7 auksinės vaiko auklėjimo taisyklės: išmintis, meilė ir pagarba

Tinkamas vaikų auklėjimas yra vienas didžiausių iššūkių ir kartu svarbiausių tėvų uždavinių. Nors nėra universalios vaikų auklėjimo formulės, vis dėlto esama tam tikrų bendrų vaikų ugdymo dėsnių ir principų, kuriuos galima pažinti studijuojant vaikus. Nepaslaptis, kad žydų vaikai išsiskiria savo intelektu ir sugebėjimais. Panašu, kad taip yra dėl ypatingo jų auklėjimo, grįsto giliomis tradicijomis ir išmintimi. Štai septynios auksinės taisyklės, kurios padeda užauginti sėkmingus, savarankiškus ir tvirtai ant kojų stovinčius vaikus.

1. Jokių kompleksų formavimo

Gyvybiškai svarbu negalima įvaryti vaikams kompleksų. Žydė motina niekada nepasakys - „tu negeras“, ji pasakys: „Kaip toks geras berniukas, kaip tu, galėjo iškrėsti tokią kvailystę?“ „Mano vaikas neturi ir negali turėti trūkumų“, - tokia žydžių motinų pozicija. Galbūt jos ir mato tuos trūkumus, tačiau apie juos niekas nesužinos.

Nėra didesnės tėvų kvailystės kaip atstumti vaiką vien dėl to, kad jis nėra tos lyties, kaip norėjo jo gimdytojai. Tėvai, kurie atstumia savo vaikus, gal žino, o gal ir nežino, kad tokio jų atstūmimo priežastis, tiesą sakant, yra neapykanta savo vaikams. Kadangi tokie tėvai dažniausiai yra griežti ir valdingi, jie dažnai užmaskuoja savo tikruosius motyvus sakydami, kad vaikams bus į naudą griežtas auklėjimas. Tačiau prisiminkite Šventojo Rašto žodžius: „Nebūk kaip liūtas savo namuose, griaunąs savo namiškius ir slegiąs savo valdinius“ (Sir 4, 35). Šv. Pauliaus žodžiai perspėja: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 1).

2. Išmintinga laisvė su aiškiomis ribomis

Šiuolaikiniame žydiškame auklėjime suderinti du, regis, vienas kitam prieštaraujantys dalykai: vaiko laisvės ir griežti reikalavimai. Puiki metafora, apibūdinanti šį stilių - erdvus kambarys su kietomis sienomis. Žydų šeimose vaikai lipa tėvams ant galvos. Tėčio paso išpiešimas brangiais mamos lūpų dažais tikrai nepapiktins tėvų. Žydams tėvams vaiko laisvė - ne specialus auklėjimas, o oras, kuriuo kvėpuojama. Griežtas auklėjimas prasideda tada, kai vaikas peržengia leistinas ribas. Žydų šeimose vyrauja toks supratimas - išpilti brangius mamos kvepalus galima, o štai trenkti senelei per galvą - negalima.

Priešingas kraštutinumas - per didelis nuolaidžiavimas. Klasikinis pavyzdys - Absalomo, trečiojo Dovydo sūnaus, istorija. Absalomas buvo išlepintas vaikas, išnešiotas pataikavimo sterblėje, įpratęs visuomet elgtis savaip, tuo tarpu jo mylintis tėvas buvo beveik aklas jo ydoms iki pat paskutinės minutės. Daug geriau būtų buvę ir tėvui, ir sūnui, jei jis savo tėvišką meilę ir švelnumą būtų sumaišęs su sveiku disciplinos griežtumu. Jaunuolis niekada nepatyrė griežtos disciplinos, suvaržymų, apsimarinimo ir susivaldymo - esminių dalykų tvirto ir dorybingo charakterio formavime.

3. Gausus ir nuoširdus pagyrimas

Mama visada giria savo vaiką. Šios pagyros prasideda vos gimus mažyliui. Žydė motina žavisi net menkiausiais vaiko pasiekimais, sėkmėmis, tebūnie tai naujas ištartas žodis ar pirma nupiešta teplionė. Apie tai sužinos visi draugai ir pažįstami, o svarbiausia - vaikas turi matyti, kad jį giria visiems girdint. Jei vaiko pasiekimai rimti, nebus apsieita be ilgų šeimos narių aplodismentų ir pagyrų. Jei įprasime pastebėti vaikuose visas gėrio apraiškas, įskaitant kiekvieną smulkmeną, taip pat kiekviena proga juos skatinti, tai galbūt iš esmės pakeis jų elgesį. Jei norite paskatinti juos siekti tobulumo, pasistenkite, kad jie „nugirstų“, kaip juos giriate savo draugams.

Seras Richardas Steele‘as rašė: „Tikiu, kad sunku įsivaizduoti labiau trokštamą malonumą, kaip nuoširdų pagyrimą, nesumišusį nė su truputėliu pataikavimo“. Žymus dailininkas Benjaminas Westas, kurio piešiniai kabo daugelyje pasaulio meno muziejų, kartą pasakė, kad jį dailininku padarė motinos bučinys. Kai ji pamatė pirmuosius jo vaikiškus eskizus, ji pagyrė juos. Pagyrimas yra didžiulė jėga vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo. Mažiau problemų dėl disciplinos kiltų, jei tėvai labiau rūpintųsi gerais vaikų atliktais darbais nei blogais.

4. Tėvų elgesio atsakingumas ir pavyzdys

Žydai tiki, kad net paskubomis mestelėtas žodis ir menkiausias tėvų nusižengimas vaikų akivaizdoje gali turėti negrąžinamų padarinių, todėl žydai tėvai auklėja savo pavyzdžiu ir labai atsakingu požiūriu į savo kalbą ir elgesį. Ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs.

Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.

5. Meilė ir pagarba tarp tėvų - vaiko saugumo garantas

Pagal žydų tradiciją, kiekvienos šeimos pagrindas yra vyras ir žmona - tėvas ir motina, todėl vaikus nuo mažens reikia pratinti, kad pirmoje vietoje visada yra motinos dėmesys tėvui ir tėvo - motinai. Jei vaikas įsisąmonins, kad tėvai visų pirma gyvena vienas dėl kito, įsitikins, kad jų tarpusavio santykiai grįsti abipuse pagarba, meile ir rūpesčiu, jis jausis apsaugotas. Be to, toks tėvų elgesys - puikus pavyzdys. Būtent tokius santykius užaugęs vaikas stengsis sukurti savo šeimoje.

6. Sąmoningas mokymasis būti tėvais

Tėvų auklėjimas prasideda dar prieš vaiko gimimą. Tekėdama mergina jau pasirengusi tapti motina, jos nemoko „gyventi sau“, pagrindinė jos karjera - namai ir šeima. Jei iš pat pradžių motinystė ir tėvystė atrodo tarsi našta, apribojimas, bus labai sunku užauginti gerus vaikus. Kaip žinoma, kur nukreipsi savo jėgas, iš ten ir gausi stiprybės.

Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Daugelis vyrų ir moterų skuba sukurti šeimą visiškai tam nepasirengę ir nepasiruošę, ir klaidos, kurias jie daro augindami vaikus, palieka jiems nepataisomą žalą - žalą, kuri gali tęstis per kartų kartas. Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Kai kurie nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai.

Siekiant užauginti sėkmingus, savarankiškus, tvirtai ant kojų stovinčius vaikus, žydų išminčiai sukūrė ištisą auklėjimo sistemą, su kuria Izraelyje kiekvienas norintis gali susipažinti kursuose. Tokių kursų yra prie sinagogų ir žydiškų mokyklų daugelyje pasaulio miestų. Štai jums ir pirma sėkmingo auklėjimo taisyklė - ji prasideda nuo savęs auklėjimo ir mokymosi, profesijų „žmona ir motina“, „vyras ir tėvas“ įgijimo.

7. Laiko planavimo ir užimtumo skatinimas

Žydų vaikai nežino, kas yra tinginys, tuščias šlaistymasis pakiemiais. Smuiko pamokos, anglų kalba, matematika - viskas vienu metu ir dideliais kiekiais. Nuo mažens vaikai įpratinami, kad nuolat būti kažkuo užsiėmus - normalu.

Disciplina ar bausmė: ar žinote skirtumą?

Nepamirškite, kad disciplina ir bausmė nėra vienas ir tas pat, jų tikslai taip pat skirtingi. Norėdami geriau suprasti skirtumus, galime juos apibendrinti:

Jei tai turėsime galvoje, vaikai bus rečiau beprasmiškai mušami. Geriausi šiuolaikiniai specialistai mano, kad fizinės bausmės - pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį - gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų. Jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama gali būti vien tik dėl blogo elgesio, kuriam mes norime užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero paskatinimui. Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų izoliuodami ar ignoruodami kaltininką. Kiti panašaus efekto sulaukia sulaikydami malonumus. Kitaip tariant, vaikai reaguoja skirtingai, ir galima išbandyti skirtingus metodus, kol atsirinksime geriausią. Jei baudžiate, bauskite tam, kad ištaisytumėte kaltę, o ne tam, kad suvestumėte sąskaitas su vaiku.

Vaikams reikia taisyklių, ir jie nori joms paklusti. Jie norėtų išgirsti, kas yra bloga ir kas yra gera, kaip daryti tai ir tai, jiems reikia švelnaus tėvų patarimo. Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti. Nepastovumas sugriauna discipliną! Pernelyg dažnai norime, kad mūsų vaikai atitiktų tokį gyvenimo būdą, kokį mes gyvenome prieš 25 metus. Laikai keičiasi, papročiai keičiasi, metodai keičiasi.

Leisti vaikui augti: santykis AŠ-TU

Vaikų problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. Jeigu mes jų atsisakytume? Kaip rašė poetas ir filosofas: „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“.

Atsakymas į klausimą, kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant, yra ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti. Viena Absalomo blogo charakterio priežasčių buvo tėvų nuolaidžiavimas. Dovydas, nepaisant savo dorybių, buvo per daug švelnus tėvas.

Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.

tags: #del #siu #7 #auklejimo #taisykliu

• Praktinis lukštų ir kaulų miltų pritaikymas
• Vaikų savižudybių statistika ir pagalbos būdai
• Tendencijos šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje
• Klasikinė pramoga vaiko raidai
• Saugūs IKEA žaislai kūdikiams