kaip vėliau sakys jo asistentė Hanna Mortkowicz-Olczakowa, „ponas gydytojas buvo didelės prieglaudoje gyvenančios šeimos siela, pasižymėjusi kūrybingumu ir vaizduotės lakumu.
1914-iaisiais Europoje prasidėjo karas, virtęs pasauliniu. Tuomet J. Korczakui buvo 36-eri. Jis paimamas į Rusijos kariuomenę, kur dirba vyriausiuoju gydytoju divizijos ligoninėje. Divizijai judant per Ukrainą, ilgas naktis jis praleidžia palapinėje, rašydamas pirmąją knygą vokišku pavadinimu „Kaip mylėti vaiką“ (Wie man ein Kind lieben soll). Joje jis sąmojingai ir su humoru rašo apie vaikų mitybą, apie jų miegą, apie tėvų pareigas, kaip atpažinti, gerbti ir puoselėti kiekvieno vaiko individualybę. Skaitytojams autorius turi vieną prašymą: atkreipkite dėmesį! Garsas apie J. Korczaką, tiek kaip apie rašytoją, tiek kaip apie gydytoją, pasiekė ir aukštesnių instancijų ausis. Jis buvo komandiruotas į Kijevą dirbti pediatru. Čia jis ir sutiko lenkę seselę Maryną Rogowską-Falską, praeityje išgyvenusią daug sunkumų. Vienu metu ji priklausė Lenkijos socialistų partijai, buvo ištremta į Sibirą. Pasibaigus karui, 1919 metais, J. Korczakas grįžta į ankstesniąją prieglaudą Varšuvoje, pasikviečia Maryną Rogowska-Falską į Varšuvą steigti namų krikščionių našlaičiams, kuriuose būtų auklėjama remiantis jo filosofija. Namai buvo pavadinti tiesiog „Mūsų namais“ (Nasz Dom). Lenkijai tai buvo sunkūs laikai, šalyje siautėjo ligos ir badas. Karo metu Našlaičių namams“ stebuklingai pavyko išvengti šiltinės epidemijos. Ir pokaris nebuvo lengvesnis. J. Korzakas ir M. Rogowska-Falska dirbo petys petin. Vasaros atostogos, kurias jiedu praleisdavo kartu su abiejų prieglaudų vaikais kaime, buvo netikėčiausių nuotykių laikas.
1923 metais J. Korczakas parašė savo žymiąją pasakų knygą vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“ (König Hänschen). Prasidėjo ji kaip ir visos pasakos: „Vieną kartą gyveno senas geras karalius, kuriam mirus sostą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus. Kadangi berniuko motina taip pat buvo mirusi, mažasis Motiejukas neturėjo nieko, kas jį mylėtų…“ Tai buvo pasaka ne tik apie našlaitį ir jo tapimą suaugusiu žmogumi, tačiau kartu ir apie visą tai, kas vyko po karo - korupciją, godumą ir cinizmą. Gerasis karalius atsisakė sosto, kad galėtų klaidžioti po kaimo vietoves, pasitikėdamas tik vaikais, taip patirdamas stebuklingų nuotykių. Grįžęs į savo karalystę, jis prisiima suaugusio žmogaus įsipareigojimus, tačiau galų gale yra nugalimas blogųjų jėgų - užuomina į netolimą ateitį - nacizmą.
Naciams politiškai artimos Nacionalinės demokratų partijos išpopuliarėjimas trečiajame dešimtmetyje Lenkijoje vietos žydų bendruomenei sukelia didelį nerimą. J. Korczakas mato, kas vyksta šalyje, tačiau, rūpindamasis savo vaikais, ir toliau atkakliai bei ištvermingai ieško paramos „Našlaičių namams“ bei Marynos Falskos įsteigtai prieglaudai. Neišsenkantis J. Korčako optimizmas buvo supurtytas 1935 metais, Didžiosios depresijos išvakarėse. Lenkijoje plito antidemokratiškos nuotaikos, tuo pat metu šaliai grasino nacių Vokietija. Tarp žydų jaunimo kilo didelis entuziazmas vykti gyventi į modernųjį Sioną, Palestiną. 1934 metais ir J. Korczakas šešias savaites praleidžia viename iš Palestinos kibucų. Tos aplinkos skleidžiamas idealizmas ir viltis paskatino jį 1935 metų liepą nuvykti ten dar kartą, galbūt tikintis surasti namus. Nepavyksta. J. Korczakas pernelyg stipriai tiki rasinių bei klasinių skirtumų neskaldoma bendruomene. „Žydų rojaus“ idėjas jis atmeta panašiai kaip „Darbininkų rojaus“ ar „Arijų rojaus“ idėjas. Jo idealas - visuotinė brolystė demokratinėje sistemoje.
Tragiškas likimas ir amžinas palikimas
1939 metų rugsėjo 1 dieną į Lenkiją įsiveržia nacių Vokietija. Rugsėjo 17 dieną rytines valstybės sienas kerta Sovietų Sąjungos armija. Varšuva krenta rugsėjo 28 dieną, po dviejų savaičių atkaklių mūšių. Mieste siaučiant chaosui, „ Našlaičių namai“ išlieka gaubiami tylios vienatvės. Tuo tarpu J. Korczakas atkakliai rūpinasi maistu ir pinigais. Naciams paliepus visiems žydams nešioti Dovydo žvaigždę, jis atsisako. Liūdnai pagarsėję nacių įsakymai leidžia žydams apsipirkti tiktai žydų parduotuvėse, vaikščioti tik tam tikromis gatvėmis, draudžia važiuoti tramvajumi, nustato maisto porcijos - dukart mažesnes nei lenkams, nors ir šios vos tenkino pagrindinius žmogaus poreikius. Tais retais atvejais, kai vaikai būriu išeina už našlaičių namų sienų, su jais visada būna ir J. Korczakas. Jis visada eina pirmosiose eilėse, o už jo vienas iš vaikų neša našlaičių namų vėliavą. Vokiečių pareigūnams toks vaizdas išties neįprastas. Lenkai taip pat pastebi ekscentriškojo Daktaro, gyvenusio vien dėl savo vaikų, tvirtybę. Jis netrunka sulaukti įvairių pasiūlymų - pogrindininkai jam siūlo bėgti iš miesto, galbūt netgi iš šalies. Tačiau J. 1940-ųjų pabaigoje vokiečiai šiaurinėje Varšuvos dalyje įsako pastatyti sieną, - tai Varšuvos getas, į kurį bus sugabenti tūkstančiai žydų ne tik iš Lenkijos, bet ir iš kitų šalių, pradžia. Į siena apsuptą teritoriją patenka ir našlaičių namai. Spalio mėnesį visiems žydams liepiama įsikelti už geto sienų. Per keletą dienų našlaičių namuose gyventojų padvigubėja. Neįtikėtinai sudėtingomis sąlygomis personalui reikia išmaitinti 200 vaikų. Apie baisias gyvenimo sąlygas ir apgailėtiną užkariautojų elgesį Varšuvos gete daug prirašyta. Gerasis daktaras prižiūri ir gina savo vaikus visomis įmanomomis priemonėmis. Jis nuolat sulaukia pasiūlymų bėgti - žydų pogrindis jam pagamina suklastotą pasą, lenkų pogrindis siūlosi padėti pinigais. Tačiau J. Korčakas visus raginimus atmeta.
1942-ųjų liepą geto gyventojams pranešama, kad jie perkeliami į rytus. Rugpjūčio 4 dieną J. Korčakas dienoraštyje įrašo paskutinį įrašą: „Šiandien palaisčiau gėles, varganus prieglaudos augalus, žydų prieglaudos. Išdžiūvusi žemė kaip mat sugėrė vandenį. Sargybinis žiūrėjo į mane bedirbantį. Gal jis pavydėjo man tokio taikaus užsiėmimo tą ankstyvo ryto valandą, gal buvo sujaudintas? Plačiai išžergęs kojas jis stovi ir žiūri. Aš laistau gėles. Matau savo atvaizdą lange, geras ženklas. Jis turi ginklą. Kodėl jis ten stovi ir žiūri į mane taip taikiai? Nieko neįsakinėja. Galbūt kažkada jis gyveno normalų gyvenimą, buvo kaimo mokyklos mokytojas ar teisininkas, o gal šlavėjas Leipcige arba padavėjas Kelne. Kas būtų, jei linktelėčiau jam? Draugiškai nusilenkčiau? Gali būti, kad jis nesupranta, kas vyksta. Rugpjūčio 5 dieną visi prieglaudos gyventojai kartu su tūkstančiu kitų žmonių iš geto išžygiavo geležinkelio link, kur jau stovėjo belangiai, užantspauduoti jiems vežti paruošti gyvuliniai vagonai. Priversta eiti ankštoje kolonoje, kūnas prie kūno, iš visų pusių apsupta prižiūrėtojų, laikančių rankose bizūnus, žmonių masė ėmė bėgti traukinio platformos link. Staiga komendantas liepė policijai atsitraukti… Siauros rikiuotės priešakyje pasirodė Korčakas! Ne, negali būti? Tos scenos niekada nepamiršiu. Priešingai nei dauguma kaip gyvuliai į skerdyklą varomų žmonių, pasirodė grupė vaikų, einančių tvarkinga rikiuote. Tai buvo vaikai iš prieglaudos, po keturis vienoje gretoje, už Korczako nugaros. Jo akys buvo pakeltos į dangų. Netgi kariškiai (žydų policininkai - reng. past.) atsistojo ramiai ir atidavė pagarbą. Kitas liudininkas, kuriam pavyko pabėgti nuo platformos, atsimena, kaip J. Korczakas ir jo vaikai pateko į vagoną. Tie vaikai neverkė, tie nekalti padarėliai netgi nekūkčiojo. Kaip sergantys žvirbliukai jie glaudėsi prie mokytojo, savo globėjo, tėvo ir brolio Januszo Korczako, kad jis apgintų juos savo silpnu, išsekusiu kūnu… Traukinys nuvežė juos į Treblinkos mirties stovyklą, ir niekas niekad jų daugiau nebematė. Šis paskutinis žygis po karo apaugo legendomis. Buvo pasakojama, kad vaikai ėję aukštai iškėlę prieglaudos vėliavą ir kad tarp jų buvęs berniukas, kuris grojo smuiku, kai jie visi lipo į vagoną.
Janušas Korčakas buvo lenkų žydų pedagogas, vaikų rašytojas ir pediatras. Jis taip pat vadovavo dviem našlaičių namams. Mariola, Januszo Korczako asociacijos JAV įkūrėja, atkreipė dėmesį į tai, kad Korczakas savo našlaičių namuose Varšuvoje turėjo Montessori kampelį. Po to, kai naciai užėmė Lenkiją, Korczakas gavo pasiūlymą pasitraukti į saugią vietą, tačiau atsisakė palikti savo globojamus vaikus, kurie buvo priversti gyventi žydų gete. Kai apie 200 vaikų buvo suimti ir deportuoti į koncentracijos stovyklą, Korczakas žygiavo kartu su jais oriai iki traukinių stoties. Vėliau visi jie buvo nužudyti Treblinkos naikinimo stovykloje. Januszas Korčakas ir Maria Montessori buvo dvi išskirtinės asmenybės, kurios savo gyvenimą skyrė vaikų stiprinimui ir jų gerovei. Nors jie kilę iš skirtingų aplinkų ir dirbo skirtinguose regionuose, jų pedagoginės filosofijos nepaprastai sutapo. Kaip ir Maria Montessori, Januszas Korczakas pripažino kiekvieno vaiko unikalumą. Jo pedagoginė filosofija rėmėsi kiekvieno vaiko asmenybės vertinimu, jų autonomijos gerbimu ir skirtingų poreikių, talentų bei perspektyvų pripažinimu. Januszas Korczakas ir Maria Montessori akcentavo suaugusiojo svarbą kuriant palankią aplinką vaikų augimui. Jie manė, kad pedagogas turėtų būti gidas, kuris stebi, analizuoja ir pritaiko savo metodus pagal individualius vaiko poreikius. Korčako ir Montessori filosofijoje švietimas neapsiribojo žinių perteikimu - tai buvo būdas įgalinti vaikus gyvenimui. Jie siekė ugdyti savimi pasitikinčius, atsakingus, empatiškus ir kritiškai mąstančius vaikus. Montessori metodas pabrėžė praktinių gyvenimo įgūdžių, tokių kaip savęs priežiūra, socialiniai gebėjimai ir problemų sprendimas, ugdymą. Panašiai Korčakas siekė suteikti vaikams praktinių žinių ir paruošti juos atsakingai pilietinei veiklai. Korčakas ir Montessori pripažino, kad vaikai yra bendruomenės dalis. Jie tikėjo, kad švietimas turėtų skatinti socialinius gebėjimus, empatiją ir atsakomybės jausmą kitų atžvilgiu. Varšuvoje Korčakas vadovavo našlaičių namams, žinomiems kaip Dom Sierot (Našlaičių namai), kur įgyvendino savo revoliucinius vaikų orientuotos pedagogikos principus. Jis įkūrė „Vaikų respubliką“, kurioje vaikai turėjo galimybę dalyvauti sprendimų priėmime ir savivaldoje. Korčako bekompromisis atsidavimas vaikų teisėms ir orumui buvo pagrįstas jo giliais humanitariniais įsitikinimais. Jis matė vaikus kaip individų, vertų pagarbos, autonomijos ir meilės. Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo įkurtas Varšuvos getas, į kurį buvo uždaryti Lenkijos žydai, tarp jų ir Korčakas su našlaičių namų vaikais. 1942 m., kai naciai įsakė deportuoti našlaičių namų vaikus, Korczakui buvo pasiūlyta galimybė išsigelbėti. Vis dėlto jis pasirinko eiti kartu su vaikais iki traukinių, vedusių į Treblinkos naikinimo stovyklą. 1942 m. rugpjūčio 6 d. Januszas Korčakas, kartu su vaikais ir savo atsidavusiais darbuotojais, tragiškai žuvo Treblinkos dujų kamerose. Januszo Korčako auka primena apie žmones, kurie yra pasirengę viską paaukoti gindami ir kovodami už vaikų teises.
Devyni principai, kaip mylėti vaiką
Kovotoju ar darbininku? Kur laimė, kas jinai? Ar žinai kelią pas ją? Ar susidorosi su tuo? Tavo drugelis virš kunkuliuojančio gyvenimo srauto. Tavyje - prisiminimai ir patirtis, jame - nepastovumas ir įžūli viltis. Ir vis dėlto... - Aš manau kitaip. Tave slegia mano meilė? Nejautrus vaikas. Vargšas, nepažįstantis gyvenimo... Ar žemė dėkoja saulei už tai, kad ji šiečia? Medis - sėklai, iš kurios jis išaugo? Nepriklausomai nuo savijautos, naujagimiai iš prigimties apdovanoti didesniu ar mažesniu kantrumu. Antras lengvai įsijaudrina, miega jautriai, žinda springdamas, rėkia iki pamėlynavimo. Tenka jį gaivinti, kitąkart sunkiai grįžta į gyvenimą. Šiuolaikinis auklėjimas reikalauja, kad vaikas būtų patogus.
Šaltinis: „Kaip mylėti vaiką“ (How to Love a Child).
- Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, koks tu nori.
- Nereikalauk iš vaiko atlygio už viską, ką dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą - kaip jis gali tau atsidėkoti?
- Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos.
- Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto.
- Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai - tai jo susitikimai su vaikais.
- Nesikankink, jeigu ko nors negali padaryti dėl savo vaiko. Kankinkis, jeigu gali, bet nedarai.
- Vaikas - ne tironas, kuris valdo visą tavo gyvenimą, ne tik tavo kūnas ir kraujas. Tai tas brangus indas, kurį Gyvenimas davė tau saugoti ir įžiebti kūrybos ugnį.
- Mokėk mylėti svetimą vaiką.
- Mylėk savo vaiką bet kokį - netalentingą, nesėkmingą, suaugusį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
