Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis kantrybės, išminties ir nuoseklumo. Siekiant užtikrinti harmoningą vaiko vystymąsi ir jo saugumą, itin svarbu nustatyti aiškias taisykles ir elgesio ribas. Tai ne tik padeda vaikui orientuotis pasaulyje, bet ir ugdo jo savarankiškumą bei atsakomybę.
Vaikai, atėję į šį pasaulį, nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, o kas ne. Tėvai privalo jiems nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą. Jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų, vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios, dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis.
Pagrindinės taisyklės turi būti susijusios su sveikata, saugumu ir elementaria pagarba. Jokiomis aplinkybėmis nevalia išbėgti į važiuojamąją kelio dalį, važiuoti automobiliu neprisisegus diržo, žaisti su ugnimi ir pan. Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles.
Tėvai tampa ne tik globėjais, nešančiais atsakomybę, jie tampa mokytojais visa ko, kas šioje žemėje yra priimtina ir leistina. Tėvai vaikams yra autoritetas, kuriuo jie besąlygiškai tiki ir pasitiki. Kad mažam žmogučiui būtų viskas suprantama ir aišku, reikalingos ribos ir taisyklės, kurios atitiktų jo amžių. Bet ne tos taisyklės, kurios jam trukdo augti.

Mamos, kurios nori, kad vaikas gražiai elgtųsi, pačios turi laikytis tam tikrų sąlygų. Pamėginkite nuo šių trijų, ir pamatysite, kaip į gerąją pusę pasikeis jūsų vaiko elgesys.
Jei norite, kad vaikas jūsų klausytų, turėkite omenyje faktą, kad vaikai iki 6 m. dar tik mokosi suprasti ir teisingai interpretuoti jūsų žodžių prasmę. Todėl jei norite, kad vaikas gražiai elgtųsi, sakykite jam tai suprantamais žodžiais. Venkite ilgų sakinių, daugiareikšmių žodžių. Kalbėkite trumpomis, aiškiomis frazėmis, o jūsų akys turi būti viename lygyje su vaiko akimis. Jei vaikas visai mažas, stenkitės nevartoti neigiamų žodžių. Užuot sakę „šitaip nedaryk”, sakykite „daryk taip”. Pavyzdžiui, užuot sakę „netriukšmauk”, sakykite „atsisėsk/ stovėk ramiai ir pan.”
Agresyvus tonas gali išgąsdinti vaiką, tada jis neišgirs ir nesupras jūsų žodžių prasmės. Kai šaukiate, vaikui tenka vienu metu suprasti jūsų emocijas, įsigilinti į jūsų žodžių prasmę ir daryti išvadas. Sutikite, tai praktiškai neįmanoma. Be to, vaikai greitai įpranta prie kritikos ir praranda jai jautrumą. O žodžius, kuriuos ištarsite griežtu, bet ramiu tonu, išgirs.
Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą, pvz.: noriu valgyti rėkiu, šlapia rėkiu, skauda pilvą rėkiu ir man visai nerūpi ar mama pavargus, ar pati nori valgyti. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą.

Papasakokite vaikui apie pagrindines elgesio taisykles, paaiškinkite, kokie bus padariniai, jei jis laužys taisykles. Na, o jūs privalote vykdyti pažadus, jei vaikas sulaužė nustatytas taisykles. Tokiu atveju vaikas supras, kad nevalia peržengti ribos, kad už netinkamą elgesį jis patirs pasekmes.
Jei vaikas pažeidė taisyklę, pasekmės turi sulaukti iš karto, nepriklausomai nuo to, kiek jam metų. Mėtai konstruktorių? Šiandien daugiau su juo nežaisi. Nenusiplovei rankų? Negausi sumuštinio. Jei atidėsite bausmę, vaikas pamirš savo poelgį ir paskui nebesupras, už ką jį baudžiate.
Nuoseklumas yra vienas svarbiausių auklėjimo principų. Jei tėvai patys nesilaiko nustatytų taisyklių arba jas dažnai keičia, vaikas praranda orientaciją ir nebežino, ko tikėtis. Svarbu, kad abu tėvai laikytųsi bendrų susitarimų vaiko atžvilgiu.
Venkite ultimatumų ten, kur įmanoma be jų apsieiti. Ultimatumas iš karto sukelia norą protestuoti. Stenkitės leisti vaikui rinktis iš to, ką būtina padaryti. Tai padės užkirsti kelią netinkamam elgesiui. Esant galimybei rinktis, vaikui bus mažiau priežasčių priešintis. Pavyzdžiui, jis nemėgsta kepurės. Jūs nesiūlote jam - dėtis arba nesidėti. Jūs siūlote, kurią dėtis - raudoną arba mėlyną. Ką įdėti į priešpiečių dėžutę - bananą ar obuolį? Eisime į mokyklą ta ar kita gatve? Tai padės vaikui įgauti daugiau pasitikėjimo savimi, nes į jo nuomonę bus atsižvelgiama. Maži vaikai nuolat išgyvena kovą tarp priklausomybės ir noro būti savarankiškam. Padėkite vaikui jaustis savarankiškam.
Nepamirškite pagirti vaiko už gerą elgesį. Susitvarkė žaislus? Parodykite savo džiaugsmą ir pasididžiavimą, apkabinkite vaiką.

Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma jos turi atitikti vaiko amžių.
Pirmiausia reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Tarkim, jei dviejų ar trejų metų vaiką atsivesime kartu į jam neįdomią ir nepritaikytą vietą ir sakysime tu čia ramiai pasėdėk dvi valandas, natūralu, kad vaikas nepajėgs to padaryti, nes tai prieštarauja jo prigimčiai judėti, tyrinėti aplinką. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.), dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną ) ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai). Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.

Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą. Kitas dalykas, ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui kaip ir paaugliui tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas.
Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau.
Tėvai tampa ta vienintelė terpė, kuri ugdo mūsų savivertę, meilę, pasitikėjimo ir saugumo jausmą. Šeima ir namai - tai vieta, kur vaikai turi ir gali būti savimi, kur nereikia prisitaikyti prie aplinkos, o joje galima natūraliai ir saugiai gyventi. Tas stiprus išugdytas „savasis aš“ padės išėjus į visuomenę. Taisyklių nebuvimas namuose gali sukelti daug nesutarimų. Svarbiausias žingsnis yra paaiškinti, KAM reikalingos taisyklės. Paaiškinimas turėtų skambėti maždaug taip: ,,mes tave mylime, matome, kad jau tampi suaugęs žmogus. Su vaiku kalbėkite viename lygyje (pvz.: visi susėskite). Kalbėkite ne kaip su vaiku, o kaip su sau lygiu žmogumi. Spręskite viską kartu su paaugliu.
| Klaida | Pasekmė |
|---|---|
| Nesuderintos taisyklės tarp tėvų | Vaikas nesupranta, kaip elgtis |
| Per griežtos ribos | Vaikas jaučia bejėgiškumą, baimę suklysti |
| Taisyklių ir ribų nebuvimas | Chaosas ir nesusipratimai šeimoje |
| Senelių kišimasis | Ribų išreguliavimas |
Auginti vaikus niekuomet nebuvo ir neturi būti paprasta. Juk auginame žmogų, kuriam nuolatos reikalinga meilė ir dėmesys, taip pat didžiulė kantrybė ir išmintis. Tėvai tampa ne tik globėjais, nešančiais atsakomybę, jie tampa mokytojais visa ko, kas šioje žemėje yra priimtina ir leistina. Tėvai vaikams yra autoritetas, kuriuo jie besąlygiškai tiki ir pasitiki. Kad mažam žmogučiui būtų viskas suprantama ir aišku, reikalingos ribos ir taisyklės, kurios atitiktų jo amžių. Bet ne tos taisyklės, kurios jam trukdo augti. Visi sako taisyklių reikia ir turime jų laikytis, bet šeimoje jos neturi varžyti vaiko asmenybės. Pirmiausia tėvai turi suprasti, kad augina žmogutį ne sau, o gyvenimui.
