Kaip kalbėtis su vaikais apie mirtį: specialistų patarimai ir įžvalgos
Mirtis yra didysis mūsų būties slėpinys, apie kurį kalbėtis nėra paprasta ir įprasta. Paprastai ši tema aktualizuojasi, kai patys susiduriame su artimojo netektimi. Jeigu ši netektis paliečia ir vaikus, tėvams tai gali sukelti streso ir nerimo, ką ir kaip sakyti vaikui apie mirtį. Tai natūralu, nes niekas mūsų nemokė, kaip apie tai kalbėti. Visgi psichologai pabrėžia, kad mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, todėl vaikams svarbu žinoti, kas tai yra.
Kodėl svarbu vengti išgalvotų istorijų?
Dažnai vaikams pasakojami išgalvoti dalykai - nugaišęs augintinis iškeliauja į kokią nors stebuklingą šalį, močiutė stebi iš dangaus. Netekčių psichologiją nagrinėjantys specialistai sutaria, kad mirtis neturi būti romantizuojama ir kitaip „gražinama“. Kai mes kalbame aiškiai, įvardijame, kas vyksta - nekuriame iliuzijos ir bent jau nedidiname vaiko pasimetimo sudėtingoje netekties situacijoje.
Pasak šveicarų psichologės E. Kubler-Ross, vaikai sugeba priimti realybę žymiai geriau, negu suaugusieji įsivaizduoja. Bandydami nuslėpti tiesą, kurdami iliuzijas galime sužadinti nesaugumą, vidinę sumaištį ir sustiprinti nepasitikėjimą artimiausiais žmonėmis. Vaikai yra puikūs stebėtojai ir jaučia, kad kažkas yra negerai, o tai, kad tėvai apie tai nekalba, jiems kelia dar daugiau baimės ir nerimo.
J. Kierė patarė, kaip apie mirtį kalbėti su vaikais: turi įsitraukti ir draugų tėvai bei mokykla
Mirties suvokimas pagal amžiaus tarpsnius
Vaikų gebėjimas suprasti mirtį kinta jiems augant. Svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnį ir įvertinti jo gebėjimą suprasti tam tikrus dalykus:
- Iki 5 metų: Vaikai dar nesupranta mirties kaip baigtinio proceso. Jų mąstymas yra konkretus, jie gali galvoti, kad miręs žmogus kažkur išvyko ir grįš arba mano, kad mirusysis gyvena kur nors kitur.
- 6-9 metų: Palaipsniui vaikai pradeda priimti ir suprasti, kad mirtis yra negrįžtamas procesas. Mirtis gali būti personifikuojama, priskiriant jai giltinės ar šešėlio pavidalą.
- Nuo 10 metų ir paauglystėje: Vaikai mirtį supranta abstrakčiau, žino, kad kažkada mirs ir jie patys. Paauglystėje būdinga galvoti apie gyvenimo prasmę, todėl artimųjų netektis gali paaštrinti vidinius išgyvenimus.
| Amžius | Mirties suvokimas |
|---|---|
| Ikimokyklinukai (iki 5 m.) | Mano, kad mirtis laikina, žmogus sugrįš. |
| Mokyklinukai (6-9 m.) | Suvokia mirtį kaip negrįžtamą procesą. |
| Paaugliai (10+ m.) | Abstraktus suvokimas, gilesni egzistenciniai klausimai. |
Kaip praktiškai kalbėti su vaiku?
Kai vaikui kyla klausimų, svarbu atsakyti paprastai ir tiesiai. Venkite dviprasmiškų pasakymų, tokių kaip „senelis užmigo“ - vaikas gali pradėti bijoti miego. Geriau sakyti: „Mirė tavo tėtis“, „Mirtis reiškia, kad kūnas nebeveikia“.
Jeigu artimojo netenkame staiga, labai svarbu į vaiko reakcijas reaguoti jautriai ir supratingai. Vaikų gedėjimą apsunkina audringos ir dramatiškai reiškiamos arba, atvirkščiai, visiškai slepiamos ir slopinamos suaugusiųjų reakcijos. Geriausiai vaikai mokosi stebėdami tėvų elgesį. Kai suaugusieji nevengia atsakyti į jų klausimus, kalbėtis apie jausmus, lydinčius netektį, vaikui yra daug lengviau kalbėti apie tai, kaip jaučiasi jis pats.
Nereikėtų versti vaiko dalyvauti laidotuvėse, jei jis to nenori, tačiau svarbu suteikti galimybę atsisveikinti, jei vaikas išreiškia norą. Visais atvejais svarbu pabrėžti, kad vaikas nėra kaltas dėl artimojo mirties - vaikai yra egocentriški ir linkę prisiimti kaltę dėl įvykių, kurių jie negalėjo valdyti.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
