Viduramžių Riteriai: Istorija ir Faktai Vaikams

Riteriai šiuolaikiniam žmogui yra svetimi. Tačiau beveik kiekvienas šiuolaikinis žmogus yra skaitęs apie riterius pasakose arba viduramžių literatūroje. Šiuose kūriniuose riteriai dažniausiai yra vaizduojami kaip kilmingi kūrinių herojai, kurie yra aukštesnių luomų atstovų pavaldiniai, daug keliaujantys, kovojantys su priešais ir patiriantys daug nuotykių.

Riterio sąvokos suvokimas leidžia gilintis į jo unikalius bruožus bei kilnias idėjas, kuriomis remdamasis dažniausiai riteris veikia. Taigi beveik kiekvienas taip pat žino ir tai, kad riteriai - ne tik kovotojai, bet ir atsakingai riterystės idealų besilaikantys žmonės. Jie savo kovose, kelionėse ar kituose iššūkiuose įprastai remiasi Riterio garbės kodeksu, kuriame numatomos svarbiausios dorovės, padedančios riteriui veikti ir įsikvėpti.

Riterystės Kilmė ir Raida Europoje

VIII a. Europoje atsirado socialinis ir kultūrinis didikų karių sluoksnis, pajėgus įsigyti brangią ginkluotę ir žirgą. Feodaliniais ryšiais susieta tarnystė kavalerijoje atsirado valdant frankų majordomui Karoliui Marteliui, kuris, norėdamas išlaikyti didelę kariuomenę, už tarnybą pradėjo dalyti beneficijas. Valdant imperatoriui Karoliui II Plikagalviui jos tapo paveldimos.

Susikūrė nuolat karui pasirengusių bajorų sluoksnis, kurio reikėjo netikėtiems vikingų, vengrų, saracėnų antpuoliams atremti. Pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas I ir Karolis II Plikagalvis į žygį vesdavo tik kavaleriją. Patekimas į šį sluoksnį buvo formalizuotas.

Kaip Tapoma Riteriu?

Viduramžių Europoje riteriu galėjo tapti ginkluotas, kilmingas karaliaus ar aukščiausių luomų atstovų pavaldinys. Kelias į riterius buvo ilgas ir reikalavo įvairių įgūdžių bei savybių:

• Pažas: Karo tarnybai paskirtas vaikas nuo 7 metų tarnaudavo savo tėvo, o nuo maždaug 12 metų - tėvo siuzereno pažu. Šiuo laikotarpiu kilmingos giminės berniukai mokydavosi riterystės, fechtavimosi, šaudymo iš lanko ir atlikti jiems skirtus darbus.
• Ginklanešys: Vėliau jis tapdavo savo patrono ginklanešiu. Nuo 14 metų ginklanešys privalėdavo rūpintis šarvais ir arkliais, praktikuotis naudoti kardus ir pistoletus, sekti šeimininką į mūšį.
• Riteris: Pakankamai įgudęs karo mene ir įgijęs riterio ginkluotei nusipirkti reikiamų lėšų, ginklanešys sulaukęs 21 metų būdavo įšventinamas į riterius per ceremoniją, vadinamą „akolade“.

Įšventinimo ceremonija galėjo būti iškilminga (pvz., per šventes) arba vykdavo karo lauke. Įšventinimo ceremonijoje globėjas paliesdavo riterio petį kalaviju ir įteikdavo luomo simbolius: juostą ir balnakilpes ar pentinus.

Riterio Garbės Kodeksas ir Savybės

Ilgainiui susiklostė riteriško elgesio kodeksas, paremtas pagarba Bažnyčiai, lojalumu senjorui ar karo vadui, kitais asmeninio elgesio reikalavimais. Šio luomo asmens elgesį, gyvenimo būdą reguliavo nerašytos taisyklės - riterio garbės kodeksas. Riteriai turėjo pasižymėti karingumu, ištikimybe, dosnumu, nuskriaustųjų užtarimu, kurtuazija, širdies damos vardo šlovinimu, dvasingumu.

Tikram riteriui buvo būtina:

• Gerbti moteris
• Būti drąsiam mūšyje
• Nemeluoti, neapgaudinėti ir nevokti
• Niekada neatsitraukti nuo iššūkio
• Visada padėti vargšams ir silpnesniems

Riterių Ginkluotė ir Pilys

Kiekvienas riteris savo lėšomis apsirūpindavo ginkluote: kalaviju, ilga ietimi, skydu. Kūną saugojo grandininiai šarvai, kuriuos vėliau pakeitė plokšteliniai, o galvą nuo smūgių - šalmas. Riterių žirgai taip pat buvo apdengiami šarvais.

Pilis viduramžiais buvo ir gyvenamasis būstas, ir nuo priešų sauganti tvirtovė. Iš pradžių ant natūralių kalvų ar piliakalnių būdavo statomos medinės pilys. XI-XII a. Europoje jas pakeitė mūrinės ar akmeninės pilys. Riterių pilys tapo šio luomo politiniais, kultūriniais ir ekonominiais centrais.

Riterių Kasdienybė ir Pramogos

Taikiu metu riteriai tvarkydavo reikalus savo valdose, tobulindavo ginklo valdymo įgūdžius, medžiodavo. Ypatingomis progomis buvo rengiamos didžiulės puotos. Skambant muzikai, riteriai bei svečiai vaišinosi gausiais valgiais ir gėrimais. Po vaišių vykdavo šokiai, riteriai žaidė kauliukais, šachmatais, o svečius pokštais ir žaidimais linksmino juokdarys.

Turnyrai buvo geriausia pramogų forma pilies gyvenime. Dalyvaudavo didikai ir paprasti žmonės. Kiekvienas galėjo dalyvauti turnyre, jei turėjo arklį, kardą, šarvus ir skydą. Turnyre dažniausiai buvo laimima pinigų. Buvo pastatyti mediniai stendai, kuriuose tilptų didikai. Galėjo dalyvauti ir valstiečiai. Ponios savo mėgstamam riteriui dažnai padovanodavo šaliką ar pirštinę (tai, kas jį atpažintų kaip jos pasirinktą riterį). Turnyrų veikla apėmė kikboksą, kitas kovos formas, artimųjų kovas.

Kryžiaus Žygiai ir Riterių Ordinai

Riteriško elgesio kodekso vertybes ypač siekta išryškinti 11 a. prasidėjus kryžiaus žygiams. Jų metu atsirado pirmieji riterių ordinai (Maltos ordinas, tamplieriai), kurie iš pradžių buvo tarptautiniai ir savo vidine tvarka bei tikslais atspindėjo Bažnyčios organizaciją (pvz., turėjo panašią narių hierarchiją, reikalavo laikytis celibato). Praturtėję ir sustiprėję ordinai pradėjo siekti ir politinių tikslų. Jie tapo pagrindine riterių saviorganizavimosi forma. XIV a. riteriai dalyvavo kryžiaus žygiuose prieš pagonis.

Tamplieriai: Kariai ir Vienuoliai

Tamplierių ordinas buvo įkurtas XII amžiuje, o jo nariai buvo vienuoliai ir kareiviai, kurie „atsiskaitydavo“ pačiam popiežiui. Daugumai paprastų riterių tiesiog gerai sekėsi mūšio lauke - jie buvo žiaurūs ir nevaldomi, o štai tamplieriai buvo susaistyti priesaikų ir kovodami nesivadovavo vien tik godumu. Tamplieriai kovojo dėl didžio bendro tikslo, tad buvo ypatingai drausmingi kariai.

Ordino nariai buvo suskirstyti į tris klases:

• Elitiniai broliai riteriai buvo renkami iš aristokratijos gretų, jie jau turėjo riteriams reikalingą parengimą.
• Riteriai seržantai buvo amatininkų ir pirklių sūnūs, be kovų mūšio lauke jie dar buvo atsakingi už kasdienio ordino gyvenimo tvarkymą.
• Šalia jų buvo Vienuoliai, kurie rūpinosi dvasiniais riterių poreikiais.

Kandidatai ritualo metu turėjo duoti skaistybės, paklusnumo ir nuolankumo įžadus ir prisiekti kovoti už Šventąją Žemę. Tačiau šios pareigos turėjo ir šiokių tokių privilegijų: skirtingai nei kitiems tikintiesiems jiems nebuvo būtina pasninkauti prieš šventes, mat turėjo tausoti jėgas. Jie išgarsėjo savo kariniais gebėjimais gindami Šventąją Žemę. Vakaruose buvo itin svarbi naujus ordino narius verbuojančių vadų ekonominė ir finansinė įtaka.

Vienuolynai išmaniai investuodavo iš mūšių ir aukų sukrautus turtus, na o ordino pajamos po sėkmingų investicijų į prekybą ir gamybą neretai viršydavo net karališkojo iždo pajamas. Tad nenuostabu, kad riterių tamplierių ordinas buvo laikomas vienu iš pagrindinių kapitalizmo pirmtakų.

Tamplierių vadą ir vyriausius veikėjus užvaldžiusi puikybė nepadėjo išsaugoti Jeruzalės. XIII amžiaus pabaigoje jų vadovaujamas ordinas ėmė veltis į abejotinos baigties mūšius, kurių metu buvo daug beprasmiško kraujo praliejimo. Jų neva neišsenkantys turtai viliojo vis daugiau valdovų. Vėliau jie buvo apkaltinti sodomija, areštuoti, kankinami ir galiausiai Prancūzijoje sudeginti prie gėdos stulpo. Du šimtmečius klestėjęs ordinas žlugo dėl vieno žiauriausių sąmokslų istorijoje.

Riterystės Saulėlydis

XV a. išplitus rankiniams šaunamiesiems ginklams ir gerai organizuotų samdomų pėstininkų pulkams, karinė riterių reikšmė ir įtaka laipsniškai ėmė mažėti. 14-15 a. atsiradus artilerijai, dėl riterių kariuomenių pralaimėjimų pėstiesiems lankininkams, stiprėjančios karalių centralizuotos valdžios, irstančių feodalinių santykių ir kitų priežasčių riterių karinė reikšmė sumažėjo. Juos vis dažniau pakeisdavo samdyti kariai. Paskutiniu tikru riteriu kartais laikomas imperatorius Maksmilianas I, paskutinis imperatorius asmeniškai vedęs kariuomenę į mūšį.

Riterystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Apie riterystę Lietuvoje duomenų išliko nedaug, todėl ilgą laiką buvo skeptiškai vertintas jos paplitimas tarp krašto politinio elito atstovų. Bet surinktų duomenų visuma leidžia kitaip suvokti šios viduramžių kilmingiesiems reikšmingos gyvenimo formos sklaidą Lietuvoje.

Lietuvos diduomenė riterių kultūros poveikį patyrė per 13-14 a. karus su Vokiečių ordinu (VO), Livonijos ordinu. Su vakarietiška riterių kultūra lietuviai artimiau susidūrė XIV a., kai Vokiečių ordino organizuojamų žygių metu Lietuva tapo svarbiu Europos riterių intereso objektu. Ilgas sugyvenimas viename regione neišvengiamai lėmė abiejų pusių kilmingųjų suartėjimą, todėl XIV a. pabaigoje tapo dažnesni taikūs ir draugiški kontaktai tarp LDK ir Ordino atstovų. Ordino pareigūnus ir lietuvių kunigaikščius bei didikus vis labiau siejo tas pats riterių kultūros pasaulis. Tai patvirtina lietuvių didikų perimti riteriški herbai bei abipusės dovanos. Štai XV a. pradžioje Balgos komtūras „senos draugystės vardan“ lietuvių didikams Manvydui ir Čupurnai dovanų siuntė riterystės simbolius - pentinus.

Vytauto Didžiojo Dvaras - Riterystės Židinys

Riterių kultūros klestėjimo laikotarpis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikai (1392-1430). Aktyviausiai riterių kultūra Lietuvoje sklido Vytauto valdymo metais, kai, priėmus krikščionybę, stiprėjo politiniai ir kultūriniai ryšiai su Vakarų ir Vidurio Europos kraštais. Per penkerius gyvenimo Ordino žemėse metus Vytautas gerai perprato tokių žygių organizacijos subtilybes.

Vos tapęs didžiuoju kunigaikščiu, Vytautas pradėjo rengti kryžiaus žygius. Jo karinėse ekspedicijose prieš totorius, Maskvą ar Naugardą dalyvaudavo riteriai iš Lenkijos, Ordino, Čekijos, Silezijos, Vokietijos. Tai, kad šie žygiai buvo ne tik politinių Vytauto planų dalis, bet ir riteriško gyvenimo forma, liudija ta proga jo dvare apsilankydavę viduramžių Vakarų Europos karalių, didikų rūmų heroldai (šaukliai) iš Burgundijos, Italijos ar Austrijos.

Vytauto dvaras pamažu tapo riterių kultūros židiniu regione. Institucinį šios kultūros pobūdį atspindi oficialios heroldo pareigybės įsteigimas. Riteriškiems ritualams veikiausiai vadovavo VO šaltiniuose minimas Vytauto heroldas Niklas Lučka. Juo tapęs Niklas Lučka pagal to meto europinį paprotį buvo vadinamas šalies vardu Litherland - Lietuva. Jis turėjo rūpintis riteriško gyvenimo formų sklaida valdovo dvare.

Žinoma ir viena šio heroldo istorija: 1403 metais grupė Lietuvos didikų pasiuntė heroldą pas jų valdovą įžeidusį Brandenburgo komtūrą Markvardą Zalcbachą, iškviesdami jį į kovą. Bet ši kova, turėjusi vykti pagal riteriškos kovos taisykles suvažiavimo prie Dubysos metu, dėl neaiškių procedūrinių priežasčių neįvyko.

Vytauto aplinkoje buvo praktikuota pakėlimo (įšventinimo) į riterius ceremonija. Jo dvare praktikuotas svarbiausias ceremonialas - pakėlimas (įšventinimas) į riterius. Daugelis Vytauto laikų didikų dokumentuose save vadino riterišku titulu miles strenuus. To meto dokumentuose prie visų Vytauto laikų žymesnių didikų vardų galima sutikti lotynišką apibūdinimą miles strenuus, kuris reiškė riterio šventimus priėmusį asmenį. Pagrindinis pakėlimo į riterius ceremonijos momentas buvo pašventinimas ir apjuosimas riterio diržu. Socialine prasme riterystė ir riterio šventimai buvo vienas ženklų, skyrusių diduomenę nuo likusios bajorijos.

Lietuvių riteriai minimi tarp vieno didžiausių XV a. pradžios turnyro Budoje dalyvių, kurį Romos karalius Zigmantas Liuksemburgas 1412 metais surengė valdovų suvažiavimo proga. Romos karalius Zigmantas į savo 1408 m. įkurtą Drakono ordiną 1429 m. priėmė Vytautą. Jis specialia privilegija leido didžiajam kunigaikščiui į Drakono ordiną verbuoti naujus narius tarp LDK kilmingųjų.

Vytauto dvaras buvo svarbiausias riterystės papročių ir gyvenimo būdo skleidėjas Lietuvoje. Didžiojo kunigaikščio aplinkoje susitinkantys svetimšaliai ir vietos kilmingieji riterių ritualais tvirtino savąją riterišką tapatybę. Tokio bendravimo dėka Lietuvos diduomenė sparčiai perėmė europines kilmingųjų normas ir pasaulėžiūrą.

Riterystės Pokyčiai Po Vytauto Didžiojo

Jogailos dvare riterių turnyrai buvo rengiami kiekvienos svarbesnės šventės metu. Juose dalyvaudavo ir iš Lietuvos atvykę didikai. Pasiekiami jiems buvo ir kiti kaimyniniuose kraštuose rengiami turnyrai. Tačiau po Vytauto ir jo pirmųjų įpėdinių mirties, nustojus funkcionuoti nuolatiniam didžiojo kunigaikščio dvarui, šios kultūros plėtotė krašte baigėsi.

15 a. antroje pusėje didžiajam kunigaikščiui ne nuolat būnant savo dvare Lietuvoje (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovas dažniausiai reziduodavo Lenkijoje), riterių kultūra neteko raiškos svarbiausios vietos ir tapo atskirų didikų tarptautinių ryšių dalimi. Riteriškų šventimų, kuriuos anksčiau buvo galima gauti vietoje, dabar reikėjo ieškoti užsienyje. Lietuvos kilmingieji pamažu įsitraukė į atgaivintus kryžiaus žygius. Štai 1469 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krašo maršalka Stanislovas Sudivojaitis ir 1501 valdovo raštininkas Jonas Sapiega juos gavo Romoje, Aleksandras Soltanas 1468 - Šventojoje Žemėje.

Įšventintieji į riterius, kaip kilmingųjų socialinė kategorija, paminėti jau Pirmajame Lietuvos Statute (1529). Diduomenei ilgainiui randant naujas išskirtinumo formas, riterystės sąvoka įgavo kitą socialinę reikšmę, dokumentuose didikai pamažu nustojo tituluotis riteriais.

Vis dėlto tai, kad riterių idėja LDK gyvavo ir toliau, liudija didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio 1500 m. iniciatyva steigti riterių broliją kovai prieš maskvėnus. Riterių kultūra vėl pakilo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais (1492-1506); imtasi vienintelės tokio pobūdžio Lenkijoje ir Lietuvoje iniciatyvos - kovai su netikėliais ir stačiatikiais įsteigta riterių brolija.

16 a. pirmoje pusėje, ypač valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui (1548-72), kai kurie riterių kultūros elementai (pvz., turnyrai) tapo labai populiarūs, mėgstama didžiojo kunigaikščio dvaro žaidimų forma. Nuo Aleksandro laikų į riterius pradėta įšventinti miestiečius.

1475 metais Landshute įvyko prašmatnios dinastinės vedybos tarp Bavarijos hercogo Jurgio ir Lenkijos-Lietuvos valdovo Kazimiero Jogailaičio dukters Jadvygos. Tris dienas tęsėsi įprasta tokių vedybų programa - riterių turnyrai ir šokiai. Pasak išsamaus svečių sąrašo, į Bavarijos hercogų dvarą atvyko ir lietuvių didikas Albertas Manvydas (Jaunesnysis) su 50 žmonių palyda, kuri savo reprezentatyvia gausa išsiskyrė iš kitų Jadvygą atlydėjusių Lenkijos ponų.

Riteriška patirtis turbūt nulėmė, kad Manvydas tapo pagrindiniu lapkričio 16 d. įvykio - riteriškos kovos - dalyviu. Kone visi pagrindiniai vestuvių šaltiniai aprašė „galingo lenko, vardu Manvydas“, turnyrinę dvikovą (kovą ietimis - tjostą) su Bavarijos hercogu Kristupu. Nors kovą laimėjo hercogas, kuris Manvydą išvertė iš balno, kaip pripažinimo ženklą hercogas padovanojo Lietuvos didikui turnyro prizą ir brangų žirgą.

Vokiečių (Kryžiuočių) Ordino Riteriai

Riteriai, ginkluoti kilmingi karaliaus ar aukščiausių luomo atstovų pavaldiniai viduramžių Europoje, taip pat buvo ir Kryžiuočių ordino brolių dalis. Prūsijoje į Ordiną dauguma stodavo siekdami gyventi kilmingųjų gyvenimą, valdyti kolektyvinį turtą, priklausyti dvasininkų luomui. Ryškios socialinės ribos nebuvo, nes juos vienijo riteriška kilmė, lygios karjeros galimybės. Broliai valgydavo prie bendro stalo, miegodavo bendroje dormiterijoje (miegamajame). Ordino riteriai neturėjo šeimų, laikėsi dvasingumo ir neturto įžadų. Iki Žalgirio mūšio Prūsijoje buvo apie 800 Ordino riterių, po jo apie 400, ilgainiui jų mažėjo.

Riterių gyvenimas reglamentuotas statutais ir jų pildymais, grįstais šventojo Benedikto regula. Valdymo struktūra: generalinė kapitula, jos renkamas didysis magistras ir didžiojo magistro taryba. Generalinė kapitula atsakė už žemės valdų sandėrius, krizių ir konfliktų metu dalyvaudavo priimant svarbius sprendimus. Pasklidus Ordino būstinėms reguliariai šaukti generalinę kapitulą tapo neįmanoma. Dėl to didysis magistras tardavosi su žemesnio rango pareigūnais (didžiuoju komtūru, maršalu, špitolininku, drabužininku, iždininku).

Ordinas valdė 2/3 Prūsijos (išskyrus Rytų Pamarį). Komtūrai administravo išsibarsčiusias ir uždaras sritis - komtūrijas, rėmėsi konventu - brolių riterių, gyvenusių su juo vienoje pilyje (paprastai 33), arba žemesniaisiais komtūrais (užvaizdais, vok. Pfleger), fogtais (vok. Vogt), žvejybos administratoriais (vok. Fischemeister), girininkais (vok. Waldmeister). Ordino statutas numatė tarnybų keitimą (pareigūnų kilnojimą), išskyrus didįjį magistrą.

Nepaisant griežtos struktūros, Ordino valstybėje vyko riterių grupuočių, iškilusių žemietijų (vok. Landsmannschaft) pagrindu, kovos dėl valdžios. XV a. 4 dešimtmetyje Reino ir Vestfalijos kilmės riteriai kovojo su riteriais iš Pietų Vokietijos. XV a. viduryje kryžiaus žygiai prarado reikšmę, plito samdomoji kariuomenė, riteriai pradėjo nykti. Riteriai pradėjo nesilaikyti taisyklių, rūpintis tik turtais. Mėginant Ordiną stiprinti XV a. pabaigoje didžiuoju magistru išrinktas stiprios giminės atstovas - Tiuringijos landgrafas Konradas.

1523 didysis magistras Albrechtas priėmė M. Liuterio siūlymą Prūsijoje įtvirtinti reformaciją. Galiausiai 1525 didysis magistras prisiekė Žygimantui Senajam leninę ištikimybę, Kryžiuočių valstybė sunyko.

Šiuolaikinės Riterystės Apraiškos

Riterių sukurtų kultūros reiškinių vėliau išliko ilgai, pvz., 17-18 a. 21 a. pradžioje riterio titulas išlikęs Didžiojoje Britanijoje. Už nuopelnus visuomenei monarchas jį teikia vyrams ir moterims, įšventinimo ceremonijoje kandidatas dažniausiai priimamas į riterių ordiną.

Kolumbo Riteriai: Labdaros ir Tikėjimo Bendruomenė

Šiais laikais riterystės idėja gyva įvairiose organizacijose. Viena iš tokių - Kolumbo riteriai. Kolumbo riteriai (angl. The Knights of Columbus) yra nepelno siekianti vyrų organizacija, įsikūrusi Niuhavene, Konektikuto valstijoje. Tai didžiausia katalikų organizacija (2 000 000 narių).

Nors pati bendruomenė nėra slapta, tačiau jos nariai privalo duoti tylėjimo įžadus, liečiančius organizacijos apeigas, kas leidžia nariams atsiduoti absoliučiai riterystei. Įkurti 1882 metais Michaelo Makgivnėjaus, Kolumbo riteriai teikia pagalbą sergantiems, neįgaliems ir skurstantiems. Ordinas siūlo visuomeninę narystę, kurios pagrindas - švietėjiška, labdaringa, religinė veikla, pagalbos teikimas socialiai remtiniems, nukentėjusiems nuo karo.

Daug Kolumbo riterių yra paskelbti šventaisiais (St. Luis Batis, St. Rodrigo Aguilar, St. Miguel de la Mora, St. Pedro de Jesús Maldonado ir kiti). Kolumbo riteriai dotuoja ultragarsinės medicininės įrangos pirkimą, kurios naudojimas (kūdikio įsčiose parodymas), sumažina tyčinių/dažnai neapgalvotų abortų kiekį, taip išsaugant milijonus gyvybių pasaulyje. Kolumbo riteriai stojo prieš ISIS vykdomą krikščionių genocidą.

Tapti Kolumbo riteriu nesudėtinga, tiesiog reikia sulaukti 18 metų, būti sąmoningu kataliku ir drąsiai pačiam sau išreikšti norą juo tapti, o tada telieka išdrįsti prieiti prie juostuoto Kolumbo riterio ar kunigo Mišių metu - esu tikras - būsite nukreipti tinkama linkme.

2018 m. Kolumbo riterių konvente Baltimorėje (JAV) Ukrainos vyskupas išsamiai apžvelgė dabartinę apgailėtiną padėtį Ukrainoje po besitęsiančios Rusijos karinės agresijos, civilių padėtį po prievartinės Ukrainos žemių aneksijos, atkreipė dėmesį į realią V. Putino valdžios inicijuojamo informacinio karo grėsmę visam pasauliui bei pasisakymo pabaigoje dėkojo Kolumbų riteriams už teikiamą realią pagalbą karo nuskriaustiesiems.

Futbolo Klubas "Riteriai"

Lietuvoje taip pat egzistuoja futbolo klubas "Riteriai". Savo ruožtu Vilniaus „Riteriai“ yra tapę net du kartus Lietuvos vicečempionais, tris metus iš eilės tenkinosi trečiąja vieta A lygoje bei vieną kartą pateko į šalies taurės finalą. FK „Riteriai“ sistema paremta AC Milan ir Anderlecht modeliais.

Akademijos treniruotės vyksta Kalnų parko stadione - vienoje gražiausių ir patogiausiai pasiekiamų vietų Vilniuje. Apsuptas gamtos, vos kelios minutės nuo miesto centro, šis stadionas suteikia idealią aplinką sportui: didelė erdvė, profesionali danga ir grynas oras. Programa skirta vaikams, norintiems atrasti futbolą ir pamilti populiariausią sportinį žaidimą pasaulyje.

Riterių Futbolo Akademijos Pasiekimai:

• U18 - 2023 m.
• U16 - 2022 m.
• U15 - 2022 m.

Tačiau, pastaruoju metu klubas susiduria su finansiniais sunkumais. Į „TOPsport A lygą“ sugrįžusi sostinės komanda vėl neišgali žaidėjams ir treneriams mokėti atlyginimų. Pats klubas oficialiai pranešė, jog iš Singapūro vis dar nesulaukia 400 tūkst. eurų injekcijos.

LFF prezidentas Edgaras Stankevičius atskleidė, jog „Riteriams“ gali būti pradėta bankroto procedūra, tačiau tam, jog to pavyktų išvengti, o A lygą tebesudarytų 10 komandų, federacija klubui skolina 50 tūkst. eurų finansinę pagalbą. LFF, skirdama pinigus Vilniaus „Riteriams“, per daug nerizikuoja, nes metų gale A lygoje dalyvaujantys klubai gaus solidžias UEFA išmokas. Už 2024 m. sezoną, praėjusių metų pabaigoje, Lietuvos A ir 1 lygos klubai gavo 2.9 mln. lėšų, o už 2023 metus suma buvo mažesnė ir siekė 1.6 mln. eurų. Vertinant detaliau, praėjusį sezoną, A lygos klubai apytiksliai gavo po 250.000 e, o už 2025 metus lėšų iš UEFA planuojama gauti dar daugiau.

UEFA išmokos Lietuvos A lygos klubams

tags: #delione #vaikams #riteriai

• Vaikų muzikinių gebėjimų lavinimas (4-6 m.)
• Įtraukite vaikus į sodo darbus
• maistas kūdikiams nuo 5 mėnesių
• išmanūs baldų sprendimai vaiko kambariui
• Sužinokite, kaip įveikti milžinišką sielvartą