Mirtis yra didysis mūsų būties slėpinys, apie kurį kalbėtis nėra paprasta ir įprasta. Paprastai ši tema aktualizuojasi, kai patys susiduriame su artimojo netektimi. Jeigu ši netektis paliečia ir vaikus, tėvams tai gali sukelti streso ir nerimo, ką ir kaip sakyti vaikui apie mirtį. Tai natūralu, nes niekas mūsų nemokė, kaip apie tai kalbėti. Visgi psichologai pabrėžia, kad mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, todėl vaikams svarbu žinoti, kas tai yra.

Dažnai vaikams pasakojami išgalvoti dalykai - nugaišęs augintinis iškeliauja į kokią nors stebuklingą šalį, močiutė stebi iš dangaus. Netekčių psichologiją nagrinėjantys specialistai sutaria, kad mirtis neturi būti romantizuojama ir kitaip „gražinama“. Kai mes kalbame aiškiai, įvardijame, kas vyksta - nekuriame iliuzijos ir bent jau nedidiname vaiko pasimetimo sudėtingoje netekties situacijoje.
Pasak šveicarų psichologės E. Kubler-Ross, vaikai sugeba priimti realybę žymiai geriau, negu suaugusieji įsivaizduoja. Bandydami nuslėpti tiesą, kurdami iliuzijas galime sužadinti nesaugumą, vidinę sumaištį ir sustiprinti nepasitikėjimą artimiausiais žmonėmis. Vaikai yra puikūs stebėtojai ir jaučia, kad kažkas yra negerai, o tai, kad tėvai apie tai nekalba, jiems kelia dar daugiau baimės ir nerimo.
Vaikų gebėjimas suprasti mirtį kinta jiems augant. Svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnį ir įvertinti jo gebėjimą suprasti tam tikrus dalykus:
| Amžius | Mirties suvokimas |
|---|---|
| Ikimokyklinukai (iki 5 m.) | Mano, kad mirtis laikina, žmogus sugrįš. |
| Mokyklinukai (6-9 m.) | Suvokia mirtį kaip negrįžtamą procesą. |
| Paaugliai (10+ m.) | Abstraktus suvokimas, gilesni egzistenciniai klausimai. |

Kai vaikui kyla klausimų, svarbu atsakyti paprastai ir tiesiai. Venkite dviprasmiškų pasakymų, tokių kaip „senelis užmigo“ - vaikas gali pradėti bijoti miego. Geriau sakyti: „Mirė tavo tėtis“, „Mirtis reiškia, kad kūnas nebeveikia“.
Jeigu artimojo netenkame staiga, labai svarbu į vaiko reakcijas reaguoti jautriai ir supratingai. Vaikų gedėjimą apsunkina audringos ir dramatiškai reiškiamos arba, atvirkščiai, visiškai slepiamos ir slopinamos suaugusiųjų reakcijos. Geriausiai vaikai mokosi stebėdami tėvų elgesį. Kai suaugusieji nevengia atsakyti į jų klausimus, kalbėtis apie jausmus, lydinčius netektį, vaikui yra daug lengviau kalbėti apie tai, kaip jaučiasi jis pats.
Nereikėtų versti vaiko dalyvauti laidotuvėse, jei jis to nenori, tačiau svarbu suteikti galimybę atsisveikinti, jei vaikas išreiškia norą. Visais atvejais svarbu pabrėžti, kad vaikas nėra kaltas dėl artimojo mirties - vaikai yra egocentriški ir linkę prisiimti kaltę dėl įvykių, kurių jie negalėjo valdyti.