Vaikų amžiaus krizės: kaip suprasti ir kaip elgtis
Visi esame girdėję apie vaikų elgesio krizes. Kas tai? Kaip suprasti vaiką? Kaip elgtis mums, tėveliams, kad vaiko elgesys tenkintų mus pačius ir visuomenę? Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė.
Kūdikiui ir mažam vaikui augant susiduriame su įvairiais sunkumais. Dažnai - elgesio. Ar iš tiesų egzistuoja vadinamosios augimo krizės, apie kurias visi esame girdėję?
Taip, psichologijos mokslas įvardija daug krizių, su kuriomis susiduriame gyvenime. Ko gero, tėvams pati aktualiausia ir daug išbandymų pareikalaujanti yra pirmųjų metų krizė, kai mažylis pradeda vaikščioti ir eina ten, kur nori. Gana dažnai tenka konsultuoti mamas, kurios sako, kad bijo su mažyliu net į kiemą išeiti, nes jis neina su mama, o visur lipa, ropščiasi, sėda į balą. Atrodo, kas čia tokio, bet kai reikia kur nors išeiti su nuolat besipriešinančiu vaikučiu, mama labai pavargsta.
Niekas nepadarysi, nes šiuo gyvenimo periodu vaikas veržiasi ten, kur pats nori, ir nesupranta, kai aiškiname, kad geriau eiti takeliu, nei bristi per sniegą ar bėgti per balas. Jeigu neleidžiame, mažylis verkia ir nuolatos priešinasi. Kaip tik šiuo metu dažnai sako „ne“. Kad ir ką mama siūlytų, „ne, ne ne“…
Negatyvizmas - svarbiausias 2-3 m. krizės bruožas
Aš kartais pagalvoju, ar tik ne mes, tėvai, išmokome vaiką sakyti „ne“. Juk patys jį nuolatos kartojame. Šio amžiaus vaikas jau bando būti savarankiškas, suvokti save kaip atskirą asmenybę. Šis vaiko augimo periodas yra įvardijamas kaip krizė, tačiau vaikui labai svarbu atsiskirti nuo mamos. Nes tas, kuris nekartoja „ne“, kuris lengvai paklūsta, vėliau, jau paaugęs ar suaugęs, gali turėti bendravimo su kitais žmonėmis bėdų.
Tėvams labai svarbu suprasti, kad 2-3 m. krizė būdinga vaiko raidai ir būtina. Vaikas priešinasi, bet ir mes, tėvai, nuolatos sakydami „neimk“, „nelipk“, „negalima“, parodome, kad jam labai daug ko neleidžiame, vadinasi, neleidžiame būti savarankiškam. Jeigu tų „ne“ yra labai daug, mes smarkiai vaikutį užslopiname ir tada jo pasaulio pažinimas tampa labai ribotas. Ribas, savaime aišku, reikia išlaikyti. Gerai, jei pavyksta taip išlaviruoti, kad „ne“ nebūtų nei per daug, nei per mažai. Bet tai darbas, nes reikia nuolat galvoti, save „stabdyti“, žiūrėti, ką leisti, o ko ne.
Kaip tai padaryti?
Aš pati augindama savo vaikus padariau tokias išvadas: jeigu norisi sakyti „ne“, nes pačiai taip patogiau, geriau patylėti. Tai yra verta pagalvoti, ar mažylio elgesys jam pakenks. Na, jeigu jis lipa į balą, brenda per sniegą, klampoja per purvą, jam tai tikrai nepakenks (aišku, jeigu bus tinkamai aprengtas), o naujos patirties gaus be galo daug. Mums, suaugusiesiems, nesinori bristi per balas, o vaikui tai begalinis džiaugsmas, nes taip pažįsta pasaulį. Kai pagalvoji, kaip tai svarbu mažyliui, aprengi jį tinkamai ir neimi į galvą, kad susipurvins. Aišku, mamai tai nepatogu, bet pagalvokime, kiek daug „ne“ neištarsime. Galbūt kartą įlipęs į balą antrą jau lipti nenorės, nes žinos, ką tai reiškia. O jeigu neleisime, veršis ir veršis į balas. O galbūt vėliau, turėdamas tokios patirties, nebijos vandens.
Beje, yra vaikų, turinčių vadinamųjų įkyrumų. Pavyzdžiui, per dažnai plaunasi rankas. Tokį elgesį mes patys galime paskatinti labai saugodami nuo aplinkos (kad tik nesusiteptų, „mikrobų“ neparsineštų…). Tad mano patarimas būtų toks: leiskime vaikui susipažinti su aplinka, jeigu ta pažintis jam nekenkia.
Kartais privalome vaikui pasakyti griežtą „ne“ dėl jo paties saugumo. Kiekvienas elgiamės savaip ir mūsų elgesys labai priklauso, ar esame psichologiškai ištvermingi. Jeigu mažylis žmonių akivaizdoje sukelia tikrą sceną: spardosi, parpuola ant žemės ir pan., viena mama nekreipia į tai jokio dėmesio, o kita nusileidžia, kažką duoda ar nuperka, kad tik nusiramintų. Tikrai nenoriu vertinti nė vienos mamos elgesio, bet manau, kad mažylis, pajutęs, jog netinkamu elgesiu gali „išpešti“ naudos, gali ir dažniau taip elgtis. Manipuliuoti tėvais vaikas išmoksta labai greitai.
Darželio auklėtojos skundžiasi, kad vaikai nesavarankiški. Gal mes patys, bijodami, kad susiteps, užsigaus ir pan., nuolat jiems ką nors drausdami, ir užslopiname besikalantį savarankiškumą?
Taip, mes slopiname vaiką, pavyzdžiui, neleisdami savarankiškai valgyti. Juk išsipurvins. Todėl pačios maitiname, rengiame… Krizių daug ir jos sutampa su vadinamaisiais vaiko augimo laipteliais. Pirmaisiais metais mažylis pradeda vaikščioti, 2-3 m. išeina į darželį, į visuomenę, ir jo pasaulio pažinimo ribos labai plečiasi. Vaikas vis labiau jaučiasi už save atsakingas ir priešinasi, jei tėvai riboja atsakomybę. Gerai, jei namuose jam leidžiama būti už ką nors atsakingam.
Kai vaikas (6-7 m.) išeina į mokyklą, prasideda dar viena krizė, kurią galima pavadinti adaptacine. Ji gali praeiti labai greitai, bet gali ir užsitęsti. Tuo metu dėl patirtos įtampos, susijusios su naujomis pareigomis ir nauja aplinka, kartais pasireiškia ligos, ypač jei vaikas jautrus emocinei įtampai. Ar krizė sunki, priklauso nuo to, kiek jis pasiruošęs palypėti dar vienu laipteliu aukščiau.
Kartais vaiko savarankiškumą užgožiame bijodami dėl jo saugumo. Suprantame, kad elgiamės negerai, bet baisu ir kitaip elgtis…
Taip, tokie laikai, kad yra daug priežasčių bijoti dėl savo vaiko. Mūsų tėvai nebijojo, kad pakeliui mus pagrobs ar apiplėš. O dabar baisu net ir paauglį vieną išleisti. Galbūt vaikas ir norėtų pats eiti į mokyklą ir sugebėtų, bet kai pagalvoji, kiek blogų dalykų vyksta aplink, sustabdai ir įsisodinęs į automobilį pats nuveži… Taip, vaikai nesavarankiški, bet tėvai dėl jų baiminasi ne be priežasties. Atrodo, būtų gerai vaikui duoti pinigų, kad mokytųsi su jais elgtis savarankiškai, bet baisu, kad juos pavogs. Vaiko atsakomybės ribas tikrai reikia plėsti, nes kuo labiau jos plečiamos, tuo labiau jis išradingesnis. Pavyzdžiui, jei važiuoja vienas į būrelį ir pasiklysta, jis galvoja, ką daryti, ieško išeities. Didžioji dauguma mūsų vaikų tokios galimybės neturi, nes visur yra vežiojami.
Močiutės ir seneliai - pagalba ar kliūtis?
Manau, dar viena bėda - močiutės. Na, ne jos pačios, o tai, kad paprastai daugiau leidžia vaikaičiui nei tėvai. Ar mažylis sugeba atsirinkti, kas galima pas močiutę, o ko ne? Ar įmanoma „perauklėti“ močiutę, kad „negadintų“ mažylio?
Tikrai yra tokia bėda. Mažylis neatsirinks, jis tiesiog rinksis tai, kas tuo metu atrodo patraukliau. Jeigu močiutė kažką leidžia, o mama ne, norės pas močiutę. Tai taip pat moko vaiką manipuliuoti. Močiutės neįmanoma perkalbėti, o „perauklėti“ - juo labiau, nes ji jau turi savo įsitikinimus, vertybes. Kol vaikutis mažas, negerai, kai vienaip auklėjamas pas močiutę, o kitaip namuose. Na, o su didesniu vaiku jau galima susitarti ir paaiškinti, kad pas senelius yra vienokios taisyklės, o namuose - kitokios.
Labai noriu atkreipti dėmesį, kad tėvų ir senelių santykiai labai svarbūs vaikui. Paauglystėje natūraliai sumažėja tėvų autoritetas vaikui, bet jei ir pačių tėvų santykiai su tėvais yra pašliję, autoritetas apskritai smunka. Ateina metas, kai suaugę žmonės su savo tėvais turi bendrauti kaip su suaugusiaisiais, o ne kaip vaikai su tėvais. Jeigu vaikas mato, kad seneliai kišasi į tėvų reikalus, reguliuoja, nurodinėja, labai blogai. Ypač jeigu vaikas mato, kad tėtis bijo savo tėvo. Nesąmoningai tėčio nesugebės gerbti. Kai man paauglių tėvai pasiguodžia, kad vaikas jų negerbia, visada klausiu, kaip bendrauja su savo tėvais. Ar sugeba jiems pasakyti „ne“ ir, tarkim, nevažiuoja kasti bulvių, jeigu yra svarbių savos šeimos reikalų. Vaikai akimirksniu pajunta, kad tėvai bijo savo tėvų. Tėvai turi būti pavyzdys savo vaikams - ir ne parodomasis, o tikras. Tėvai turi iš tiesų jaustis suaugę ir patys sugebėti priimti sprendimus. Žmonės labai dažnai į tai neatkreipia dėmesio, o čia ir glūdi paaugliško maišto šaknys. Vaikas negali klausyti savo nebrandaus tėvo, reikia tvirtų tėvų, stiprių vidumi. Sutvarkyti savo ir tėvų santykius užtrunka, neretai prireikia net dešimtmečio. Per tą laiką vaikas užauga ir taip pat gali nesugebėti bendrauti su savo vaiku kaip suaugęs su suaugusiu.
Šeimos dramos ir jų įtaka vaiko elgesiui
Vaiko elgesio krizę gali paskatinti tėvų emigracija (jeigu vaikai paliekami močiutei) arba tėvų skyrybos. Kokios įtakos vaiko elgesiui turi šeimos drama?
Emigracija, be tėvų augantys vaikai - didžiulė bėda. Seneliai - ne tėvai, tai kita šeima. Palikti ir tėvų skyrybas išgyvenantys vaikai turi daug panašumų. Paliekamas vaikas jaučiasi nesaugus, jis nustoja pasitikėti pasauliu, nes paliko artimas žmogus. Žmogus gali būti labai gabus, galėtų būti vadovas, bet negali juo būti vien dėl to, kad vaikystėje yra patyręs psichikos traumą ir negali apsieiti be konfliktų, negali perdėtai nekontroliuoti savo pavaldinių. Toks paliktas vaikas auga patirdamas vidinį konfliktą, labai smarkiai išgyvena tai, kad buvo paliktas. Berniukas, kurį paliko mama, ateityje gali turėti bėdų su moterimis. Paliktas vaikas gali būti labai mielas, šiltas, bendraujantis, bet aukštas nerimo lygis trukdys visą gyvenimą.
Kada formuoti vaiko elgesį?
Vis dėlto maži vaikai, kaip sako patarlė, kelia mažiau rūpesčių. Iki kokio amžiaus tėvai vaikui yra neginčijamas autoritetas arba, kitaip tariant, kada yra geriausias metas formuoti vaiko elgesį?
Yra teorija, kad vaikams tėvai yra autoritetas iki 12 m. Iš kitų ir savo patirties žinau, kad ji gana teisinga. Jeigu šeimos santykiai gražūs, jeigu tėvai su vaiku moka bendrauti, jis viską, ką gimdytojai sako, priima nekritikuodamas. Tad iki šio amžiaus į vaiką galime labai daug „įdėti“ - tiek gero, tiek blogo. O vėliau vaikas staiga pastebi, kad mama ne tokia jau ir gera, ne 100 proc. teisi, išvysta ir tėčio trūkumų. Džiugu, kad vaikas tai mato, nes mes esame ne tobuli, bet tinkamai elgiantis iki šio amžiaus jau gali būti daug gerų dalykų iš mūsų perėmęs. Žinodami, kad maždaug iki 12 m. vaikas be išlygų priima tai, ką sakome, ko mokome, galime tinkamai formuoti. Vėliau jau pats atsirenka ir ne visada klauso patarimų. Gyvenimas įdomus, nes tėvai „auga“ kartu su savo vaikais, jie vieni kitus augina.
Krizės - natūralus raidos procesas
Nepulkite kankinti savęs mintimis apie tai, kur ir kada padarėte „auklėjimo klaidų“. Vaikų amžiaus krizės nėra tėvų elgesio ar auklėjimo pasekmė. Tai - natūralus vaiko raidos procesas, liudijantis, kad pereinama iš vieno etapo į kitą. Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje atsiranda naujų poreikių (mokytis, užsiimti kokia nors veikla, būti savarankiškam ir nepriklausomam). Kuo šie poreikiai yra mažiau patenkinami, tuo krizė būna aštresnė, skausmingesnė ir vaikui, ir tėvams.
Pats pirmasis ir trumpiausias kritinis periodas - tai perėjimas iš saugaus mamos pilvelio į išorinį pasaulį. Manoma, kad ši krizė tęsiasi maždaug iki trijų mėnesių. Labai svarbu, kad vaikas vėl pasijaustų saugus, todėl mama nuolat turėtų būti šalia. Jeigu dažnai keičiasi kūdikį prižiūrintys asmenys, tai gali jam sukelti nesaugumo jausmą. Vaikas bus daug ramesnis, kai jaus tas pačias rankas, tą patį prisilietimą, užuos tą patį kvapą. Taip pat svarbu, kad kūdikį suptų ta pati aplinka (tie patys namai, ta pati lovytė, netgi šalia būtų ta pati drobinė skarelė, į kurią mažylis mėgsta įsikniaubti ir pan.). Ar aplinka saugi, vaikas vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami jo fiziologiniai poreikiai. Todėl teisingai daro tos mamos, kurios nešioja vaiką tiek, kiek jis nori, maitina taip dažnai, kiek jis nori. Ir nereikia baimintis, kad dėl to vaikas išleps.
Antrasis pereinamasis periodas gali prasidėti kūdikiams nuo devynių mėnesių ir vėliau. Būna ir 1,5 metukų vaikams. Pradėjęs laisviau judėti aplinkoje, mažylis jau nėra visiškai priklausomas nuo mamos, jis pats gali pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti dominantį žaislą, atidaryti stalčių... Krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus: kad jis egzistuoja, kad yra atskiras individas ir kad turi savo norų. Jis gali norėti obuolio ir nenorėti košės. Gali norėti rankoje laikyti spalvingą rankšluostuką ir nenorėti ryšėti seilinuko. Tokio amžiaus vaikui tampa svarbu ne tik reikšti ir patenkinti savo norus. Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, išardyti ir vėl surinkti buteliuką).
Ši krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams. Vaiką užvaldo frazė „Aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga net isteriškai ima reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliams atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikai dažnai sulaukia jį erzinančio „Negalima“, „Neliesk“, „Nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiami. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas. Be to, mažyliai jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams. Labai svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų. Deja, dažniausiai tėvai draudžia jam rodyti pyktį, nepasitenkinimą, „kaprizus“ išreikšdami tą pačią emociją: pakeltu piktu tonu aiškindami, kad nedarytų to ar ano. O tai nėra paprastas kaprizas. Tik noras pažinti jį supantį pasaulį. Kai vaikas yra verčiamas užgniaužti savo jausmus, gali atsirasti tuštinimosi problemų, mikčiojimas, alergija ar kitos psichosomatinės ligos. Priešingai, ramiu tonu tėvai turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti jį atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti: „Tu pyksti, kad neleidžiu tau valgyti saldainio, taip?“ Ir reikėtų paaiškinti, kodėl to saldainio dabar valgyti negalima.
Ji susijusi su tuo, kad tapęs mokiniu vaikas papuola į naują aplinką, kurioje turi paklusti mokytojui, turi susidraugauti su vaikais, laikytis naujų taisyklių, kurios ne visada sutampa su egzistuojančiomis namuose. Ir tai jo galvelėje kelia sumaištį. Be to, tokio amžiaus vaikams yra sunku kontroliuoti savo norus: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, negalima kalbėtis ar juoktis per pamoką ir t. t. Apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti. Tai gali pasireikšti verkimu, padidėjusiu dirglumu, jautrumu, agresija. Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu neapkraukite vaiko papildomomis užduotimis, reikalavimais. Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus.
Sakoma: „Normalu, jei paauglystėje kas nors vyksta nenormaliai, ir nenormalu, jei viskas vyksta normaliai“. Ir tai normalu, nes paauglystė - padidėjusio emocionalumo periodas. Net 40 proc. paauglių šiuo metu jaučiasi nereikalingi. Todėl ypač svarbu neatitolti nuo vaiko, nemanyti, kad jei jis nekalba ar užsidaro kambaryje, tai jam nereikia dėmesio, meilės. Taip pat paaugliai labai jautriai reaguoja į savo išvaizdą. Veidrodis tampa geriausiu draugu ir didžiausiu priešu. Paaugliai nori būti savarankiški ir nenori paklusti, nes turi savo nuomonę (ir bendraamžių nuomonė tampa svarbesnė nei tėvų). Todėl šiuo metu tėvai turėtų su vaiku kalbėtis kaip lygus su lygiu, kartu diskutuoti ir rasti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą. Gaila vaikų, kurie auga autoritarinio režimo sąlygomis: „Pasakiau - padaryk“, „Patylėk, tavęs niekas neklausia“. Tokiu atveju tėvai trukdo vaikui bręsti, tapti savarankišku žmogumi, menkina jo pasitikėjimą savimi. Paauglys jaučiasi nesuprastas, nemylimas ir nesvarbus. Vaikas neklauso. Vaikas nenori mokytis.
Socialinis nerimas vaikams ir paaugliams | Patarimai ir įveikos įgūdžiai | Drąsos kopėčios
Amžiaus tarpsnių krizės pagal Eriką Eriksoną
Amžiaus tarpsnių krizės pagal E. Asmenybės nuolatinės kaitos gyvenime teoriją sukūrė psichologas Erikas Eriksonas (1902-1994). Kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinių problemų (raidos krizės), nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis.
Vaikas augdamas vis daugiau visko išmoksta, perpranta, pažįsta aplinką, įgyja vis daugiau įvairių įgūdžių, kasdien keičiasi, o pokyčių kokybė tiesiogiai priklauso nuo ryšių su artimais žmonėmis kokybės. Kasdien įgydamas vis daugiau patirties vaikas tampa vis savarankiškesnis, siekia pažinti aplinką ir neišvengiamai susiduria su draudimais, kuriuos įveikia arba ne. Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: pirma - įveikti krizę ir tai skatina asmenybės augimą, emocinę brandą; antra - neįveikti krizės ir tai lemia fizinės, psichinės sveikatos, asmenybės integracijos sutrikimus, adaptavimosi sunkumus. Priklausomai nuo teigiamo ar neigiamo krizės įveikimo, vaikas įgyja naują savybę arba elgiasi sau įprastu būdu. Pavyzdžiui, jeigu mama viską daro už vaiką (aprengia, valgydina), tai vaikui nesuteikiama galimybė įveikti atsiskyrimo nuo mamos etapą ir išmokti būti savarankiškam.
Pirmąją amžiaus tarpsnių krizę kūdikis išgyvena gimdamas. Tai yra pats trumpiausias kritinis laikotarpis, kuomet vaikas patenka į jam naują ir visiškai kitokią aplinką, kurioje turi išmokti pasitikėti kitais ir jaustis saugiai. Šioje raidos stadijoje vaiko artimiausi aplinkiniai žmonės (dažniausiai tai yra mama) turi pasistengti, kad vaikas jaustųsi saugus. Vien mamos buvimo šalia nepakanka, reikia, kad vaikui tai teiktų malonius potyrius. Kūdikis jausis saugus ir bus daug ramesnis, kai jaus tas pačias rankas, užuos tą patį kvapą. Ar aplinka saugi, kūdikis vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami fiziologiniai jo poreikiai. Kūdikio verksmas reiškia pagalbos šauksmą ir nereikia baimintis, kad vaikas išleps, jei bus reaguojama į jo verksmą ir ieškoma priežasties. Pavyzdžiui, mama sako, kad kūdikis verkė, o ji nežinojusi ką daryti, todėl uždarė duris ir paliko jį vieną kambaryje. Tokio amžiaus kūdikiai niekaip kitaip negali suaugusiesiems pranešti apie tai, kad jiems kažkas yra negerai, tik verkimu, todėl privalu besąlygiškai reaguoti, ieškoti priežasties ir stengtis užtikrinti kūdikio saugumo poreikį.
Ši krizė gali prasidėti nuo devynių mėnesių ar vėliau ir tęstis iki 1,5 ar iki 2,5 metukų, kai vaikas pradeda laisviau judėti aplinkoje ir nebėra visiškai priklausomas nuo mamos. Vaikui nori tyrinėti ir pažinti aplinką. Per patirtį jis supranta, kad gali pats pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti jį dominantį žaislą, atidaryti stalčių. Šios krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus, t. y. Jeigu mes ribojame vaiko judėjimo laisvę, jis negali įgyti šių savybių. Tėvai, sudarydami vaikui saugią tyrinėjimo aplinką, sudaro sąlygas šias savybes įgyti. Vaikas gali norėti obuolio ir nenorėti morkos. Gali norėti rankoje laikyti spalvotą žaislą ir nenorėti ryšėti seilinuko ar dėtis kepurę. Šiuo amžiaus tarpsniu netinkamas metodas yra įtikinėti, įrodinėti ir derėtis su vaiku, ką jis turi daryti. Pavyzdžiui, vaikas mėto košę su šaukštu ant stalo, o mama kalba: „nemėtyk košės, negražu, niekas taip nedaro“. Vaikas šito nesuvokia, jis tyrinėja aplinką ir pažindamas save suvokia, kad jis gali padaryti šitą veiksmą. Tokio amžiaus vaikų žodynas nėra gausus ir žodžio „negalima“ jie negirdi, o išgirsta tik „galima“, todėl kartoja savo veiksmą toliau. Pavyzdžiui, jeigu vaikas žaidžia su sultimis, reikėtų porą kartų pasakyti ir parodyti, kad sultis reikia gerti, ir perspėti: jeigu jis žais su sultimis, tada jos bus paimtos. Jeigu vaikas ir toliau elgiasi netinkamai, būtinai privalote atlikti veiksmą, kurį minėjote, - paimti sultis. Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius - išimti ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, išardyti ir vėl surinkti buteliuką). Negalima slopinti vaiko pažinimo poreikio. Jeigu jį užslopinsime dabar, tai vėliau paaugęs jis neturės norų ir veiklos tikslų.
Šiuo periodu vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais ir jaučia gėdą. Šiuo amžiaus tarpsniu (krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams ir tęstis net iki 6 metų), vaiką užvaldo frazė „aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga pradeda net isteriškai reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliui atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikas dažnai sulaukia jį erzinančių „neimk“, „negalima“, „neliesk“, „nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiamas. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas. Šio amžiaus vaikas jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams. Kad išvengtumėte trimečio krizei būdingo prieštaravimo, geriausia visada jam siūlyti pasirinkti vieną iš dviejų ir būtinai pavartoti žodį „nori“: „Ar pirmiau nori autis batukus, ar užsirišti šaliką?“ Arba jeigu vaikas nenori rengtis, bet nori į darželį: „Šiandien darželyje galėsi žaisti su draugais, bus įdomi diena. Nori pas draugus? Gerai, bet prieš tai turime apsirengti“. Svarbu parodyti vaikui, kad mums svarbūs jo norai, ir jis galės juos išpildyti, bet prieš tai turi padaryti tai, ką reikia, ko nemėgsta, turi pasistengti. Šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko emocijos (spontaniška reakcija į patenkintą arba nepatenkintą poreikį) ir jausmai (tai vaiko santykių su žmonėmis, daiktais ir reiškiniais išgyvenimas), todėl tėvų pareiga - padėti savo vaikui atpažinti emocijas, suprasti, kas jas sukelia, ir mokyti tinkamai jas reikšti. Svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų ir jausmų, bet dera stabdyti netinkamą vaiko elgesį ir parodyti, kaip jis gali elgtis kitaip apimtas emocijų. Tėvai ramiu tonu turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti: „Tu pyksti, kad neleidžiu žaisti su kompiuteriu?“ Reikia paaiškinti, kodėl dabar negalima žaisti su kompiuteriu. Deja, dažniausiai tėvai draudžia vaikui rodyti pyktį, nepasitenkinimą, „kaprizus“, išreikšdami tą pačią emociją: pakeltu piktu tonu vaikui aiškindami, kad nedarytų to ar ano. Tačiau tai nėra paprastas kaprizas, tai - noras pažinti aplinkinį pasaulį. Šiuo amžiaus tarpsniu tarsi yra patikrinama tai, ką vaikas sukaupė iki mokyklos, kaip jis yra pasirengęs prisitaikyti prie naujų iššūkių ir įgyti naujos patirties. Tapęs mokiniu vaikas atsiduria naujoje aplinkoje ir jam reikia savarankiškai patenkinti savo poreikius. Jeigu tėvai vaikui ikimokykliniu laikotarpiu leido įgyti tokios patirties, tai mokykloje jam bus paprasta. Pasitaiko, kad tokio amžiaus vaikams yra sunku kontroliuoti savo norus ir paklusti taisyklėms: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, negalima kalbėtis ar juoktis per pamoką ir t. t. Kartais apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti. Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti, o būti atidžiais ir dėmesingais klausytojais, pastiprinančiais vaiką ir padedančiais jam pačiam rasti būdus, kaip prisitaikyti prie naujos situacijos. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu netinka apkrauti vaiką papildomomis užduotimis, reikalavimais. Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus.
Kitas klaidingas suvokimas yra tas, kad vaikas paaugęs ir pats „ateis į protą“. Deja, žmogaus evoliucija paskyrė tam tikrą laiką, kuomet tėvai turi galimybes padėti vaikams įgyti gebėjimą protauti. Jeigu vaikas šio gebėjimo neįgijo iki 7 metų, tai vėliau ši patirtis gali labai brangiai kainuoti. Privalu nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, atsižvelgiant į amžių, sudaryti galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, liesti, užuosti įvairius kvapus, ragauti, matyti ir t. t. Tada vaikas įgis tokias savybes, kurios leis tinkamai įvertinti situacijas ir pasirinkti tinkamą elgesį, meistriškai įveikti iškilusius sunkumus, ugdysis pasitikėjimą savimi arba, priešingu atveju, menkavertiškumo jausmą. Nieko nėra įdomesnio už vaiko brendimą ir pastangas eiti gyvenimu, už mažo žmogaus norą tapti savarankiškai mąstančia, savo nuomonę turinčia asmenybe… Būkime pasirengę padėti vaikui pažinti jį supančią aplinką. Kiekvienas vaikas savaip įveikia amžiaus tarpsnių krizes, o tai lemia jo temperamentas ir suaugusiųjų elgesys su juo. Vaikui išsprendus kiekvieną raidos dilemą, randasi vis nauja asmenybės savybė, formuojasi vis labiau integruotas, brandesnis pojūtis, kad „AŠ“ esu ir kas „AŠ“ esu.
Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje atsiranda naujų poreikių (mokytis, užsiimti kokia nors veikla, būti savarankiškam ir nepriklausomam). Kuo šie poreikiai yra mažiau patenkinami, tuo krizė būna aštresnė, skausmingesnė ir vaikui, ir tėvams.
Burvytė S. Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas: daktaro disertacija. Erikson E. H. Vaikystė ir visuomenė. Gordon T. Parents efficacies. Helbriugė T., Vimpfenas H.. Pirmosios 365 dienos: kūdikio vystymasis. Palujanskienė A. Vaikų adaptacija mokykloje. Socialinis ugdymas 1, 2006, nr. 12, p. Žukauskienė R. Raidos psichologija.
Dažnai mes linkę sakyti, kad vaikystė geriausias laikas, jokių rūpesčių, jokių darbų, tik žaidi ir tiek. Tačiau tai visiškai netiesa. Vaikystė yra sunkus žmogaus gyvenime etapas. Netgi sakyčiau, pats sunkiausias. Ypatingai, jei kalbėsime apie vaiko raidos sunkumus, kurie iškyla įvairiais amžiaus tarpsniais prasidedančių krizių metu. Tam, kad galėtumėm palengvinti vaikui augimą, sukurtumėm šiltus santykius šeimoje, būtume laimingi ir galėtumėm mėgautis tėvyste, svarbu žinoti ir suvokti kokie sunkumai iškyla vaiko gyvenimo pradžioje.
Pati pirmoji krizė žmogaus gyvenime prasideda vos gimus. Iki šiol jis buvo įpratęs gyventi mamos pilvelyje, apsuptas vandens ir tamsos, o staiga per didžiausius skausmus jis išlenda į pasaulį, kuriame viskas nauja, šviesu, daug triukšmo, nebesigirdi mamos širdutės plakimo. Šiuo laikotarpiu mama turi stengtis kuo greičiau priglausti mažylį prie savo širdies, kad jis išgirstų jam pažįstamą garsą, pajustų ramybę. Tai ir yra priežastis, kodėl gydytojai taip skuba tai padaryti. Jie žino, kad tokį pat didelį skausmą kaip mama, pajunta ir vaikelis.
Sekanti krizė prasideda mažyliui sulaukus maždaug metukų. Dažnai literatūroje tai vadinama pirmųjų metų krize, tačiau iš tiesų ši krizė susijusi su naujais vaiko gebėjimais - laisvai judėti aplinkoje. Kai vaikas jau vaikšto, jis pasijunta savarankiškesnis, pradeda suprasti, kad jis ir mama, tai atskiras organizmas. Svarbu suteikti vaikui laisvės pačiam veikti, skatinti jį ir palaikyti. Būtent šiuo metu šeimoje turi atsirasti pirmosios taisyklės. Abu, tėtis ir mama, turi sutarti, ką namuose vaikas galės daryti, kur jis galės eiti, ką imti, kurį stalčių atidaryti. Jei vaikas supras, kad aš galiu atidaryti stalčių, bet tik šitą, o kitų ne, tai bus patenkintas ir jo poreikis atidaryti (kažką išimti be didėti), o taip pat ir suvokimas, kad egzistuoja, tam tikros taisyklės. Jei namuose gyvena ir kitų šeimos narių - brolių, sesių, močiučių - svarbu, kad ir jie laikytųsi tų pačių taisyklių.
Trečioji krizė, apie kurią galima rasti daugiausia informacijos ir kuri būna labiausiai aptarinėjama tėvų - trečiųjų metų krizė. Ši krizė tapo tokia populiari, todėl, kad tėvai neturi informacijos apie pirmųjų metų krizę, jie nebūna tinkamai pasiruošę tam, kas laukia ateity ir jiems jau beveik 3 metų sulaukusį mažylį tenka „perauklėti“. Šios krizės esmė - Aš pats. Vaikas galutinai įsisąmonina frazę „AŠ“, žino jos reikšmę ir pradeda norėti viską daryti pats. Jei namuose iki šiol buvo sutarta dėl esminių taisyklių, vaikas jas žinos ir jums bus lengviau. Galbūt atsiras daugiau stalčių, į kuriuos vaikui bus leidžiama „įlįsti“, galbūt ilgiau pažiūrėti TV, daugiau gaus pareigų, bet tuo pačiu supras ir tai, kad kažko jam neleidžiate, nes tokia taisyklė. Šiuo metu duoti vaikui pareigų - pats tinkamiausias momentas, nes vaikas jų nori. Vaikas nori „PATS“. Jei skubate ryte, kelkite vaiką ankščiau ir leiskite pačiam apsirengti, pačiam nusirengti, nešvarius drabužius nunešti plauti, susitvarkyti žaislus, pamaitinti gyvūnėlį ir pan.
Ketvirtoji vaiko gyvenimo krizė prasideda apie 5-6 vaiko gyvenimo metus. Vienas iš pagrindinių šios krizės požymių, jog vaiko nebeveikia ankščiau tikę auklėjimo metodai, atsiranda daugiau konfliktų bei emocinių iškrovų. Ši krizė prasideda dėl galvos smegenų struktūros pokyčių. Vaiko mąstymas kinta, sugeba labiau valdyti savo emocijas, jo vidinis pasaulis tampa daug sudėtingesnis, lavėja vaizduotė. Taigi šiuo laiku kylantys vaiko kaprizai tėra negebėjimas suvaldyti savo emocijų, vaikui dar trūksta patirties kaip tinkamai parodyti nuovargį ar išreikšti nepasitenkinimą veikla, kurios daryti nenori. Kitas svarbus etapas vaiko gyvenime - mokykla. O naujas etapas - nauja priežastis krizei. Ši krizė dažnai prasideda būtent nuo suaugusiųjų - tėvai, seneliai, mokytojai tikisi, kad vaikas staiga pasikeis. Jis taps savarankiškesnis, atsakingesnis, jis gerai mokysis, susiras draugų ir pan. Taigi vaikui iškyla reikalavimų, iš aplinkinių. Šiuo metu formuojasi moralinės vaiko nuostatos. Stengiasi visur rasti teisybę, gėrį, todėl neretai atsisako draugauti su tais, kurie nesidalina, o ir tėvus neretai pastato į keblią padėtį. Šiuo metu reikia labai apgalvoti, ką prie vaiko galima sakyti ir ko ne. Šiuo metu reikia ne tik galvoti ką sakote prie vaikų apie kitus, bet ir ką patys darote. Ar jūsų veiksmai ir žodžiai neprieštarauja moralinėms normoms. Jei vaikai pamato, kad tėvai jiems sako: „ nekalbėk valgydamas“, o patys visą laiką kalba argi tai teisybė? O jei mama pasakė: „Susitvarkyk kambarį arba negausi kompiuterio“, o vaikas ir toliau žaidžia, nes mama priemonių nesiima, argi tai teisybė? Vaikui šiuo metu reikia autoriteto, jis ieško žmogaus, į kurį galėtų lygiuotis. Į vaiką dabar jau reikia žiūrėti ne kaip į vaiką, o kaip į mažą suaugusįjį. Laikykite jį beveik lygiu sau. Prie kompiuterio praleisime po valandą per dieną. Nėra nieko nuostabesnio, kaip stebėti augantį savo vaiką. Matyti kaip jis auga ir keičiasi. Neapsunkinkite gyvenimo neatsakingai jį auklėdami. Nuo pat vaikelio atsiradimo susitarkite namie taisykles, ne tik tas, kurios „vers“ vaiką kažką daryti, bet kurios kurs šiltus santykius jūsų šeimoje. Susitarkite ne tik ką tvarkysite namuose, kaip kalbėsite ir elgsitės, bet ir ką bei kada veiksite. Visada raskite laiko šeimai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
